Pagrindinis puslapis Autoriai Česlovas Iškauskas. Karaimų atsiradimas ir įsitvirtinimas Lietuvoje (I)

Česlovas Iškauskas. Karaimų atsiradimas ir įsitvirtinimas Lietuvoje (I)

Česlovas Iškauskas. Karaimų atsiradimas ir įsitvirtinimas Lietuvoje (I)

Česlovas Iškauskas. Asmeninė nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.aidas.lt

Tautinės mažumos yra kiekvienos valstybės savastis ir turtas. Jos tarsi nuspalvina ir praturtina tos šalies gyvenimą sodresnėmis spalvomis, suteikia visuomenei turtingesnio ir įvairesnio vystymosi galimybių. Tautiniu atžvilgiu monogamiškas valstybinis darinys yra nepalyginamai skurdesnis ir blankesnis. Sunku net pasakyti, ar kurią nors pasaulio tautinę bendruomenę tesudaro vienos ir vienintelės tautos atstovai.

Apie tautines mažumas Lietuvoje pradėta kalbėti atkūrus Lietuvos valstybę 1918 m. Šiuo laikotarpiu tautinių mažumų, jų apsaugos klausimas tapo itin aktualiu visoje Europoje, kai susikūrė naujos Rytų, Vidurio ir Pietų Europos valstybės. Siekdamos tarptautinio pripažinimo jos turėjo prisiimti atitinkamus tautinių mažumų apsaugos įsipareigojimus. Tautinių mažumų teisės yra traktuojamos kaip žmogaus teisės, todėl jų užtikrinimas laikomas vienu iš valstybės išsivystymo ir demokratijos kriterijų, rašoma Rytų Europos studijų centro autorių kolektyvo paskelbtoje studijoje „Tautinės mažumos Lietuvoje“*.

Šiuo metu didžiausios Lietuvos tautinės mažumos yra lenkai, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai.

Vilniaus kenesa

Šių tautybių žmonės 2013 m. gyventojų surašymo duomenimis sudarė atitinkamai 6,6, 5,8, 1,2 ir 0,5 proc. visų šalies gyventojų (2,971 mln.). 2021 m. šie skaičiai buvo atitinkamai – 5,7, 4,5, 1,9 ir 1,4 proc. tarp visų 2,796 mln. gyventojų.**

Karaimai – totorių giminaičiai?

Totoriai – nedidelė Lietuvos tautinė mažuma. Nepriklausomoje Lietuvoje jų skaičius bemaž nekito, ir dabar Statistikos departamento duomenimis sudaro apie 0,1 proc. visų gyventojų. Dar mažesnę dalį sudaro karaimai (karaitai) – tiurkų grupės tauta, kurių gana seniai (2011 m.) atlikto surašymo duomenimis Lietuvoje tegyveno 273, daugiausiai Trakų apylinkėse. Čia apie 100 jų kalbėjo vadinamąja Trakų tarme***.

Religiniu požiūriu karaimai yra religijos, galutinai susiformavusios VIII a. dab. Irake, išpažinėjai. Jų Dievo namai vadinami kenesa. Jų tikėjimas yra tarpinė judaizmo atšaka, jie tiki Senuoju Testamentu. Dėl to iki šiol kyla nemažai ginčų.

Karaimų kalba yra tiurkų kipčiakų grupės kalba, artima Krymo totorių, mirusiai polovcų (kumanų), taip pat dabartinei balkarų kalbai. Pirmosios kalbos, padariusios įtaką karaimų kalbos leksikai buvo arabų, persų, hebrajų kalbos. Vėliau dėl lenkų, rusų ir ukrainiečių kalbų įtakos Ukrainos, Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos karaimų kalboje atsirado daug slaviškų žodžių.

Kaip rašo istorikai****, prieš pustrečio tūkstantmečio metų kipčiakai gyveno Vakarų Mongolijoje, o dar po dviejų šimtmečių juos nukariavo hunai. Nuo VI a., kai ima kurtis klajoklinės tiurkų imperijos, kipčiakų likimas glaudžiai susijęs su Vidurinės Azijos genčių istorija ir migracija.

Sekdami paskui didžiausią tiurkų genčių grupę ogūzus, kipčiakai X a. persikėlė per Volgą ir išplito stepėse prie Juodosios jūros bei Šiaurės Kaukaze. Tuo metu kipčiakai užėmė didžiulę teritoriją nuo Vakarų Tian Šanio šlaitų iki Dunojaus, tačiau vientisos valstybės neturėjo, įvairių genčių junginiams vadovavo chanai.

