Benas Volodzka. Istorinio Klaipėdos centro atkūrimo idėja

Benas Volodzka. Istorinio Klaipėdos centro atkūrimo idėja

Klaipėda. Dangė ties Birža ir Biržos tiltu, 1939 m.

Benas Volodzka, Klaipėdos miestiečių draugijos pirmininkas, www.voruta.lt

Nemaža dalis Vakarų Europos miestų seka istorinių miestų išsaugojimo ir neišlikusio užstatymo atkūrimo tendencijomis. Tai įtvirtino stiprus intelektualinis kultūros paveldo judėjimas su didžiosios visuomenės ir savivaldos struktūrų pritarimu, o jis pasireiškė aktyviausiai pokario laikotarpiu vis atsinaujindamas tam tikromis dešimtmečių dekadomis. Anksčiausiai šis procesas prasidėjo Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir nuolatos vėluodamas slinko gana plačiai link Rytų vis arčiau Lietuvos. Galima pastebėti, kad jis pasireiškia Lietuvoje labai fragmentiškai, o Klaipėdoje tokių reiškinių beveik nėra ir apie tai viešumoje beveik nekalbama. Tokie nerimą keliantys procesai verčia susimąstyti apie miestiečių bendruomenės ir valdžios nesuinteresuotumą istorinio paveldo išsaugojimo klausimais.

                      Nereikia apsimesti ir pamiršti, kad Klaipėda prarado didžiąją dalį istorinio miesto tiek užstatymo, tiek architektūrinio palikimo prasme. Dar skaudžiau yra tai, kad čia nėra išlikusio jokio istorinio centro arba kitaip tariant branduolio šerdies. Kaipgi miestas gali formuotis be šerdies kaip jungiamosios tarp XIX a. susiformavusio Naujamiesčio ir viduramžiais išaugusio Senamiesčio? Svarbu pabrėžti, kad Naujaisiais laikais susiformavo tradicija geografiniu miesto centru laikyti būtent tas zonas, kuriose neišvengiamai formavosi prekybos centras ir aplink jį telkėsi administracinės įstaigos. Apskritai Jono Tatoriaus teigimu: „Naujamiestis prieš II-ąjį pasaulinį karą buvo įsikūręs dešiniajame Dangės krante, o seniausia Naujamiesčio dalis buvo Krūmamiestis.“[1]

Istorinio miesto centro fragmentas iš Karlo Friedricho Louiso Kleino sudaryto miesto plano 1857 m. (iš Deutsche Fotothek).

Todėl šiuo atžvilgiu Biržoje buvo Klaipėdos krašto Prekybos, amatų ir prekybos rūmai kartu su knygynu ir įvairias paslaugas teikiančiomis kontoromis, kitoje Biržos gatvės pusėje stovėjo Senojo pašto statinių kompleksas, arčiau Biržos tilto stovėjo XIX a. rekonstruotas pagal klasicizmo stilių Lybentalio (Liebenthal) namas su dviejų pakopų bokšteliu ir viršuje esančia vertikalia smaile, tačiau jis buvo inkorporuotas į bendrą kompleksą, kai Senasis Klaipėdos paštas 1851-1864 m. veikė labai gražiame pastate priešais Biržą. Pašto tarnybos buvo išsidėsčiusios Biržos g. pusėje, budintis ir paketų sandėlis- Dangės pusėje. [2] Tarpukario gatvių numeracijoje šis kvartalas buvo pažymėtas Biržos g. 1-4 (vok. Börsenstraße), kuriame pirklys Friedrichas Wilhelmas Hoerlė namams 1850 m. pristatė antrą aukštą, nes jie iki tol buvo tik vienaukščiai. Todėl iš upės pusės antras aukštas buvo prilaikytas prie fligelių Biržos g. sumūrytos kolonos ir suformavo anuometinį fasadą.

Kaip tik dar svarbiau, kad šeimininko vaizduotę veikė Paryžiaus Panteono ir Sorbonos vaizdas, kuriuos tuomet buvo galima atrasti plačiai žinomoje „Meyerio visatoje“, o 1854 m. rugpjūčio 23 d. Hoerlė sklypą pardavė Louisui Hewelckei už 30 000 talerių.“[3] Jis sudarė netaisyklingos penkiakampės formos netaisyklingo stačiakampio formą su kiemelyje esančiu nameliu. Kiekvieno iš jų gyvenusių žmonių istorija yra turtinga ir įvairialypė, o tai, be abejo, atspindėjo gyvą komercinį miesto gyvenimą, ko dabar nebelikę.

Klaipėda. Rotušė ir Biržos rūmai Dangės krantinėje. XX a. 3 deš. ©Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Tarpukario metais dešinėje pusėje čia Senojo pašto komplekso nebebuvo, o jis persikėlė į dabartinę Liepų g., kur dabar stovi įspūdingas architekto H. Schödės suprojektuotas neogotikinis didžiulis ansamblis. Senasis pašto kompleksas buvo perduotas privatiems savininkams, kurie čia užsiėmė aktyvia prekyba ir taip pat čia gyveno. Taip pat čia buvo įsikūrę įstaigų biurai ir organizacijų atstovybės, tai liudijo stiprų politinį ir visuomeninį gyvenimą. Kiekvienam užteko vietos ir erdvės. Kaip tik iš Senojo pašto 1855 m. buvo nutiesta pirmoji telegrafo linija į Tilžę, o 1888 spalio 22 d. buvo įvestas telefonas ir miestas prijungtas prie telegrafo. Paštas čia įsikūrė 1816 m., praėjus beveik aštuoneriems metams po karališkosios šeimos išvykimo iš Klaipėdos, tai neišvengiamai turėjo įtakos miesto ir valstybės komunikacijų modernizacijai, nes natūraliai Berlyno dėmesys nukrypo į Klaipėdą, kurią reikėjo ištraukti iš provincialaus krašto liūno.

Tarpukariu pastatų kompleksą Biržos g. 1–4 valdė Ella Itzigsohn, kuri galima manyti buvo žydų tautybės verslininkė, kuri gyveno buv. Ligoninės g., šis pastatas dar yra išlikęs. Remiantis nuotraukų archyvu tikrai galime pamatyti pastatų dengtomis markizėmis pirmuosiuose aukštuose ir akį viduje traukiančiomis vitrinomis ir viršuje esančiomis žaviomis reklamų iškabomis. Štai pirmame pastate Biržos g., kuris buvo dviejų aukštų ir jame gyveno verslininkė Minna Matern, kuri dirbo „Hugo Huhn“ parduotuvėje, joje būdavo galima įsigyti įvairių moteriškų pirštinių, vyriškų baltinių, kelnių, rankinių, kaklaraiščių ir tik pačios geriausios kokybės! Toliau gilyn gatve buvo galima įsigyti senovinių cigarečių „Julius v. Nemierski“ parduotuvėje, kuri radosi pastato kampe, o štai viduryje buvo kirpėjo Alfredo Littfaßo parduotuvė, o pačiame pastato kampe į Dangės pusę Isaakas Simonas, dar anksčiau J. L. Redmer dirbo apatinio trikotažo ir pramoninių prekių parduotuvėje.

Dangės dešinioji krantinė ir Biržos tiltas. XX a. 3 deš. Kairėje – Klaipėdos krašto pramonės ir prekybos rūmai, už tilto – senojo pašto pastatas. ©Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Kitoje pastato priešingoje dalyje priešais Prekybos, amatų ir pramonės rūmus buvo bene garsiausia „Danzer, Henning &Co“ tekstilės ir dekoracijų parduotuvė. Tikėtina, kad ji buvo pati patraukliausia visiems Biržos g. smalsaujantiems praeiviams. Sukant į Laivogatvio g. (Werftstraße/Schlachtofstraße), kurios nebelikę, tačiau sukant į dabartinę Danės g. buvo įsikūręs Fritzo Leidereiterio anglies prekybos namas. Taip pat vertėtų pastebėti, kad Ellos Itzigsohn valdomame komplekse Biržos. g. buvo įsikūrusi garsi miesto kirpykla „Drinkmann“, kurios kirpėjai visada atrodydavo panašiai kaip gydytojai apsirengę su baltais chalatais. Už buvusio pašto komplekso buvo Senojo pašto gatvė (buv. Die Alte Poststraße), ėjusi į Dangės upę, o joje buvo įsikūrusi nepaprasto grožio miniatiūrinė pilaitė, kurią valdė Joniškės lentpjūvės savininkas, pirklys Aisikas Elbergas. Šis statinys išsiskyrė bene neįprastomis proporcijomis, būdingoms tik XIX a. pastatytoms viloms, primenančiomis pilių apvalius bokštus. Pastato fasadas iš upės buvo suskaidytas į trijų skirtingų lygių plokštumas, o bokštą ir pagrindinį pastatą pirmame ir antrame aukšte jungė erdvūs balkonai. Pastatas trijų aukštų, stogas dengtas molio čerpėmis ir suskaidytas į  skirtingomis kryptimis orientuotus šlaitus. Bokštas smailėjančio kūgio ir išsiskiria iš visų savo paprastumu, o kartu ir žavumu. Bokšto langai pailgos formomis, nežymiai lenkti arba vos matyti pusarkiniai langų apvadai. Bokšto aukštus skiria dviejų linijų žiedai, sudarantys tarsi karnizą. Langų apvadai pabrėžti tikėtina raudonų plytų klinkeriu. Bendrai paėmus viso komplekso vaizdą, derėtų pasakyti, kad nuo Dangės pusės ir Biržos gatvės buvo dviaukščiai pastatai, tačiau manytina, kad Laivogatvio g. aukštų buvo tiek pat, tačiau didesnis aukštingumas dėl statesnio stogo nuolydžio. Pastatų supamame kiemelyje augo didelis medis.

