Baigiamasis cimbolų, dūdmaišių ir mažojo būgnelio kursų koncertas Visagine 2025 m.

Dalia Savickaitė, Ignalina, www.voruta.lt

Kad ir trumpai pabuvusi vasara jau tampa prisiminimu. Į 2025-ųjų krepšį ji susikrovė žaviausias, reikšmingiausias Lietuvos švenčių akimirkas ir perduoda į vietinius ir nevietinius muziejus ar bibliotekas ilgalaikiam saugojimui. Tuo siekiama, kad jas įvertintų ateinantys ir gal ką savo repertuaruose, scenarijuose panaudotų, kad kitoms kartoms nukeliautų informacija apie išsaugotas, atkurtas, panaudotas ar sukurtas tradicijas. Tuoj ir rudeninė muzikos diena…

Ignalinos rajonas, kaip niekad pakedeno plunksnas taikydamasis prie kurortinės vietovės statuso. Nors labai turtingas iškiliomis asmenybėmis ir įvairių sričių tradicijomis, labiau blizgėjo nerūpestingos vasaros pramogomis. Kai tokiai kūrybos sričiai tenka didžiausias dėmesys, savitais ir patraukliais turizmui netampama. Vietos straipsniuose daugiausiai dėmesio skirta rėmėjams, padėkoms ir net šalyje tikrai ne pirmais smuikais (išskyrus Paliesių) grojantiems ar bumpsinimui pritariantiems… Nebijokime pristatyti savo vietovės tradicijų, jų „nešėjų ir reiškėjų“, atsakyti kodėl būtent tokia šventės forma priimtiniausia, kritiškiau vertinti idėjos, vyksmo, garso atitikimą vietovei ir tuo įpareigoti pasitempti organizatorius. Labai padėsite turizmo plėtrai.

Labai gaila, kad Ignalina praleido progą įvairiuose spaudos lygiuose pasididžiuoti Meironyse vykusiais muzikavimo tradiciniais instrumentais cimbolais ir dūdmaišiu (Visagine – smuiku ir būgneliu) kursais, vykusiais „studentų ataskaitiniais koncertais“. Vienu iš keturių mokytojų-profesorių buvo vietinis Kazimieras Blaževičius, kuris savo mokslus „ėjo“ pas legendinį krašto muzikantą, cimbolininką Joną Lechovicką. Tradiciniai muzikantai – lyg savotiška „kasta“, kurioje atpažįsta vienas kitą iš grojimo manieros, jos mokosi ir savo rajonuose, kuria jų pristatymus. Tokiu būdu tampa itin plačiai paplitusi ne tik muzikuojančių, bet ir žiūrovų tarpe. Juokinga, bet net tai, kad vienas „teisėjas“ Lietuvos talentų rinkimuose televizijoje pagyrė pasirodžiusį jaunuolį už tai, kad jis „savotiškai groja kanklėmis su pagaliukais“, daro reklamą tradiciniam muzikavimui… O kas nutiktų, jei Ignalina pasinaudotų savo cimbolų ir dūdmaišių tradicija ir su kursų pabaiga vyktų Lietuvoje (pasėkoje kursų) paplitusių savų mokinių ir kaimynų patyrimų festivalis? Ir ne vieną, o dvi dienas. Senieji instrumentai vis dažniau „atkeliauja“ ir į dabar kuriamų dainų bei jų atlikėjų grupes. Kūrybingasis G. Kovėra savo gimtuose Kėdainiuose spalio mėnesį organizuoja dūdmaišininkų „susipūtimą“, o Ignalina juk turi faktais grįstą legendinį cimbolininką a.a. Joną Lechovicką.

 

Daug trumpinių naudojančiam jaunimėliui derėtų paaiškinti, kas tie cimbolai ir dūdmaišiai

Mėgdžiodamas gamtos dovanojamus garsus, gal dar kokių paskatų vedinas, senųjų laikų žmogus atrado garsus „išskiriančius“ daiktus, juos visaip jungė, judino, kol atsirado pirmieji instrumentai. Prasidėjo muzikos istorija. Keitėsi, sudėtingėjo instrumentai, atsirado būdas ją užrašyti ir įrašyti, atsirado muzikos mokslas. Muzikos mokslų būryje ir etnomuzikologija. Ja domimasi ir Lietuvoje, mokoma Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), masiškesnio mokymo pobūdį ji įgavo Lietuvos nacionalinės kultūros centro (LNKC) organizuojamuose kursuose.

