Lenkijos kariuomenė Vilniaus Katedros aikštėje 1919 04. Nacionalinis skaitmeninis archyvas © Jan Bułhak

Prof. dr. Bronius Makauskas, lietuvių istorikas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas, Punskas, www.voruta.lt

Sakoma, esame su Lenkija geros kaimynystės apogėjuje, tai gal jau liaukimės minėti skaudžius mūsų santykių įvykius. Pirmiausiai, lenkams tai nėra skaudūs įvykiai, apie tą agresijos laikmetį gausu heroizmu dvelkiančios jų istoriografijos. Dar vis šmėžuoja nuomonės, kad tai Lietuva okupavo Vilnių 1939 metais, kad lietuviai Vilnių „gavo“ kaip „Stalino dovaną“, tuo parodydami susitapatinimą su stalinine interpretacija, nepagarba tarptautinei teisei ir paniekinimą doktrinos, kad iš neteisės nekyla teisė.

Varšuva be reikalo prabilo vienu tonu su Maskva. Nebent todėl, kad Vilnių puolė (1920 m. spalio 8–9) gavus spalio 5 d. Sovietinės Rusijos užtikrinimą, jog Lietuvos-Lenkijos sienų reikalas bus laikomas tik šių dviejų valstybių reikalu. Tuo Maskva paneigė 1920 m. liepos 12 d. įsipareigojimus Lietuvai, nors vėliau jais žaidė gilinant Lietuvos ir Lenkijos priešpriešą.

Istorijos ironija: Maskva leido Varšuvai „pasišiukšlinti“ 1920 m. Lietuvoje, kad pati 1939 m. galėtų „pasišiukšlinti“ ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.

Istoriko pareiga ne kurti pasakojimus, kaip „istorijos dekonstravimo“ mada ir „politinė pareiga“, o stengtis iš nustatytų faktų atvaizduoti istorijos vyksmą. Filosofai skeptiškai žvelgia į istorikų pastangas aiškinti praeitį, panašiai istorikai turi klaustukų filosofams dėl faktų ignoravimo.

Gyvenimas moko, kad už savo grobuonišką elgesį tenka atsakyti bent jau prieš istoriją. O pasirašant 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, užteko atsižvelgti į lietuvių pagrįstas sugestijas, ir galbūt vėl sugrįžti prie dalykiškų abiejų valstybių interesais pagrįstų santykių. Tačiau taip neatsitiko. Pasikliauta „supuvusiu“ kompromisu.

Sakoma, istorija nesikartoja. Šiandien eilinį kartą įsitikiname, kad kartojasi kažkiek pakeičiant formą, tačiau beveik gyvai atkartojant turinį. Panašūs pavojai vėl kausto mūsų kitados besivienijančias tautas ir valstybes. Tad siekime tikros, ne trafaretinės draugystės. Šiuo rašiniu-priminimu apeliuoju pirmiausiai į lenkus, kad stipresniojo galios būtų paremtos supratingumo bei teisingumo principais. Švedų ir suomių santykių istorija tebūna ne vien virtualus proginis vaizdelis.

Besitaikant į svetimas teritorijas arba jas ginant, dažnai naudojamas statistikos ginklas. Šis metodas buvo taikomas ir bendros Respublikos „gaivinimo“ išvakarėse. Kaip tai reiškėsi mus dominančioje Vilnijoje XIX a.–XX a. I pusėje? Kiek tos teritorijos etnosas buvo atskleidžiamas objektyviai?

Šiandien trumpai ir fragmentiškai apžvelgsime Rytų ir Pietryčių Lietuvos lietuvybės palaikymą, pasireiškiantį atsidavimu, ištikimybe savo kalbai ir kultūrai, bei gebėjimu veikti ekstremaliomis sąlygomis. Vienu iš potencialių savimonės ir ištvermės šaltinių buvo tautinio atgimimo intelektualus palikimas ir vadinama lietuviškoji dvasia, sukaupta daugiausiai mūsų valstybingumo židinyje Vilniuje dar ir žymiai ankstesnių šimtmečių istorijos laikotarpiais. Ir tas dvasingas požiūris į savąją praeitį buvo atrama ir mūsų Vilniaus ainiams čia aptariamuoju laikotarpiu. Jis buvo formuojamas per kalbos, kultūros (su sava literatūra ir liaudies teatru), švietimo (kiek jis buvo įmanomas), per skautų su sportinio jaunimo gyvensenos organizavimu, ekonominio gyvenimo kėlimą, visa tam, kad pavyktų išlikti lietuviais ir ištrūkti iš degraduojančios jų gyvenimus aplinkos. Tame pasiryžime juos stiprino Lietuvos valdžios ir visuomenė, teikiant finansinę paramą, organizuojant XX a. knygnešystę į pavergtą kraštą.