Klaipėda. Biržos gatvė. Apie 1910 -1914 m.

Kitame kvartale, besiribojančiame su Laivogatvio, Biržos ir Liepų gatvėmis, kuris suformavo nereguliaraus ir netaisyklingo plano užstatymo. Čia dominavo taip pat dviaukščiai pastatai, kuriuos siejo skirtingi, bet to pačio laikotarpio stilistiniai ryšiai. Taigi Biržos g. 5 pastate, kuris taip pat ribojosi su Laivogatvio g., buvo įsikūrusi mieste bene garsiausia Auksinio erelio vaistinė (vok. Goldene Adler Aphoteke), kurią 1816 sausio 16 d. Klaipėdoje pirklys ir vaistininkas Johannas Friedrichas Woitkowitzas įkūrė Liepų alėjos 28 kampiniame name[4], o vėliau persikėlė į Biržos g. apie 1839 m. farmacininko Karlo Augusto Theodoro Loko laikais. Tarpukariu ant stendo buvo užrašyta dar mums neįprasta nesunorminta lietuvių kalba: „Aukso Ereliaus Aptieka ir Vaistų sandėlis“. Be abejo, pagal privilegiją Auksinio erelio vaistinė kūrėsi Senamiestyje. Pagal išlikusias fotografijas galima pamatyti virš iėjimo tūpsiantį erelį, manoma, kad jis buvo aukso spalvos, nes taip įpareigojo farmacinės įstaigos pavadinimas, o pastato kampe kabėjo senovinis žibintas su užrašu „Apotheke“. Pagal kartotekos duomenis tarpukariu šioje vaistinėje dirbo vyr. farmacininkas Davidas Littmannas, D. Paltinaite, S. Simutis, M. Smeilus, o 1935 m. pasikeitė savininkas Benjaminas Widokleris.

Klaipėda. Birža, apie 1900 m.

Biržos g. 5a tarpukario metais pastate buvo įsikūręs Lietuvos ūkio banko Klaipėdos filalas, kuris išsiskyrė bene savo išskirtiniu reprezentaciniu klasicistiniu fasadu pirmame aukšte pusarkinėmis arkadomis, virš jų buvo užrašytas didelėmis raidėmis „LIETUVOS ŪKIO BANKAS“, o antrame aukšte buvo griežtomis formos su apvadais suskirstytais langais ir virš jo puikiai derėjo su visa pastato dalimi ornamentuoti rombai gana plačioje antablemento dalyje, o virš jo buvo paprastas karnizas po stogu. Po anšliuso čia įsikūrė Drezdeno banko Klaipėdos skyrius, o vėliau II-ojo pasaulinio karo metais čia buvo įsikūrusi Pasitikėjimo kredito bendrovė (vok. Treuhand-Gesellschaft Memel). Biržos g. 6 stovėjo maisto produktų krautuvės namas, kurį 1858 m. įsigijo pirklys ir kasdieninio vartojimo bakalėjos prekiautojas (vok. Viktualienhändler) J. Wickschrathas, po to čia veikė ekstravagantiškų batų parduotuvė „Max Conrad(t)s Schumacherladen. Praėjus keliems metams Klaipėdos krašto atgavimui čia veikė akcinė bendrovė Klaipėdos krašto bankas“ (vok. Lanschaftsbank Memel AG), o jau 1931-35 m. čia veikė pertvarkytas Lietuvos tarptautinis bankas AG, kurį įkūrė Amerikos lietuviai, norėdami finansinėmis, politinėmis ir kultūrinėmis išgalėmis prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo. Tad neabejotinai Lietuvai reikėjo būtinai skirti atitinkamą finansavimą Klaipėdos uosto plėtrai ir modernizacijai, žinant tai, kad uostas turėjo ypatingą reikšmę valstybės ekonomikai ir prekybai su užsienio valstybėmis, o naciams reokupavus Klaipėdą, įsikūrė Hitlerjugend‘as.

Klaipėda. Birža ir Paštas, 1935-1940 m.

Pastatas buvo būdingas vokiškajam jugendštiliui, t.y. tėvynės moderno stiliui, nes antrame aukšte tiek po langais, tiek virš jų buvo girliandos. Tik skyrėsi forma, nes tikėtina, kad apačioje buvo tarsi nėriniai su kutais, kurie primena užuolaidų papuošimus, o viršuje storėjančios girliandos su lapais. Po stogu taip pat buvo maži langeliai stačiakampio formos. Antrame aukšte buvo virš langų sandrikai karnizo formomis, kurie labai griežtai įrėmino langus su apvadais į plokštuminį fasadą. Vitrininius langus saugojo metaliniai atitvarai, kurių identiškus pavyzdžius dar galima pamatyti Kalvystės muziejaus kiemelyje, jie yra nuimti nuo Žvejų g. 1 pastato. Taigi tokių jugendštilio pastatų Klaipėdoje buvo ne vienas ir jie įkūnija jaukaus ir turtingo miesto architektūrinę įvairovę ir nemažiau vertingi nei neogotikos arba neorenesansiniai pastatai.

Sekantis vienas iš ilgiausių pastatų buvo Biržos g. 7, kuris po Didžiojo gaisro 1854 m. miesto atstatymo kartu modernizacijos iki visiško sunaikinimo pokario metais patyrė daugybė transformacijų, tai lėmė gyventojų poreikių kaita. Remiantis kartografine medžiaga, reikėtų pabrėžti, kad pastatas buvo lenktos formos, atsižvelgtant į Biržos g. nežymų posūkį į dešinę, t.y. Liepų g. ir Herkaus Manto g. Įdomu, kad šis pailgas pastatas iš tikro nesudarė vientiso architektūrinio ansamblio, greičiau tai buvo gana smulkiai suskaidyti fasadai, kurie priminė atskirus pastatus su skirtingu aukštingumu. Tarpukario metais galima suprasti, kad tolyn gatve pirmas namas buvo trijų aukštų su išsikišusiu erkeriu ir stačiu stogo šlaitu, apie šį pastatą yra sunkiausia surasti tikslios fotografinės medžiagos, o tolesnis buvo secesijos stiliaus pastatas su viršuje esančiu herbu, neaišku kieno, galima numatyti, kad aplink jį pavaizduoti esantys apraizgyti augaliniai motyvai, nors tai iš tikro galėtų būti mažas langelis kūrybingai įkomponuotas į fasadą su sieninio dekoro elementais. Visas pastato fasadas suskaidytas į griežtas geometrines pailgas formas. Pastato įėjimą sudarė viršuje esantis mažas ir kuklus trikampis portalas su viduje sunkiai matomais meno motyvais. Žinoma, iš abiejų pusių matyti pailgos formos sieninio dekoro reljefai, gali būti, kad iš smiltainio. Ankstesnės ikonografijos liudija, kad čia būta paprasto dviaukščio pastato, o po „Max Conrad(t)s“ batų parduotuvės namo stovėjo paprastutis vienaukštis namas su viršuje esančiomis baliustradomis. Galima tikėtis, kad čia buvo kavinė arba užeiga.

Klaipėda. Aleksandro gatvė. XX a. pr.