Iš senųjų laikų į šiandienos Aukštaitiją atkeliavo Labanoro dūda. Tai – avies ar ožkos minkštos odos pripūstas maišas, kurio viename gale įtvirtinta medinė birbynė su 6–8 skylutėmis. Pučiamajame gale yra pyplė (liežuvėlis). Spėjama, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje juo pradėta groti LDK laikais, nes yra sutinkamas kitų tautų muzikavimo tradicijose. Dūda grodavo tuometinėse „koncertų salėse“ – karčemose. Instrumento „etalonu“ Lietuvoje laikoma Švenčionių r. Labanoro dūda, pagaminta 1863 m. Labanoro kaime. Manoma, kad ten gyveno gabiausi šio instrumento meistrai.

Pietų ir Rytų Lietuvoje dar yra senąją muzikavimo cimbolais tradiciją išlaikiusių muzikantų. Iki šių dienų grojimo tradiciją šiuo instrumentu mūsų regione atnešė švenčioniškiai I. Gumbrys, S. Paukštė, S. Rumbutis ir šiandien patriarchu vadinamas a.a. J. Lechovickas (g. 1920 m. Kalviškių k., Tverečiaus vls.) iš Gilūtų kaimo Ignalinos r.. Rašytiniuose šaltiniuose cimbolai pirmą kartą paminėti pirmojo Biblijos vertėjo J. Bretkūno versto „Psaltero“ 150 giesmėje: „Šlovinkit Viešpatį, cimbolai skambieji, Šlovinkit Dievą, cimbolai žvangieji“. Minimi jie ir K. Sirvydo 1641 m. išleistame pirmajame lietuvių kalbos žodyne, K. Donelaičio „Metų„ „Pavasario linksmybėse“. Dailininko V. Smakausko (to paties, kurio paveikslai Mielagėnų bažnyčioje, o jos parapijoje Gilūtų kaimas, kuriame gyveno J. Lechovickas) po 1858 m. tapytame paveiksle „Žydų vestuvės“ matomi cimbolai. J. Žilevičius 1927 m. rašė, kad „Cimbolai ilgai laikėsi Vokietijoje, Čekijoje, Turkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje, labiau Gudijoje“. Kalbėdamas apie muzikantų tautybę rašė: „Lietuvos pietinėse provincijose, iš dalies Lenkijoje, rečiau šiaurės Lietuvoj cimbolininkai dažniausiai žydai“. Ir dūda, ir cimbolai sutinkami buvusios LDK žemių šalyse. Kodėl jie laikomi lietuviškais? V. Bartusevičiaus sudarytoje liaudies instrumentų klasifikacijoje cimbolai yra priskirti autentiškų instrumentų grupei. Pasak autoriaus „tai tie instrumentai, kuriuos liaudies meistrai ir muzikantai gaminosi patys iš Lietuvoje turimos medžiagos. Daugumoje jie saviti, originalūs, kitaip tariant, instrumentų meistrų yra sukurta nacionalinė instrumento forma“. Cimbolai linksmindavo vestuvėse, kaimo jaunimo susibūrimuose. Skambinant cimbolai dedami ant kelių, ant stalo arba virvele pasikabinami ant kaklo žemosiomis stygomis prie savęs. Tai ne vieninteliai tradiciniai instrumentai, bet būtent jais mokomasi groti aprašomame projekte Ignalinos r..