Seniausia Lietuvoje karaimų kenesa Trakuose

IX a. šiandieninės Rusijos pietinėse žemėse savo galybės viršūnę pasiekė Chazarų kaganatas. Jis suvienijo įvairias kipčiakų, ogūzų ir kitas gentis. Tų genčių palikuonys yra ir dabartiniai Lietuvos karaimai. Manoma, kad juos mūsų šalyje yra įkurdinęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1397–1398 metais.

Legenda, tapusi tikrove

Šis mokslininkų nepaneigtas faktas tapo visiems gerai pažįstama ir daug kartų girdėta legenda. Bet ji turi pagrindo. Kodėl?

Tiesa, istoriografijos puslapiuose pasakojama ne apie karaimus, o apie kitą nekrikščionių, ilgus amžius gyvenusių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, grupę – totorius, nors kiti šaltiniai šių tautybių griežtai neišskiria. Kronikininkas Janas Dlugošas rašė, jog Vytautas po karų Krymo teritorijoje su Aukso Orda atsigabeno į LDK totorių belaisvių ir, dalį jų padovanojęs valdovui Jogailai, kitus apgyvendino aplink Trakus, Vilnių, Kauną, Lydą, Naugarduką ir Gardiną, kad sustiprintų šių žemių karinę apsaugą nuo kryžiuočių.

Istorikė Dovilė Troskovaitė savo moksliniame darbe rašė*****, kad iki šiol ginčijamasi, ar šie totoriai buvo karo belaisviai, ar laisvi žmonės, karo tarnybos samdiniai. Bet tai ne taip svarbu. Dėl savo reikšmės karinėje LDK struktūroje totoriai pamažu įgijo nemažai privilegijų, kurių neturėjo kiti LDK nekrikščionys – žydai ir karaimai, pavyzdžiui, teisę naudotis valstybės žeme už karo tarnybą, liudyti teismuose ir kt. Tai lėmė geresnį socialinį statusą visuomenėje bei palankesnį totorių įvaizdį.

Seraja Šapšalas kariška uniforma (portretas, XX a. pr.)

Wikipedia ir toliau Vytauto laikų totorių istoriją tapatina su karaimų. Taigi, vėliau jiems buvo suteikta nemažai privilegijų, leista turėti savivaldą. Jiems skirta žemė Trakų šiaurinėje dalyje, kuri nebuvo jų nuosavybė – po šeimininko mirties atitekdavo kitai šeimai. Aleksandro ir Žygimanto Senojo privilegijos atleido karaimus nuo muito mokesčių visoje valstybėje, sargybos bei derliaus nuėmimo prievolių senųjų Trakų dvare. 1863 metais karaimų teisės sulygintos su vietinių gyventojų.

Karaimai ar totoriai: skyrybos ženklo nėra

Istorikė D. Troskovaitė tvirtina, kad XIX a. viduryje Vilniaus gubernijoje karaimų bendruomenė ėmė varžytis su totoriais. Matydamas, jog totorių pakilimas socialiniais laipteliais aukštyn buvo tiesiogiai susijęs su karine tarnyba, karaimų istorijos tyrinėtojas, vienas žymiausių Rusijos imperijos karaimų veikėjų Abraomas Firkovičius bandė pasinaudoti šia per amžius susiklosčiusia dalies totorių tradicija ir pritaikė ją karaimams.

Antai, kalbėdamas su žymiu to meto publicistu ir keliautoju Vladislovu Sirokomle, A. Firkovičius papasakojo savąją adaptuotą totorių legendos versiją: „Ginkluoti karaimų riteriai kiekvieną rytą, sukalbėję sinagogoje (taip tuo metu buvo vadinami karaimų maldos namai – autorės pastaba) trumpą maldą, šauniai šuoliuodavo tilto, nutiesto per Galvės ežerą į salos pilį, link, kur jie tarnaudavo valdovui. Kalbėjome apie karaimų gvardiją, saugojusią karalių.“

XIX a. viduryje jų istorijai buvo suteiktas karinis atspalvis. A. Firkovičius bandė įtikinti egzistavus atskirą karaimų karinį junginį Lietuvos–Lenkijos valstybės kariuomenėje. Toks legendos išplėtojimas karaimų aplinkoje nebuvo atsitiktinis. Karaimai XIX a. siekė gauti tokias pat bajorių teises, kokios Rusijos imperijoje buvo pripažintos daliai totorių už karo tarnybą. Tačiau iki 1863 m., kai Rusijos imperijoje karaimų teisės buvo prilygintos toms, kurias turėjo stačiatikiai, karaimai dėl išpažįstamos religijos – karaizmo – vienos iš judaizmo krypčių – buvo negatyviai nusiteikę bet kokios karinės veiklos atžvilgiu.

