Pagrindinis puslapis Istorija Bidvų šeimos likimas. 1945-ųjų vasaros pasaka ištremta į nesibaigiančios žiemos košmarą

Bidvų šeimos likimas. 1945-ųjų vasaros pasaka ištremta į nesibaigiančios žiemos košmarą

Bidvų šeimos likimas. 1945-ųjų vasaros pasaka ištremta į nesibaigiančios žiemos košmarą

Srauni Kožimo upė. Komijos ASSR. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus

Šarūnas Kniška, Kretingos raj. Pranciškonų gimnazijos IVGb klasė, www.voruta.lt

Nacionaliniam mokinių konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“

Esė „Lietuva ir jos gyventojai sovietų (1944-1990 m.) okupacijos metais: Bidvų šeimos likimas“. Darbo vadovė: Rasa Žygaitienė, lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja

Birželio naktis – lyg nuotaka pirmąją vestuvių naktį spindi gražiausiomis savo gyvenimo spalvomis. Mėlynoje drobėje švelnios menininko rankos nutapytos žvaigždės veria nakties ūmią tamsą ir nušviečia kelią svajotojui, naktį išėjusiam pasidžiaugti gamtos gyvybės šokiu. Žiedadulkėmis kvepiantis vėsus oras pro langą įskrenda pas saldžiai miegančius Luokės gyventojus ir sukelia jiems sapnus, kuriuos susapnuoti įmanoma tik kvėpuojant tokį tyrą gimtinės orą. Staiga visas nepakartojamas reginys suyra nuo šautuvo buožės trenksmo į duris. Tai lemtingi dūžiai, kurie visiems laikams sugriaus Bidvų šeimos narių gyvenimus ir jų 1945-ųjų vasaros pasaką ištrems į nesibaigiančios žiemos košmarą.

Tokio negailestingo beldimo Bidvienė tikėjosi, bet tas garsas, kurį skleidžia pati giltinė, niekada negali ateiti visiškai būnant pasiruošus. Jos gyvenimas po vyro ištrėmimo į Sibirą dėl bendradarbiavimo su ,,Miško broliais“ buvo pripildytas to nenuginčijamo nuosprendžio laukimo ir naivios vilties. Sovietinio režimo mašina siekė išrauti lietuvių tautos smegenis, jas užšaldydama Sibiro platybėse. Kartais net nereikėdavo priežasties, o dabar ji buvo – Bidvos buvo tikri patriotai. Taip pat jie buvo darbštūs žmonės, kurie gerovę susikūrė savo rankomis, o pavydūs tinginių tėvynainių žvilgsniai tik ir siekė pasisavinti svetimą turtą, įskųsdami Lietuvos patriotus sovietų valdžiai.

Per pusvalandį susikrauti daiktus ir suruošti šešis vaikus kelionei į Sibiro pragaištį – tai skamba kaip neįmanoma užduotis. Tačiau tokioje situacijoje žmogui viskas įmanoma. Bidvienės žvilgsnis tuščias, žvelgiantis į kažką nematoma, o mintys viena per kitą perlipdamos nesusidėliojo į ką nors racionalaus. Tą naktį jos rankų judesiai automatiški, lyg ji jau būtų šimtus kartų išgyvenusi šį košmarą. Tas momentas, kai žmogus suvokia savo neišvengiamą likimą, jį negailestingai sutrypia. Ta visiška šoko būsena, kurią patyrė Bidvienė, ypač skaudžiai glumino jos vyresniuosius vaikus – Eleną ir Stanislovą. Jie tokios mamos nebuvo matę. Vaikams netgi pasivaideno, jog jų mama numirė, o po namus vaikštinėja tik jos klajojanti siela. Elena padėjo mamai aprengti jaunesnes seseris, Stanislovas sugriebė pačius svarbiausius daiktus. Tos nakties sumaištyje abejingai gražiai spindėjo žvaigždės, nuostabias simfonijas griežė svirpliai, o jaukioje Luokės kaimelio panoramoje degė tik ta vienintelė švieselė, dėl kurios Bidvų kaimynė, pasižiūrėjusi pro langą, giliai atsiduso.