Arūnas Lunys – mokymosi groti tradiciniais instrumentais kursų siela

Niekam ne naujiena, kad Lietuva savarankišką valstybę pradėjo kurti dar neatstačiusi senųjų vertybių ir net nesukūrusi jų atkūrimo pirmaeiliškumo, atsakomybės zonų. Šiandien dažniausiai, pažangiausiomis laikome tas sritis, kuriose veikė jauni, aktyvūs, patriotiškai nusiteikę atitinkamų sričių specialistai. Tokie ir etnomuzikologai ir dar siauresnės jos srities – instrumentinio folkloro specialistai. Tradicinių instrumentų, tradiciškai grojančių muzikantų paieška, muzikavimo tradicijų perdavimas jauniesiems, senųjų meistrų muzikavimo įrašymas, tiražavimas, pristatymas, renginių, stovyklų, ekspedicijų organizavimas ir kita jau nuo 1989 m., t.y. 36 metus, yra LNKC instrumentinio folkloro specialisto Arūno Lunio kasdienis džiaugsmas, kūryba ir liūdesys. Vienas žmogus kelia visos Lietuvos muzikantus žygiui už tradiciją, tikrumą, tapatumą. Vieniems jis patinka, kitiems ne, bet taip jau yra visad, kai kartais ribotiems kolegoms, instrumentalistams ir net įstaigų vadovams su šypsena sako skaudžią tiesą. Šios reikšmingos, bet gan siauros srities specialistas A. Lunys veikia remdamasis sava kompetencija (tiesiog nebuvo iš ko mokytis…), išnaudoja visas galimybes ir, galiausiai, profesinį gyvenimą sutapatina su asmeniniu.

Švenčionių rajono paribių žmonės teisėtai džiaugiasi, kad Labanoro ir Murmų kaimų apylinkių žemė užaugino Arūno tėvus, kurie padovanojo jam meilės tėvynei geną. Tėčio šeimos namų vietoje Labanore liko tik senas medis. Arūno seneliai augino keturis vaikus, visi buvo kovotojai už Lietuvos laisvę, tad didžioji šeimos dalis neišvengė ir tremtinių dalios. Išlikę šeimynykščiai suspėjo pabėgti į Šiaulius ir ten sulaukė grįžtant tremtinių: gyveno gyvenimą kaip mokėjo…

Murmose augo jo mama, vėliau ten gyveno baba, mamos sesuo Janina (teta-krikštamotė) ir brolis – dėdė Kajetonas. Tame kaime vasaras leido dar mažas Arūnas, jam buvo skiriamas „šviesusis“ svečių trobos galas, kuris naktimis savo garsais ir šešėliais gąsdindavo tuometinį miestietėlį… Baba buvo griežta, o ir nepatogu skųstis, kai tave globoja. Dar ne visai aiškius dalykus savo vaikišku mąstymu jaunikaitis bandė suprasti aplinką lygindamas su miestietišku patyrimu ir „išsivesdamas“ sau priimtiną vidurkį. Dėdė Kajetonas jį žvejybos mokė nuo valo narpliojimo pamokų: pats prisidirbai tai ir išsisrėbk, o kodėl karvės brenda į ežerą ne kai nori maudytis, o kuomet nori į tualetą – dėdė neatsakė… Gal visi šie patyrimai lavinant pažinimą, emocijas buvo ateičiai, kad brendimas nugalėtų miesčionėjimo pavojus… Dabar vasaros atostogų namuose gyvena krikštamotės Janinos vaikų Valčikų šeima.

Muzikinius A. Lunio pradmenis dabar derėtų vadinti „patyriminiais“. Gavęs tėvų dovanotą žaislinį akordeonėlį nesuprato, ką su juo derėtų veikti ir pastūmė toliau „nuo akių“, kad nesimaišytų. Kiek vėliau su tėvais ėjo į „balių“, kuriame giminaitis grojo akordeonu. Jis pamokė ir pirmojo kūrinėlio „Ko liūdi berželi…“ Tuometiniam Arūnėliui muzikavimas labai patiko ir jis pradėjo reikalauti išleisti jį muzikos mokyklą… bet priėmimas jau buvo pasibaigęs, į triūbos klasę nestojo, o sulaukęs kitų metų priėmimo „absoliučios“ klausos bernelis tapo akordeono klasės mokiniu Šiaulių muzikos mokykloje. Lumzdeliu tuomet grodavo dar ir šokių kolektyvui. Rimti užsiėmimai ir mamos priežiūra jam netrukdė siausti su kiemo vaikais, nors dabar Ignalinoje gyvenantis vaikystės laikų „kiemiokas“ Marius Kraptavičius jį pamena kaip tuomet kiek perdėtai mandagų vaiką. Jis džiaugiasi, kad Arūnas vėliau bendravo su jo pussesere ir net prie altoriaus ją nulydėjo. Kaip malonų smėlio dėžės draugą jį pamena ir buvusi Dūkšto apylinkės sekretorė, Visagino bibliotekos direktorė Dalia Sargūnienė.

