Achilo Bonoldžio fotografija. Konstantinas Kalinauskas, LVIA

Dr. Irma Randakevičienė, www.voruta.lt

Konstantinas Kalinauskas nebuvo kilęs iš bežemių bajorų. Turint omenyje pačią Kalinovos herbo Kalinauskų giminę, būtent šios šakos Kalinauskai save kildino iš protėvio, kuris 1679 m. Bielsko teritorijoje įsigijo žemės kartu su Kalinovo dvaru, turėjusiu penkis ūkius.

Bielsko žemė – Trakų vaivadijos nuo XIV a. iki 1513 m. ir Palenkės vaivadijos 1513–1795 m. istorinis teritorinis vienetas, egzistavęs dabartinės šiaurės rytų Lenkijos Palenkės regione. Šios žemės centras Bielsko miestas.

To protėvio palikuonys gavo pavardę “Kalinauskai” nuo Kalinovo dvaro pavadinimo.

Pagal išlikusius dokumentus, Motiejus Kalinauskas 1769 metais pardavė gimtąjį Kalinovo dvarą. Motiejus buvo Konstantino Kalinausko prosenelis. Motiejaus sūnus Steponas apsigyveno Replos kaime Valkavisko paviete. Vėliau jis persikėlė į Mastaulėnus. Steponas Kalinauskas mirė 1828 m. Mastaulėnuose sulaukęs 85 metų amžiaus. Paliko po savęs našlę žmoną Teresę Dobrovolskytę Kalinauskienę bei 6 vaikus, tarp jų ir Simoną, Konstantino  tėvą.

Simonas Kalinauskas gimė 1795 m. spalio 24 d. Kuzmičių dvare (lenk. dwor Kuzmicze), Replos parapijoje, Valkavisko paviete. Jau Mastaulėnuose jis suaugęs 1823 m. lapkričio 18 d.  vedė Veroniką, mergautine pavarde Rybinska, kuri buvo 11 metų už jį jaunesnė.

Šiuo metu Mastaulėnai nedidelis kaimas, Grudeko valsčiuje, Balstogės vaivadijoje. Kaime įsikūrusi Mastaulėnų šv. Apaštalo Jono parapija. XIX a. Mastaulėnai priklausė Valkavisko apskričiai.

Paminėtina, jog Simonas Kalinauskas buvo vedęs du kartus. Iš dviejų santuokų jis turėjo 25 vaikus. Su Veronika Mastaulėnuose jis susilaukė devynių sūnų: vyriausiojo Konrado  Motiejaus, gimusio 1825 metais, Stepono Juozapo, gimusio 1827 metais, Norberto, gimusio 1829 metais, Jurgio, gimusio 1831 metais, Viktoro Otono, gimusio 1833 metais, Felikso  Jono, gimusio 1834 metais, Konstantino Vincento, gimusio 1838 m. sausio 21 d., Mečislovo, gimusio 1840 metais, Anupro  Boleslovo, gimusio 1842 metais, bei dviejų dukterų: Marijos  Teresės, gimusios 1836 metais bei Ievos Rozalijos, gimusios 1843 metais. Ypač po tėvo Stepono mirties 1828 metais, Simonas turėjo pasirūpinti visa gausia šeimyna, kurią sudarė ne tik jo žmona ir beveik pamečiui gimstantys vaikai, bet ir jo motina Teresė bei jaunesnysis brolis Jurgis.

Taigi, Simono žmona Veronika iš viso pagimdė 12 vaikų. Ji tapo patikima atrama visuose vyro darbuose, iš kurių svarbiausias buvo audinių fabriko įkūrimas 1835 metais smulkių dvarininkų Radavickių Mastaulėnų dvare, kuriame gyveno Kalinauskai.

