2019 m. Kaune, greta Senųjų miesto kapinių (dabar – Ramybės parko), ant pastato Trakų ir Dainos gatvių kampe pasirodžiusi freska „Vėlinės, 1956 m.“. Freskos autorius – Tadas Šimkus. Asmeninio archyvo nuotrauka

Leonardas Augustis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos laisvės kovų pažinimo skyrius, www.voruta.lt

XX a. 6 dešimtmetyje po Antrojo pasaulinio karo priverstinai SSRS įtakos zonoje atsidūrusioje Vidurio Rytų Europoje buvo išties neramu. 1953 m. tariamoje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje protestavo daugybė darbininkų, 1956 m. Poznanėje – šimtai tūkstančių. Dar ryškesni buvo tų pačių metų vadinamojo Budapešto rudens įvykiai arba Vengrijos revoliucija, prie kurios prisijungė apie 300 tūkst. žmonių, reikalaujančių spaudos laisvės, laisvų rinkimų ir sovietų kariuomenės išvedimo. Simboliška, kad protestuotojai nuvertė milžinišką Josifo Stalino paminklą, o iš socialistinės Vengrijos vėliavų iškirpo komunistinius simbolius.

Žinoma, sukilimas sulaukė brutalaus Maskvos karinio ir represinio atsako – lapkričio 4 d. sovietų kariuomenė pradėjo plataus masto intervenciją ir jėga atkūrė Maskvai pavaldžią Janoso Kadaro administraciją. Iš viso žuvo iki 3 tūkst. ir buvo sužeisti apie 13 tūkst. vengrų. Po sukilimo prasidėjo kelerius metus trukę masiniai areštai, slapti teismai, deportacijos ir egzekucijos, o 1958 m. mirties bausmė buvo įvykdyta ir sukilimo simboliu tapusiam premjerui Imrei Nadžiui (Imre Nagy). Budapešto rudens represijų atgarsiai palietė įvairias vengrų visuomenės sritis. Tai pasireiškė ne tik politine bei kultūrine cenzūra, griežtesne intelektualų ir studentų kontrole, bet ir didžiuliais demografiniais sukrėtimais – šalį priverstinai turėjo palikti keli šimtai tūkstančių žmonių. Galiausiai šie įvykiai paliko gilius randus vengrų kolektyvinėje atmintyje, paveikė net ir sociokultūrinį šalies gyvenimą, pvz., net tokį fenomenalų šios tautos identiteto reiškinį kaip sportą. Šalies futbolo rinktinė iki sukilimo buvo viena stipriausių pasaulyje, 1952 m. Helsinkio olimpinių žaidynių bendroje medalių lentelėje Vengrija užėmė net trečią vietą (po JAV ir SSRS), o po sukilimo rezultatai smarkiai smuko žemyn.

Minimo laikotarpio politiniai pokyčiai sukrėtė ir pačią Sovietų Sąjungą. Po J. Stalino mirties, į valdžią atėjus N. Chruščiovui (nors ir jis pats buvo susitepęs iki tol vykusių masinių represijų ir kitų sovietinio totalitarinio režimo vykdytų nusikaltimų krauju) 1956 m. vasarį vykusiame SSKP 20-ajame suvažiavime buvo paskelbta destalinizacijos politika, padvelkė atšilimo vėjas.

Lenkų ir vengrų pavyzdys, politinės atmosferos pokyčiai SSRS (todėl ir dažniau į tėvynę grįžtantys tremtiniai ir politiniai kaliniai) darė įtaką sovietų okupuotos Lietuvos gyventojų nuotaikoms. Anot istorikės Nijolės Gaškaitės, 1956 m., visų pirma, Vengrijos įvykiai paskatino intensyvesnį pasipriešinimą – 1956–1957 m. susikūrė net 38 pogrindžio organizacijos ir grupės. Dėl to 1957 m. buvo suimtas rekordinis per atšilimo laikotarpį pogrindžio dalyvių skaičius – 43 asmenys.

Istoriškai Vėlinės buvo tradicinė lietuvių šventė, primenanti iškeliavusius artimuosius. Sovietinės okupacijos metais ši diena įgavo ir dar kitą atspalvį – patriotiškai nusiteikę lietuviai prisimindavo žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės. Todėl itin reikšmingi buvo 1956-ieji, kai spalio pabaigoje prasidėjus Vengrijos sukilimui pasipriešinimo nuotaikos ir laisvės viltys sustiprėjo ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. Šiemet bus minimas šių įvykių 70-metis.