Muzikos mokyklą Arūnas baigė 1980 m. ir įstojo į dabartinę LMTA, akordeono specialybę, o vėliau dar ir į lumzdelininkų kursą. 12 val. per dieną mokėsi virkdyti du instrumentus atskirose specialybėse. Po penkių metų baigė „abu instrumentus“ ir nors norėjo baigiamuosius egzaminus išlaikyti tą pat dieną, jam neleido: dvi dienas iš eilės po egzaminą, kad nepasirodytų per mažai. Iš tų laikų su didžia pagarba atsimena lumzdelio dėstytoją, fleitininką Liudą Survilą. Šis šviesus žmogus jį išmokė daugybės muzikinių subtilybių, frazuočių ir kt. Gaila, kad techninis instrumento galimybių pažinimas buvo kiek silpnesnis. Tai netrukdė A. Luniui dirbti orkestro artistu, ruoštis dėstytojauti Šiaulių muzikos mokykloje, instrumentinei daliai vadovauti „Radastos“ folkloriniame ansamblyje, ruoštis priimti pareigas „Lietuvos“ ansamblyje …ir iškeliauti į tuometinį siaubą – armiją… Ten labai pravertė grojimo lumzdeliu patirtis, kurią „pritaikė“ armijos „Pribaltijsko“ muzikiniame kolektyve. Po armijos pasiblaškęs save rado tuometiniame Lietuvos liaudies kultūros centre (dabar LNKC). Tradiciškai ieškojo, gaivino, dokumentavo, įrašinėjo senųjų grojikų meistrystę virkdant senuosius instrumentus. Jau 36 metus jis Centre atsakingas už etnoinstrumentinę veiklą, kuri savo įvairiausių tiriamųjų, kaupiamųjų, demonstracinių funkcijų raiškų ieško visoje mūsų valstybėje.

Savo etnoinstrumentinę „praktiką“ A. Lunys atliko ekspedicijose žygiuodamas po Lietuvą su LMTA docentu R. Apanavičiumi jau nuo 1987 m. Savarankiškai ekspedicijas po šalį pradėjo organizuoti nepriklausomybės aušroje 1992 m. kaip Centro darbuotojas. Iki dabar jau ne po vieną ratą „apsuko“ atskiruose Lietuvos regionuose, nors „antrojo“ tyrimų rato dar laukia keletas. Kiekviename regione vis kitas pateikėjų (žmonių grojančių tradiciniais instrumentais tradicinę muziką) skaičius, bet vykusios ekspedicijos parodė, kad paieškų ratus geografiškai reikia siaurinti, nes jie neleidžia detaliai įvertinti perimančių ar jau savarankiškai išmokusių muzikantų grojimo ypatumų ir net „surasti“ kur šeimų ūkiuose jau nebenaudojamų, o Lietuvos kolektyvams taip reikalingų instrumentų. Reikia pasirūpinti, kad naujieji meistrai gamintų naujus instrumentus „senuoju“ stiliumi, siekti, kad dalis jų įsigijimo išlaidų būtų centralizuotai kompensuojamos… Jau šiemet poreikis už 78000 eur, o tenkinti įsigijimą galės vos už 30000…o visi taip nusipelnė pagalbos…