Gana išsamus Kalinausko fabriko aprašymas išlikęs Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo Gardine dokumentuose. 1840 m. fabriką sudarė 12 audimo staklių, įrengtų mediniame pastate. Fabriko produkcija siekė daugiau kaip 2000 sidabro rublių. Įmonė samdė 20 amatininkų.

Be abejo, pelninga gamyba leido Simonui Kalinauskui kurti plėtros planus. Juose buvo ir dvaro prie Vilniaus pirkimas, kur buvo įsikūrusios audinių balinimo manufaktūros, su kuriomis jis bendradarbiavo. Tačiau visgi dvaro prie Vilniaus jis nenupirko.

1840 metais Simonas Kalinauskas gavo lininių gaminių sertifikatą – 618-ąjį iš viso ir 21-ąjį tarp Baltarusijos pramonininkų. Paminėtina, kad pramonės gaminių ženklinimas Rusijos imperijoje prasidėjo 1830 m. ir buvo apsaugos priemonė nuo padirbtų prekių. Gamintojai, vertinantys savo reputaciją ir aukštą gaminių kokybę, kreipdavosi į imperijos Gamybos ir prekybos departamentą dėl atitinkamo sertifikato gavimo.

Kai Kalinauskų šeimoje 1838 metais gimė Konstantinas, dar buvo gyvi ir patys vyriausieji du jo broliai: Konradas ir Steponas. Tačiau netrukus 1841 metais, kai Konstantinui buvo 3 metukai, Konradas mirė būdamas 15 metų nuo konvulsijų, o Steponas sulaukė 24 metų ir mirė 1851 metais nuo džiovos. Konstantinui tuomet buvo 13 metų. Jis turėjo įsiminti ir brolį Mečislovą, kuris gimė 1840 metais, bet mirė 1848 metais nuo skrandžio ligos, kai jau Konstantinui buvo 10 metų. Motina Veronika iš Rybinskių Kalinauskienė tuoj po paskutinio gimdymo mirė 1843 metais, Konstantinui tebuvo 5 metukai. Tais pačiais metais į namus tėvas parvedė dvidešimt penkiais metais už save jaunesnę pamotę Izabelę, tai vaikai turėjo augti su ja bei su senele Terese, kuri numirė tik 1858 metais. Galbūt senelė Teresė Dobrovolskytė Kalinauskienė padarė mažajam Konstantinui nemenką auklėjimo įtaką. Be to, vaikas augdamas dvare turėjo girdėti ir tėvo tvarkomo fabriko reikalus. Tėvui padėjo ir jo brolis Jurgis, Konstantino dėdė.

Vedęs antrą kartą Simonas Kalinauskas tikėjosi, jog naujoji žmona pakeis vaikams mirusią motiną, tačiau taip neatsitiko, ji pati kasmet gimdė savo vaikus. Be to, Simoną Kalinauską kamavo ir kiti rūpesčiai, jis iš Vikentijaus Liaskovskio pirko Jakušuvkos (blrs. Якушоўка) dvarą, stovėjusį 11 km nuo Svisločiaus.

Praėjus mažiau kaip 100 metų po to, kai jo senelis pardavė Kalinovo šeimos dvarą, Simonas įgyvendino ilgametę šeimos svajonę – iš nuomininko tapo žemvaldžiu. Be to, nuo Jakušuvkos iki Svisločiaus miesto, dėl kurio atsivėrė geresnės prekybos galimybės, buvo nedidelis atstumas.

1850 m. Simonas Kalinauskas kreipėsi į imperatorių Nikolajų I su prašymu leisti perkelti gamyklą ir patvirtinti jos naują prabą. Jis gavo teigiamą atsakymą.  Kalinausko fabriko įranga buvo atgabenta iš Mastaulėnų į Jakušuvkos dvarą. Teko skaityti, jog 1987 m., atliekant archeologinius kasinėjimus, Jakušuvkos dvaro teritorijoje buvo rastas šios įmonės antspaudas. Jakušuvką, be dvaro su ūkiniais pastatais, sudarė 226 akrai smėlingos žemės, pievų ir miško. Netoliese tekėjo Jatvezo upelis, už kurio prasidėjo Belovežo giria.

