Šiuos jaunojo Maironio žodžius dažnai prisimenu, stebėdama ir žavėdamasi, kaip Sūduvos sūnus, kultūros istorikas, Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininkas, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos narys Albinas Vaičiūnas prikelia mūsų tautos dvasios milžinų darbus, jų nuopelnus Lietuvai. A. Vaičiūnui, mynusiam gulago kančių kelius, pirmiausiai rūpi, kad mes ir ateinančios kartos sužinotume apie darbus Lietuvai tų žmonių, kurie XX amžiuje nuožmių okupantų buvo atplėšti nuo Tėvynės ar priversti palikti gimtinę. Tyliai kaupiančio po trupinėlį medžiagą, nepailstant žengiančio nuolatinių ieškojimų keliu A. Vaičiūno iniciatyva vien praėjusiais ir šiais metais renginiais Vilniuje ir gimtojoje Sūduvoje, publikacijomis grįžo į Lietuvą rašytojai Vytautas ir Stasys Tamulaičiai, istorikas ir kunigas Jonas Matusas; teisininkas, politikas, visuomenės veikėjas Stasys Šilingas.

 

A. Vaičiūnui nėra kada tuščiažodžiauti, kad jaunimas mažai skaito, kad nežinome savo krašto istorijos – darbštusis sūduvis dirba, buria bendraminčius.

 

2010-ieji padovanojo Lietuvai daug jubiliejų. Vieną iš šviesiausių ir jaunimui – 100-ąsias pirmojo lietuviško žurnalo moksleiviams bei studentams „Aušrinė“ 100-ąsias metines. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo surengta paroda ir mokslinė konferencija, į kurią iš Amerikos buvo atvykusi net žurnalo steigėjo Stasio Šilingo vaikaitė Svaja Vansauskaitė-Worthington. Į mokslinę konferenciją pakvietė ir marijampoliečiai. Be kitų aktyvių lietuvių kultūros ir tautinės atminties puoselėtojų, visuose renginiuose dalyvavo ir jų iniciatorius Albinas Vaičiūnas (apie tai plačiau „Lietuvos Aidas“, 2010. 03. 06).

 

Gegužės 6 d. Vilniaus mokytojų namai ir Lietuvai pagražinti draugija surengė šventinį vakarą koncertą, skirtą gražiam „Aušrinės“ jubiliejui. Prie įėjimo į Didžiąją salę svečiai galėjo susipažinti su rūpestingai parengta parodėle, kurioje buvo galima susipažinti su šimtmečio sulaukusių publikacijų kopijomis.

 

Kadangi „Aušrinė“ pirmiausiai buvo moksleivių žurnalas, svečius jaudinančiomis melodijomis pasveikino Vilniaus mokytojų namų vaikų kanklių ansamblis, vadovaujamas Daivos Čičinskienės.

 

Šio minėjimo, vykusio spaudos atgavimo metinių išvakarėse, įkvėpėjas Albinas Vaičiūnas priminė, kad „Aušrinės“ šimtosioms metinėms skirti renginiai numatyti Šakiuose, Kaune, pabrėždamas, jog šį jubiliejų turėtų paminėti visa Lietuva, nes šio žurnalo leidėjai ir daugiau kaip 100 autorių paliko ryškius pėdsakus Lietuvos žurnalistikos, raštų istorijoje. Kultūros istorikas susirūpinęs kalbėjo apie tai, kad į šį renginį kvietimai buvo išsiuntinėti visoms mokykloms, bet neatvyko nei mokytojų, nei moksleivių, nei pedagoginės spaudos atstovų.

 

Profesorius Libertas Klimka kalbėjo apie etnokultūros puoselėjimą „Aušrinės“ puslapiuose. Pranešėjas aptarė leidėjų užmojus nelengvomis to meto sąlygomis skatinti jaunimą pažinti savo kraštą ir jo žmones, tautos istoriją, literatūrą, tautosaką. Kadangi moksleiviai ir studentai daugiausia per vasaros atostogas galėjo organizuoti išvykas ar savo tėviškėse individualiai užrašinėti dainas, patarles, aprašyti vietoves, jų surinktiems darbams publikuoti buvo įsteigtas „Aušrinės“ priedas „Vasaros darbai.“ Žavėdamasis XX amžiaus pradžios moksleivijos pastangomis ir entuziazmu dirbti kultūrinį darbą artimiausioje savo aplinkoje, dirbti Lietuvai, profesorius pasigedo politinio angažuotumo šiandieninėje Lietuvoje: „Neturime nei panašaus leidinio, kaip „Aušrinė“, nei terpės. Mūsų karta palieka daug neparuoštų darbų“, – kalbėjo etnokultūros puoselėtojas.

 

Profesorius pabrėžė, jog „Aušrinė“ nuo pirmojo numerio teikė ypatingą reikšmę tautiškumo puoselėjimui, jame buvo teigiama, jog visuomenės pažangos uždavinys nėra tirpinti atskiras tautas žmonijos jūroje, o leisti joms skleistis. „Po šiuo manifestu galima padėti daugelį Europos Sąjungos dokumentų“, – kalbėjo prelegentas. Jis pažymėjo, kad „Aušrinės“ autoriai tautiškumą puoselėjo „trim kampais“ – kalbos, istorinės atminties, tradicijų ir papročių.