Šiomis dienomis A. Lunys jau gali didžiuotis savo pareigomis renginiuose: prezidentas Tarptautiniame instrumentinio folkloro festivalyje „Griežynė“; direktorius Tradicinio folkloro festivalyje „Baltica“; direktorius Dainų šventės folkloro dienoje ir kitokiose mažesnėse, išvažiuojamosiose šventėse. Sunkiai suskaičiuojamas jo koncertavimas renginiuose. Jo bagaže: 57 diskų (1 vinilas) „Tradiciniai muzikantai“ sudarymas; 7 garsajuostės; 3 vnt. USB, 3 bus išleistos jau šiemet; paruošė 3 leidinius natų, 4 išeis dar šiemet; G. Kirdienės muzika smuikui ir dar gausybė kitokių. Dalis įamžintų dalykų lieka Centro bibliotekoje, o didysis tiražas iškeliauja autoriams į rajonus, kad garsas apie juos plistų kuo plačiau. Prie A. Lunio akivaizdžių nuopelnų ir žavusis „Dujos“ ansamblis, kuriam šiemet 33 metai, kuris apdovanotas „Aukso paukšte“, o Arūnas – įkūrėjas ir ilgametis vadovas. Lyg ataskaitai už savo indėlį į šalies nepriklausomybę kolektyvas kasmet Vasario 16 d. koncertuoja Vilniaus mokytojų namuose, na, ir jei pasisekė prisiprašyti – pas jus jums reikalingu laiku… Labai nuotaikingas ir gabus kolektyvas.

Darbas neturi laiko ribų: reikia ir dirbi. Toks visų kultūroje dirbančių žmonių gyvenimas, bet kai kurie atsiminimai itin „įsirėžia“. Tokių papasakoja ir Arūnas: su molėtiškiu Algimantu Mieliausku buvo sutaręs konkrečią įrašų ruošimo dieną. Skambutis informavo, kad pastarasis guldomas į ligoninę. Atidėjo. Kitas A. Mieliausko skambutis po keleto dienų: mirštu, pasakyk prie kapo kalbą apie mane… Prašymą Arūnas įvykdė ir labai džiaugėsi, kad velionis buvo tiesiog šiaip į kompaktus įrašęs savo grojimą. Muzikinio palikimo pagrindu vėliau inicijavo kompaktinės plokštelės leidybą. Ir lyg paminklą jam pastatė kitų žmonių atmintyje…

Nuotykių patyrė ir ieškodamas įsigyti senų instrumentų. Vienas atvejis labai linksmina: ekspedicijos metu sužinojo, kad žmogus turi bandoniją. Užėjo, o žmona sako-pasiimk, jis mane jau „užkniso“ savo muzikavimu. Taip instrumentas už 1 butelį tapo Arūno. Sunku kalbėti ir apie muzikanto gyvenimo būdą: jis pilnas klystkelių… Kartą dieną prieš Kūčias paskambino iš Lazdijų. Skambinusysis teigė, kad žino, kas parduoda dvi bandonijas. Sekančią dieną po Kūčių, bjauriai žiemišku oru A. Lunys išvyko į Lazdijus. Atvažiavęs sužinojo, kad instrumentų nebėra, bet skambinusysis žinąs, kad jo pusbrolis žino pardavėjus, užrašė telefoną ant lapelio. Besipildamas kurą į mašiną Arūnas jį pametė ir, o laime, vėl surado… Sukontaktavo ir buvo pakviestas atvykti 20 val. Galop sutarė pirkti už 1000 eur. Buvo atvejų, kai buvo prašoma nupirkti motociklą su lopšeliu… Jei moteriškai pagalvosi: kam toks vyras reikalingas, nei prie stalo kartu, nei pinigai namuose pasilieka…

Yra moterų, kurios tampa muzikantų bendražygėmis. Tokia ir A. Lunio žmona Irena. Padėdama vyrui ji išsiuvinėjo „Griežynės“ šventės vėliavą, išsiuvinėjo ir dovanų maišelius festivalio svečiams. Taip ji didina vyro veiklos vertę, kuria žinią apie šventę. Irena, matydama pasirinkto gyventi žmogaus atsidavimą darbui, jo gimtadienio proga nufotografavo senuosius ir jo labai mylimus muzikantus. Jų portretų galeriją padovanojo. Dabar kasdien A. Lunio globojami ir globoti muzikantai sveikinasi su Arūnu nuo jų buto sienos. Nuotraukų tarpe ir Ignalinos rajono vertę kėlęs bei Arūno meiliai dėde Jonu vadintas a.a. J. Lechovickas. A. Lunys labai didžiuojasi žmonos išmone ir pagarbiu požiūriu į jo darbą. Šalia buvo ir senstantys judviejų tėvai, kuriems reikėjo atidos ir padėkos už savo vaikystę… Šalia ir penkių Arūno anūkų būrys… Šalia ir finansiniai dokumentai ant namų rašomojo stalo, be kurių tvarkymo jokia veikla nesiplėtotų… Reikia kažkaip išlaikyti pusiausvyrą, kad galėtum savo gyvenimą pavadinti sėkmingu.

