Ar istorinė atmintis svarbi mūsų ateičiai?

Ar istorinė atmintis svarbi mūsų ateičiai?

Poetė ir vertėja Vanda Martins  ir 2022 m. išleista knyga „Литоуцы ля мора Лапцевых“

Ramunė Jarmalavičiūtė, Trakų viešosios bibliotekos Aukštadvario padalinio vyr. bibliotekininkė, www.voruta.lt

Skaudūs prisiminimai, kurių kartais netgi nesinori prikelti, dar glūdi buvusių sovietinio režimo tremtinių, kalinių, jų šeimų narių akyse. Nesinori, tačiau be galo svarbu yra atmintis ir žinojimas. Kad neužmirštume, kad gerbtume ir darytume viską, ką galime, kad tokie dalykai niekada nepasikartotų. Sugrįžusiųjų ir liudijusiųjų kasmet vis mažiau, gerai, kad jų gyvenimo ir kančių istorijos fiksuojamos ir išsaugomos, o negrįžusiųjų atminimas pagerbiamas.

Ar žino, ar kalba apie masinius trėmimus, represijas kaimyninių valstybių, kurias taip pat niokojo ir engė sovietai, žmonės? Ar jiems tai rūpi? Ar reikia jiems priminti, paskatinti ieškoti informacijos, užpildyti ištrintus istorijos puslapius? Į šiuos klausimus ieškojome atsakymo susirinkę Aukštadvario bibliotekoje į Gedulo ir vilties dienai paminėti skirtą popietę. Renginio ašimi buvo tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ vertimo į baltarusių kalbą pristatymas.

Poetės ir vertėjos Vandos Martins išversta ir 2022 m. išleista knyga „Литоуцы ля мора Лапцевых“ jau pristatyta ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Danijos skaitytojams, deja, Baltarusijoje jos pristatymas neįmanomas dėl politinės cenzūros, kaip nepavyko ten ir atspausdinti dalies tiražo. Vertėja pasidalino mintimis, kodėl jai svarbi ši tema. Tai – ir žmogiškas sukrėtimas, perskaičius D. Grinkevičiūtės knygą, ir pilietiškumas, noras atskleisti žmonėms tiesą, ir moralinė skola savo šeimos nariams, taip pat patyrusiems sovietų tremtį. Kalbėjomės apie vertimo ir leidybos sunkumus, apie kaimynines tautas ir su jomis susijusius stereotipus, kultūrą, būtinybę žinoti istoriją ir mokytis iš praeities.

V. Martins perskaitė eilėraštį apie 1941 m. birželio 14-ąją baltarusių kalba, o jos eilės „Karas Ukrainoje“, nuskambėjusios originalo kalba ir lietuviškai (vertė Alma Lapinskienė), išvedė paralelę tarp XX a. 5 deš. ir šių dienų. Rašytojos darbai, jos pilietiškumas ir žinios skleidimas yra labai svarbūs tiek mūsų šalies, tiek Baltarusijos visuomenei.

Dalia Grinkevičiūtė XX a. 7 dešimtmetyje. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Jautriai skambėjo Veronikos Pilipavičienės lūpose nuskambėjusios tremtinių dainos, anuomet guodusios, vienijusios lietuvius tremtyje, lageriuose, kalėjimuose. Jautru buvo šią popietę sutikti buvusią tremtinę (Tiumenės sritis) Anelę Stadalnykienę, tremtyje gimusius Aldoną Šumskienę-Babiliūtę (Tomsko sritis), Juozą Nanartavičių (Krasnojarsko sritis), politinio kalinio Antano Gelumbausko sūnų Vidūną su žmona Regina (Krasnojarsko sritis). Stebėtina šių žmonių dvasios stiprybė, gyvenimo ir laisvės vertinimas, žmogiškas gerumas.

Ar gebėsime mes, atsiremdami į praeitį, išsaugoti tai, apie ką ištremtieji, įkalintieji svajojo – Lietuvą ir laisvę – priklauso tik nuo mūsų pačių. Vertinkime skaudžių tautos išbandymų tarpsnius, kaip vertiname pasiekimus, iškovojimus. Prisiminti ir priminti – mūsų privilegija ir pareiga. Pažinkime žmones šalia mūsų, domėkimės kaimynais, saugokime vieni kitus ir bendraukime.

Aukštadvario bibliotekos nuotr.

Naujienos iš interneto