Tamsoje išvykimas iš gimtinės neleido su ja net atsisveikinti. Neliko nieko, ką galėjo prisiminti, nes žvelgdami pro gyvulinio vagono plyšį matė vien tik lekiančią tamsą. Žmogus šiuose vagonuose kaip nukirstas medis, vežamas miškovežio, suspaustas ir supakuotas su kitais nelaimėliais medžiais. Absurdiškas prievartinis ištrėmimas iš tėvynės nukerta žmogaus šaknis, pažemina ir it kokią trapią šiltnamio gėlelę persodina į Sibiro sniegą, kuriame ji vysta iki gyvenimo galo. Elenai ir Stanislovui sunkiausia suprasti, kam visa tai? Jie dar mažyčiai vaikai, kuriems dar visas gyvenimas prieš akis, o dabar jie iškeliavo į ten, kur net jų mama nežinojo, kas jų laukė. Jie nerimavo, nes paliko jaukius mylinčius namus, gimtąjį kraštą, draugus, sočius pietus užnugaryje ir tuoj turės kęsti alkį, susidurs su Sibiro žiemomis ir savomis akimis matys nykstančią mamą, brolius ir seseris.

Jokios vilties ir svajonės nebebuvo, nes kelionės tikslas jau aiškus. Traukinys riedėjo greitai pasileisdamas pakalnėmis ir vikriai kopdamas į kalvas. Pro vagonų plyšius matėsi svetimas vaizdas – taiga vasaros metu. Oro temperatūra net ir vasarą Sibire būna žemesnė už oro temperatūrą vėsiausiomis vasaros naktimis Lietuvoje. Tačiau oras kol kas nebuvo prastas, o žaliuojanti ir vargiai žmogaus rankos paliesta Sibiro gamta paslaptingai graži. Jei ne dvokiantys vagonai, raudinti mama, nuliūdę tremtinių veidai ir apmaudas, jog per prievartą teko palikti tėvynę, tai kelionės vieta neatrodytų tokia baisi. Elena pamatė būrelį stirnų, rupšnojančių gardžią vasaros žolę, vėliau akyse šmėstelėjo tyra ir blizganti upė. Ji pagalvojo apie tėtį, ar dar išvys jį. Elena be galo jo ilgėjosi. Po jo suėmimo namai prarado savo esmę, nes juose nebelaukė tėtis. Mama taip pat pasidarė liūdnesnė. Mergaitė naiviai tikėjosi jį pamatyti vos tik nuvykusi.

Prasiveriant vagono durims į veidus šmėstelėjo keistokai vėsus oras. Nors jau kurį laiką nebuvo per daug šilta, šis oro gurkšnis buvo lyg kojos įmerkimas į vandenį, susipažįstant su temperatūra. Kariškiai išrikiavo žmones ir nuo degtinės pragertais balsais nuvarė juos į barakus. Elenos barakas nepanašus į gyvenamąją vietą. Tai nekokybiškai suręstas namukas, kuris abejotinai galėjo atlaikyti šaltas Sibiro žiemas. Viduje ne ką geriau nei išorėje. Žmogaus prakaito kvapas skverbėsi į nosį, o vaizdas priminė labiau ne žmonių gyvenamąjį pastatą, bet tvartą. Saulės spindulys pro langą nušvietė dulkiną kambarį ir nuo to vaizdo kvėpuoti pasidarė dar nejaukiau. Elena nieko geresnio ir nesitikėjo, bet jai labiau buvo gaila ne savęs ir šeimos, kad jie atvyko čia, o to fakto, kad dėl jai vis dar sunkiai suvokiamų priežasčių teko palikti šiltus ir mylimus namus, daiktus, draugus, gamtą ir atvykti ten, kur viskas atrodė svetima, nejauku ir žemino žmogų. Jau nuo pat pradžių šis kraštas jai kėlė kažkokį šiurpulį. Oras, kurį ji įkvėpė, kitokio kvapo, žemė po kojomis – kitokios spalvos, kaip ir žolė. Net saulė švietė kažkaip kreivai ir nesavai. Čia kiekvienas žingsnis mažiau tvirtas, kiekviena mintis mažiau sąmoninga. Tai – kitas pasaulis.

Jau nuo pirmųjų dienų svetimas pasaulis tremtiniams buvo atšiaurus. Elenos mama, kad galėtų išmaitinti šeimą, įsidarbino miško darbuose, kur kirto medžius, kėlė rąstus. Labai keista, kad taip nepagalvota su darbų pasirinkimu šioje vietoje. Gyvenvietėje gyveno vienos moterys su vaikais, o darbai buvo tik vyriški. Žinoma, moterys nepratusios tampytis su rąstais, todėl pasitaikė visokių traumų, trūkių ir net mirčių. Uždarbis buvo mokamas maistu. Tos moterys, kurios nemokėjo dirbti tokių darbų, galėjo skradžiai žemę prasmegti. Pasirinkimo nebuvo. Arba reikėjo išmokti ridenti rąstus, arba liko mirti badu.