 

Profesorius priminė šių temų aktualumą mūsų dienomis.

 

„Vasaros darbų“ autoriai į kraštotyrinę programą įtraukė ir tautodailės gelbėjimą – moksleiviai ir studentai buvo raginami rinkti tautodailės kūrinius, ko negali paimti – nufotografuoti ar nupiešti.

 

Žavėdamasis aušriniečių entuziazmu, L. Klimka priminė „Vasaros darbų“ septintąjį numerį, kuriame jaunieji patriotai rašė, ką yra nuveikę tautotyros baruose, kiek istorinių žinių sukaupę, kiek užrašę pasakėlių, mįslių, greitakalbių, lopšinių, papročių. Buvo metų, kai šių entuziastų darbo kraityje buvo užrašyta 800 dainų.

 

Baigdamas profesorius pažymėjo, jog J. Kriaučiūno, L. Jonelytės, V. Spudo, P. Galaunės, R. Skipičio, K. Griniaus, J. Sondeckio ir daugelio slapyvardžiais pasirašinėjusių autorių darbai išliko Lietuvių mokslo draugijos archyvuose, dabar jie yra mūsų tautos aukso fondas. Mokslininko nuomone, daugelį „Aušrinės“ ir jos priedo straipsnių lokalinės istorijos, tautosakos, tautos supratimo klausimais reikėtų aktualizuoti, nes tautiškumo idėjos reikalingos ir Europoje.

 

Profesoriaus L. Klimkos patriotines mintis dirbti Lietuvai pratęsė aktorius Tomas Vaisieta.

 

Pakviestas poetiniu žodžiu pasveikinti susirinkusiuosius, aktorius pateikė lietuvių poezijos posmų puokštę. Virtuoziškoje interpretacijoje suskambo posmai, iš kurių įkvėpimo sėmėsi ir kurie galbūt kartais romantine gaida nuskaidrindavo „Aušrinės“ autorių kasdienybę (K. Donelaičio margo svietelio pasveikinimas, palinkėjimai „sulaukt ir vasarą linksmą“); taip pat posmai, kurie, galima sakyti, poetine kalba bylojo vėlesnių kartų lietuviams apie ryšį su savo žemę, darbą jos labui, apie didžius mūsų protėvių darbus, į kuriuos remiamės iki šiol. Kartu su aktoriumi klausėmės, kaip iš pilkapių prabyla protėviai; pritardami aktoriui, nusilenkėme savo kraštui, savo Tėvynei, dėkojome Tėvynei už kalbą, už dainą, ir sakėme jai, kad dirbame darbą.

 

Profesorius Vytas Urbonas priminė „Aušrinės“ istoriją ir ypač jos steigėjo Stasio Šilingo darbus, pabrėždamas, jog S. Šilingas nuo 1914 iki 1938 metų aktyviai dalyvavo politiniame, ekonominiame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Jo sumanyta „Aušrinė“ turėjo būti nepartinis, nepriklausomas, tautiškas laikraštis, kad sugebėtų vienyti visus lietuvius. Pirmajame 1910 m. išėjusio pirmojo numerio straipsnyje buvo pabrėžta, kad „Aušrinės“ uždavinys yra „rengti lietuvių inteligentus.“

 

Išleista kaip laikraščio „Lietuvos žinios“ priedas, nuo antrojo numerio „Aušrinė „ tapo atskiru nemokamu šio laikraščio literatūros ir meno priedu, vėliau – lietuvių moksleivijos žurnalu.

 

Kalbėtojas supažindino su to meto lietuvių spaudos atsilipimais apie „Aušrinę“. Teigiamai jos straipsnius ir tikslus vertino „Viltis“. „Rygos garsas“ žurnalą lygino su XIX a. „Aušra“, ragino jį laiminti ir remti.

 

Kritiškai „Aušrinę“ vertino socialdemokratų „Visuomenė“, laikraščiui nepatiko moksleivių leidinio deklaruojamas nepartiškumas ir demokratizmas. Petras Klimas atsiminimuose rašė, jog „Aušrinės“ numeriuose netrukus „pasipylė korespondencijos iš Maskvos, Mintaujos, Liepojos, Šiaulių, Suvalkų, Pretrapilio, net Belgijos, Šveicarijos, Paryžiaus.

 

S. Šilingą redaktoriaus pareigose 1910 m. pabaigoje pakeitė P. Klimas, žurnalą redagavęs iki 1941 m. 1910-1914 m. išėjo 31 numeris. 1917 m. „Aušrinės“ leidimas buvo atnaujintas Rusijoje, išėjo 32-asis numeris. Tais metais pasirodė dar penki umeriai – paskutinis Voroneže. Nuo 1919 m. „Aušrinė“ buvo leidžiama Marijampolėje su paantrašte „Socialistinės moksleivijos laikraštis“, iki 1926 m. išėjo 38 numeriai. 1926 m. leidinys buvo uždarytas. Atnaujintas Kaune 1931 m. Iki galutinio uždarymo 1933 m. „Aušrinė“ buvo leidžiama kaip „Laisvos socialistinės minties žurnalas“ (redaktorius J. Klimavičius).