Tiesa, autoriai tvirtina, kad būtent dėl sąsajų su judaizmu (atrodo, tai skiriamoji nuo totorių linija) nei LDK, nei ATR karaimai nėjo karinės tarnybos. 1507 m. Žygimanto Senojo suteiktojoje karaimai buvo atleisti nuo „budėjimo pilyje“, tačiau iš šio apibūdinimo sunku spręsti, kokio pobūdžio tai veikla, juolab, kad sargyba svarbiuose objektuose buvo miesto gyventojų „civilė“ prievolė – sargybiniais nebūtinai turėjo būti karinę tarnybą atliekantys asmenys. Tačiau V. Sirokomlė rašė, jog didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras 1665 m. karaimams suteiktoje privilegijoje nurodęs, kad už karaimų karių tarnybą jiems leidžiama statyti sinagogą ir mokyklą, bet privilegijos tekste tokio įrašo nėra.

Vienas kitą papildęs darinys

Ko gero, skiriamieji tautiniai bruožai tarp totorių ir karaimų visai ištrimti XX a. 3 trečiame dešimtmetyje sulig vyriausiojo Lenkijos karaimų hachamo Serajaus Šapšalo (pilnas vardas -Hadži Seraja Chanas Šapšalas)  veikla. Pagal jo legendą, kurią savo kitame darbe išdėsto D. Troskovaitė******, buvo mechaniškai sujungti karaimai ir totoriai, kurie Vytauto kartu buvo paimti po karų su Aukso Orda ir atgabenti į LDK.

Antai, 1928 m. viename iš pirmųjų savo viešų tekstų jis teigė, jog „XIV a. pabaigoje didysis kunigaikštis Vytautas atvedė karaimus kartu su totoriais iš Aukso ordos, kuriai priklausė ir dalis Krymo; atvedė apie 500 karaimų šeimų, kurias apgyvendino Trakuose ir kitose vietovėse. Kaip totoriai raiti, taip karaimai pėsti tarnavo kariais ir už tai buvo apdovanoti žemės nuosavybe tiek Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, tiek Lenkijos valdovų. Šiandieniniai karaimai yra palikuonys tų, kuriuos Vytautas atvedė į šį kraštą ir kurie, būdami tos pačios kilmės kaip ir totoriai, iki šiandien naudojasi gautomis žemėmis.“*******

Kad tai netoli nuo tiesos, liudija ir faktas, kad XX a. tarpukariu Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas buvo atsiuntęs turkų kalbininkus į Trakus, kad susipažintų su karaimų išlaikytomis senomis kalbų formomis ir apvalytų turkų kalbą nuo svetimžodžių.

***

Taigi, karaimų atsiradimo Lietuvoje ir sąsajos su totoriais aplinkybės istoriškai nėra patvirtintos, bet nepriklausomai Lietuvos valstybei tai neturi lemiamos reikšmės. Šie tiurkų ar judėjų palikuonys, savo ar ne savo valia atkeliavę į Lietuvą, įnešė svarų indėlį į mūsų valstybingumą, buvo lojalūs ir atsidavę jos valdovams bei lyderiams – ne tik tolimaisiais viduramžiais, bet ir šiandien. Valstybė privalo gerbti šią ištikimybę bei puoselėti karaimų tradicijas, savitą kultūrą ir papročius.

————————————————————————————

*Tautinės mažumos Lietuvoje. Autorių kolektyvas, 2017, Vilnius (https://www.eesc.lt/uploads/news/id1064/Tautines%20mazumos%20Lietuvoje_papildyta%20studija.pdf).

**https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-gyventojai-2021/salies-gyventojai/gyventoju-skaicius-ir-sudetis.

***https://lt.wikipedia.org/wiki/Karaimai.

****https://www.voruta.lt/karaimai-kas-jie-kada-ir-kaip.

*****pagal studiją parengtas straipsnis:  https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/1500-km-pesciomis-ar-vytautas-didysis-karaimus-i-trakus-vede-582-429435.

****** D. Troskovaitė, Modernios karaim,ų tapatybės kūrimas XX a. pradžioje, „Istorija, Mokslo darbai, 90 tomas, 2013.

*******S. Šapšalo darbai publikuoti ketvirtiniame leidinyje rusų k. «Караимское наследие», Maskva – Simferopolis, 2013 m., Nr. 7 (http://www.karaims.com/pdf_s/NASLEDIE-7.pdf).