Dr. Bronius Makauskas, punskas.pl
1939–1940 m. Lietuvos tarptautinė padėtis pasikeitė diametraliai. 1938 m. kovo 17 d. Lietuvai ultimatumą įteikė Lenkija, tačiau nenorėdama rizikuoti ultimatumo atmetimo, Vilniaus klausimo nepalietė. 1939 m. kovo 20 d. ultimatumą įteikė Vokietija, ir Lietuva neteko Klaipėdos krašto. Lenkijos draugystė su Vokietija baigėsi pastarosios kariniu įsiveržimu ir drauge su SSRS invazija, Lenkijos okupacija ir padalijimu. 1939 m. viduryje Lietuvos likimą ėmėsi spręsti dvi agresyvios kaimynės – Vokietija ir SSRS. Lietuvai paramos iš Vakarų sulaukti buvo beviltiška.
Dviejų grobuoniškų šalių susitarimais Lietuva (1939 m. rugpjūčio 23 d.) tapo Vokietijos, vėliau (1939 m. rugsėjo 28 d.) SSRS „įtakos sfera“. Viena iš priežasčių, lėmusių Lietuvos perdavimą Sovietų Sąjungos įtakos sferai, buvo Lietuvos atsisakymas pulti Lenkiją ir atsiimti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Lietuva tuomet buvo patekusi į labai komplikuotą situaciją. Realizuoti savo teises į konstitucinę sostinę ir dalį užgrobtos 1920 m. teritorijos pasirodė itin sudėtinga.
Teko rinktis: susidėti su Vokietija (iškalbingas yra Joachimo von Ribbentropo kvietimas Juozui Urbšiui derybų į Sopotą, kur tikėtina būtų buvusi Lietuvai pasiūlyta globa/ protektoratas už bendrą ar su vokiečių priedanga žygį Vilniaus ir šio krašto atvadavimui. Tačiau karo metu, Lietuvai paskelbus neutralitetą, reikalas buvo žymiai sudėtingesnis, negu mums atrodo dabar. Vokietijos užpultoji Lenkija turėjo D. Britanijos ir Prancūzijos suvereniteto garantijas. Lenkija Vilnių laikė savo teritorijos dalimi. Maskva buvo pripažinusi Vilnių 1920 m. liepos 12 d. sutartimi su Lietuva.
Vokietija, planavusi turėti Lietuvos „bufferstadt“, derybų su J. Urbšiu metu galbūt tikėjosi įgyti abiem pusėms(?) priimtiną formą. Lietuva buvo Prancūzijos ir D. Britanijos įspėta, kad neapsunkintų savo padėties, nes Lenkijos teritorija, karui pasibaigus, bus sugrąžinta į savas ribas. SSRS perspėjo Lietuvą, kad apsispręstų, su kuo ji – su Vokietija ar „drauginga“ SSRS. Davė suprasti, kad yra pripažinusi Lietuvos sienas su Vilniumi tarptautinio rango sutartimi ir suinteresuota Vilniaus sugrąžinimu Lietuvai. Lietuva pasirinko neutralitetą. Vilnių siekė, nepaisant karo meto, susigrąžinti neginkluotu būdu. Todėl Vokietijos pasiūlymas tartis buvo „nutekintas“. Lietuvos URM-as gavo Vokietijos pasiuntinio Ericho Zechlino „reprimendą“ dėl šio poelgio.
Dar stipriau sureagavo J. von Ribbentropas mūsų pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos atžvilgiu, nors šis buvo linkęs vykdyti žygį Vilniui susigrąžinti. Vokietija peržiūrėjo savo planus, o SSRS savo imperialistinius planus. Lietuva atsidūrė pastarosios dispozicijoje. Maža to, buvo įsukta į jos bolševikinės diplomatijos pinkles, kurios rezultatas buvo ne tik Lietuvos neutraliteto pažeidimas, bet ir suvereniteto praradimas (J. Stalinas, naudodamas didžiulį spaudimą, kartu dievagojosi prieš J. Urbšį, kad Lietuvai palieka suverenitetą, tačiau tai buvo mūsų pačių raminimas).