Motyvacijos savo veiklai ypač mažamoksliai kaimiečiai sėmėsi kas iš jau susiformavusios tautinės sąmonės, kas iš skriaudų, persekiojimų, beteisių piliečių pozicijos supratimo, užstatų vietoje laikomų lietuvių, kuo Varšuva tik patvirtino savo okupacinę politiką. Tačiau pati stipriausia paskata išlaikyti lietuvybę sklido įvairiomis idėjomis ir formomis iš atgimusios, apgynusios savo nepriklausomybę tautinės Lietuvos. Lietuvos, kuri nepajėgi buvo apginti savo sostinės ir nemažos dalies etninės teritorijos, bet aneksijai nuosekliai visuose forumuose sakė ne. Okupuotoji teritorija buvo laikoma laikinąja. Todėl ir vilniečiai apjungiantį jų visas organizacijas savo organą pavadino Laikinuoju Vilniaus Lietuvių Komitetu (į veiklos pabaigą Tautiniu).

Besitaikant į svetimas teritorijas arba jas ginant, dažnai naudojamas statistikos ginklas. Šis metodas buvo taikomas ir bendros Respublikos „gaivinimo“ išvakarėse. Kaip tai reiškėsi mus dominančioje Vilnijoje XIX a.–XX a. I pusėje? Kiek tos teritorijos etnosas buvo atskleidžiamas objektyviai?

Pradėkime nuo grafo S. Plater’io 1825 m. atlikto Vilniaus gubernijos gan suapvalinto čia gyvenančių tautybių paskaičiavimo. Iš viso Vilniaus gub. tuomet būta apie l mln. 200 000 gyventojų. Tame: lietuvių – 780 tūkst, žydų – 180 tūkst. lenkų –100 tūkst, rusų – 80 tūkst gudų – 50 tūkst. Taigi lietuvių virš 60 % . Nėra pagrindo manyti, išskyrus stambų suapvalinimą, kad grafas S. Plater’is kaip nors protegavo lietuvius.

Imperinės Rusijos valdomos Vilniaus gubernijos tautinius bei kalbinius santykius tyrinėjusių akad. Peter’io fon Koeppen’o, majoro Anton’o Korevo’s bei Mikolaj’aus Lebedkin’o duomenys yra pačių autorių surinkta bei iš valdiškų įstaigų paimta medžiaga, taipogi iš parapijų klebonų (katalikų ir stačiatikių) atsakymų į rusų akademiko P. Koeppen’o 1857–1861 m. paruoštų anketų, kuriose buvo klausiama dėl konfesijos – kuria kalba vyksta pamaldos, kuria kalba žmonės kalba šeimose ir pan. Antroji šaltinių rūšis yra įvairių surašymų, vykusių 1857–1861 m., duomenys. Kaip daugumos statistinių tyrimų rezultatus, taip ir žemiau pristatomus, tenka vertinti kritiškai, apie tai – plačiau mano monografijoje¹.

Jeigu trumpai: vienur visi „vietiniai“ arba „tuteišiai“ užrašyti gudais, kitur katalikai užrašyti lenkais. Kai 1931 m. surašinėjo oficialios lenkų įstaigos, duomenys pasirodė dar „lenkiškesni“. Šie duomenys dažnai neatspindėjo realios situacijos ne vien dėl šališko surašinėjimo ar rezultatų falsifikacijos, bet turime atsižvelgti į asmens tapatybės sudėtingumą ir politinių aplinkybių įtaką.

