Vienas pagrindinių parodos elementų – pasikartojantis pieštuko štrichas ir instaliacijoje įkomponuotas inkubatorius, jis tampa motinos tarpinės būsenos metafora

2026 m. lapkričio 6 d. 18 val. Lietuvos medicinos bibliotekoje vyks Gertrūdos Navidauskienės parodos-instaliacijos O47.0 pristatymas.

Menininkės, meno terapeutės Gertrūdos Navidauskienės paroda O47.0 tyrinėja priešlaikinę motinystę kaip tarpinę būseną – laiką ir erdvę tarp gimimo ir grįžimo namo, tarp moters ir motinos tapatybės, tarp gyvybės ir netekties galimybės.

Parodos pavadinimu pasirinktas ligos kodas O47.0 – nieko nesakančių raidžių ir skaičių derinys ankstuko susilaukusiai mamai reiškia labai daug, o naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje sustoja įprasta gyvenimo tvarka: kūdikis dar nėra namuose, tačiau jis jau yra pasaulyje; moteris jau pagimdė, tačiau dar negali būti mama taip, kaip buvo įsivaizdavusi. Tai liminali būsena, kurioje suardomos įprastos motinystės formos ir iš naujo permąstoma, kas iš tiesų kuria ryšį tarp motinos ir vaiko.

Specialiai parodai sukurtoje instaliacijoje įkomponuotas inkubatorius tampa motinos tarpinės būsenos metafora. Šioje situacijoje mama nebegali veikti – gali tik stebėti, skaičiuoti, laukti ir tikėtis. Bandydama suvaldyti tai, ko kontroliuoti neįmanoma, ji seka kiekvieną kūdikio gyvybės ženklą. Kartu šis inkubatorius atskleidžia ir pačios motinos pažeidžiamumą – tapimą ,,neišnešiota mama’’. Moteris patenka į būseną, kurioje jai taip pat reikia globos.

Instaliacijoje panaudojami kalendoriaus lapeliai žymi laiką, kuris vienu metu atrodo sustojęs ir negrįžtamai nykstantis. Jie liudija paradoksalią patirtį: kiekvieną dieną trokštama, kad ši kuo greičiau baigtųsi, tačiau būtent šios dienos yra vienintele vaiko gyvenimo pradžia. Piešimas tampa mėginimu sustabdyti laiką ir išsaugoti tai, nuo ko anuomet norėjosi pabėgti, tai susidūrimas su iš to kilusia vidine kalte.

Paroda kalba apie tapatybę, kuri formuojasi pereinamojoje būsenoje, apie motinystę, kuri gimsta ne tik iš artumo, o iš laukimo, nežinomybės ir pasikartojančių rūpesčio veiksmų bei nuolatinio troškimo būti ten, kur tuo metu negali būti. Motinystė kuri tampa ne tiek buvimu šalia, kiek atkakliu pasirinkimu sugrįžti. Tai pasakojimas apie meilę, kuri mokosi gyventi.

Ši paroda yra Vilniaus m. savivaldybės remiamo projekto „Sveikata. Nuo špitolių iki ligoninių“ dalis.

Projekto partneris – Lietuvos medicinos biblioteka.

Parodos kuratorė – Saulė Mažeikaitė-Teiberė

Lietuvos medicinos biblioteka, Kaštonų g. 7, Vilnius.

Parodos atidarymas – lapkričio 6 d., 18:00 val.

Paroda veiks lapkričio 6 – gruodžio 11 dienomis.

Lankymo laikas: pirmadieniais–penktadieniais, 11:00–19:00 val.

Įėjimas nemokamas, išankstinė registracija nereikalinga.

***

Menininkė, meno terapeutė Gertrūda Navidauskienė

Parodos „O47.0“ idėja gimė kartu su mano dukra, gulint Santariškių ligoninės Naujagimių skyriuje. Ten praleidome du mėnesius. O47.0 – tai Tarptautinės ligų klasifikacijos kodas, skirtas tariamam priešlaikiniam gimdymui, t. y. gimdymui prieš 37 nėštumo savaites.

Ligoninėje praleistas laikas skatino mane ieškoti prasmės sunkume. Man atrodo, kad didžiausią prasmę gyvenime galime atrasti padėdami kitiems. Būtent todėl ir gimė noras kalbėti apie tai, ką išgyvena neišnešiotų kūdikių mamos. Norėčiau, kad nė viena moteris, gulinti ligoninėje su savo naujagimiu, nesijaustų palikta viena su savo išgyvenimais.