Visgi svarbu pabrėžti, kad Vėlinių minėjimas okupuotoje Lietuvoje buvo ypatingas dar iki 1956 m. Anot etnologo Juozo Kudirkos, jau 1944 m. Kaune per Vėlines uždegtomis žvakutėmis buvo pagerbti Nepriklausomybės kovų savanoriai, apleistas Dariaus ir Girėno mauzoliejus ir kitos lietuvių atminties vietos. Tuo tarpu remiantis istoriko Juozapo Romualdo Bagušausko surinkta informacija, nuo 1945 m. Lietuvoje buvo pastebima aktyvi jaunimo – moksleivių ir studentijos – veikla. Pavyzdžiui, Saldutiškio progimnazijoje Utenos rajone 1945 m. lapkričio 1–2 d. net kelios klasės neatėjo į pamokas, o Alytaus gimnazijos moksleivės papuošė žuvusių karių kapus gėlėmis, Lietuvos valstybiniais simboliais, šaulių ženkleliais, deginamomis žvakutėmis.

Remiantis pogrindinės jaunimo organizacijos nario Zigmo Tamakausko liudijimu, galime tiksliau rekonstruoti ir tai, kas įvyko 1955 m. Kauno senosiose kapinėse (dabartiniame Ramybės parke): „Atėjo Vėlinių vakaras. Nuėjome į Senąsias kapines. <…> Žvakutėmis mirgėjo prisiglaudę vienas prie kito lietuvių karių ir žuvusių sukilėlių saulutėmis pasipuošę nedidučiai kryželiai bei Dariaus ir Girėno mauzoliejus, buvusio ministro pirmininko Juozo Tūbelio, vieno iš lietuviškos mokyklos kūrėjo Vokietaičio ir kiti kapai. Ypač didingai atrodė švytintis žvakių šviesa paminklas žuvusiems dėl Tėvynės. <…> Susikibę rankomis ir keliomis eilėmis apjuosę paminklą giedojome patriotines giesmes. <…> jaunuolis deklamavo Maironio eilėraščius, jį keitė studentiško amžiaus mergina, raginusi visus pakilti Dariaus ir Girėno dvasia, nesugniužti, neišsigąsti atėjusiųjų, tikėti Lietuvos laisve. Kitas jaunuolis ragino prisiminti žuvusius dėl tėvynės laisvės karius, partizanus <…> Nemažai vadinamųjų tvarkos prižiūrėtojų buvo užsimaskavusių – be uniformų. Jie stengėsi įsidėmėti aktyviausius dalyvius, kai ką apkumščiuoti, spardant kojomis įsitempti į gatvėje prigludusias specialias mašinas. Toliau – saugumo rūsiai, tardymas…“ Taip 1955 m. lapkričio 2 d. Vėlinių minėjimas Kaune tapo bene pirmąja atvira didesnio neginkluoto protesto ir pasipriešinimo sovietų valdžiai akcija Lietuvoje, pasibaigusia susidūrimais su milicija ir aktyviausiųjų areštais.

1956 m. situaciją iš esmės pakeitė ir dar labiau radikalizavo minėti įvykiai Lenkijoje ir Vengrijoje. Lietuvoje apie juos, visų pirma, sužinojo iš sovietinės spaudos, bet klausantis Vakarų radijo stočių. Tai patvirtino ir buvusio Tauro apygardos Vytenio laisvės kovotojų būrio partizano, Gulago politinio kalinio ir aktyvaus Lietuvos Sąjūdžio veikėjo Edmundo Simanaičio atsiminimai, kurie perteikė tuometines, ypač jaunimo nuotaikas: visų pirma, žinios iš Budapešto kurstė viltį, kad politiniai sukrėtimai gali apimti ir kitas Maskvos kontroliuojamas šalis.