Žinau A. Lunio veiklą jau gal kokius 30 metų, kaip malonų, informatyvų pašnekovą pažįstu jau per 25. Jis nepaliauja stebinti su „Dujos“ vyrais išdykėliškai „kviesdamas“ važiuoti į Rygos saldainių fabriką, nerealiai oriai, plastiškai šokdindamas projekto organizatorę S. Mudinienę ir vakaruškų šokį paversdamas vos ne iš dvaro menės kilusiu… Kaip jis apstulbino visaginiečius, kuomet atvykus valgyti pranešė daina, o kita padėkojo už maistą. Postmodernių visaginiečių veidus padabino nuostaba, pasimetė… Be piktdžiugos, bet smagu buvo aplankyti nakčiai rakinamuose „Orbitos“ KC kiek paklaikusį Arūną, nes išeiti – jokios galimybės… O kiek dar istorijų, kuomet prie kavos pasiūloma druskos…

Tverečiaus kapinaitės priglaudė a.a. Irenos Seliukaitės kūną. I. Seliukaitės rūpestis ilgus metus LR KM buvo regionų kultūra. Ji prižiūrėjo, kad Centro darbuotojų dėmesio užtektų visiems rajonams, bet su sau pavaldžiais bendravo bičiuliškai. Jos palaikus prie kapo palydėjo graudi, tyruose netekimo pojūčio pripildžiusi Arūno pučiamos dūdos giesmė. Jam kasdienybėje nebūdinga rimtis gaubė jį ir visą eiseną…

Kuo svarbi Arūno Lunio veikla Lietuvai, Rytų Aukštaičiams, Ignalinos rajonui?

Kas per reiškinys tas tradicinis muzikavimas? Šalyje nėra jokios kitos už jo plėtrą atsakingos institucijos jaunuomenės ar vėlyvų pradedančiųjų ar profesionalėjančių tarpe. Kur susipažinti su senaisiais valstybėje naudotais instrumentais, kaip jais groti? Tokiu tikslu tapo A. Lunio organizuojamos mokymo groti tradiciniais instrumentais stovyklos. Jose pradedantieji gauna patarimų, susipažįsta su pažengusiais. Senieji, profesionalieji klauso, žiūri, bando „kitaip“, perduoda savo grojimo tradiciją, esminius principus. Taip gyvai plinta tradicija, tai akivaizdus faktas skaičiuojant apie šių instrumentų ir senosios grojimo manieros išplitimą įvairiausiuose meno kolektyvuose. Vienetai jau tapo dešimtimis ir net šimtais. Net dabar užsienyje gyvenantys lietuviai mokosi tokiuose kursuose, patirtį išsiveža.

Nuo 2006 m. dvi vasaras Aukštaitijos nacionaliniame parke (ANP) vyko dūdmaišininkų ir cimbolininkų tradicinio muzikavimo mokymo stovykla. Idėja apie jos ruošimą atsirado ne tuščioje vietoje. Tai tęstinis reiškinys: parke kelis metus vykdžiau kompleksinių etnografinių ekspedicijų projektus su dabartinio LNKC specialistais, kurios metu buvo keičiamasi ir bendros veiklos galimybių idėjomis. Tądien, kai gimė šios stovyklos idėja, aš lydėjau garbųjį žurnalistą Juozą Šorį ir Centro darbuotoją A. Lunį pas tuometinį Antalksnės kaimo bendruomenės pirmininką, kalvį, lakūną, medžio drožėją, muzikos instrumentų gamintoją ir muzikantą Raimondą Žievį. Abiems apklausėjams buvo labai įdomus šis pateikėjas, tad, kol J. Šorys šnekino jį, mes su A. Luniu aptarėme mokymo stovyklos organizavimo galimybes ir specifiką. Kokia tai turėtų būti stovykla? „Panarstėme“ muzikines tradicijas, jų išskirtinumą kitų Lietuvos regionų fone, išsakėme susižavėjimą Ignalinos krašto cimbolininku J. Lechovicku. „Apžvalginiame pasikalbėjime“ negalėjome užmiršti ir Kaltanėnų apylinkėse užrašyto pasakojimo apie namo grįžtantį dūdmaišininką, papuolusį vilkduobėn ir tik todėl, kad į jo „kompaniją“ papuolė „muzikalus“ vilkas, vargšas nelaimėlis išliko gyvas… Linkmenyse dūdmaišiu buvo grojama dar praeito šimtmečio pabaigoje, juos daryti mokėjo ten gyvenęs Kirda.