Ypač sunku toms moterims, kurios atvyko čia su ne vienu ir ne dviem vaikais. Taip buvo ir Elenai. Jau nuo pirmųjų dienų buvo juntamas maisto stygius. Nors ir mažos, bet vis tiek šešios burnos ir mama. Dėl maisto stygiaus ir neturėjimo ką veikti Elena keliaudavo į mišką su Stanislovu rinkti uogų, kurių ten buvo begalės. Mėlynėmis ir vaivorais iškloti ištisi miško klojimai. O uogos tiesiog sprogo, niekas jų nerinko, krūmai po šaltos žiemos tryško gyvybe, sunokindami dideles ir gardžias uogas. Dar tik pati mėlynių sezono pradžia, bet jos jau tapo didele mitybos dalimi Elenos šeimoje. Šios uogos – jų išsigelbėjimas. Berenkant uogas Elenos galvoje sukosi įvairios mintys. Viskas čia kitaip. Būnant ne gimtinėje, jos jauna širdis jautėsi prastai. Ir nors kol kas viskas nebuvo taip jau blogai, bet ją slėgė kažkoks liūdesys, nerimas, kurį gali jausti tik iš tėvynės išvyti žmonės.

Nemažai tokių pat vaikų kaip ji rinko uogas, su jais persimetė vienu kitu žodžiu, bet kalbos greit nutilo. Vienas kitas greitas žodis, nudubusios akys, mikliai uogas renkantys pirštai, neklusniai skruostu nusiridenanti ašarėlė. Po uogavimo dienos namuose rado pavargusią ir nusikamavusią mamą. Mėlynės gerai, bet vien tik jomis nesimaitinsi. Mamos uždirbta duona, sriubos lėkštelė buvo visas jų džiaugsmas. Mama meldėsi. Elena irgi mokėjo melstis, tuo pasirūpino rūpestinga mama. Jos mama buvo šviesi moteris. Ji suvokė maldos galią. To mokė ir savo vaikus. Mažiausieji dar nemokėjo melstis, bet mamos pamokyti sudėdavo rieškučias į maldos ženklą, o jau vien to pakako, kad pavyktų kolektyvinė malda. Tokia malda visa jų viltis. Einant miegoti po mėlyniavimo dienos akys merkėsi pačios. Ir aplankydavo keisčiausi sapnai. Tokioje tikrovėje sapnai apie tėvynę buvo realesni. Galbūt visa jos uogavimo diena lyg sapnas? Tačiau išaušus rytui Elena dar kartą įsitikino, kad tai tik sapno kerai. Ji čia, Komijoje, kovojo už būvį.

Vaikščioti po spygliuočių miškus Vakarų Sibiro lygumoje jaunai paauglei mergaitei buvo kažkokia pasakiška būsena. Jai – keturiolika, tai toks amžius, kai mintys prasikala kaip mažo vaiko dantys, tai amžius, kai žmogus keičiasi. Nebepakanka apčiuopti linksmai vėjavaikiškas vaikystės dienas – piešiamos vizijos ateičiai, pirmą kartą įsimylima, siaučiančios hormonų audros velia mintis į netvarkingus mazgus, kuriuos jaunas žmogus turi išpainioti, norėdamas įžengti į suaugusiųjų pasaulį. Tai ypatingas žmogaus gyvenimo tarpsnis, kurį sunku apibūdinti tremtinei mergaitei. Eleną aplankydavo dvejopi jausmai. Ši kelionė, tūkstančiai kilometrų nuo namų, buvo neįtikėtina patirtis arba didžiausia bausmė. O gal tai šių abiejų dalykų mišinys? Elena tokio amžiaus, kad ji šios kelionės nepamirš. Jos nuojauta kuždėjo, kad šis nuotykis nesitęs amžinai, bet jis įsigers į ją, užsislėps giliausiose smegenų vietelėse ir jai prisimins visą gyvenimą. Sibiras. Jis ne baltas – jis žalias. Jis ne toks, kokį jį įsivaizdavo būdama Lietuvoje.