19 a. vidurio tyrinėtojų duomenimis, tuometinės Vilniaus gubernijos ribose lietuviai sudarė apie pusę visų gyventojų. A. Korevo’s apskaičiavimu (1857–1861) lietuvių buvo 46%, gudų 29%, lenkų 12%, rusų 2,3% ir kt. Tame nemažai ir žydų. M. Lebedkin’as lietuvių tuomet įrašė 49,98%, lenkų 18,42%, gudų 17,4% ir kitų – 12,5%. Pagal jo davinius, lietuvių mažumos tada gyventa tik Disnos ir Vileikos apskrityse, o kitose penkiose apskrityse jie sudarę daugumą: Vilniaus apskr. – 60,7% Lydos – 63,2%, Ašmenos – 57,5%, Švenčionių – 86,9%, Trakų – 93,%. Lenkų Lebedkin’as įrašė 34,5% Vilniaus apskrity bei 18,3% Ašmenos apskrity, o kitur nerado nei po 10 %: Lydos – 7,2%, Trakų – 4,3%, Švenčionių – 3,8%…

Su šiais akademiko Koeppen’o, Korevo’s, Lebedkin’o ir kitų tyrinėtojų duomenimis visiškai išsiskyrė valstybinės statistikos. Stebina Rusijos oficialaus 1897 m. gyventojų surašymo duomenys. Pagal jį Vilniaus gub. užfiksuota: lietuvių – 17,59%, gudų 56%, lenkų tik – 7,1%, rusų – 4,9%, ir žydų – 12,9%. Taigi, atrodo, vietiniai ir dalis katalikų paversti nuolankiais gudais.

1909 m. oficialios rusų anketos duomenimis Vilniaus gubernijoje atžymėta vos 12,9% lietuvių.

Na ir prieiname labiausiai politizuotą ir falsifikuotą lietuvių atžvilgiu Vilniaus miesto statistiką. Tą atskleidžia kad ir naujausios kartos mokslininkas dr. Adomas Klimantas,² naudodamasis 1909 metų Vilniaus dvasininkijos (klebonų) apklausos duomenimis dėl poreikio Vilniuje gauti religines paslaugas lietuvių kalba. Tokių asmenų fiksuota 13 tūkstančių t. y. 7% Vilniaus m. gyventojų. Žinome, kad lenkakalbiai lietuviai lietuviškų pamaldų nei prašė, nei jas lankė, o kaip tik priešingai, prieš pamaldų „lietuvinimą“ Vilniaus katalikų Bažnyčiose aistringai kovojo. Iki 1920 m. lietuvių skaičius Vilniuje vargu ar galėjo sumažėti pagal lenkų, o ir kai kurių lietuvių istorikų atkartojamą teiginį, iki 1–3%. Mano įvairių šaltinių analizė rodo, jog Laikinojo Vilniaus Lietuvių Komiteto globojamų organizacijų žinioje buvo ne mažiau 6 % lietuvių – Vilniaus miesto gyventojų lietuvių. Tai tipiško Lietuvos miesto lietuviais save deklaravusiųjų skaičius. Taigi net daugiau negu Kaune tuomet užsirašiusių, t. y. virš 5 %! Tie duomenys rodo ne vien apie lietuvių miestuose stoką, kiek jų realios situacijos sudėtingumą dėl politinių aplinkybių bei asmens tapatybės būklės.

1916 m, vokiečių okupacinės administracijos surašymų duomenimis Vilnijoje užrašyta lietuviais – 18,5 % , lenkų – 58%, žydų – 14,7%, gudų vos 6,4%, rusų – 1,2%. Tokios „šokinėjančios“ oficialios statistikos nekelia pasitikėjimo. Jos kritika užimtų mums daugiau vietos, ją galima rasti „Vilnijos lietuviai“ monografijoje. Jeigu trumpai: vienur visi „vietiniai“ arba „tuteišiai“ užrašyti gudais, kitur katalikai užrašyti lenkais. Kai 1931 m. surašinėjo oficialios lenkų įstaigos, duomenys pasirodė dar „lenkiškesni“. Šie duomenys dažnai neatspindėjo realios situacijos ne vien dėl šališko surašinėjimo ar rezultatų falsifikacijos, bet turime atsižvelgti į asmens tapatybės sudėtingumą ir politinių aplinkybių įtaką. Prisiminkime vokiečių okupacinės administracijos 1916 m. surašymo aplinkybes! Lietuviams gal dar tiktų priminti ir apie kitą jų sudėtingų istorinių-politinių procesų suformuotą savybę, kuri lėmė atsargumą užvaldytojų primestai valiai. Čia dalinai tiktų prof. Egidijaus Aleksandravičius skirta lietuviams pasaulyje „karklo diego“ metafora³. Priglusti, tačiau išsilaikyti ir įsitvirtini.