Toliau sekantis pastatas, kuris buvo su dvejais aukštais, fasadas suskaidytas tris piliastrus, skaidančius pastato antrą aukštą į dvi dalis, o pirmame aukšte buvo vitrininiai langai, kurie sudarė didžiąją dalį įdubusios į vidų plokštumos, virš stogo buvo išsikišusi mansarda su langu. Jame veikė konditerijos parduotuvė  „Leppert & Rohde“. Kampinis pastatas, orientuotas į Liepų, Biržos ir Liepojos g., buvo dar vienas iš įspūdingesnių namų su impozantiškais secesijos stiliaus banguotais frontonais. Tiesa, sekantis išsikišęs frontonas buvo trikampės  tradicinės formos, kuris sudarė atsvarą puošniajam frontonui. Minimas pastatas buvo trijų aukštų, o pirmame aukšte dominavo vitrininiai langai su markizėmis ir viršuje esančių parduotuvėlių pavadinimais „Arthur Schossau“, „Walter Komm“, „Krüger Oberbeck“. Antrame aukšte nuo upės pusės pastato šoninėje pusėje buvo išsikišęs erkeris, dengtas čerpėmis, jame buvo 5 langai. Išsikišusio tarsi uždaro balkono šonuose matyti sieniniai pabrėžti pailgi stačiakampiai reljefai, o po langais vėlgi buvo girliandos kas dvi pakopas su gėlės forma primenančiomis kokardomis. Pastato fasadas buvo suskaidytas į tris dalis vertikaliai ir horizontaliai, iš abiejų pusių plokštumas skyrė piliastrai, o viršutinius du aukštus skyrė stačiašlaitė palangė su čerpių danga. Fasadą ir stogą skyė karnizas, o piliastro viršus, susijungiantis su karnizu, buvo pabrėžtas kukliu antablementu. Taigi pastatas buvo vienas iš įspūdingiausių ir įdomiausių jugendštilio srovės pavyzdžių Klaipėdoje, kuris, deja, buvo sunaikintas.

Klaipėda. Biržos gatvė, 1939-1940 m.

Šalia Biržos. g 7 stovėjo Liepų g. 1a ištaigus italų konsulo Louis Jahno dviejų aukštų namas su masyviu rizalitu, kuris bene išsiskyrė visoje aikštėje, į pastatą iš abiejų pusių vedė laiptai į portiką sudarančią pastato dalį, juosiančią keturkampių puskolonių.  taip Šalia stovėjo dar didingesnis pastatas, kurį 1813 m. pirklys dr. Hansas Kersteinas pastatė ir įkūrė pirmąjį mieste kino teatrą: „Apollo-Lichtspiele“. Neabejotinai šis keturių aukštų namas priminė tarsi didelius rūmus, kurių pirmame aukšte įėjimas buvo arkinis su tarsi likusiu fasadų laikančiomis sąrėmomis. Fasado plokštumos buvo kelių pakopų ir gilėjančios į pastato vidų, tad fasadas buvo laiptuotas horizontaliai. Šonuose antrame ir trečiame aukšte buvo balkonai, kurių viename iš po jų taip pat buvo įėjimas į pastato vidų, o įėjimo viršuje darniai įkomponuotas kelių lygių karnizinis sandrikas. Pastato centre balkonas su pusarkiniu langu buvo įrėmintas moderno stiliumi, sujungtas su likusia pastato dalimi lenktomis nekampuotomis jungtimis.

Klaipėda. Karinių vežimų virtinė Biržos gatvėje, 1915-1918 m. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka (AdM archyvo) nuotr.

Kalbant apie Liepų, Biržos ir Herkaus Manto g. susikirtimą, šioje erdvėje istoriškai susiformavo jauki aikštė, kurioje XIX a. veikė Žąsų turgus, o iki Klaipėdos sukilimo stovėjo Wilhelmo I-ojo paminklas ir tarpukariu čia buvo autobusų sustojimo vieta, galiausiai III-ojo Reicho metais ši viešoji erdvė pavadinta Adolfo Hitlerio vardu. Aikštė buvo netaisyklingos trapecijos formos, panašėjančios į trikampį. Remiantis tarpukario fotonuotraukomis, aikštės šonai buvo grįsti tašytais aštriabriauniais akmenimis, pėsčiųjų takai kloti šiurkštaus paviršiaus granito plokštėmis ir gatvės važiuojamoji trasa grįsta tašytais nugludintais kampais akmeniniu grindiniu. Žinoma, grindinio klojimo faktūros arčiau paminklo skyrėsi nuo pagrindinio važiuojamosios dalies grindinio. Taip pat Žąsų turgus persikūnijo į paprastą valstiečių turgų tarpukariu tam tikromis dienomis, kuriame miestiečiai galėdavo nusipirkti greitai suvartojamų prekių iš Žemaitijos ir tolimesnio krašto vietovių. Panašu, kad atsiradus paminklui Wilhelmui I-ajame, turgaus tradicijos neišnyko, o tikėtina, kad jis pasislinko į Liepų alėją. Jame lankydavosi margais tautiniais rūbais apsirengusios moterys ir apsigaubusios linijinėmis skaromis. Štai kaip anksčiau vertino žmonės savo margos aprangos išskirtinumą! Taigi ši viešoji erdvė susikūrusi po Didžiojo gaisro tapo viena iš funkcionaliausių: čia vyko tiek žmonių, tiek transporto judėjimas, vyko turgūs, taip pat turėjo memorialinę reikšmę, nes čia stovėjo Wilhelmo I paminklas, beje tai buvo Liepų alėjos, apsodintais ūksmingais medžiais, pradžia. Tikėtina, kad joje netrūko įvairiausių įdomių reginių.

Skersai aikštės, sustojus prie Biržos g. 8 namo, kuriame tarpukariu buvo įsikūrusi F. W. Sieberto „Memeler Damfboot“ redakcija, o 1938 m. pastatas perstatytas pagal žymaus architekto Herberto von Reissmanno iš Saksonijos projektą. Tad vienu metu šis pastatas buvo vienas produktyviausių ir brandžiausių architektūrinių laimėjimų modernizmo architektūroje. Čia architektas turėjo teisę kurti didmiestietiško modernizmo stilių šiame pastate. Beje, vertėtų pabrėžti, kad šis pastatas kompoziciniu požiūriu atsvėrė kitoje Liepų g. pusėje stovėjusį išvaizdų namą su minėtu „Apollo-Lichtspielle“ kino teatru ir kitoje H. Manto g. pusėje Miesto taupomosios kasos pastatui, kurį suprojektavo Paulas Giesingas 1938 m., kurio fasadinė dalis spindėjo miestui būdingu raudonų plytų klinkeriu. Senasis pastatas, kuris atsirado po Didžiojo gaisro buvo vienaukštis su dviaukščiu frontonu sujungtu vienaukščiu pastatu su kitu namu, kuris jau buvo senojoje Liepojos gatvėje. Stogai dvišlaičiai, tik šiaurės vakarų pusėje stogas buvo lėkštesnis, norint ištęsti architektūriškai sujungimą su pailgu pastatu.

Klaipėda. Biržos gatvė, 1939 m. Agentur Schostal (Austrijos žiniasklaidos fotoagentūra)

Žinoma, priešingoje Herkaus Manto g. naujųjų pastatų sąšauką užtikrino senųjų pastatų identiškumas, tai lėmė Paulo Giesingo ir Herberto von Reissmano architektūrinius sprendimus. Kalbant apie naująjį pastatą, jis buvo keturių aukštų, suskaidytais į kelias fasado plokštumas, nes fasadas tikrai nebuvo lygus. Visų pirma, nuo Biržos g. priekinio fasado centre buvo erkeris, paramstytas konstrukcinėmis konsolėmis ir virš jų esančiais laiptuotais karnizais. Cokolinio aukšto viršus buvo su karnizu, kuris buvo juostas per visą pastatą, taip pat paramstytas dekokoruotomis konstrukcijomis, primenančiomis mažas konsoles. Pirmo aukšto viršuje buvo karniziniai sandrikai, vis atkartojantys ir pabrėžiantys aukštų lygmenius, tas pats buvo ir erkeriuose. Valminiame stoge buvo pusapskritimiai stoglangiai, pabrėžiantys Rytų Prūsijos modernizmo architektūrą, tokių galima rasti gausybėje Rytų Prūsijos provincijos architektūros pavyzdžių kaip antai Gumbinės vyriausybės departamento pastatas bokšto dalyje. Aišku, kad cokolinėje pastato dalyje tarp vitrininių langų buvo klijuotas raudonų plytų klinkeris, taip užmezgant vizualinį ryšį su Taupomosios kasos pastatu. Galiausiai šiame pastate veikė ne tik senoji „Memeler Dampfboot“ redakcija, bet vaistinė „Linden Apotheke“, kavinė „Kaiser‘s Kaffe“ ir garsi firma „AEG“. Šis pastatas kūrė malonaus ir jaukaus miestovaizdį ir dar labiau įrėmino aikštės aplinką.