Čia šimtametės pušys atstovėjo žiemos šalčius, kad vėl galėtų pasimėgauti šiltu vasaros vėjeliu, kaip koks komių senelis, kuris įsišaknijo šiame krašte ir ištikimai kentė žiemas, kad galėtų matyti pavasarius ir vasaras, jomis džiaugtis. Elenai gaila, kad Sibiras jai kaip koks kalėjimas. O kaip ji norėtų galėti juo džiaugtis, čia pabėgioti būdama laisva. Visi medžiai jai atrodė visiškai kitokie. Ji galėtų apglėbti šimtametes pušis, išbučiuoti. Ji rinktų mėlynes jas glamonėdama akimis, glostydama tarp pirštų, o ne paskubomis. Po samanomis radusi voveraitę, rūpestingai užkamšytų tą vietą, iš kur ji ką tik ištraukė grybą, o ne bėgtų prie kito grybo. Ji norėtų, kad to geležinkelio čia nebūtų, juo nevežtų žmonių garvežiai. Jų pučiami juodi dūmai gąsdino visą Komijos florą. Geležinkelis taip pat ne vietoje – jis išvagojo lygią pievą, kurioje smagiu vasaros vėjelio ritmu lingavo žolės. Kokia nuostabi vieta tai būtų, jei ji nevirstų lediniu žmonių kalėjimu…

Vasaros dienos bėgo, ilgindamos naktis. Su rutinos atspalviu įsibėgėjantis tremtinių gyvenimas subrendo į kažkokią kitokią būseną. Tremtiniams viskas atrodė taip, kaip žmogui nusipiešia pasaulis, kai jis su juo susipažįsta, o tas pirmasis įspūdis taip ir nebesugrįžta. Tvyrojo kitokia emocija, viltinga ir šiek tiek žvalesnė, nes vasaros šilti šypsniai tremtiniams suteikė jėgų. Miškai kvietė prisirinkti įvairiausių gėrybių. Deja, to kvietimo žmonės visiškai priimti negalėjo, nes buvo lydimi kareivių, kad niekur nepabėgtų. Elenai nejauku, jog jos mama turėjo sunkiai dirbti, o ji pati nieko neveikdama nuobodžiaudavo stovykloje, nes veiklos vaikams beveik nebuvo. Kartais iš to nuobodulio Elena pagalvodavo, jog ji jau nebe ji. Tai, kaip ji mąstė, vaikščiojo, kalbėjo – viskas pasikeitė. Gal taip ir nebuvo, bet ji to net negalėjo patikrinti. Tokiomis sąlygomis kur kas geriau savęs nevarginti mintimis.

Tokiame pasyviame egzistavime ruduo pranašiškai atpūtė vėsesnius orus. Rugsėjis pranešė apie artėjantį pavojų. Jis švelnus, ne per karštas ir ne per vėsus, gal net mielesnis už vasaros mėnesius, kurie negailestingai įraudonino dirbančių moterų veidus. Rugsėjis – mokslo mėnuo. Elena mąstė: ji nei mokinė, nei darbininkė. Ji tik darže išrauta ir per tvorą išmesta gėlytė. Niekas šioje aplinkoje nekalbėjo apie jos ateitį. O paauglei ateitis gyvybiškai svarbi. Ateities planai, troškimai bei meilė yra galingiausi gyvenimo varikliai, priverčiantys kasdien išlipti iš lovos spindinčiomis akimis ir pasiryžti džiaugtis kiekviena dienos akimirka. Gyvenimo vingiai ir neteisybės sudaužė į šipulius tokius idealus. Apiplyšo jau Elenos rūbai. Plaukai nebespindėjo. Veidas išbalęs. Jos šeima taip pat ne kitokia. Mama nerimastingai laukė žiemos, lyg pusę lūpų slėpdama, lyg norėdama kažką pasakyti.

Atėjęs spalis atsinešė šaltus rytus ir naktis. Sušaldė pirštus, užkimdė gerkles, išvarvino nosis. Pirmieji šalčio motyvai šiepė dantis prieš bejėgius tremtinius. Prieš du mėnesius lauke buvo galima vaikščioti basai, pamiršus megztuką ir prisimerkus dėl spiginančios saulės. Dabar visa tai išskrido su svetimos vasaros atsiminimais. Žiema atėjo rudeniui nespėjus įpusėti. Lauke užšalo vanduo. Žolė traškėjo, apsisiautusi lediniu vašku. Pirmasis sniegas. Mamai dirbti dar sunkiau, tai bylojo suskirdusios rankos, veidas ir labiau nei visada papilkėję paakiai. Elena su broliais ir sese gyveno kiaurai vėjo prapučiamame barake. Žmonės, kaip kokios bitės darbininkės, sienas dar kiek apkamšė, bet šalčiams tai nė motais. Skurdūs maisto daviniai negelbėjo. Tremtinių veidai gaubiami nežinomybės šešėlių, pranašavo pirmąsias mirtis nuo išsekimo. Elena iš tiek arti nebuvo mačiusi mirties. Tai buvo toks laikas, kai per visą jos gyvenimą ji niekada nesusidurs su mirtimi iš arčiau. Visas barako kvapas buvo persmelktas mirties, bet nebuvo laiko kada to bijoti. Reikėjo išgyventi.