Šaltiniuose rašoma, jog Kalinauskų šeima kasdienėje kalboje vartojo lenkų kalbą, tačiau santykiai su kaimo gyventojais, gyvenusiais ir dirbusiais dvaro žemėse, reikalavo, kad dvarininkai mokėtų vietinę tarmę: ko gero ją žinojo ir Konstantinas.

Konstantinui didelę įtaką padarė jo penkeriais metais vyresnis brolis Viktoras, kuris, nepaisant silpnos sveikatos, visada išsiskyrė intelektiniais gebėjimais. Nuo ankstyvos vaikystės jis tapo jaunesniojo brolio gynėju, užtarėju ir geriausiu jo bičiuliu.

Šaltiniuose rašoma, jog nuo vaikystės Konstantinas, matydamas tėvo fabriko veiklos pavyzdį, suprato samdomų darbuotojų reikšmę, laikė tai kur kas pažangesniu etapu, nei baudžiauninkų darbas dvaruose ar dvareliuose.

Kartu su broliu Viktoru Konstantinas mokėsi gimnazijoje. 1855 m. baigęs gimnaziją, Konstantinas išvyko į Maskvą, kur jau mediciną studijavo jo vyresnysis brolis. Kitą rudenį broliai persikėlė į Sankt Peterburgą. Konstantinas įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, Viktoras pasirinko mediciną.

Antroje XIX amžiaus šeštojo dešimtmečio pusėje Sankt Peterburgo universitetas naudojosi didelėmis privilegijomis. Studentai nebuvo pavaldūs miesto valdžiai.

Tuo metu pagrindiniuose imperijos universitetuose – Sankt Peterburge, Maskvoje ir Kijeve – studijavo beveik 1400 studentų iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių.

Broliai Kalinauskai sėkmingai įveikė pirmųjų gyvenimo mėnesių Sankt Peterburge sunkumus, net ir nesikreipdami pagalbos į savo šeimą. Konstantinas pradėjo uždarbiauti mokydamas vaikus, Viktoras – ieškodamas dokumentų Vilniaus archeologijos komisijai, iš kurios gaudavo užmokestį.

Taigi,  medicininis išsilavinimas nesutrukdė Viktorui domėtis istorija: jis dirbo minėtos Vilniaus komisijos vardu Imperatoriškojoje Sankt Peterburgo viešojoje bibliotekoje, ieškodamas senovinių dokumentų. Meilę istorijai ir, ko gero, viziją jis perdavė jaunesniajam broliui.

Viktoras kopijavo įvairius Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos istorijos rankraščius, atliko savarankiškus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrimus. Parašė knygą apie sukilimą Umanėje Ukrainoje, bet ji nebuvo išspausdinta. 1850-ųjų pabaigoje Viktoras Kalinauskas dirbo Osolinskių bibliotekoje Lvove, kurios sienose, kaip rašoma, prasidėjo Galicijos nacionalinis atgimimas.

Viktoras buvo aistringas bibliofilas. Buvo surinkęs unikalią daugiau kaip 5000 rankraščių ir knygų biblioteką šešiomis kalbomis: lenkų, lotynų, prancūzų, vokiečių, rusų ir baltarusių. Didžioji jų dalis buvo skirta įvairioms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos istorijos problemoms spręsti.

1858–1862 m. Viktoras Kalinauskas buvo vienas iš nelegalios studentų, kilusių iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos, organizacijos lyderių. Jo pogrindinė veikla apėmė literatūros platinimą tarp studentų bei tiesioginį jų verbavimą stoti į organizaciją. Viktoras taip pat buvo vienas iš Sankt Peterburge leisto lenkų kalba dienraščio „Słowo“ autorių.