Grįžtant vėl atgal į Dangės upės pusę tik priešinga Biržos gatvės dalimi sustojame prie žymaus Klaipėdos apskrities viršininko, landrato Heinricho Cranzo dviejų aukštų gyvenamojo pastato su lietuviškais žirgeliais. Tai buvo dailiausias namas visame mieste. Kas nenorėtų tokio žavaus būsto?!  Šis tradicinis statinys stovėjo priešais Wilhelmo I paminklą ir aikštę, tad kyla prielaida, kad čia gyventi galėjo ne bet kas, o būtent šiame name galėjo gyventi tik neeilinis klaipėdiškis ir atsakingas už miesto ir visos apskrities tvarką– apskrities viršininkas ir slaptasis justicijos tarėjas H. Cranz, kuris gyveno visai netoli savo darbovietės: Klaipėdos apskrities valdybos ir viršininko administracijos pastato, kuris buvo visai priešingoje pusėje- buv. Palangos g. 4. Tik apie šį pastatą kalbėsime kiek vėliau, laikydamiesi gatvių surašymo hierarchijos. Biržos g. 9 sklypą jau nusipirko už 1000 talerių pirklys Johnas Ogilive, kuris jam priklausė apie 10 m. ir spėjo pasistatyti įdomios lenktos stogo formos vienaukštį namą, didžiulio medžio pavėsyje. Pirmame aukšte buvo tipiški stačiakampio formos langai, suskirstyti į mažus kvadratėlius ir pusrūsyje esančiais kvadratinės formos langais. Istoriko Johanno Zembrickio teigimu „tarp daugelio tinkamų statybvietei siūlomų parduoti sklypų buvo ir sklypas Biržos g. 9, priklausęs komercijos tarėjui Henriui Augustui Frentzel-Beymei ir jo žmonai Emmai, gimusiai Gerlach. Šis sklypas XVIII a. kartu su kaimyniniu sklypu Biržos g. 8 pateko į vienas rankas…“[5] Skypo su pastatu priešistorė liudija, jog Frentzel-Beyme ir atvykęs iš Mozūrijos į šį kraštą dirbti su paskyrimu susituokė su Adolphine Marie Frentzel-Beyme, o tai reiškia, kad ryšiai su šia žymia Klaipėdos krašto junkerių gimine buvo labai stiprūs ir tvarūs bei neišvengiamai susiję.

Klaipėda. Heinricho Cranzo gyvenamasis namas Biržos gatvė. XIX a. pabaiga Iš nuotraukų galerijos Bild 005514 (bork-on-line.de).

Po Johno Ogilvie mirties sklypas su namu priklausė Rebekkai Kallman, kuri 1819 m. už 3166 talerių brangiai nusipirko 102 kvadratines rykštes daržų iš kaimyninio sklypo Biržos g. 8.“ [6] Galiausiai išaiškėja, kad komercijos tarėjas Henry Frentzel-Beyme 1878 m. įsigijo sklypą už 45 000 markių ir jam suteikė šiandieninį vaizdą (sic.!1908 m.).“[7] Taip ir apsigyveno su jo žinia apskrities viršininkas, šiame pastate taip pat veikė Uosto priežiūros komisija. Tikėtina, kad susidarius tokioms aplinkybėms apskrities viršininkas Heinrichas Cranzas apsigyveno ne veltui, tai mat buvo jo žmonos Adolphine Marie Frentzel-Beyme turtas, kurį perdavė tėvai. Turbūt Klaipėdos apskrities valdybos pastato vietos parinkimui sudarė būtent šios aplinkybės, kur įsikūrė ir Kreistagas (apskrities suvažiavimas). Tad apskrities viršininkas galėdavo sau patogiai ir iškėlęs galvą vaikščioti nuo savo gyvenamojo pastato iki savo darbovietės per išpuoselėta ūksmingą sodelį. Tokia tradicija susiklostė iki pat II-ojo pasaulinio karo pradžios. Pastatas buvo su dvišlaičiu stogu galuose esančiais žirgeliais bei medinėmis konstrukcijomis, kurios puošė pastatą. Antrame aukšte virš langų buvo įrengtos angos, primenančios kreneliažus, bet tai buvo ertikiai, skirti pastogės apšvietimui. Taip pat virš langų buvo lenkti sandrikai, o antrą ir pirmą aukštą skyrė karnizas. Pirmo aukšto fasadas rustuotas pailgomis linijomis. Pusrūsis taip pat buvo atskirtas dvigubu frizu nuo pirmojo aukšto, norint pabrėžti pastato lygius iš išorės. Žinoma, būdavo galima išeiti ir į judriausią miesto dalį- aikštę, kurioje virdavo visas gyvenimas, o į skirtingas puses einančios gatvės vedė į Palangą, Plikius ir Tilžę. Galėdavai išlipti iš šio namo impozantiškais laiptais su baliustradomis ir įėjimą sudarė piliastrai su orderiu bei antablemento variacija, o iš abejų pusių augo storaliemeniai medžiai, kurie vasaros karščių metu teikdavo gaivų pavėsį, o žiemos metu puošdavo apsnigusiomis baltomis šakomis. Beje tarpukariu nulipęs nuo laiptų pirmiausiai pamatydavai laikrodį, kuris skaičiuodavo valandas, minutes ir sekundes, o paskui tiktais visą nuostabią aikštę su dailiais pastatais. Toks miesto centras buvo tikra puošmena!

Sekantys Biržos g. 10–11 pastatai buvo ne mažiau žavingi savo kuklumu ir puikiai derėjo prie miniatiūrinės miesto aplinkos. 1798 m. čia buvo pastatyti pirklių našlių globos namai: „buvo pastatytas labai solidus vienaukštis namas „su labai dailiu frontonu“ įvertintas net 10 000 talerių. Dėl savo plano (kiekvienas iš šešių butų su kambariu, kamara ir virtuve turėjo savo atskirą įėjimą ir priemenę) pastatas vėliau turėjo užleisti vietą dabartiniams pastatams“[8]. Johano Zembrickio teigimu 1797 m. birželio 24 d. Pirklių gildija nupirko daržų plotus Nr. 696 ir 697 minėtoje vietoje iš pirklio ir didžiojo miestiečio Schmälingo ir ten įrengė namus, kur šešios pirklių našlės iki gyvenimo pabaigos turėjo gauti nemokamus butus ir šiaip visokią paramą.“ [9]Įdomu tai, kad 1797 m. gruodžio 26 d. Gumbinės kamaros sprendimu ir 1797 sausio 9 d. ministro reskriptu tas sklypas, kol jame bus prieglauda, buvo atleistas buvo kariuomenės apgyvendinimo ir kitų miestiečių prievolių; taip pat kiekvienas įplaukiantis laivas nuo kiekvieno krovininio lasto privalėjo duoti prieglaudai po 4 pfenigius, kas kai kuriais metais sudarydavo 800-900 talerių sumą“[10]. Kai buvo pastatytas Simono Daukanto (sen. Dacho) gatvėje prekybininko Witwen našlių globos namai 1877 m. tada čia įsikūrė vėlgi įvairiausios parduotuvės kaip ir priešingoje gatvės dalyje: optikos ir laikrodininko Hanso Kussau parduotuvė, veikė Arturo Försterio ir Marthos Förster šeimos spaustuvė ir knygų įrišimo bei popieriaus parduotuvė, kur jie gyveno tame pačiame tame, taip pat smaližius traukianti senoji ledainė „Döring‘s Eisdiele“. Biržos g. 12 pastatas buvo dar žemesnis, t.y. vienaukštis! Šiame žaviame namelyje buvo Wilhelminos Schanter geležies prekių parduotuvė „Eisenwarenhandlung“, kurioje galėdavai pasidairyti įvairiausių įdomybių, o kitame įėjime prekiaudavo Ida Preßman ir Ella Kossmann knygų sandėlio parduotuvė (vok. Ida Pressmann & Ella Kossmann Sortimentsgeschäft) Friedricho (Fritz) Jankowskio parduotuvė. Galima pavadinti, kad tai buvo apsukrių moterų namas, kuris ne tik keistai įdomus savo mažumu bet ir jame teikiamomis paslaugomis. Sekančiame spėtina priestate veikė Willy Benusches laikrodžių parduotuvė, kurios stende ant gatvės kabėjo taisyklingas aštuonkampis laikrodis. Pastatus Biržos g. 11 ir 12 skyrė mažas pasažas vedantis į Mažąją Biržos gatvę, į kurį buvo galima praeiti per vienaukščius mūrinius vartelius, o šonuose buvo mažos krautuvėlės, o jos buvo kaip abejų aukštesnių pastatų prišlieti priestatai. Įėjimą sudarė lenkta arka su priedanga nuo lietaus bei daromi metaliniai vartai. Vartų frontonas buvo vientisas, tačiau dviem pakopomis ir viršuje esančiais plonyčiais karnizais, ant viršaus žmonės galėdavo užlipti ir stebėti visą Biržos gatvės judrų eismą. Biržos g. 12 ir 13 namus skyrė trumputė Mažoji Biržos gatvelė, kurioje buvo du sklypai su namais. Kitas Biržos g. 13 pastatas jau buvo dviaukštis, labai panašus į priešakyje esančius namų fasadus, čia vyravo klasicistinio stiliaus formos, pastato priekio šone prikabintas senovinio stiliaus lajinis, vėliau dujinis žibintas. Tiesa, visame mieste žibintais rūpindavosi žibintininkai, kurie turėdavo juos ryte užgesinti ir vakare uždegti specialiais deglais. Antrame aukšte buvo balkonas su meniškai iškaltu metaliniu atitvaru, kurį ramstė konsolės. Tiesa, parduotuvių vitrininių langų ir jų angų formos skyrėsi, nes pas C. F. Schwerdterį buvo stačiakampiai lenktų kampų angos, o Hellene Hennig parduotuvės angos buvo su pusapskritimėmis arkomis.