Galima išvardinti visą eilę gerai apmokamų profesijų, kur negalėjo būti įdarbinti deklaruoją savo tautybę lietuviai, pvz. administracijoje, pašto įstaigose, laiškanešiais, gaisrininkais, net sargais, jėgos ir saugumo struktūrose, aukštesnio lygio švietimo ir religinės hierarchijos sferose.

Tačiau grįžkime į mus ypač dominanti laikotarpį. Oficiali Lenkijos gyventojų statistika pagal vartojamą gimtąją kalbą (1931.XII. 9 d.), apimanti visą lietuvių gyvenamą teritoriją, mini 84 000 lietuvių. Mano paskaičiavimais – daugiau nei tris kart žemesnė už realų lietuvių skaičių. Ypač nerimtas yra operavimas Vilniaus miesto lietuvių skaičiumi, nurodant 0,73 %. Šie duomenys yra  akivaizdžiai politizuoto ir tendencingo surašymo rezultatas. Pats surašymo rezultatų publikavimas ir apibendrinimas vyko po trijų „taisymų“. Apie to meto surašymo šališkumą faktiškai kalba beveik visi lenkų istorikai, rašantys šia tema septintame dešimtmetyje ir vėliau. Tačiau retas kuris po tokio konstatavimo gilinasi į detalų problemos gvildenimą. Be to, šie komentarai galutinai baigiasi tautinio ir valstybinio lenkų intereso akcentavimu. Užtat visuomet politiniais tikslais pakaltinami oponentai. Suprantama, lengviau yra pasisakyti apie surašymą virtualiai kritiškai, o itin sudėtinga yra pagrįsti kritiką empyriškai. Tam tenka įdėti daug pastangų.

Kodėl dalies lietuvių surašymo metu buvo laikomasi pasyviai ar net prisitaikoma, patiriant akivaizdų administracijos ir surašinėtojų spaudimą ar net daugeliu atvejų represijas? Keletas motyvų: dėl asimiliacinės, sakykim, net represyvios socialinės, ekonominės politikos. Galima išvardinti visą eilę gerai apmokamų profesijų, kur negalėjo būti įdarbinti deklaruoją savo tautybę lietuviai, pvz. administracijoje, pašto įstaigose, laiškanešiais, gaisrininkais, net sargais, jėgos ir saugumo struktūrose, aukštesnio lygio švietimo ir religinės hierarchijos sferose.

Su lenkų oficialia, politiniais interesais įvykdyta gyventojų surašymo „metodika“ ir jos rezultatais kertasi to meto ne vien lietuviški vertinimai.

Prancūzų profesorius Emmanuel’is de Martonn’e, tyrinėjęs gyventojų tautinę sudėtį Lenkijos administruojamoje Pietryčių Lietuvoje, 1931 m. Paryžiuje „Visuotinės Geografijos“ Centrinės Europos IV t. tome paskelbė, jog ten gyvena apie 400 000 lietuvių.⁴

Danielius Alseika „Natio“⁵ /1927 m./, leidžiamame Varšuvoje, teigė (remiantis rusų, vokiečių ir vietos dvasiškių domenimis), jog Vilniaus-Trakų, Švenčionių, Ašmenos, Gardino, Suvalkų ir Seinų apskrityse lietuvių skaičius siekė 300 000.

Daug dar yra žmonių, kurie lietuviškai nekalba, bet save dar laiko lietuviais. Jų skaičius gal dar galėtų siekti iki pusė milijono. Iš prancūzų geografo Emmanuel’io de Martonne minimų 400 000 lietuvių, K. Pakšto nuomone pusė iš jų (200 000) dar tebekalba lietuviškai, o aktyviai lietuvybę gina 150 000⁶.