Kita vertus, net ir atmetus situaciją paaštrinusius Poznanės ir Budapešto įvykius, o prisiminus vien prieš metus vykusius neramumus, okupacinė valdžia tokios reakcijos tikėjosi ir ruošėsi. Dar prieš Vėlines buvo renkama informacija apie visuomenės nuotaikas, sekami atsiliepimai apie Lenkijos ir Vengrijos įvykius, stiprinamos milicijos, vidaus kariuomenės ir KGB pajėgos. Kapinės buvo apsuptos, ribojamas žmonių priėjimas prie paminklo žuvusiems Nepriklausomybės kovų kariams. Vis dėlto lapkričio 2-osios vakarą žmonių sustabdyti nepavyko. Senosiose kapinėse susibūrė daugiatūkstantinė minia – kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iš viso šiuose įvykiuose Kaune dalyvavo net iki 10 tūkst. žmonių. Gausiai rinkosi Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), Kauno politechnikos (dabar – Kauno technologijos universitetas) ir medicinos (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) institutų studentai, taip pat moksleiviai ir jauni darbininkai.

Susirinkę žmonės prisiminė už Lietuvos laisvę žuvusiuosius: Nepriklausomybės kovų dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius ir pokario partizanus. Iš geltonos, žalios ir raudonos spalvos šalikų spontaniškai buvo susegta Trispalvė. Skambėjo nepriklausomos Lietuvos himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, taip pat aiškią politinę žinutę siunčiantys šūkiai: „Laisvės Lietuvai!“, „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Vengrija!“, „Šalin Maskvos budelius!“, „Šalin rusų valdžią!“, „Šalin komunistus!“. Taigi, susirinkusieji ne tik išreiškė Lietuvos laisvės siekį, bet ir įžvalgiai reagavo į politines aktualijas, savo protesto žinute pabrėžė solidarumą ir su kitomis pavergtomis, laisvės siekiančiomis tautomis.

Netrukus dalis minios persikėlė už kapinių ribų. Eitynės nusidriekė tuometiniu Lenino (dabar – Vytauto) prospektu. Sovietų pajėgos mėgino užkirsti kelią eisenai, prie sankryžų rikiavosi kareivių grandinės. Prasidėjo susirėmimai su milicininkais ir kariškiais. Milicija ėmė žmones stumti iš kapinių ir gaudyti aktyvesnius dalyvius, o protestuotojai priešinosi, kai kurie svaidė akmenis. Dalį sulaikytųjų žmonės mėgino išvaduoti. Protesto banga pasiekė ir miesto centrą bei okupacinės valdžios institucijų prieigas. Represinės struktūros tą vakarą sulaikė bent 85 žmones, o aktyvesni dalyviai (tarp jų išsiskyrė Juozas Budrevičius, Grigorijus Piskunovas, Juozas Starkauskas ir Algimantas Virbalas) vėliau buvo tardomi, teisiami ar administracine tvarka baudžiami.

1956 m. Vėlinių įvykiai buvo neeiliniai ir Rasų kapinėse, Vilniuje. Čia svarbiausiu susibūrimo centru tapo lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapas. Vėlgi, kaip ir Kaune, sovietų saugumo pareigūnai stebėjo, kas deda gėles, uždega žvakes ar ilgiau sustoja. Tuo pat metu Rasose buvo lankomi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Balio Sruogos, Povilo Višinskio ir kitų Lietuvos kultūros veikėjų kapai. Aktyviai veikė iš įvairių Lietuvos vietovių atvykęs jaunimas, ypač studentai – patriotiškai nusiteikę tuometinio Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos-filologijos fakulteto lituanistai, pedagoginio instituto, dailės instituto ar valstybinės konservatorijos jaunimas.

Lapkričio 2-ąją prie J. Basanavičiaus kapo susirinko keli šimtai žmonių, buvo padėtas vainikas su užrašu: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo“, iš viso Rasų kapinėse susirinko keli tūkstančiai. Buvo degamos žvakutės, giedamas Lietuvos himnas, „Lietuva brangi“, kitos patriotinės ir religinės giesmės, deklamuojami eilėraščiai, jaunuoliai iškėlė Trispalvę. Kaip ir Kaune, dalis susirinkusiųjų mėgino iš kapinių patraukti į miestą. Prie Aušros vartų jiems kelią užtvėrė kareiviai ir milicininkai, tačiau dalis demonstrantų mėgino prasiveržti.