Klaipėdos miesto gaisrinės pagrindinis pastatas. Memeler Dampfboot, wiki.genealogy.net

Perėjus Mažąją Biržos g. iškyla triaukštis ir dviaukštis pastatas, kurie buvo sujungti. Biržos g. 13 pastatas buvo klasicistinio stiliaus su namo galuose esančiuose stogo trikampiuose laiptuojančiais karnizais į stogo susikirtimo tašką. Palėpėje buvo trys langai, o trečiame aukšte galima pastebėti po stogu karnizų galuose esančias segmentines gaisrines sieneles, kurie primena tarsi pastato šonuose sudarančius sumūrytus stulpus. Tiek antrame, tiek trečiame aukšte langai buvo įgaubti į pastato vidų, o antro aukšto langų viršuje buvo pailgi sandrikai, tarsi klausantys griežto klasicizmo stiliaus. Fasadas tarpukario metais buvo neabejotinai baltas. Tad pirmame aukšte buvo įsikūrusi pirklio ir drabužių prekybininko C. Cohno firma „C.B. Cohn & Comp“, C. F. Schwerdterio geležies prekių parduotuvė ir Hellene Hennig drožerija (vok. Börse-Drogerie), vėliau C. F. Schwerdeteris 1935 m. pakeitė savo parduotuvės asortimentą ir pradėjo pardavinėti aparatūrą, buities ir virtuvės reikmenis, net ginklus su šaudmenimis. Tai liudijo miesto gyventojų poreikių kaitą. Biržos g. 14 pastato pirmame aukšte buvo įkurta Theodoro Gronenbergo meno ir sodo įrankių parduotuvė, Johannes Steiner vyriškų drabužių parduotuvė, Friedricho Suhro žuvies produkcijos ir delikatesų parduotuvė, „Armgard“ trikotažo parduotuvė ir kavinė „Memeler Kaffee-Haus GmbH“, kurios pagrindinė buveinė buvo dabartinėje Lietuvininkų aikštėje. Galime įsivaizduoti, kiek nepatogumų klaipėdiškiams ir svečiams sudarydavo retkarčiais smirstėlėjęs žuvies kvapas. Sukant į Luizės gatvę buvo kooperatinė parduotuvė „MKH“, kurios įėjimas buvo įstrižai įgaubtas į pastato vidų, tokį architekto sprendimą lėmė praktiniai sumetimai, kad atidaromos durys netrukdytų einantiems pėstiesiems, o šie nesujauktų viso transporto eismo. Toks įėjimas taip pat buvo įdomus architektūrinis sprendimas, o žmogus dar būdamas lauke galėdavo būti pačiame pastate ir pajausti krautuvės atmosferą.

Luizės gatvėje taip pat esama sunaikintų pastatų, kuriuos būtina aptarti, tai visų pirma, 3 numeriu pažymėtas sklypas ir de la Chaux namas buvo pats įspūdingiausias moderno stiliaus pastatas su eklektikos elementais, net savo grožiu pranokstantis Rotušę. Pastato autoriui tikrai rūpėjo architektūrinė dermė, kad nebūtų dominuojantis Magistrato atžvilgiu, o kaip tik papildytų visą Luizės g. pastatų kompoziciją. Tad pastato fasado du trikampiai frontonai buvo orientuoti į Rotušės pusę, t. y. vakarų pusę. Kampinis frontonas atsuktas įstrižai į Luizęs gatvę sukomponuotas iš trijų bokštelių, trikampio portalo bei stačiakampiu antablementu, bei gražiai banguotomis linijomis ir viduryje esančiu pusapskritimiu langu. Tikėtina, kad aplink langą buvo šiurkštus grubus smėlio spalvos tinkas. Kampe buvo erkeris vėlgi atskirtas karnizais, o į Palangos g. atsuktas frontonas buvo griežtesnių linijų: trikampis ir viršuje esančiu tarsi primenančiu pinakliu. Pastatas buvo trijų aukštų, po langais gausiai išpuoštas gaugybe Jugendštiliui gausybe girliandų ir gėlės formos kokardų, o virš jų klasikiniais trikampiais ir į viršų pakeltos dobilo lapo formos sandrikais. Mansardiniai langai atsukti į vakarus. Pastato įėjimas su laužyto karnizo papuošimu.  Tai buvo gyvenamasis namas, kuris beje šiek tiek turi panašumų su Juozo Karozo muzikos mokyklos pastatu. Šį grakštaus stiliaus pastatą valdė Markus Joffe, kuris išnormuodavo patalpas gyventojams ir biurams pirmame aukšte: tarpukariu dirbo daktaras gydytojas Erichas Häwertas, veikė ūkininkų bankas „Bank der Landwirte e.G.m.b.H.“, vėliau odos ir venerinių ligų gydytojas dr. Augustas Leopoldas, knygų skolinimo biblioteka „Bass“, o karo metais čia buvo įsikėlusi miesto savivaldybės tarnautojų personalo dalis, kadangi čia buvo prie pat Rotušės ir darbuotojams būdavo lengviau dirbti dėl sklandesnės komunikacijos. Senojoje Palangos g. 1 stovėjo dviaukštis pastatas su vienu balkonu centre, taip pat tipiškas klasicistinio stiliaus statinys su dvišlaičiu lėkštu stogu. Tarpukario metais jį valdė restorano savininkas Theodoras Gonscherowski, kuris vėliau perašė, matyt, dukrai Nelly Gonscherowski. Iki šiol neaišku, kur buvo jo restoranas, ar vistik jis buvo tame pačiame name, bet kadangi jis buvo gyvenamas, tai maža tikimybė dėl patalpų stokos. Taip pat čia veikė kirpyklos parduotuvė „Schultz & Schlichting“. Taip pat  karo metais šį pastatą perėmė miesto savivaldybė kaip ir Luizės g. 3.

Klaipėdos apskrities valdybos ir viršininko administracijos pastatas ir tolumoje Gaisrinė. Memeler Dampfboot, wiki.genealogy.net

Sekantis pastatas buvo Palangos g. 2 sklype, tačiau namo numeris buvo 47/48-as, kuriame buvo įsikūrusi Klaipėdos gaisrinė, kuriai taip pat reikėtų skirti didelį dėmesį, nes tai buvo ne tik įdomus architektūrinis statinys, bet viso labo turėjo išskirtinę inžinierinę ir infrastruktūrinę reikšmę ne tik miestui. Tad po Didžiojo gaisro 1854 m. Johanno Zembrickio teigimu „lapkričio mėn. magistrato pavedimu miesto iždininkas Straussas ir makleris C. H. Frobeenas kaip „Gaisro gesinimo deputacijos“ nariai nuvyko į Berlyną susipažinti su tenykšte gaisrininkų organizacija. Jie prikalbina Berlyno ugniagesių direktorių Scabellį padaryti priešgaisrinės apsaugos reorganizacijos iš Klaipėdos ugniagesių korporacijos projektą. Priėmus naująjį priešgaisrinės apsaugos statutą, 1856 m. sausį iš Berlyno atvyko tenykštės gaisrinės brandmeisteris atsargos kapitonas D. E. Helmas, kuris, buvo išrinktas policijos ir gaisrininkų inspektoriumi, kartu su ten nusamdyta komanda. Gegužės 4 d. buvo atšvęsta oficialios gaisrinės veiklos pradžia.“[11] Taip pat pažymima, kad būtent Klaipėda po Berlyno tapo pirmuoju Prūsijos miestu, turinčiu nuolatinę profesionalią gaisrininkų tarnybą!