Ta proga reikia dar kartą išsiaiškinti detaliau, ką iš tikrųjų planavo Vokietija Lietuvos atžvilgiu. Ar prasminga yra vienbalsiai, neišanalizavus visų detalių ir aplinkybių nuvertinti bet kokius mėginimus derėtis su Vokietija? Jau seniai abejonių dėl Lietuvos pasitraukimo nuo derybų su vokiečiais buvo išreiškę istorikai Romas Misiūnas ir Raino Taggepera. Galbūt būtume išvengę žiaurios SSRS pirmosios okupacijos, trėmimų ir, ko gero, būtų apsaugoti mūsų piliečiai žydai „nuo Hitlerio galutinio sprendimo“, kaip tai pavyko Vengrijai.
Ši alternatyviosios Lietuvos istorijos atkarpa verta išsamesnio Vokietijos archyvų tyrinėjimo. Grįžkime prie lemtingų įvykių. 1939.09.01 Lenkiją užpuolė Vokietija, o rugsėjo 17 d. – ir Sovietų Sąjunga. Po dviejų dienų pastarosios kariuomenė jau buvo Vilniuje ir, beveik nesutikdama pasipriešinimo, „netyčia“ nužygiavo toliau, negu buvo sutarta su Vokietija rugpjūčio 23 d. Vėl tenka dalintis okupuotas ir planuojamas okupuoti teritorijas. J. Ribbentropas vėl atvyksta į Maskvą ir 1939.09.28. „persidalina“ teritorijas.
Maskva kviečiasi lietuvius derybų dėl „taikos ir savitarpio pagalbos“ sutarties sudarymo. Jų rankose Vilnius, tad naudojasi padėtimi ir pateikia netikėtus Lietuvai reikalavimus. Maskva savo tikslą imituojant derybas pasiekė – 1939 m. spalio 10 d. sutartimi numatyta Vilnių ir Vilniaus krašto dalį perduoti Lietuvai, o Lietuvoje dislokuoti 20 tūkst. SSRS karines pajėgas. Sutartis datuota 1939.10.10, o Lietuvos kariuomenė iškilmingai įžengė į Vilnių spalio 28 d.
Iki to laiko vyko okupantų grobstymai ir vietos aktyviųjų gyventojų, tarp jų ir Konstantino Stašio, areštai. Lietuva susigrąžina sostinę, 6900 kv. km teritorijos, kurioje gyveno apie 0,5 mln. žmonių, ir geležinkelio Daugpilis–Gardinas ruožą nuo sienos su Latvija iki Varėnos. Tai dalis jai priklausančios teritorijos. Lietuvos suverenumas tapo fikcija. Lenkijos pasiuntinys F. Charvatas įteikia protesto notą ir išvyksta. Jų emigracinės vyriausybės URM-o vadovas Augustas Zaleskis leidžia diplomatiniu keliu suprasti, kad tai vykdoma pro forma.
Tačiau vietos gyventojams Vilniaus susigrąžinimo detalės nebuvo visuotinai atskleistos. Vyriausybė skatino, be kitų ir žurnalistus, išlaikyti rimtį, vengti komplikuotos padėties aštrinimo.
Čia pateikiame vieno iš buvusių Juzefo Pilsudskio gerbėjų ir bendradarbių, pasmerkusio pastarąjį po Vilniaus aneksijos ir palikusio Vilnių protesto vardan bei atsidavusiai dirbančio jaunoje Lietuvos Respublikoje intelektualinį ir politinį darbą, prof. Mykolo Romerio „karštas“ įžvalgas Lietuvos rinktinei įžygiuojant į susigrąžintą Vilnių, užrašytas jo dienoraštyje.