Jeigu kelionė traukiniu, pirmosios dienos tremtyje ir pirmoji vasara, pažeminimas, nelaisvės kvapas bei lietingos, niūrios dienos kėlė Elenai liūdesį, tai šaltos žiemos naktys tiesiog ją žlugdė. Susispaudus su broliu vienoje lovoje jas tekdavo pradrebėti po menka antklode. Mama mokė, kad malda padeda žmogui iškęsti viską, bet net tokie jos dvasiški pamokymai mergaitės nenuramindavo. Matydama, kaip staigiai dar santykinai sveikas žmogus gali po kelių dienų merdėti, Elena bijojo. Ji baiminosi netekti gyvenimo, šeimos, mirti iš bado arba mirtinai susirgti. Nežinia ar galima sakyti, jog Elenai pasisekė. Ji nei mirė iš bado, nei susirgo, bet patyrė kai ką baisesnio.

Mama susirgo. Ji vieną dieną nesikėlė į darbą. Barakas sirgo. Visi kosėjo ir šniurkščiojo, o atmosfera panašėjo ne į gyvenamąsias patalpas, o į kokią nors palatą, kurioje gyveno vieni ligoniai. Elena dar nesuprato ligos pavojingumo. Juk jie nebegaus maisto, nes mama nesikėlė į darbą. Bet ji niekada negalėjo patikėti, kad būtent 1946-ųjų sausis sugriaus jos visą gyvenimą. Tas nelemtas Sibiro žiemos mėnuo pasiglemžė beveik visą Elenos šeimą. Sesutė, mama ir brolis – visi jie mirė tą pačią dieną ir buvo užkasti kartu.

Žemė lyg tyčia nepasidavė laidojimo procesui, ji kieta kaip uola, o ir tremtinių jėgos nebuvo begalinės. Kiek galėjo, tiek jie pasistengė nors kiek padoriai kiekvieną palaidoti, bet duobės buvo kasamos negilios, tik tokios, kokias leido jų jėgos. Elena manė, kad jai plyš širdis. Ir iš tiesų, jeigu ne tas skausmingas šaltis, kažin ar Elena būtų galėjusi išgyventi tą netektį. Ji būtų šokusi į duobę ir verčiau numirusi kartu su mama, bet šaltis neleido mintims susidėlioti. Elena net nesuprato, ar ji sugebėjo liūdėti, ar ji tikrai nesapnavo. Jos gyvenime nebeliko trijų svarbiausių jai žmonių. O jie ką tik su ja kalbėjo, meldėsi, valgė ir turėjo viltį. Dabar jų nebebuvo. Ir tai turbūt paaiškino, kodėl mamos akys visada buvo tokios niūrios, kodėl ji visada buvo liūdna – ji jautė, kad ši žiema jai paskutinė. Jei būtų galėjusi, mama būtų mirusi vos tik atvykusi, jei tik būtų galėjusi išgelbėti savo vaikus. Bet tai buvo neįmanoma. Negailestingas likimas per tą patį mėnesį pasiglemžė trijų broliukų gyvybes ir Elena liko tik su vieninteliu broliu Stanislovu. Jie buvo vienas kito ramstis ir, jeigu Elena būtų netekusi ir jo, kažin ar ji būtų išlikusi gyva.

Vis dėlto barake tremtiniai sugebėjo pasirūpinti našlaičiais vaikais. Elena ir Stanislovas buvo perkelti į vaikų darželį, kur gaudavo maisto už namų ruošos darbus – maisto gaminimą, grindų valymą, malkų skaldymą. Tas darželis kiek atmaitino nusilpusius Eleną su Stanislovu. Mergaitė, vis dar būdama šoko būsenos, negalėjo suprasti, jog mama niekada jos nebepaguos ir nebeapkabins. Jai liko tik brolis. Dar vienas jos brolis liko Lietuvoje ir dar nežinojo, ar tėtis gyvas. Ta mintis apie tėtį, noras jam papasakoti, kad mamos nebėra, suteikė Elenos gyvenime kažkokį tikslą, kuris svariai prisidėjo prie jų vilties. Juk reikėjo nukeliauti pas tėtį ir būtinai pranešti apie mamos netektį.