Taip atsirado grojimo mokyklos specifika: nutarėme, kad stovykloje bus mokoma groti cimbolais ir dūdmaišiu: tradiciniais šio krašto muzikavimo instrumentais. Tuomet sutarėme, kad aš nuo ANP direkcijos ruošiu projektą LR KM fondams, o A. Lunys tarsis dėl Centro galimybės tapti projekto partneriu, kurio funkcija turėtų tapti pats mokymo proceso organizavimas ir finansavimas.

Pasisekė. Informaciją apie renkamą mokymo grupę viešino ir A. Lunys, ir aš savo aplinkoje, nes labiausiai rūpėjo, kad kuo daugiau Parko apylinkių gyventojų dalyvautų šiuose mokymuose. Pasiekėme neįtikėtiną populiarumą, nes dalis klausytojų „studijavo“ savo lėšomis, nors, kaip žinia, tai buvo skausminga: visi kultūrininkai gauna itin mažas pajamas. Mokymo stovyklos „geografija“ buvo labai plati: kauniškiai, klaipėdiškiai, palangiškiai, alytiškiai… Parko apylinkėse gyvenantys „Nalšios“ muziejaus buvusios „Dobilės“ ansambliečiai, J. Lechovicko pasekėjas, ignalinietis įsigijęs savus cimbolus – Kazimieras Blaževičius, uteniškiai, keletas gyvenančių netoliese. Klaipėdiškiai su didžiule meile pasakojo apie jų mokytojo Gibo veiklą, grojo jo cimbolais. 2007 m. stovyklos uždaryme apsilankė ir 2006 m. studentas, kariūnas J. Sloboda iš Alytaus. Jis dūdmaišiu groja kariniame orkestre. Tai pamalonino, nes iškart po pirmųjų mokymų užbaigimo, jis išvyko į misiją Afganistane. Dabar A. Lunys stebi vieną įdomų faktą: Latvijoje dūdmaišis labiau „moteriškas“ instrumentas. Ir Ignalinos r. kursuose platėja besimokančių dūdmaišininkių ratas.

Mūsų mokymo stovyklos dėstytojai, garbingai vadinti „profesoriais“, buvo baltarusas – mistiškasis Todar Kaškurevič, žinantis, kad Rimšės apylinkėse sudeginta ragana, ir Lietuvoje garsus etnomuzikologas Evaldas Vyčinas. Tuomet ir profesoriai, ir mokiniai labiausiai laukė „tikrinio“ cimbolininko J. Lechovicko. Garbus amžius, didžiulė muzikavimo patirtis ir bendravimo betarpiškumas padėjo visą vieną mokymo dieną stebinti mūsų „studentus“. Pirmaisiais stovyklos darbo metais ruošėme pristatomuosius, pažintinius koncertus IKC etnokultūros filiale bei Linkmenų kultūros namuose. Vykusiame koncerte dalyvavo ir Gvidas Kovėra (jis ir T. Kaškurevič yra įrašę nuostabų grojimo dūdmaišiais diską). Vėliau „profesoriai“ keitėsi: mokytojus keitė mokiniai. Nuo 2024 m. juose cimbolų klasėje „profesoriauja“ ignalinietis K. Blaževičius.