1939 m. spalio 27 d. / penktadienis
„Tarp 9–10 valandos ryto lietuvių kariuomenė [rinktinė – B. M.] vadovaujama generolo Vitkausko1 kirto demarkacinę liniją, tai yra liniją, kurią Lenkija laikė lenkų–lietuvių siena, ir įžengė į Vilniją. Iš Širvintų vyko linijos kirtimo radijo transliacija. Buvo perskaityti įsakymai, sudegintos šiaudinės gairės, kurios devyniolika metų skyrė Vilniją nuo Lietuvos ir neigė istoriją… [taip originale – B. M.]. Keletas trumpų pasisakymų, šūksnių „Valio“! Ir kariai pražygiavo pro triumfo arką…
Ir aš čia prie darbo stalo turėjau akyse ašaras. Pildosi istorinė tiesa, surišami sutraukyti istorijos saitai ir tai liečia mano Tėvynę. Rišimas nebaigtas – tai tiesa, už sienos paliks dar kai kurios mūsų žemės, tačiau bent Vilniaus sritis sugrįžta.
Dieve duok, kad amžinai. Karštai linkiu, kad Lenkija pakiltų iš savo nuopuolio ir atgimtų, o viliuosi, kad net jeigu sugrįžtų į katalikiškas-baltarusiškas žemes ir turėtų iš rytų sietis su Lietuva, jinai supras, kas Lietuvai yra Vilnius, ir savo santykį su Lietuva panorės paremti kitais nei išreikštais 1920–1939 m. principais; ne Želigovskio 1920 m. X.9 veiksmu, bet visišku nepriklausomybės pripažinimu, visos Lietuvos draugiškos Lenkijai ir nebijančios smūgio iš lenkų rankų…
p. 153,
1939 metai spalio 28, šeštadienis
„Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių. Beveik visą dieną buvau įsijungęs radiją. Beje, iškilmių transliacija buvo girdima nelabai aiškiai.
Tarp 10-tos ir 11-tos valandos buvo pranešta, kad lietuvių kariuomenė pasirodė ant Šnipiškių aukštumų (Šeškinės kalvos); minios žmonių išėjo pasitikti. Vilniečiams tai turėjo būti įdomus vaizdas; jie nematė lietuvių kariuomenės, nematė jos niekad; vyresnieji vilniečiai galėjo atsiminti lietuvių kariuomenės įžengimą į Vilnių 1920 metais, tačiau tai buvo tik skurdoka armijos užuomazga. Šiandien atžygiuoja kariuomenė gerai aprūpinta, išvaizdi, iškilminga. Nėra mūsų armija gausi, bet labai tvarkinga, narsi; susitelkusi ir garbinga; karys yra patriotiškas, karininkai ir vadovybė – aukšto moralinio lygmens. Suprantama, žygiui į Vilnių lietuviai pasistengė sutelkti gausiausią ir geriausią tautinių pajėgų reprezentaciją.
Vilnius, išsiilgęs išlaisvinimo nuo bolševikų, sveikina lietuvius kaip išvaduotojus. Istorinės tiesos instinktas, saistantis Gedimino sostinę su Lietuva, neužgeso vilniečių sąžinėse. Net sulenkintieji jaučia, kad ateina ne svetimas, bet savas, kraujas iš kraujo ir kaulas iš kaulo.
Pietų metu prasidėjo iškilmių transliavimas. Kur, kuriame miesto taške tai vyko – nežinau. Vyko sveikinimo kalbos – Vilniaus lietuvių lietuviškai, baltarusių baltarusiškai, lenkų – lenkiškai, rusų – rusiškai, žydų (senas Vygodzkis)2, generolo Vitkausko atsakymas – lietuviškai, tautinis himnas, paradas, šūkiai „Valio“!, minios džiaugsmas, gėlės… Emocijos užspaudė gerklę, verkiau iš susijaudinimo. Mano Dieve! Vyksta tai, apie ką svajojau 1914–1915 metais, kai dar vaikščiojau po Vilnių, nusprendęs važiuoti į lenkų legionus. Svajojau apie tai, kad kažkada nuskambės Vilniuje lietuvių karių giesmė, kuri pakeis rusų karių dainas. Ilgėjausi Lietuvos Vilniuje, tikėjau, kad lenkų kovos dėl Nepriklausomybės, kurias vykdė Pilsudskio legionai, yra kelias, atveriantis ir Lietuvos laisvę.