Vaikai nutarė bėgti. Jie žinojo, kad eidami geležinkelio bėgiais galės nepaklysti ir pasiekti suimtųjų vyrų lagerį, kur turėtų būti jų tėtis. Vieną rytą jie nepastebėti pabėgo iš darželio. Jų laukė ilga kelionė, bet širdys nebuvo šaltos, jos liepsnojo. Jiems smagu buvo pasijusti nors kiek laisvesniems. Šiltesnė vasario diena, lydima besišypsančios saulės, jiems suteikė jėgų. Jie buvo maži vaikai, bet užsibrėžto tikslo siekimas jiems padėjo nesušalti. Vienas įvykis toje kelionėje įstrigo Elenai visam gyvenimui. Eidami bėgiais jie tolumoje pamatė baltąsias meškas. Net ir iš toli jos atrodė galingos, didelės ir galbūt galėjo Eleną su Stanislovu tuoj pat užpuolę sudraskyti. Bet Elena apie tai negalvojo, ji grožėjosi tokiu didingu gyvūnu. Ta baltoji meška – lyg Sibiro kelionės simbolis, gyvas gyvūnas, prikaltas ant tremties herbo. Ji niekada nebuvo mačiusi meškos, o dabar pamatė  –  ir ne bet kokią, o baltąją. Būtent tada, kai jiedu su Stanislovu pasijuto laisvi, tik tada jie pajuto kažkokį džiaugsmą širdyje. Ir tos meškos, nors ir nesvetingoje Sibiro aplinkoje, bet simbolizavo laisvę, nes jas galėjo pamatyti tik iš stovyklos pabėgęs tremtinys.

Liūdna, bet tėtis negalėjo išgirsti apie mamos mirtį. Elena teiravosi lagerio kalinių, kur galėtų būti jos tėtis, ir jie liūdnai pasakė dar vieną sukrečiančią žinią – jo nebėra. Visą dieną trukusi kelionė – veltui. Elena prisiminė, kai dar vasarą tikėjosi Sibire sutikti tėtį, bet dabar net to ji negalėjo. Sibiras atėmė iš jos viską. Sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad per tokį trumpą laiko tarpą neteko visos savo šeimos. Ji net nebandė tėčio prisiminti, nes manė, kad jie dar tikrai pasimatys.

Ir tai nebuvo lemta. Lagerio kaliniai papasakojo, kad tėtis buvo nuostabus žmogus ir jo mirtis taip pat visus nuliūdino. Elena negalėjo patikėti tėčio mirties istorija. Tai kažkoks sapnas, o ne realybė – ne taip negalėjo būti! Vienas lietuvis kalinys, buvęs tėčio geras draugas, papasakojo, kad jie neštuvais nešė silkes ir krovė į dėžes. Prie dėžių stovėję karininkai akylai stebėjo, kad kas nors nepačiuptų silkės, o jei kam ir pavykdavo tą padaryti, tai vis tiek anksčiau ar vėliau tai išaiškėdavo ir tam ,,vagiui“ kliūdavo dusyk. Tas lietuvis kalinys sakė Elenai, kad jos tėtis buvo gudrus ir protingas. Jis sugalvojo, kad vienintelis momentas, kai prižiūrėtojai leis kalinio burnai priartėti prie silkės yra tada, kai jis suklupdavo. Todėl Elenos tėtis suklupęs greit prarydavo silkę. Paskui vietomis apsikeisdavo su kitu, kad šis taip pat galėtų pasistiprinti. Tokia geniali idėja Elenos tėtį ir pražudė.

Nusikamavęs kalinys, prabadavęs beveik ištisus metus, per vieną dieną prisivalgė sūrių silkių, kurios buvo stipriai pasūdomos, kad ilgiau nesugestų. Negalima kaltinti Elenos tėčio už tą nesaikingą apetitą, nes žmogus, gavęs progą prisivalgyti iki soties, jos niekada nepraleis. Vis dėlto druska sukėlė nepasotinamą troškulį Elenos tėčiui ir jis gėrė tiek daug vandens, kad jo skrandis neatlaikė ir plyšo. Tokia mirtis turėjo būti be galo skausminga. Bet tą papasakojęs kalinys dar kartą pridūrė, kad jis mirė nepasiduodamas kokiai ligai, neprarasdamas vilties, o pergudravęs visus prižiūrėtojus ir išmokęs kitus kalinius gudrauti. Jos tėtis buvo minimas tik gražiausiais žodžiais.

