Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas,  www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Sovietiniais laikais pamėgtas šūkis „Vaikai – mūsų ateitis“ buvo ne toks jau ir tuščias. Jis net ne sovietinis, o pripildytas valstybinio, tautinio, egzistencinio turinio ir yra amžinas.

Savaip šį šūkį paaiškino garsus Tarptautinio vaiko teisių instituto vadovas, JAV mokslininkas, psichologijos daktaras Stuartas N. Hartas, kuris prieš septynerius metus Vytauto Didžiojo universitete vykusioje konferencijoje skaitė paskaitą apie vaiko teises ir poreikius, valstybės institucijų priedermę ugdyti visapusišką pilietį. Buvo akcentuota, kad ne paskutinę vietą užima prievolė vystyti vaiko ar jaunuolio intelektą, pasaulio pažinimą, kultūrinę savastį. Tai užfiksuota ir Vaiko teisių konvencijoje, kuri Jungtinėse Tautose įteisinta 1989 m.

Kodėl pradedu nuo šio, rodos, banalaus šūkio? Todėl kad pastaruoju metu, iškreiptai suprantant laisvo pasirinkimo galimybę, iš mokyklų literatūrinio ugdymo programos ujami pasaulio kultūrinio paveldo šedevrai. Šiuo metu Nacionalinės švietimo agentūros atnaujinta Lietuvių kalbos ir literatūros programos rengėjų grupė baigia rengti 11–12 klasės literatūrinio ugdymo programos projekto dalį. Kartu keisis ir visa vidurinio ugdymo programa. Projektas bus paskelbtas vasario pabaigoje Švietimo portale emokykla.lt.

Paprasčiau kalbant, prisidengiant dideliu moksleivių apkrovimu, programose nebeliks Williamo Shakespearo, Franzo Kafkos, Johanno Wolfgango von Goethes, Alberto Camus ir kitų pasaulinės klasikos kūrinių. Jie keliaus į rekomenduojamų, t.y. pasirenkamų autorių sąrašą. „Vadinasi, mūsų vaikai, mokiniai nebežinos, kas vyksta Europos literatūroje, kaip tai susiję su mūsų literatūros procesais. Vaikų kultūrinis laukas bus stipriai apribotas“, – sako Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos (LKLMS) pirmininkas, mokytojas ekspertas Mindaugas Grigaitis.

Projekto rengėjai tikina, kad moksleiviai su šiais šedevrais galės susipažinti arba savarankiškai nuėję į biblioteką, arba per jų ekranizacijas, pavyzdžiui, Netflix platformose ir t.t. Bet juk laisvas kūrinių pasirinkimas ar perdirbti šių šedevrų surogatai toli nuo privalomojo originalų mokymosi ir nagrinėjimo.

Kitas rengėjų argumentas – 9-10 klasių programose šie autoriai liks. Bet M. Grigaitis teigia, kad aukštesnio lygio kūrėjų palikimą nagrinėti ir platesnį išprusimą ugdyti įmanoma tik brandesnio amžiaus jaunimui. Yra nemažas skirtumas, kaip meilės ir ištikimybės scenas aiškinsi paaugliui ir kaip savarankiškam gyvenimui pasiruošusiam jaunuoliui. Vadinasi, savo vaikų sąmonėje paliksime didelį kultūrinį vakuumą, sako mokytojas lituanistas. „Turėsime prasčiau išsilavinusią kartą. Juo labiau, kad kalbame apie tai, jog vaikai negeba sukurti elementarių tekstų, nebemoka rišliai pasakoti, argumentuoti, kritiškai apmąstyti iš kelių perspektyvų tam tikrų objektų. Lieka senos problemos, kurios velkasi 30 metų, ir prisideda dar viena“, – tvirtino jis.

Laisvas pasirinkimas – tai dar viena atsakomybės našta mokytojams. Jiems užverčiama našta iš neprivalomos literatūros sąrašo savo nuožiūra atrinkti tuos autorius, kurie atitinka „laikmečio dvasią“. Gerai, jei tas mokytojas pats susipažinęs su klasikiniu palikimo, yra brandus ir žino, į ką orientuoti vaikus. Gi kiti nueis lengviausiu keliu: štai modernus šių laikų rašytojas, įmantri poetė, ideologiškai „laisvas“ kūrėjas – nagrinėkime jo kokios nors Knygų mugės proga išleistą knygelę…

Gal kiek sutirštinu spalvas, tačiau mokytojai praktikai nuogąstauja, kad, palikus laisvą pasirinkimą, jaunimas rinksis „greito literatūrinio maisto“ užkandžius, nes taip patogiau: vietoj knygos įsijungei kūrinio aprašymą iPad‘e, iPhon‘e, kompiuteryje, filmuką Netflix‘e, prikimštame lesbiečių ir kitų iškreiptų meilės scenų, ir štai tau literatūros šedevrų pažinimas.

Pajutusi, kad NŠA rengėjų grupė gali peržengti sveiko proto ribas, Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė pareiškė: „Nepatvirtinsiu lietuvių kalbos ir literatūros programos, tol kol nebus pasiektas sutarimas su bendruomene – programa privalo būti šiuolaikiška ir projektuojanti ateitį“. Ji už tai, kad programose liktų ne tik pasaulinės literatūros korifėjai, bet ir lietuvių literatūros „aukso fondas“ – Mažvydas, Donelaitis, Baranauskas, Maironis…

Turėjau puikius literatūros mokytojus. Mokykloje mus skatino analizuoti klasikų kūrinius, K. Donelaičio „Metų“ skyrius mokėmės mintinai, net reikėjo parašyti po 20 eilučių hegzametru. Universitete puikus rusų literatūros dėstytojas Rimantas Sideravičius mintinai deklamavo Puškiną, Lermontovą, analizavo Dostojevskį, o nepakartojamas profesorius Jonas Dumčius mus vertė gilintis į antikinės literatūros šedevrus.

…O anądien pareina anūkas septintokas ir klausia: seneli, ar turi Kazio Borutos „Baltaragio malūną“? Sakau, kad internete galima rasti. Ne, sako jis, man reikia knygos, nes mokykloje pagal ją statome spektaklį…

Štai koks mūsų jaunimas.