2008 m. buvo lemtingi stovyklai. Hamletiškasis klausimas „Būti ar nebūti“ tapo aktualus. Man pradėjus dirbti Visagine, tuometiniai Aukštaitijos NP darbuotojai atsisakė organizuoti stovyklą. O juk tokie mokymai tuomet buvo vieninteliai Lietuvoje ir labai nesinorėjo, kad sumanymas baigtųsi liūdnai. Prabilo kažin kokie lyg ir motiniški jausmai šiam renginiui… Apie tokių kursų organizavimo galimybę informavau tuometinę savo vadovybę Visagine. Šiame mieste nacionalinė kultūra buvo pristatoma labai silpnai. Darbdaviai sutiko, o dar pavyko prisikalbinti į Visaginą ateiti dirbti Sigutę Mudinienę, kuriai Ignalinoje po etnocentro „optimizacijos“ nelabai buvo erdvės kūrybiškai veikti. Pirmą projektą Visagine dar ruošiau pati, o įgyvendinimo jau ėmėsi Sigutė. Vėliau ją keitė Aurimas Gudas, Violeta Abarienė. Tik A. Lunys ištikimai kartu su kursais migravo iš vienos vietos į kitą. Iš Palūšės kursai nukeliavo į Visagino miestą, kur cimbolų ir dūdmaišių garsus papildė mažasis būgnelis (moko R. Garsonienė). O dar po kelių metų Arūnui tapo sunku organizuoti dvejus kursus ir iš Birštono į Visaginą atkeliavo ir smuiko (moko G. Kirdienė) su armonika mokymai. Į Visaginą pirmaisiais metais A. Lunys dar atveždavo garsųjį J. Lechovicką, atvykdavo jaunesnės kartos cimbolininkas S. Rumbutis (g. 1954 m. Ramoniūnų k. Adutiškio apyl.), muzikavimo tradiciją perėmęs iš senųjų šio krašto muzikantų. XI – aisiais kursų gyvavimo metais cimbolai, dūdmaišis ir mažasis būgnelis sugrįžo į Aukštaitijos nacionalinio parko prieglobstį. Dabar projektus ruošia darbštuolė visaginietė V. Abarienė, dviejose artimose vietovėse vykstantys pogrupiai yra vieni kursai, kurių pastovumo garantas yra A. Lunys. Keičiasi ir muzikantai, vieni atvažiuoja tik pabandyt, kiti tobulinasi kelis metus iš eilės

Per laiką, kuomet kursai keitė savo paradinį veidą, naujai atėję žmonės pasiklydo skaičiavimuose. O jis labai paprastas: pirmieji kursai vyko ANP 2006 m.. 2008 m. kursai ir jų sumanytojai, mokomoji auditorija persikėlė į Visaginą (aš pakeičiau darbovietę, toliau kursus organizuoti atsisakė Parkas). Po keleto metų (anksčiau vykdavo paraleliai) tradicinio muzikavimo kursai Birštone buvo prijungti prie Visagine vykstančių (smuikas, armonika). Po keleto metų S. Mudinienei išvykus dirbti į Aukštaitijos NP ir Labanoro RP direkciją kursai „pasidalijo“ į Visagino ir ANP dalis. Programa organizuojama paraleliai, vyksta ekskursijos, baigiamieji koncertai, kurie gan prastai skelbiami, mažai lankomi, nors originalūs. O tokios galimybės tapti reikšmingais visai Lietuvai, prikviesti tokios muzikos gerbėjus, norinčius ką naujo sužinoti turistus, mokinius ir sulaukti naujų idėjų. Tikiu – teisingai suskaičiavote: kitąmet kursams 20. Ar ne proga susirinkti, pasikviesti svečių, pagerbti a.a. J. Lechovicko kapą, o jo parapijos centre – Mielagėnuose prisiminti ir kitą parapijietį, tapytoją Vincentą Smakauską, kurio paveiksle „Žydų vestuvės“ (kopijos puošė saldainių dėžutės viršelį) pirmąkart nutapyti cimbolai. Gal išmaniems organizatoriams pavyktų suorganizuoti keliadienį festivalį su tinkama padėka A. Luniui (visu savo gyvenimu jis jau senai nesipelnęs ne tik savivaldybių dėmesio, bet ir LR KM ženklo „Nešk savo šviesą ir tikėk“) ir LNKC, ir grojantiems, ir klausantiems cimbolų, ir Mielagėnuose, ir Ignalinoje. Parodytume pasauliui tikrai savitą, turizmui patrauklų Ignalinos rajono veidą.

Nuotraukos iš asmeninio A. Lunio archyvo