Neilgai truko Elenos laisvė, jeigu ją išvis tokia galima vadinti. Prižiūrėtojai, vyrų lageryje pastebėję vaikus, juos tuoj pat įdavė kareiviams, kad nusiųstų ten, kur jiems vieta – į darželį. Elena su Stanislovu grįžo atgal. Jie įsitikino, kad pabėgti įmanoma, bet nesvetingame krašte, kur gyveno tik baltosios meškos, nebuvo kur eiti. Sibiro neišmatuojamos platybės, kaip ledinis kalėjimas, įkalino juos. Kokia lemtis jų laukė? Nusišypsojo sėkmė. Lietuvoje likęs vyriausiasis Elenos brolis Juozas atvyko pas juos. Jam pasisekė, kad tuo metu, kai suėmė šeimą, jis buvo išvykęs aplankyti Sibire įkalinto tėvo. Jeigu nebūtų taip susiklostę įvykiai, kažin ar Elena su Stanislovu būtų galėję turėti nors kokios vilties. Jie numanė, kad brolis jų ieškos, bet netikėjo, jog pavyks ištrūkti. Tame darželyje našlaičiai vaikai buvo prižiūrimi tik dėl moralės normų palaikymo. Jie lyg savotiška našta, todėl neištremtieji giminaičiai buvo laukiami, kad išsivežtų tuos nelaimingus vaikus. Pagaliau Elena su Stanislovu jau vėl laisvi. Bet tai, kas įvyko per tuos trumpus nepilnus metus Sibire, amžinai įsirėš jiems abiem į atmintį ir laiko vėjai, net tie galingi gūsiai, nesugebės nupūsti sielvarto debesų.

Ir štai jau Elena Lietuvoje. Bet namai jau nebe jų. Juos iš jų pavogė kaime gerai žinomi tinginiai, kurie iš pavydo įskundė Bidvų, kaip ištikimų Lietuvos patriotų, šeimą. Elena savo akimis negalėjo patikėti, kad tie neraštingi ir neišsilavinę žmonės dabar miegojo jos lovoje, vaikščiojo po juos kaip po savus namus, bet jų netvarkė, nemėgo. Ji, kaip ir Stanislovas, niekada nesitikėjo, kad žmonės gali būti tokie žiaurūs. Archyve radę pavardes ir parašus, kas juos įskundė, jie negalėjo patikėti, net kaip įžūliai atrodė tie parašai. Vadinasi, kad šie žmonės visiškai neraštingi, nes jų padėti parašai buvo tiesiog aritmetikos sudėties ženklas. Ir tas prakeiktasis vienas ženklas galėjo taip lengvai nulemti trijų Elenos brolių, sesutės ir mamos gyvenimus. Taip pat dabar nulėmė ir jų. Juk jie nepageidaujami komunistinėje Lietuvoje, kur jiems buvo klijuojama tremtinių, kaip liaudies priešų, etiketė.

Vis dėlto jiems pavyko atsistoti ant kojų. Brolis įsigijo būstą, kur gyveno Elena su Stanislovu. Elena įstojo į Telšių dailės fakultetą, kurį mokėdama gražiai piešti pabaigė. Stanislovas įsidarbino ūkyje. Jie abu iš paskutiniųjų stengėsi kabintis į gyvenimą, bet itin liūdna Elenai buvo tada, kai ji, gavusi darbą krautuvėlėje, vienos moters atpažįstama kaip tremtinė. Tos moters žiaurumas, neapykanta jaunai mergaitei buvo neįtikėtinai akiplėšiška. Juk dabar ją atleis iš darbo, o priežastis bus žlugdanti, užverianti kelią visiems įmanomiems darbams. Tačiau viršininkui ruseliui Elenos ašaros sukėlė gailestį. Rusas jai tapo artimesnis už tą lietuvę žiauriąją moterį, nes jis ištiesė pagalbos ranką. Elena įdarbinta nebe kasininke, kad nebūtų tokių pasipiktinimų, o sandėlio darbuotoja, kad niekas jos nematytų čia dirbančios. Tai išsprendė problemą ir leido Elenai pragyventi. Vėliau merginos gyvenime bus dar daugybė įvairiausių vingių, kurie nutinka kiekvienam, nes gyvenimo kelias niekada nėra tiesus, jis pilnas paklydimų, aklaviečių ir duobių.