Nepaisant to, kad pirmakursiai į tokias slaptas studentų organizacijas  buvo priimami itin retai, būtent Viktoras padėjo savo broliui Konstantinui prie jų prisijungti, taip rašoma šaltiniuose. Ne mažiau svarbu buvo tai, kad Konstantinas tapo „Ogol“ organizacijos bibliotekininku, o iš tikrųjų ir šios organizacijos vadovu. Organizacijoje veikė tarpusavio pagalbos fondas, bendra biblioteka ir netgi specialus laikraštis. Bibliotekai buvo išnuomotas butas, kuris taip pat tarnavo kaip studentų susibūrimų vieta. Sankt Peterburgo „Ogół“ be universitete studijavusių jaunuolių priklausė ir Medicinos bei chirurgijos akademijos katalikiškasis jaunimas.

Dalyvavimas studentų reikaluose ir apskritai laisva universiteto atmosfera suvaidino svarbų vaidmenį Konstantino tobulėjimui. Kalinausko studentų grupė buvo susijusi su Sierakausko-Dabrovskio karininkų sąjunga. Konstantino brolis Viktoras buvo artimas Sierakauskui ir pažinojo Tarasą Ševčenką.

Sankt Peterburge tarp studentų iš rankų į rankas ėjo emigracijos literatūra ir politiniai žurnalai, kurie darė įtaką, taip pat iš Paryžiaus gautos Adomo Mickevičiaus paskaitos, Zigmanto Krasinskio poezija ir visa turtinga romantizmo literatūra.

Peterburgo „Ogol“ taip pat priklausė Valerijonas Vrublevskis, kuris 1863 m.  sukilimo metu vadovavo vienam didžiausių Gardino gubernijoje sukilėlių būriui. Iš Sankt Peterburgo baigęs miškų institutą į Gardino guberniją jis išvyko 1861 metais. Tarp narių buvo Vilniaus universiteto profesoriaus Juozapo Jundzilo sūnus Emanuelis Jundzilas, Severinas Markevičius, Cezaris Černeckis, Ignacijus Zdanavičius, Boleslovas Anc, Ignacijus Kurnevičius (pastarieji du vėliau žinomi inžinieriai, gyveno Lvove), Adolfas Pienkovskis (žinomas lenkų matematikas) ir kt.

1861 m. „Ogol“ studentai Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo užsakę mišias už žuvusiuosius 1861 m. vasario 27 d. įvykiuose Varšuvoje. Šią dieną Lenkijos sostinėje minia žmonių pareikalavo iš valdžios paleisti suimtuosius per Grochovo kautynių 30-ąsias minėjimo metines, taip pat buvo reikalaujama socialinių reformų. Mitingo dalyviams susirėmus su rusų kareiviais žuvo penki lenkai. Jų laidotuvės virto didžiuliu manifestu. Taip pat „Ogol“ nariai dalyvavo Ukrainos rašytojo ir poeto, tapytojo Taraso Ševčenkos, mirusio 1861 m. kovo 10 d. Sankt Peterburge, laidotuvėse.

Amžininkai pastebėjo, kad Konstantinas išvyko iš Sankt Peterburgo netrukus po liūdnai pagarsėjusių Varšuvos įvykių. Jo išvykimą 1861 metais iš imperijos sostinės paspartino masinės patriotinės demonstracijos, prasidėjusios Lenkijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje.

1861 metais, ne vėliau kaip kovo 1–2 d., Konstantinas Kalinauskas atvyko į Vilnių. ​​Po nesėkmingo bandymo įsidarbinti generalgubernatoriaus kanceliarijoje jis išvyko į tėvo sodybą Jakušovką, tačiau palaikė ryšius su bendražygiais iš Vilniaus, dažnai lankydavosi Vilniuje.