Maždaug tuo pačiu laikotarpiu (ketvirto dešimtmečio pirmoji pusė) atlikęs 3 ekspedicijas į okupuotos Lietuvos sritį, prof. Kazys Pakštas priėjo išvadą, kad gyventojų daugumą sudaro ten toks jų tipas, jau senokai vadinamas vietiniu/tuteišiu. Jo antropologinė ir etnografiška kilmė lietuviška, jo kalba gudiška, o politiniu požiūriu jis jau pasidavęs lenkų įtakai. Vietiniai visame krašte sudaro galbūt 60%. Ir primena, kad 1857 m. dvasiškijos surinktais daviniais Vilniaus gubernijoje lietuviškai kalbėjo – 46%, gudiškai – 29%, lenkiškai 12%, žydiškai – 8%, rusiškai – 2,3%. Jis tvirtino, kad lenkiškos kilmės žmonių labai maža, bet krikščionys miestelėnai, stambūs ir smulkūs dvarininkai, valdininkai ir apskritai šviesuomenė mažai reikšmės teikia savo lietuviškai kilmei, nors ir jų tarpe yra gana daug vietinių tipo, tik jau ne gudiškai, o lenkiškai kalbančių ir savo simpatijas skaldančių tarp Lietuvos ir Lenkijos. Daug dar yra žmonių, kurie lietuviškai nekalba, bet save dar laiko lietuviais. Jų skaičius gal dar galėtų siekti iki pusė milijono. Iš prancūzų geografo Emmanuel’io de Martonne minimų 400 000 lietuvių, K. Pakšto nuomone pusė iš jų (200 000) dar tebekalba lietuviškai, o aktyviai lietuvybę gina 150 000⁶. Kaip tas pasireiškė, neanalizavo. Čekas Josef’as Chmelar’as⁷ tarpukaryje, o ukrainiečių kilmės istorikas Stefan’as Horak’as⁸ ženkliai vėliau, reiškė nuomonę, kad pagrįstas yra 300 000 skaičius Lenkijoje gyvenančių lietuvių.

1939 vasario mėn. lenkų „Ilustrowany biuletyn Informacyjny“ (Iliustruotas informacinis biuletenis), artimas URM-ui žurnalas Krokuvoje paskelbė, kad Vilniaus vaivadijoje gyvena 18 % lietuvių, per saldo – 222 000. Informacija sulaukė Lenkijos pasiuntinio Lietuvoje Franciszek’o Charwat’o intervencijos. Jis teigė: „…jeigu dar pridėsime Balstogės vaivadijos lietuvius, bus jų 250 000“. Publikacija įvertino kaip pavojingą Lenkijos interesams ir suponavo duomenis neplatinti. ⁹.

Lenkijos tarnybinė (oficiali) švietimo sistemos statistika 1931 m. skelbė, kad švietimo sistemoje esą 24 tūkstančiai lietuvių mokinių.

Vilniaus, Naugarduko ir Balstogės vaivadijose lietuviai tėvai „Ryto“ draugijos valdybą prašė įsteigti beveik 800 privačių mokyklų (reikalavimas mokyklai steigti buvo 40 lietuvių mokinių), tad gausime apie 32 000 mokinių. Taikydami oficialų tam regionui šeimos statistinį koeficientą, gauname 225 000 lietuvių, reikalaujančių švietimo gimtąja kalba, o žinome, kad ne visi tėvai lietuviai dėl įvairių apsunkinančių aplinkybių galėjo viešai savo prašymus teikti.

Paimkime paskaičiavimus pagal lietuviškos spaudos skaitomumą. Populiariausią „Vilniaus rytojų“ – prenumeravo 1934 m. kas 8-a lietuvių šeima, o dar buvo „Vilniaus žodis“, „Vilniaus aušra“, „Jaunimo draugas“ – viso tiražas – 7000 egz. Nuo 1936 m. lietuvių sieninių kalendorių prenumerata siekė 3000 egz., 1938 – 10 000 egz. pasiekė kas 5-6 šeimą. Šių duomenų analizė leidžia suponuoti apie 250 000 aktyvių lietuvių skaičių. Ogi dar buvo pasyvieji, lenkų-lietuvių kalbinio pasienio, baltarusių-lietuvių kalbinio pasienio gyventojai, nors ją (kalbą) dar mokėjo ar suprato ir pagal situaciją, tačiau sunkiai dar galėjo naudoti. Tą savo tyrinėjimais paliudijo ir dr. Halina Turska. Tad minėtų autorių nurodyti 400 tūkstančių ar pusės milijono skaičiai, atrodo buvo ne iš piršto laužti, tačiau jų kalbinį aktyvumą, anot J. Chmelar’o, nėra paprasta įrodyti, priešingai, negu lietuvių aktyviosios populiacijos dalies.

Štai kad ir labai sąmoningų Suvalkų krašto lietuvių surašymas 1946 m., vykdant politines represijas, parodė nulinį rezultatą, nors saugumo organai oficialiai konstatavo, jog ten tuomet gyventa 12 tūkstančių lietuvių!

Literatūra ir šaltiniai

Bus daugiau