Kai gimsta neišnešiotas kūdikis, tam tikra prasme per anksti gimsta ir jo mama. Ji tampa motina, tačiau negali patirti motinystės taip, kaip įsivaizdavo. Vietoje fizinio artumo atsiranda inkubatorius, vietoje galimybės savarankiškai rūpintis vaiku – medicininės procedūros, o vietoje įprastos kasdienybės – nuolatinis laukimas.

Man svarbu kalbėti apie motinystę ne tik kaip apie biologinį faktą, bet ir kaip apie sudėtingą emocinę, kūnišką bei egzistencinę patirtį. Neišnešioto kūdikio mama atsiduria paradoksalioje situacijoje: ji jau yra mama, tačiau dalis įprastų motinystės veiksmų jai tampa neprieinami. Jos santykį su vaiku ima reguliuoti medicininė aplinka, aparatai, procedūros ir kitų žmonių sprendimai.

Visuomenėje vis dar vyrauja gana aiškus motinystės scenarijus: moteris išnešioja kūdikį, pagimdo, paima jį ant rankų ir kartu grįžta namo. Kai kūdikis gimsta per anksti, šis scenarijus nutrūksta. Motina negali bet kada paimti kūdikio ant rankų, savarankiškai jo pamaitinti ar nuraminti. Net paprasčiausias prisilietimas priklauso nuo medicininių aplinkybių. Tokioje situacijoje gali kilti klausimas, ką apskritai reiškia būti mama, kai negali atlikti įprastų motinystės veiksmų.

Viena vertus, tai buvo sunkiausia mano gyvenimo patirtis. Kita vertus, tai buvo ir pats gražiausias gyvenimo etapas, nes gimė mano dukra. Šie du išgyvenimai egzistuoja vienu metu. Didžiulė meilė ir didžiulė baimė, džiaugsmas dėl naujos gyvybės ir gedulas dėl prarastos įsivaizduotos motinystės pradžios.

Manau, kad viena mažiausiai pastebimų šios patirties dalių yra kaltė. Motina gali jaustis kalta dėl to, kad jos kūdikis gimė per anksti, kad jos kūnas jo neišnešiojo, nors objektyviai ji dėl to nėra kalta. Prie kaltės prisideda bejėgiškumas, nuolatinis nerimas ir baimė dėl ateities.

Dar viena labai jautri šios patirties dalis – kitų šeimų išgyvenimai. Deja, ne kiekvienos mamos istorija baigiasi laimingai. Kai kurios moterys savo kūdikių netenka. Negaliu net įsivaizduoti tokio skausmo, tačiau gyvenant ligoninėje šios tragedijos vyksta visai šalia. Kiekviena palatos kaimynės netektis paliečia ir tave. Kito žmogaus skausmas tampa tavo pačios baimės dalimi.

Gimus neišnešiotam kūdikiui, motina negali kontroliuoti daugelio dalykų. Ji negali pagreitinti vaiko augimo, sustabdyti komplikacijų ar nuspręsti, kada galės grįžti namo. Ligoninėje jaučiausi netekusi kontrolės. Būtent šis jausmas tapo viena svarbiausių mano kūrybos temų.

Parodoje „O47.0“ savo išgyvenimus perteikiu per dvi menines instaliacijas, kuriose svarbiausi tampa laikas, laukimas, pasikartojimas ir motinos pažeidžiamumas.

Vienas pagrindinių parodos elementų – pasikartojantis pieštuko štrichas. Šimtai ir tūkstančiai beveik vienodų judesių tampa laukimo, bejėgiškumo ir ištvermės metafora. Pieštukas man tampa savotišku įrankiu susigrąžinti prarastą kontrolę. Galiu kontroliuoti kiekvieną štrichą, jo kryptį, ilgį ir pasikartojimą. Vienas štrichas beveik nepastebimas, tačiau jų visuma pamažu keičia paviršių. Panašiai ir ligoninėje – kiekviena diena atrodo beveik tokia pati, tačiau kiekviena jų yra reikšminga.

Štrichuodama tūkstančius kartų kartoju tą patį judesį, tarsi bandydama suvaldyti tai, kas iš esmės buvo nevaldoma. Visas kūrybos procesas tampa mėginimu iš naujo išgyventi, suprasti ir įprasminti tai, kas įvyko.

Kitas svarbus parodos elementas – iš Santariškių ligoninės atkeliavęs inkubatorius. Jis eksponuojamas erdvėje, kurioje daug triukšmo ir judėjimo. Šiame kontekste stovintis inkubatorius simbolizuoja būseną, kai motinos pasaulis tarsi sustoja, nors aplinkinis gyvenimas ir toliau juda įprastu tempu. Tai vienas ryškiausių mano prisiminimų iš ligoninės – jausmas, kad visas pasaulis gyvena toliau, o mano gyvenimas sustojo vienoje palatoje.