Galiausiai gaisrinės pastatas buvo iki galo užbaigtas 1856 m. rugsėjo 22 d. Pastato architektūrinis vaizdas buvo unikalus ir išskirtinis, o priminė iš dalies neogotikinę stilistiką. Gaisrinė buvo su visu kompleksu: sargybiniu gaisrinės bokštu, vienaukščiu siurblių ir vežimų korpusu, karietine, vėliau tapsiančiu garažu transportui. Visi pagalbiniai pastatai ir priestatai kiemo viduje sudarė įspūdingą Gaisrinės ansamblį. Jono Tatoriaus teigimu „bokštas buvo dviejų aukštų su virš stogo kyšančiu su virš stogo kyšančiu stebėjimo bokštu (ten buvo įstiklinta patalpa budinčiam gaisrininkui). Bokštas suprojektuotas pagal istorizmo stilių, su arkatūriniu karnizu… Jame įtaisytas miesto laikrodis, sujungtas su varpu, kuris ne tik mušė valandas, bet ir, kilus gaisrui, skelbė aliarmą.“[12] Pastato kampuose buvo išmūryti keturkampiai stulpeliai su apačioje esančiais laiptuotomis konsolėmis, taip buvo suteiktas namui tvirtovės įspūdis. Pastato viršuje centre buvo stoglangis iš abejų pusių esančiomis lizenomis, stogas dvišlaitis, jame buvo du kaminai, turbūt skirtas vienas jų šildymo dūmams išleisti, o kitas vėdinimo sistemai. Bokštas buvo keturkampis, o kiekvienoje pusėje buvo po du pusarkinius langelius, primenančius kreneliažus, įgaubti į pastato vidų. Virš jų kaip ir pagrindiniame pastate buvo pabrėžtas arkatūrinis karnizas bei bokšto viršuje stovėjo iš plytų sumūryti stačiakampiai pailgi stulpeliai, primenantys donžoninių tvirtovių kuorus. Jono Tatoriaus manymu, šis pastatas buvo istorizmo architektūros stiliaus, tačiau jame galima įžvelgti ir klasicistinių formų bei eklektikos bruožų. Deja, ši kultūros vertybė buvo sunaikinta 1981 m., kurią bandė išsaugoti miesto inteligentija, kuri rinko parašus pastato griovimo sustabdymui. Neabejotinai šis pastatas būtų žavi miesto puošmena!

Dar vienas dailus pastatas, dėl kurio mes sugrįšime dar kartą prie Klaipėdos apskrities administracijos kūrimosi istorijos XIX a. Palangos g. 4 ilgą laiką veikė Apskrities valdybos ir viršininko administracijos pastatas, kuriame dirbo daugybė landratų su slaptojo tarėjo rangais. Kaip ir buvo minėta, kad Biržos g. 9 gyveno justicijos slaptasis tarėjas, Klaipėdos apskrities viršininkas Heinrichas Cranzas, kuris nuolatos vaikščiodavo iš savo gyvenamosios vietos į šį pastatą. Visgi čia Klaipėdos apskrities valdyba įsikūrė visai neseniai, nes „nuo 1874 metų apskrities valdyba buvo įsikūrusi Malkų g. 30, o 1875 m. gruodžio 1 d. apskrities administracijai už 36 tūkst. markių buvo nupirktas anksčiau medicinos daktaro Knautho našlei, paskui pirklio Nüsckės palikuonims priklausęs namas Naujojo Parko g. 6, kuriame jau gyveno ir turėjo atskirą biurą (1877 m. gegužės mėn.) landratas.“[13] Vėliau skųstasi, kad po 10 m. netgi pastatas buvo tokios prastos būklės ir labai ankštas, kad net reikėjo dokumentus dėti ant grindų ir iki pat 1892 m. svarstyta, ar remontuoti esamą pastatą, ar statyti naują visiškai naujoje vietoje.  Tad visų akys krypo į Biržos g. 9 namą ir sklypą, kuris priklausė H. Augustui Frentzel-Beymei ir jo žmonai Emmai Gerlach. Dėl jau suminėtų aplinkybių, kaip įsikūrė čia viršininkas Heinrichas Cranzas, šalia radosi labai puikus sklypas, kuris „nuo 1846 m. priklausė miestui“[14]. Todėl apskrities valdyba 1893 m. nupirko šį sklypą už 60 tūkst. markių, kuriame buvo pastatytas naujas administracinis pastatas už 56 tūkst. markių.[15] Žinoma, pastatas buvo pastatytas kaip dauguma Rytų Prūsijos provincijoje administracinių statinių su visu privalomu kanalizacijos įrengimu, dujinio apšvietimo įvedimu, paradinių laiptų statyba, todėl dar atseikėjo 3280 markių. Šis puikus istorinis pastatas buvo atidarytas 1894 m. spalio 27 d., kada Heinrichas Cranzas paskelbė šventiškai iškilmingą kalbą, kuri užfiksuota „Memeler Dampfboot“ Nr. 253 laikraštyje.

Vis dėlto pastato architektūrinė išorė buvo ne mažiau įspūdinga nei susidariusios įsikūrimo istorinės aplinkybės. Pastatas vis dėlto buvo dviaukštis su puošniu frontonu. Frontonas buvo su voliutomis ir pusarkiniais langeliais, viršuje esančia apvalia anga, dengta stiklu  ir esančiais trijais smailiais bokšteliais. Pirmo aukšto langai buvo su segmentinėmis sąramomis o įėjimas buvo iš abejų pusių esančiomis puskolonėmis su kapiteliais, viršuje buvo masyvus portalas su arkatūriniu karnizu. Taip pat degė du masyvūs dujiniai žibintai, jie pasitarnavo ne tik praktiniais poreikiais, bet ir puošė pastatą ir jam suteikė kiek kitokio kolorito. Virš portalo ir po antro aukšto langu buvo savotiškas karnizas išskišęs pailga forma virš fasado plokštumos kaip priedas prie pakankamai ryškėjančio antablemento. Jono Tatoriaus teigimu „namo kampus paryškino rustuotos lizenos, o stačiakampiai antrojo aukšto langai įrėminti profilinėmis traukomis, o virš jų- sandrikai“[16], tik jie yra karniziniai. Dar Jonas Tatorius spėjo trumpai apibūdinti pastato vidų: „pastato vidų išilgai dalijo koridorius, abipus jo- kabinetai. Antrojo aukšto gale- nedidelė posėdžių salė.“[17] Kad pastate egzistavo rūsiai, liudija maži ir pailgi langeliai su grotomis, juos taip pat juosė segmentiniai apvadai. Virš centrinio įėjimo antro lango buvo pritvirtintas metalinis vėliavos kotas su papildomu tvirtinimu iš abiejų pusių frontonuose. Deja, šis pastatas kaip ir Klaipėdos žymioji gaisrinė barbariškai sunaikintas 1981 m., statant Klaipėdos viešbutį, kuris dar tebėra ryškus svetimkūnis miesto kraštovaizdyje ir suteikiantis pretekstą aukštybinių postmodernistinių pastatų atsiradimui.  Dar daugelis pokario klaipėdiečių kartos gyventojų, kurie mokėsi senojoje Juozo Karoso muzikos mokykloje, mena išskirtinį istorinio pastato vidų, kuriame iki pat nugriovimo skambėjo tarsi skambūs atsisveikinimo garsai, tragiškai palydintys šį pastatą praeičiai.

Viso istorinio branduolio šerdies istorinės praeities atskleidimą galiausiai turėtų vainikuoti Klaipėdos Biržos rūmai Biržos g. 15-17, kuriuose tarpukariu veikė Klaipėdos krašto prekybos ir pramonės rūmai. Šio pastato istorija yra ne tik įdomi, bet ir sudėtinga, nes sunku atsekti komplekso architektūrines transformacijas, o tarpukarinis Biržos pastato vaizdas yra artimiausias ir žinomiausias bei vertingiausias, todėl jį reikėtų aptarti daugiausiai, bet nepamirštant senesnio laikotarpio. Kadangi Klaipėda buvo ne tik miestas, bet ir uostas, nors sausumos kelių į Europą beveik nebuvo, tačiau čia vistiek kūrėsi daugybę pirklių ir kitų prekybininkų, kurie jungėsi į tam tikrus susivienijimus kaip korporacijos. Jau XVIII a. vid. Klaipėdos pirkliai prie tilto per Dangę turėjo savo centrą- biržą.[18] Visoje Lietuvoje pati pirmoji buvo Klaipėdos birža, kuri įsteigta 1775 m., o jau po dviejų metų „senojoje vietoje buvo pastatytas naujas biržos pastatas, kuris buvo taisyklingo aštuonkampio plano, fachverkinis, iš vidaus ir išorės apkaltas lentomis.“[19] Didysis gaisras 1854 m. palietė bemaž didžiąją dalį miesto, taip pat istorinį centrą, nors Biržos pastatas išliko, tačiau apsispręsta perstatyti daug didesnį ir puošnesnį Biržos pastatą ir jis jau atsirado 1856 m. Vertėtų pastebėti, kad šis pastatas įsikūrė pačioje reikšmingiausioje miesto vietoje ant Dangės upės kranto. Tokia simbolinė prasmė reiškė, kad Klaipėda yra karališkasis Prūsijos jūrų ir prekybos miestas, o Birža įtvirtino tokią miesto tapatybę, kurios, deja, nebelikę. Naujasis pastatas buvo mūrinis dviejų aukštų ir klasicizmo stiliumi, dengtas gana lėkštu stogu, o virš jo kilo lieknas šešiakampis bokštelis su laikrodžiu ir viršuje esančiu metaliniu ilgu špiliumi.. Bokšte buvo du aukštai, o langai pailgi su pusapskritime forma. Jono Tatoriaus teigimu, fasado pirmasis aukštas padalytas rustų, pirmojo aukšto langai stačiakampiai, o antrojo arkiniai.. Frizo juostoje esantys ertikio langai (jie apšvietė palėpę) artimi ovalui. Kampinė vienaukštė pastato dalis buvo daugiakampio plano. [20]  Biržos gatvės dalyje ir kampe buvo pailgi arkiniai langai, kurie apšvietė didžiulę salę.

