Česlovas Iškauskas. Asmeninė nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Nors štai jau beveik pusšimtis savo žurnalistinės veiklos metų, nuo pat Vilniaus universiteto studijų, esu labiau paniręs į užsienio politikos analizę (kai kas tai vadina propaganda), tačiau rugsėjo pabaigos sambrūzdis šalies viduje ir nė vieno negali palikti abejingu. Užtat kad šis politinis chaosas rodo mūsų valstybės nestabilumą, kad jis potencialiam Lietuvos priešui tarsi signalas, kad kuriamos geros sąlygos pradėti naują agresiją…

Tam tikra prasme šią temą pasirinkti paskatino sena istorinė data: praėjo 86 metai, kai 1939 – ųjų rugsėjo 28 d. Stalinas su Hitleriu pasirašė sutarties „Dėl draugystės ir sienų“ papildomą slaptą protokolą, kuriuo Lietuva iš Vokietijos buvo perduota SSRS įtakos sferai. Tuomet pasidalinta ir Lenkija: buvo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, sovietai jau buvo užėmę dalį Lenkijos, o šia sutartimi Vokietijai buvo atiduotos kai kurios Liublino ir Varšuvos vaivadijų dalys. Sandėris (Donaldo Trumpo mėgstamas terminas) reiškė naują okupaciją, bet toli gražu nereiškė taikos.

Čia ir sustokime gilintis į visiems žinomą istoriją. Tiesioginių jos paralelių su šiandienine valdžios krize lyg ir nėra. Argi galime lyginti kairiojo centro koalicijos sudarymo, 20-osios vyriausybės formavimo ir ūmų kultūrininkų protesto pliūpsnį su anais gūdžiais laikais? Tačiau neskubėkime…

Nereikia būti net konservatoriumi ar kitoje opozicijoje, kad pastebėtume, jog nuo pat Seimo rinkimų revanšo ištroškusi LSDP pateko į tikrą klampynę. Maknojo su Vilija Blinkevičiūte, už ausų traukė Gintautą Palucką, vargo su koalicijos sudarymu, susiriejo su Sauliumi Skverneliu, iki šiol, „ant savo galvos“ išsaugojusi Remigijų Žemaitaitį, įklimpo į vyriausybės formavimą.

Kultūrininkų protestai prieš „Nemuno aušros“ dalyvavimą siūlant saviškį Kultūros ministrą tik pratęsia šio ministrų kabineto ir koalicijos krizę. Galima nekreipti dėmesio į 40 tūkstančių meno, kultūros, visuomenės veikėjų parašų po peticija, į kelis tūkstančius išėjusių prie Prezidentūros, netgi į naujojo ministro Ignoto Adomavičiaus personaliją. Kaip sakoma, garvežys nuvažiavo, buldozeris stumiasi į priekį. Gali būti, kad jautrus ir stabilumo stokojantis ministras daugiau „nepasišiukšlins“. Bet dalies visuomenės įsiaudrinimas atblokš mūsų valstybę į kultūros užribį, kels nepasitikėjimą valdžia. Kiti sako, kad tai gresia nacionaliniam saugumui.

Kai rašau „valdžia“, turiu galvoje ją plačiąja prasme – Prezidentas, parlamentas, vyriausybė. Nei vienas iš šių valdžios bokštų šiandien simpatijų nenusipelnė. Abejotiniems mainams pritaręs ir žarstęsis „teroristų“ epitetais Gitanas Nausėda blaškosi, taip saugodamas ne tik koalicijos, bet ir savo prestižą. Dvikovoje su R. Žemaitaičiu iš esmės jis pralaimėjo. Parlamentas negalės ramiai dirbti: „Nemuno aušra“ kels savo reikalavimus, ginčys įstatymus, teiks savo abejotinus sprendimus. Čia labai tiktų lakus posakis apie gyvį, kurį socdemai įsidėjo į užantį…

Ingos Ruginienės vyriausybė susiduria su rimtomis problemomis, kurios kyla ir kils ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės. Užsitęsusi krizė atėmė daug laiko, o darbai veja vienas kitą. Ypač svarbi ir kartu nestabili Krašto apsaugos ministrės Dovilės Šakalienės figūra, bent jau dėl braziliškų lėktuvų „Embraer“ pirkimo. O į krašto apsaugą, kaip mūsų realų saugumo garantą, atidžiai žvelgia ir Maskva, ir Briuselis, ir Vašingtonas. Tuo metu premjerė, kalbėdama apie Kultūros ministro ateitį, lengvabūdiškai, tarsi apie kilimėlį prie durų, leptelėjo: jei blogai dirbs, mes jį pakeisime.

Kad būtų išvengta nereikalingos skubos ir chaoso, opozicija siūlo įpareigoti parlamento rinkimuose dalyvaujančias partijas kartu su pareiškiniais dokumentais pateikti ir būsimų kandidatų į Ministrų kabinetą sąrašą. Kitaip sakant, kone pusmetis liktų laiko nuodugniai apsvarstyti ir, jei reikia, keisti kandidatus į svarbius vyriausybės bei kitų institucijų postus.

Kad minėtai valdžios trijulei ateina dar sunkesni laikai, perspėjo opozicija. Ketvirtadienį prisiekus naujais vyriausybei Seimo liberalų sąjūdžio frakcijos narys Simonas Gentvilas sakė: „Šiandien mes turime ne tiktai destabilizuotą valstybę, priešas už sienos, bet mes paties prezidento žodžiais: turime 5-ąją koloną čia parlamente, dabar jau ir Vyriausybėje. Paties prezidento žodžiais, mes turime teroristus Vyriausybėje“. Savo įprastu kandžiu stiliumi jam atsikirto ir R. Žemaitaitis.

Tokie perspėjimai ne iš piršto laužti. Valstybės vežimą verčia net ne tūkstantiniai protestai dėl prieštaringai vertinamo Kultūros ministro. Nepasitikėjimas nauja valdžia, jos žadamas suartėjimas su diktatoriškais režimais mus gali priartinti prie naujo suokalbio, kurio pasekmes mes kentėme ilgus dešimtmečius.

Pabaigoje – mažas akmenėlis į tą patį valdančiųjų daržą: priesaikos metu žodžius „tepadeda man Dievas“ ištarė visi, išskyrus dvi socialdemokratų aktyvistes – I. Ruginienę ir Jūratę Zailskienę.