Elena yra mano močiutė, kuri visą gyvenimą buvo apsukri, protinga ir mylinti moteris. Mano mama, jos dukra, ją apibūdina kaip visada pasitempusią, pasipuošusią ir rimtą moterį. Deja, bet tokios močiutės man neteko pažinti. Senatvėje ją Sibiras aplankydavo sapnuose. Jis buvo taip giliai įsirėžęs į jos atmintį, kad ją visada graudindavo tie prisiminimai. Jie buvo nuotrupos, kurios kartais net ironiškai baugindavo močiutę. Ji norėdavo prisiminti mamą, prarastus brolius ir seserį, bet kartu ir vydavo tas į neviltį varančias mintis. Net praėjus daugiau nei pusei amžiaus nuo tų įvykių, jie vis dar buvo pajėgūs sužeisti jautrią močiutės Elenos širdį. Jai dar teko apsilankyti Komijoje apie 1990-uosius ir ten sutvarkyti savo šeimos kapavietes, įbesti kryželius, pasimelsti. Ta kelionė atgal į tą pragaištingą vietovę močiutei turėjo būti be galo sunki. Bet be jos ji nesijautė padariusi viską, kas jai atrodė būtina. Močiutė Elena buvo tikra patriotė, ji vyko į Vilnių sausio 13-ąją, kur su kitais patriotais dainavo laisvės giesmes ir rankomis susikabinę stovėjo prieš sovietų tankus. Ji buvo tikra kovotoja.

Močiutė mirė labai sudėtingais laikais, kai jos laidotuvėse dalyvauti galėjo tik dešimt artimiausių žmonių, karstas buvo uždengtas ir gedulas vyko vos kelias valandas, nes buvo skubinami laidojimo procesai dėl viruso nusinešamų gyvybių gausos. Stovėdamas prie jos kapo tą laidotuvių dieną aš supratau, kad močiutė dar daug ko nepasakė. Ji negalėjo to padaryti, nes jos kančia negalėjo tilpti žodžiuose. Man vaidenosi, kad žemėse paslepiamas karstas savyje uždaro visas tas močiutės išgyventas negandas. Tik mirtis sugeba pamiršti tai, kas žmogui nepamirštama. Močiutė buvo be galo tikinti moteris. Jos tikėjimas įkvepia kiekvieną, nes, net išgyvenusi tokias nežmogiškas sąlygas, gyvenimo neteisybes, žmonių žiaurumą, ji vis dar sugebėjo tikėti gėriu ir pasikliauti Dievu. Jos namuose kabėdavo šventųjų paveikslai, ant spintelės ilsėdavosi rožančius, virš veidrodžio puikuodavosi kryželis. Močiutės pamaldumas turbūt geriausiai įrodo, kad tikėjimas žmogui yra didžiausias jo gyvenimo ramstis. Būtent jis ir buvo ta mažytė šilta liepsnelė, padėjusi tremtiniams išgyventi Sibiro šalčius, o sugrįžus jau į komunistinę Lietuvą atsitiesti ir viską pradėti iš naujo.

ŠALTINIAI

  1. Gyvosios atminties šaltinis – mano močiutės Elenos Bidvaitės pasakojimai.
  2. Atiduok Tėvynei, ką privalai! Prieiga per internetą: http://www.kalvotoji.lt/2018/09/01/atiduok-tevynei-ka-privalai/[žiūrėta 2021-02-07].
  3. Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną: tremtinius liūdina valstybė? Prieiga per internetą: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/lietuva-mini-gedulo-ir-vilties-diena-tremtinius-liudina-valstybe-n914461[žiūrėta 2021-01-14].
  4. Lietuvos gyventojų tremtys ir kalinimas Sovietų Sąjungoje. Prieiga per internetą: lt [žiūrėta 2021-02-09].
  5. Lietuvos gyventojų trėmimai. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-gyventoju-tremimai/[žiūrėta 2021-01-25].
  6. Pokario areštai ir trėmimai (1944–1948 m. pradžia). Prieiga per internetą: http://www.lnm.lt/pokario-arestai-ir-tremimai-1944-1948-pradzia/ [žiūrėta 2020-12-20].
  7. Skaudi tautos istorija literatūros pamokose. Prieiga per internetą: https://www.dziugogimnazija.lt/2017/skaudi-tautos-istorija-literaturos-pamokose/[žiūrėta 2021-02-18].
  8. Šimėnas, A., Tremties keliais. Prieiga per internetą: http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-22-t-1997-m/3656-vorkuta[žiūrėta 2021-02-18].