Neišskirdavau Lenkijos Nepriklausomybės nuo Lietuvos Nepriklausomybės, kaip dviejų priešiškų dalykų. Tikėjau laisvės solidarumu, tikėjau, kad Lietuvos Nepriklausomybė iškils šalia Lenkijos Nepriklausomybės. Nemaniau, kad įvyks tai, kas, beje, įvyko vėliau, jog Lenkijos Nepriklausomybė stengsis užgniaužti Lietuvos Nepriklausomybę, kad Lenkija taps griaunančiu Lietuvos laisvę ir draskančiu jos vientisumą veiksniu. Skaudaus karo sūkuriuose palūžo dvidešimtmetis didžiulio nesusipratimo, atplėšusio Vilnių nuo Lietuvos.
Duok Dieve, kad atgimusi iš nuopuolio Lenkija vėl nesigvieštų ir panorėtų bei išgalėtų gerbti Lietuvos didžiąją tradiciją Vilniuje, švenčiant solidarumą ir taiką tarp abiejų tautų!
Duok Dieve! Nėra reikalo plėstis. Jausmai plėšo man krūtinę. Ilgiuosi santarvės, meilės, istorinės tiesos, kurią žmonės nerūpestingai darko ir sukelia širdyse pyktį. Iš lėto aistros nurims, tiesa laimės be keršto ir be revanšo. Momentas yra geras. Lenkai Vilniuje sveikina lietuvius kaip draugus. Tai jau daug. Tikroji Lenkija emigracijoje, nors formaliai Vilniaus atidavimo Lietuvai nepripažino, net formaliai oponavo, bet širdyje šiandien pykčio nelaiko, ir esmėje, bet ne formoje Lietuvą supranta. Tai jau daug. Lenkų emigrantai, tie, kurie perėjo per Lietuvą, patyrė gerus jausmus ir dėkingumą. Tarp kitko, visi Lietuvos rimtesni veiksniai yra aiškiai nusiteikę pašalinti iš širdies įvairius keršto jausmus ir traktuoti lenkišką elementą Vilniuje draugiškai. Momentas yra geras. Sveikas, Vilniau!
p.154,
1939 metai spalio 29, sekmadienis
Šiandien vėl per radiją iš Vilniaus buvo transliuojamos iškilmės pamaldų Aušros Vartuose ir tautinės vėliavos iškėlimo Pilies kalne, tai yra Gedimino kalne, lietuvių numylėtame ir išsiilgtame.
Žmonės jau iš tenai atvyksta ir iš čia važiuoja. Aišku, dar su leidimais.
Vilniuje trūkumai visko didžiuliai. Kietas tai Lietuvai riešutas įkąsti ir sunkus daugeliui vilniečių likimas, tarp kurių didžiulės minios pabėgėlių – nelaimingiausių. Zlotais pašėlusi brangenybė, o žmonės Vilniuje beveik visuotinai zlotais disponuoja, jeigu išvis ką nors turi. Pagaliau visuotinas įvairiausių prekių trūkumas. Žmonės atvykstančiųjų prašo, kad atvežtų ne pinigų, o prekių, tačiau vilniečiai išeiviai, kurie čia gyveno, negali atsinešti nei prekių nei pinigų, nes jeigu zlotų ir turi, tai paprastai tik pusvelčiui juos gali keisti į litus, o čia tik už litus galėtų ką nors nusipirkti.