1907–1908 m. pastatas buvo rekonstruotas pagal istorizmo architektūros stilių, tačiau laikytasi senojo klasicizmo pastato formų ir išlaikyta jo įtaka. Pastato stogas yra labai įdomus tuo, kad jame yra daugybė formų: 1. Piramidinis, 2. Dvišlaitis valminis, 3. Vienšlaitis. Taip pat fasadas suskaidytas į kelias plokštumas. Kai kurios dalys po rekonstrukcijos yra paaukštintos. Fasadą paįvairindavo įvairių ovalinių, jugendštiliui būdingų dekoro elementų. Iš upės pusės buvo pusrūsio langai su grotomis pastato angose. Taip pat antrame aukšte virš langų buvo ertikiai, kurie pašviesindavo salę, todėl buvo laikytasi senojo pastato architektūrinės įtakos. Virš įėjimo įrengti arkiniai langai. Rūmų gale buvo didžiulis erdvus balkonas su terasa, nuo kurios būdavo galima pamatyti visą Kuršių marių pakrantę ir miesto kartu su uostu romantišką vaizdą. Tai būdavo maloniausia vakarais, kada leisdavosi saulė. Bokšte taip pat veikė laikrodis ir šiek tiek sumažinti bokštelio pirmo aukšto langai, nes jis vietoje daugiakampio tapo taisyklingu keturkampiu, o bokšto viršų laikė segmentinės puskolonės su karnizais, tačiau išliko arkiniai langai, palyginus su senuoju pastato vaizdu. Viršuje bokšto stovėjo metalinis stulpas, kuris retkarčiais būdavo pritaikomas vėliavoms. Ypač miesto panoramoje, žiūrint nuo visų pusių būdavo įspūdingas Biržos rūmų bokštelis, kuris nuostabiai įsikomponuodavo į bažnyčių, Gaisrinės, Pašto rūmų bokštų kuriamą jaukią miesto aurą.

Žinoma, kad „pagal išlikusius aprašymus viršutinėje pastato dalyje buvo įruošti butai, o gatvės dalyje pirmame aukšte būta itin puošnios, aukštos ir erdvios salės, čia stovėjo skulptūrų, kabėjo daugiausia pirklių dovanotų paveikslų. Minimos dvi alegorinės Taiką ir Teisingumą simbolizuojančios skulptūros, nusipelniusių pirklių ir monarchų prortretai.“[21] Įsivaizduokime, kad ši salė buvo kupina karališkos dvasios ir pakilios pastato viduje kuriamos atmosferos, kurioje pasijusdavai kaip it bažnyčioje. Tai buvo pirklių šventovė! Pastato kampe Luizės ir Biržos g. sankryžoje buvo įsikūręs žymiausias visame krašte R. Schmidto knygynas „Robert Schmidt Buchandlung, Kunsthandlung, Musikalien“, kuriame buvo rengiamos ir meno parodos. Žymaus lietuvių dailininko Jono Buračo paveikslas „Lietuvos vartai į jūras“, kuriame pavaizduotas išsidriekęs palei marias ištaigus ir besikuriantis Klaipėdos miestas- tai buvo Prekybos ir amatų rūmų šeimininko Kurto Scharfeterio dovana Kauno pramonės prekybos ir amatų rūmams, norint pabrėžti uostamiesčio svarbą valstybei ir priminti miesto ekonominę reikšmę. Šis įspūdingo dydžio paveikslas pradingo II-ojo pasaulinio karo metais iš Kauno bėgančiai Vermachto kariuomenei, o šie šlovės laikus primenantys Klaipėdos krašto pramonės ir prekybos rūmai pokario metais sulyginti su žeme.

                      Klaipėdos miesto istorinio centro prigimtinį prekybinį įvaizdį nulėmė, kaip kad nagrinėjome kiekvieno pastato trumpą aprašymą, būtent Krūmamiesčio susikūrimo aplinkybių raida. Būtent šio miesto vietoje buvo gynybiniai įtvirtinimai, siekiant apsisaugoti nuo išorės priešų ir per Dangės upę stovėjo Tilto vartai į Krūmamiestį, kurie jungė Senamiestį. Tik, remiantis senesniais nei vykusio Didžiojo gaisro miesto planais, buvo kiek kitokia sklypų su namais konfigūracija: greičiau čia galėjome pasijusti it atviroje erdvėje, kur įvažiuojant į Krūmamiestį buvo erdvi vieta, panašėjant į aikštę, o po 1854 m. jos nebeliko ir tankus užstatymas su siaura Biržos gatve bei vėliau plečiantis miestui į šiaurinę pusę reiškė istorinio centro formavimąsi. Pagal žemaičių supratimą ir Johanno Zembrickio prieštaringus išaiškinimus „Dešiniajame Dangės krante, tiesiai pagal tilto ašį, jau XVI a. pab. kūrėsi parduotuvėlių gatvė, vadinta Krameist- kromelių miestas. 1726 m žodį Crammeist, Krammeist mėginta kildinti nuo žodžių krūmai ir miestas, tačiau J. Zembrickis siūlė darinį krantas ir miestas, nes pavadinimo kildinimas iš kromininkų- prekybininkų miestas- „nevertas rimtesnio dėmesio“. Vis dėlto šis pavadinimas tiko žemaičiams, nes jie sustoję šiame priemiestyje sėkmingai parduodavo savo prekes, sutaupydami turgaus mokestį, o juos nupirkdavo miestiečių atsiųsti tarnai.“ [22] Apskritai kromelis Vakarų Europoje buvo toks varganas prekybininkas, kuris tiesiog pardavinėdavo įvairiausius rakandus, sendaikčius, daiktus, kokių tik tais laikais būdavo galima rasti. Jie dažniausiai būdavo su medinėmis budelėmis, primenančiomis traukiamus kioskelius, taip pat viešosiose vietose jie šniukštinėdavo ir siūlydavo visiems įsigyti įdomybių. Tik kažin, ar Klaipėdoje taip buvo, ko gero, jie čia turėjo geresnę reputaciją, nes apskritai Klaipėda turėjo provincialaus miesto įvaizdį, tuo labiau čia netoli buvo Žemaitija, tad skurdaus ir kuklaus gyvenimo įvaizdis viešojoje erdvėje buvo įprastas, nepaisant to, kad čia buvo susiformavęs miestiečių luomas. Tik Didžiojo Gaisro dėka nebeliko šių besišlaistančių kromelninkų, o statomuose namuose turtingų pirklių dėka kūrėsi ne tik gyvenamasis būstas, bet ir įvairiausios krautuvės, parduotuvės, biurai, o čia miesto viešasis gyvenimas tapo tik solidesnis ir tvarkingesnis, o jau tarpukario metais čia galėdavai išvysti puikiai išsivysčiusį prekybinį ir komercinį centrą, kuriame nuolatos virė gyvenimas. Vėliau prisidėjo miesto elito kūrimasis, kuriam buvo svarbu parodyti svarbią simbolinę reikšmę.

Straipsnio autorius B. Volodzka. Fotografė Ana Borisovaitė

                      Deja, dabar prekybos šlovės laikus menančių žavių pastatų nebeliko, juos barbariškai sunaikino karas ir sovietmetis. Pokario metais dalį pastatų buvo galima suremontuoti ir vėl naudoti praktiniams poreikiams. Dėl šių kitaip nepasakysi kaip dėl žiaurių pasekmių miestas nebeturi savo istorinio branduolio, kuris jį nuolatos palaikytų gyvybingą ir judrų. Žmonės kaip be širdies negali būti gyvi, taip ir miestas be savo organiškai įsiaugusio į miesto visumą istorinio centro yra miręs, tik miestas skirtingai nei žmogus gali būti išgydomas. Kiti Vakarų Europos miestai yra suvokę tokią architektūrinio planavimo klaidą ir bando ieškoti įvairių sprendimo variantų, o sunaikinto istorinio centro atkūrimas yra viena iš universaliausių išeičių, nes materialiai atgijusi istorija kuria pridėtinę vertę pačiam miestui, stiprina vidaus pinigų cirkuliaciją, gerina ekonominę padėtį didina mesto patrauklumą, o, svarbiausia ištaiso pažeistą istorinį teisingumą. Prieštaraujantiems skeptikams, kad atkūrimo praktikos neskatina tarptautinės kultūros paveldo chartijos, su ja susijusios konvencijos, kaip tik visų tarptautinių dokumentų prasmė sufleruoja, kad atkūrimas yra įmanomas išskirtiniais atvejais, esant visuomenės poreikiui ir pritarimui, nuodugniai ir išsamiai atlikus istorinius ir kitus tyrimus bei turint objekto išskirtinę istorinę, memorialinę, architektūrinę reikšmę visai valstybei ir regionui, jais nepiktnaudžiaujant. Nei viename dokumente nėra kategoriško atkūrimo galimybės paneigimo.