Šalia inkubatoriaus eksponuoju kalendorių, kuriame įamžinu kiekvieną dieną, praleistą su dukra ligoninėje. Kalendoriaus lapeliuose perpiešiu įvairius konkrečios dienos elementus – citatas, mėnulio fazes, saulėtekio ir saulėlydžio laiką. Šis kruopštus, pasikartojantis procesas yra bandymas įamžinti laiką, kuris tuomet atrodė sustojęs.

Kalendoriuje taip pat atsiranda ištraukų iš mano laiškų dukrai. Jai gimus nusprendžiau kasdien rašyti po laišką. Linkėjau jai meilės, stiprybės, pasakojau apie mūsų dienas. Tai buvo mano būdas megzti ryšį su dukra aplinkybėmis, kai fizinis artumas buvo ribojamas. Negalėjau visada jos laikyti ant rankų ar ja pasirūpinti, bet galėjau kreiptis į ją žodžiais. Kalba tapo rūpesčio forma. Kiekvienas laiškas buvo savotiška malda.

Norint pavartyti kalendorių, lankytojai yra kviečiami dezinfekuoti rankas. Šis ritualas įprastas Naujagimių reanimacijoje. Iki dabar prisimenu žaizdas ant rankų, kurios neišvengiamai susiformuoja, kuomet kiekvienas prisilietimas prie ką tik gimusio kūdikio reanimacijoje reikalauja sterilumo. Norėjau, kad šis paprastas veiksmas taptų ir parodos patirties dalimi, primenančia, jog net prisilietimas prie savo vaiko ne visuomet yra savaime suprantamas.

Inkubatorius saugo kūdikio gyvybę, tačiau kartu tampa fizine ir simboline riba tarp motinos ir vaiko. Jis atskleidžia ne tik kūdikio, bet ir pačios motinos pažeidžiamumą. Būtent šis pažeidžiamumas, tapimas „neišnešiota mama“, yra visos parodos centre.

Esu be galo dėkinga medicinos personalui. Medicinos dėka mano dukra šiandien gyva. Tačiau kartu norėčiau pakviesti atsigręžti ir į motiną. Man svarbu, kad ji būtų matoma ne tik kaip kūdikį lydintis asmuo, bet ir kaip žmogus, kuris pats išgyvena didžiulį sukrėtimą.

Man atrodo, kad labai svarbu kalbėti ne tik apie tai, kaip išsaugoti kūdikio gyvybę, bet ir apie tai, kaip padėti motinai išgyventi šią patirtį. Psichologinė pagalba privalo būti nuosekli ir lengvai prieinama visoms mamoms, susiduriančioms su priešlaikiniu gimdymu. Kad moteriai nereikėtų pačiai įrodinėti, jog jai sunku, ar laukti, kol emocinė būklė taps kritinė. Psichologinė pagalba mamai turėtų būti natūrali naujagimių priežiūros dalis, tęsiama ir po išrašymo iš ligoninės.

Ne mažiau svarbus ir visuomenės supratimas. Neišnešiotų kūdikių mamos neturėtų jausti spaudimo būti tik stiprios dėl to, kad jų kūdikis gyvas. Jos gali vienu metu jausti didžiulę meilę savo vaikui ir gedėti to, ką prarado. Šie jausmai vienas kitam neprieštarauja.

Norėčiau, kad visuomenėje atsirastų daugiau erdvės tokiems prieštaringiems motinystės pasakojimams. Kad moterys galėtų kalbėti apie savo patirtį nebijodamos būti nesuprastos ar pasmerktos. Mano žiniomis, „O47.0“ yra pirmoji tokio pobūdžio paroda Lietuvoje, kurios centre atsiduria būtent neišnešioto kūdikio motinos patirtis.

Šia paroda noriu pasidalinti ne tik savo istorija, bet ir atkreipti dėmesį į daugelio moterų išgyvenimus, kurie dažnai lieka nematomi. Noriu, kad mano kūryba taptų būdu kalbėti apie tai, kam kartais sunku rasti žodžių. Apie laukimą, bejėgiškumą, baimę, kaltę, ištvermę ir meilę. Apie motinystę, kuri prasideda ne taip, kaip tikėtasi, tačiau dėl to nėra mažiau tikra.

Labiausiai norėčiau, kad po apsilankymo parodoje žmonės prisimintų, jog šalia klausimo „Kaip laikosi kūdikis?“ turėtų atsirasti ir kitas: „O kaip tu, mama?“

Nes rūpinimasis kūdikiu apima ir rūpinimąsi jo mama.