Brangumas ir trūkumai apsunkins lietuviams prieigą į vilniečių širdis, nors iš tikrųjų tik iš lietuvių vilniečiai gali tikėtis paramos. Vilnius stokoja didžiosios pramonės, o tarnybėlės, kurias lietuviai gali vietos vilniečiams pasiūlyti, yra negausios. Atsižvelgiant į atgautos teritorijos ribotumą, didelis virš 200-tų tūkstančių miestas su didžiuliu skaičiumi atvykėlių be Lietuvos pilietybės asmenų yra didžiulis balastas. Galima Vilnių mylėti, tačiau dar reikia jį išmaitinti, išlaikyti. Lietuvių darbštumas ir Lietuvos pasiaukojimas dėl Vilniaus gali pagaliau daug nuveikti.
Nežinau, kokios yra lenkų nuotaikos Vilniuje. Vėlgi išgirdau, kad kažkokia lenkų jaunimo protesto nepalankaus Lietuvai akcija įvyko. Taipogi girdėjau, nežinau, kiek tame tiesos, kad lenkų minios Vilniuje vis tik lietuvių atžvilgiu be entuziazmo, bet rezervuotai, ne priešiškai, bet gan šaltai laikosi (elgiasi). Mano dėmesį taip pat atkreipė tai, kad sveikinant įžygiuojančius lietuvių karius iš lenkų pusės kalbą pasakė tik advokatas Šiškovskis3, kuris rašinėdavo į Liudviko Abramovičiaus „Przegląd Wileński“ ir savo kalboje pabrėžė, kad pasisako tos lenkų gyventojų grupės vardu, kuri reiškiasi kaip kraštiečiai. Pasisakymo lenkų visuomenės vardu, kaip visumos, iš tikrųjų nebuvo. Vilniaus atgavimo tautinis ir kalbinis motyvas, aiškiai lietuvių pabrėžiamas, gali žeisti vilniečius lenkus, ypač inteligentiją, pripratusią prie šeimininkų statuso. Sunku gyventojams persilaužti ir diena iš dienos pakeisti savo psichiką bei įsisąmoninti sau tai, kad Vilnius grįžta į Lietuvą, kaip jos, tai reiškia Lietuvos, sostinė ir be tos aplinkos, kuri ją suartindavo su Lenkija. Vilniaus padėtis ir vaidmuo kategoriškai pasikeitė, tačiau vilniečiams lenkams tai sunku iškart suvokti ir junta jie dar buvusiomis kategorijomis, kai tuo tarpu lietuviai turi savų kategorijų sąvokas ir jausmus, kylančius iš 20-ties metų ilgesio ir idealo – bei reikia tai pripažinti – pagrįsto dabartinėmis krašto realijomis, kuriomis Vilnius buvo atplėštas nuo lenkiškų „Rytinių kresų“ ir sugrįžo į Lietuvą.
Tačiau šiuose reikaluose slypi įvairūs paradoksai, lūžiai ir prielaidos dramatiškiems nesusipratimams ir konfliktams. Problemos, susijusios su Vilniaus sugrįžimu į Lietuvą, nėra lengvos ir paprastos. Paprastos galbūt ir yra, tačiau nelengvos greitiems suderinimams.“
Originalas: Michał Römer, VUBRS, F.75-MR13, t. XXXVII 1938.XI.28–1941.III.6.
1 Vincas Vitkauskas – tuomet divizijos generolas. Žygiui į Vilnių buvo suformuota speciali rinktinė, kuriai jis vadovavo.
2 Jokūbas Vygodskis (1857 m. Babruiske – 1942 m. Vilniuje) – Lietuvos ir Lenkijos politinis ir visuomenės veikėjas. Gestapo nužudytas.
3 Bolesław Aleksander Szyszkowski (1981 Strojnowo – 1942 Baušiškės) – lenkų karininkas, teisininkas, publicistas. Vilniuje jo politinės pažiūros įvairavo, vienu metu reiškėsi kaip „krajovcų“ šalininkas.