1862 metų rudenį Viktoras Kalinauskas susirgo džiova ir išvyko į tėvo ūkį Jakušuvkoje. Nepaisant laiškų iš tėvo, su kuriuo santykiai pagerėjo blogėjant sveikatai, Viktoras nenorėjo mesti darbo ir grįžti namo. Ir vargu ar būtų palikęs Sankt Peterburgą, jei ne Jaroslavo Dombrovskio areštas Varšuvoje ir grėsmė demaskuoti visą organizaciją. Po 10 metų nebuvimo Viktoras Kalinauskas grįžo į tėvynę.

Po močiutės Teresės mirties 1858 m. sausio 29 d., iš buvusios šeimos liko tik tėvas ir brolis Konstantinas. Viktoras, planavęs tęsti istorinius tyrimus parsivežė daug senų spaudinių iš surinktos bibliotekos. Tačiau galiausiai jo sveikata pablogėjo. Ir čia, šeimoje, kurioje, kitaip nei Peterburge, nereikėjo slėpti tikrosios būklės, jis greitai išblėso ir mirė spalio 25 d. nuo džiovos. 1862 m. spalio 27 d. Viktoras Kalinauskas buvo palaidotas Svisločiaus parapijos kapinėse.

Brolio mirtis turėjo sukrėsti Konstantiną. Juk artimesnio žmogaus jam nebuvo. Be abejo, sunkiai 29 metų sūnaus netektį išgyveno tėvas Simonas. Neganda sekė negandą. Žlugus 1863 m. sukilimui, suėmus Konstantiną, sunku įsivaizduoti jo tėvo būklę. Tėvas buvo netekęs tiek daug vaikų. Paminėtina, jog Simonas Kalinauskas 1864 m. balandžio mėn. taip pat buvo tardomas Gardino politinių bylų tyrimo komisijoje jau po sūnaus Konstantino mirties. Grafoje apie vaikų skaičių jis užrašęs: „iš pirmosios santuokos turėjęs 12 vaikų, kurie visi mirė“.

Suimtas Konstantinas Kalinauskas buvo apgyvendintas panaikinto Vilniaus Dominikonų vienuolyno pastate. Jo bylos tyrimą atliko speciali Vilniaus politinių bylų tyrimų komisija. Muravjovas labai susidomėjęs bylos eiga, nuolat siuntė į komisiją savo pareigūnus.

1864 m. kovo 22 d., dešimtą valandą ryto, Lukiškių turgaus aikštėje buvo įvykdytas mirties nuosprendis. „Tai buvo giedras, šaltas rytas“, – rašoma amžininkų prisiminimuose. „Kalinauskas drąsiai žengė į egzekuciją: atvykęs į aikštę, jis stovėjo veidu į kartuves ir tik retkarčiais žvilgteldavo į tolimą minią.“

Konstantinas Kalinauskas neišdavė nei vieno bendražygio.

Stambaus fabrikanto, naudojusio samdomų, o ne baudžiavinių žmonių darbą, sūnus, teisininkas, brolio, aistringai besidomėjusio istorija, bendražygis, neabejotinai pasisakė už pažangią visuomenę ir Tėvynės laisvę nuo Rusijos imperijos pančių.

Iš antrosios Simono Kalinausko santuokos su Izabele liko sūnus Mykolas ir penkios dukterys. Dvi dukterys ir sūnus Mykolas sukūrė santuokas ir susilaukė palikuonių. Kažkuriame šaltinyje teko skaityti, jog Konstantino Kalinausko egzekuciją Lukiškių aikštėje  matė viena jo seserų, gal tai galėjo būti Marija Joana, pagal vyrą Plavskaja. Brolis Mykolas, iš kurio išliko palikuonių, gimė 1855 metais. Kai buvo įvykdyta Konstantinui Kalinauskui mirties bausmė Lukiškių aikštėje, Mykolui buvo 9 metukai. Konstantiną pakorė 1864 m. kovo 22 d., o jauniausioji jo sesutė gimė vasario 21 d., jai tebuvo vienas mėnuo.