Esama nemaža dalis pragmatinių skeptikų teigia, kad atkūrimas yra sudėtingas ir nepelningas ilgalaikis procesas, tačiau šiuo atveju dažniausiai tyčia norima apskritai pasakyti, kad tai yra atkūrimas dažniausiu atveju yra neįmanoma misija, o priimti tiesiog status quo padėtį, kad esama aplinka juos tenkina, nepaisant, kokia ji bebūtų. Deja, tenka apgailestauti, kad skeptikai sąmoningai nutyli, jog ilgalaikiu požiūriu atkūrus istorinius centrus, miestas atgauna savo socialinį, ekonominį, kultūrinį, netgi politinį gerbūvį. Pavyzdžiui bet kokiu atveju atkurtuose pastatuose verslininkai moka mokesčius savivaldybei ir valstybei, didėja paslaugų pasiūla ir konkurencija, jie besąlygiškai priversti rūpintis savo turtu, nes įpareigoja istorinio centro padėties būtinybė, daugėja klientų kartu didėjant perkamajai galiai, didėja investicijos, suformuojama jauki miesto aplinka, stiprėja senojo miesto įvaizdis, nepalyginamai gerėja turistinis ir reprezentacinis patrauklumas ir t.t. Tokiu atveju miestas išlošia keleriopai didesnę naudai nei status quo padėties išlaikymo atveju.

                      Apibendrinus visus istorinio centro atkūrimo viražų ir poreikių aspektus, svarbu nepamiršti, miesto branduolio reikšmės ir svarbos, kad ji pasireiškia ne tik lokaliniu, bet ir regioniniu bei nacionaliniu lygmeniu, nes Klaipėdos miestas yra svarbus visai Lietuvos valstybei, o jame istorinį paveldą būtina įprasminti realiais ir konkrečiais žingsniais, kad jis būtų atskleistas akivaizdžiai suprantamomis formomis visai visuomenei. Dabar šio istorinio centro nebeliko ir čia esti bedvasė dykuma, kurios ypač slogią nuotaiką galima pajusti šalto ir lietingo oro metu, čia monolitinį ir šaltą vaizdą sukausto didžiulė aikštė, Klaipėdos viešbutis, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, K ir D dangoraižiai, kurie tik sukelia didžiulę įtampą tarp nusistovėjusio miestovaizdžio ir tradicinės aplinkos bei žaloja miesto visumą. Šiuo nagrinėjamu atveju dalį pastatų einant atkūrimo keliu galima darniai ir harmoningai integruoti į buvusią istorinio centro visumą, tačiau kitu atveju dalį sovietmečiu atsiradusių pastatų tektų neišvengiamai atsisakyti. Tada kyla klausimas, kokio laikotarpio vaizdas mums yra vertingesnis ir jaukesnis. Daug kas teigtų, kad būtent ikikarinis miestas buvo pilnas neišdildomo žavesio ir nostalgijos, dėl tos priežasties reikėtų žengti siūlomos atkūrimo koncepcijos keliu.  Nereikėtų nuvertinti ir viso komplekso išsamiai pristatytos architektūrinės įvairovės, buvusio užstatymo vertės, miesto branduolio atskleisto charakterio. Todėl yra nepaprastai svarbu atlikti išsamius istorinio centro istorinius, architektūrinius, ikonografinius, archeologinius tyrimus, kad jie rimtu pagrindu pasitarnautų tiksliam istorinio centro atkūrimui be svetimų architektūrinių naujų transformacijų.

Kad Klaipėda buvo reikšmingas prekybinis miestas, tokių ženklų nebelikę, todėl būtina atkurti Biržos rūmus kartu visu esančiu  išvardytu natūraliai susiklosčiusiu prekybiniu pastatų kompleksu. Taip pat šį istorinį centrą sukūrė ir pastatė ne valstiečiai ar paprasti miestiečiai, bet tik turtingi pirkliai ir prekybininkai, kurie savo ryšiais buvo apraizgę visą Baltijos rytinio pajūrio regiono pakrantę su dar tada tolimais Vakarais. Ne veltui Klaipėda ne tik davė savo duoklę tarpukariu besikuriančiai Lietuvos valstybės ekonomikai, bet ir turi teisę iš savęs didžiai pasigirti visai šaliai, kad ji buvusi ilgą laiką Vakarų Europos civilizacijos sudėtyje, būnant Prūsijos teritorijos dalimi. Istorinio centro atkūrimas būtų teisinga ir gerbtina skolos grąžinimo misija savo miestui, kuris prarado reikšmingą dalį savęs. Neabejotinai, istorinio centro atkūrimo idėja gali būti įgyvendinama ne tik pačios inicijuojančios Klaipėdos miesto savivaldybės, deramai suvokusios nepaprastai svarbaus miestui poreikiui įgyvendinimą, bet ir prie jos prisidedančios Vyriausybės, plačiosios visuomenės ir viso pajėgaus miesto elito bei NT sektoriaus korporacijų ir įmonių savo atitinkamais pajėgumais. Tik plataus masto diskusija neturėtų prasidėti nuo klausimo, iš kur bus pinigų, nes ne nuo tos pusės buvo atkuriami Gdansko, Frankfurto prie Maino, Drezdeno ir kitų didžiųjų Europos miestų istoriniai centrai. Toks išreikštas požiūris apie neva lėšų tokiems grandioziniams projektams stoką iliustruoja tik siauro akiračio siekiančios visuomenės paviršutiniškumą ir vertybių stoką. Kaip tik diskusija nebejotinai turėtų prasidėti nuo atliktos galimybių studijos, išsamių istorinių tyrimų,  poreikių neišvengiamybės nuostatos ir atsirandančio potencialo panaudojimo vardan ilgalaikių miesto strateginio gerbūvio kūrimo tikslų siekio.

[1] Jonas Tatoris „Senoji Klaipėda Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“, Mokslo ir enciklopedijų leidykla“, Vilnius, 1994 m. p. 62.

[2] Kęstutis Demereckas „Klaipėdos vaizdų albumas“, leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda, 2015 m., p. 161.

[3] Johannas Zembrickis „Klaipėdos apskrities istorija“ III tomas, leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda, 2011 m., p. 358.

[4] Mažosios Lietuvos Fondo „Mažosios Lietuvos enciklopedija R-Z”, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2009 m., p. 637

[5] Johannas Zembrickis „Klaipėdos apskrities istorija“ III tomas, leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda, 2011 m., p. 277.

[6] Ten pat.

[7] Ten pat.

[8] Johannas Zembrickis „Klaipėdos apskrities istorija“ III tomas, leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda, 2011 m., p. 328.

[9] Johannas Zembrickis „Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų uosto ir prekybos miesto istorija“ I tomas, leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda, 2002 m., p. 210

[10] Ten pat.

[11] Johannas Zembrickis „Klaipėda XIX amžiuje“, II tomas, leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda, 2004 m., p. 91

[12] Jonas Tatoris „Senoji Klaipėda Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1994 m., p. 176

[13] Johannas Zembrickis „Klaipėdos apskrities istorija“ III tomas, leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda, 2011 m. p. 276

[14] Johannas Zembrickis „Klaipėdos apskrities istorija“ III tomas, leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda, 2011 m. p. 277.

[15] Ten pat.

[16] Jonas Tatoris „Senoji Klaipėda Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1994 m., p. 176

[17] Ten pat.

[18] Jonas Tatoris „Senoji Klaipėda Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1994 m., p. 181.

[19] Jonas Tatoris „Senoji Klaipėda Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1994 m., p. 182.

[20] Ten pat.

[21] Jonas Tatoris „Senoji Klaipėda Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1994 m., p. 83.

[22] Kęstutis Demereckas „Klaipėdos vaizdų albumas“, leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda, 2015 m., p. 15.

Nuotraukos, kuriose nėra įvardintas šaltinis, bet labai gera nuotraukos kokybė, yra paimtos iš FB Senosios Klaipėdos albumo https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10153214705026976&type=3.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.