 

S. Šilingo „Aušrinė“ vėl buvo atgaivinta Lietuvoje 1988 m. Vilniuje. Pirmajame numeryje buvo paskelbtas Lietuvos sąjūdžio veikėjų Arvydo Juozaičio ir Sigito Gedos „Laiškas Lietuvos jaunimui“. 1989 m. Vilniuje pradėta leisti „Aušrinė“ kaip leidinio „Atgimimas“ priedas jaunimui; nuo ketvirtojo numerio ji tapo savarankišku jaunimo visuomeniniu kultūriniu žurnalu (redagavo Zita Čepaitė), iki 1990 m. išėjo 18 numerių.

 

Po šio turiningo pranešimo svečiai išklausė muzikinį sveikinimą: akompanuojant Arūnui Staškui, solistas Danielius Sadauskas, kurio repertuare yra turtinga „Aušrinės“ laikų dainų programą, atliko „Dainą apie Šilingą“, meno kalba primindamas tauraus lietuvių tautos sūnaus prasmingus darbus, kurių „aidas lig šiol nenutilo.“ Po to Danielius Sadauskas padainavo vieną populiariausių Maironio kūrinių „Milžinų kapai.“

 

Po tokių patriotinių posmų neišsenkančio sąmojo improvizatorius priminė paradoksą, kurių mūsų istorijoje apstu – Juozas Tallat-Kelpša, parašęs jaudinančią melodiją, mirė prie pulto, diriguodamas „Kantatą apie Staliną.“

 

A. Vaičiūnas savo pranešime priminė „Aušrinės“ redaktorius. Tai iš tiesų labai įdomi tema. „Nežinau nė vieno kito žurnalo, kurio redaktoriai būtų tokios žymios asmenybės ir taip nukentėję nuo įvairių valdžių: Stasys Šilingas – visuomenės veikėjas, ne kartą buvo Seimo narys, ministras, leidėjas. Leido ir kitus žurnalus… ir pamirštas Lietuvoje“, – jaudindamasis kalbėjo apie pirmąjį ir vėlesnius redaktorius kultūros istorikas, priminęs, kad S. Šilingas, patyręs dar carinės Rusijos rusų ir lenkų nemalonę, sovietinės okupacijos metais 20 su puse metų praleido lageriuose ir tremtyje. Tremtyje mirė jo žmona Emilija ir duktė Raminta. Pranešėjas žavėjosi tautiškumą puoselėjusia S. Šilingo šeima, su dukra Galinda jis mokėsi vienoje klasėje.

 

A. Vaičiūnas glaustai apibūdino kitų redaktorių veiklą: Petro Klimo – teisininko, diplomato, gestapo ir Gulago kalinio; Balio Sruogos – Štuthofo koclagerio kalinio: Kazio Borutos – metus kalėjusio Smetonos laikų kalėjime, trejus – Gulage; profesoriaus Juozo Klimavičiaus, su kuriuo A. Vaičiūnas Vorkutoje kartu išgyveno lagerininko dalią ir apie kurį šiandien mažiausiai žinome. Jo sūnus Tautvydas šiandien yra Žvėryno seniūnijos seniūnas.

 

Giedrius Papinigis kalbėjo apie pažeisto mąstymo padarinius šiandieninėje Lietuvoje.

 

Susirinkusiuosius pasveikino Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis. Kadangi į pabaigą ėjo trečia renginio valanda, J. Dingelis draugijos vardu padėkojo Mokytojų namams, prelegentams, menininkams, kurie šventiniam vakarui suteikė iškilmingą poetinę aureolę, gražiais žodžiais įvertino dabartinius šviesuolius, kurie supranta, kiek tiesos yra S. Šalkauskio žodžiuose, jog didžiausias pavojus mums būtų nutautėjimas, ir kurie stengiasi aktyviai prisidėti prie tautiškumo ugdymo bei stiprinimo. Supažindino su LPD skyrių pastangomis sėti patriotizmo sėkla jaunose širdyse ir kitais renginiais.

 

Gaila, kad gražiame renginyje Vilniaus Mokytojų namų didžiojoje salėje apie tautiškumą, lietuvių kalbos, istorinės atminties puoselėjimą susirinkusieji kalbėjo vieni kitiems. Negi tai nebuvo įdomu nė vienam Vilniaus mokytojui ar mokiniui? Matyt, kompiuterių eros mokiniams šimtametė „Aušrinė“ ir yra šimtametė, ir todėl visai neįdomi. Ar ne mokytojai turėtų juos sudominti?

 

Nuotraukoje: Žurnalas „Aušrinė“ (1933 m. sausio mėn.)