Konstantino tėvas Simonas Kalinauskas mirė 1871 metais būdamas 75 metų amžiaus.  Jo sūnus Konstantinas amžiams ilsisi Vilniaus žemėje, t.y. Rasų kapinių koplyčios kolumbariume.

Naudota pagrindinė literatūra:

Dr. Kostas Rudamina Jurgėla. Lietuvos sukilimas 1862-1864 metais. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1970 m.

Zita Medišauskienė, Dalius Staliūnas. 1863-1864 m. sukilimas: istorija ir atmintis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016. ISBN 978-609-8183-23-8.

Sudarytoja Tamara Bairašauskaitė. 1863 -1864 m. sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019. ISBN 978-609-478-031-8.

Jokūbo Geištoro 1857–1865 metų atsiminimai, 2022. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. ISBN: 9785420018460.

Sudarytojos Tamara Bairašauskaitė, Jolanta Sikorska Kulesza. Apolonija Dalevskytė – Sierakauskienė. Atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019. ISBN 978-609-478-028-8.

Franciszek Nowiński. Stowarzyszenie Studentów „Ogół”;

Stepono Kalinausko mirties metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 32, p. 11. Teresės Dobrovolskytės Kalinauskienės mirties metrikas, Gardino archyvas, F. 1809, ap.. 1, b.. 8. Simono Kalinausko krikšto metrikas, РГИА, f. 1343, ap. 23, b. 573, p. 32. Simono Kalinausko mirties metrikas,  Gardino archyvas, f. 1809, ap 2, b. 2. Simono Kalinausko ir Veronikos Rybinskos santuokos metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 17, p. 108v. Veronikos Kalinauskienės mirties metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 65, p. 55. Konrado  Motiejaus Kalinausko krikšto metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 21, p. 83v. Konrado Motiejaus Kalinausko mirties metrikas, LVIA, f.604, ap. 45, b. 63, p. 45. Stepono Juozapo Kalinausko krikšto metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 33, p. 17. Norberto Kalinausko krikšto metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 33, p. 17v. Jurgio Kalinausko krikšto metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 37, p. 11. Viktoro  Otono Kalinausko krikšto metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 43, p. 11. Viktoro Kalinausko mirties metrikas, Gardino archyvas, f. 1809, ap. 1, b.8. Felikso  Jono Kalinausko krikšto metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 46, p. 14. Felikso Jono Kalinausko mirties metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 62, p. 14. Marijos Teresės Kalinauskaitės krikšto metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 52, p. 17. Marijos Teresės Kalinauskaitės mirties metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 54, p.  Konstantino  Vincento Kalinausko krikšto metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 58, p. 11. Mečislovo Kalinausko krikšto metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 62, p. 24. Anupro Boleslovo Kalinausko krikšto metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 64, p. 27. Ievos Rozalijos Kalinauskaitės krikšto metrikas, LVIA, f. 604, ap. 45, b. 65, p. 41.

Kasper Niesiecki, Herbarz Polski, Lipsk (Leipzig), 1840, t. V, s. 10-16.

LVIA f. 604, a[. 6, b. 17, 108 l.

Szalkiewicz W. Z kontaktów naukowych Wiktora Kalinowskiego z Augustem Bielowskim w latach 1857—1861 // Ze skarbca kultury. 1988.

„Kastuś Kalinoŭski“, kn. Jan Zaprudnik, Thomas E. Bird (sud.), „The 1863 Uprising in Byelorussia: „Peasants’ Truth“ ir „Letters from

Beneath the Gallows“.“ Baltarusijos meno ir mokslo institutas, Krecheuski fondas, Niujorkas, 1980.

https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/ar-zinai/istorikas-a-nikzentaitis-baltarusiu-noras-k-kalinauska-perlaidoti-savo-salyje-yra-visiskai-suprantamas-1634-1207762?utm_medium=copied