Po Vėlinių prasidėjo studentų svarstymai universitetuose, komjaunimo organizacijose ir partinėse struktūrose. Lietuvos komunistų partijos vadovybė reikalavo pašalinti net po 120–130 studentų iš Vilniaus universiteto ir Pedagoginio instituto bei 35 studentus iš Dailės instituto ir Konservatorijos. Kai kurie dalyviai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ar komjaunimo, kiti pateko į KGB akiratį. Atskirų aktyvistų likimas buvo dar sunkesnis: pavyzdžiui, Algirdas Endriukaitis vėliau už antisovietinę veiklą buvo nuteistas šešeriems, Albinas Masaitis – penkeriems, Juozas Alekna – ketveriems metams laisvės atėmimo.

Įvykiai Rasų kapinėse taip pat išryškino sudėtingą santykį tarp studentijos ir aukštųjų mokyklų vadovybės. Režimas reikalavo iš universitetų ne tik kontroliuoti jaunuolius, bet ir politiškai juos „auklėti“. Po Vėlinių kritikos sulaukė ir Vilniaus universiteto vadovybė – ypač rektorius Juozas Bulavas, jam buvo priekaištaujama dėl tariamai pernelyg nuolaidaus požiūrio į studentus. Neužilgo jis buvo atleistas iš pareigų.

Represijos Vėlinių tradicijos nesunaikino. 1957 m. okupacinės valdžios institucijos ir vėl laukė galimo naujo protesto. Kaune buvo sudarytos specialios operatyvinės KGB, partinio ir sovietinio aktyvo grupės, o prie Nepriklausomybės kovų paminklo bei Dariaus ir Girėno memorialo paskirti stebėtojai, sustiprintos milicijos pajėgos.

Nepaisant to, 1957 m. lapkričio 2 d. Kaune žmonės vis tiek masiškai rinkosi Senosiose kapinėse. Vakare jų buvo apie 2,5 tūkst. Jie degino žvakes, giedojo „Tautišką giesmę“ ir kitas tautines bei religines giesmes, skandavo patriotinius šūkius ir mėgino priartėti prie paminklo žuvusiems Lietuvos kariams. Milicijai ir saugumui ėmus minią stumti iš kapinių, kilo nauji susidūrimai, į pareigūnus buvo svaidomi akmenys. Apie 70 žmonių sulaikyta dar kapinėse. Dalis minios išėjo į gatves, kur prie jos jungėsi praeiviai – susidarė maždaug dviejų tūkstančių žmonių demonstracija. Ją išsklaidant sulaikyta dar keliolika ar keliasdešimt asmenų. Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis, iš viso Kaune buvo suimti 105 Vėlinių minėjimo dalyviai, 102 nuteisti, daugelis jų gavo penkiolikos parų administracinio arešto nuobaudą.

Tačiau kai kuriais atvejais administracinėmis bausmėmis neapsiribota. Pavyzdžiui, Albertas Žilinskas už dalyvavimą Vėlinių minėjime ir po jo vykusioje demonstracijoje buvo suimtas, o 1958 m. sausio 29 d. nuteistas šešeriems metams laisvės atėmimo. Tai gerai atskleidžia dvilypę režimo taktiką: masė dalyvių buvo baudžiama trumpais areštais, viešu pasmerkimu, pašalinimu iš studijų ar darbo sankcijomis, o pasirinkti aktyvistai – demonstratyviai (siekiant įbauginti ir platesnes mases) kriminalizuojami ir baudžiami ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis.

1958 m. atvirų masinių demonstracijų mastą jau pavyko sumažinti, tačiau nuslopinti pačios tradicijos – ne. Vėlinės vėl buvo minimos tiek Kauno senosiose, Karmelitų, tiek Vilniaus Rasų kapinėse. Žmonės degino žvakes ant Lietuvos valstybei ir kultūrai nusipelniusiųjų kapų, rinkosi simbolinėse tautinės atminties vietose. Milicijos ir saugumo darbuotojai susibūrimus sklaidė, dalį dalyvių sulaikydavo.

Žinoma, šie 1955–1958 m. Vėlinių įvykiai Kaune ir Vilniuje sulaukė ir tam tikro griežtesnio sovietinio režimo atoveiksmio, reakcijos. Neramumų dalyviai buvo suimami, tardomi, administracine ir baudžiamąja tvarka teisiami, šalinami iš universitetų ir komjaunimo, svarstomi darbo kolektyvuose. KGB darė kratas, ieškojo patriotinių eilėraščių, istorinių knygų, nelegaliai laikomų trispalvių, užrašų ir kitų „nacionalistinės veiklos“ įrodymų. Atskirais atvejais už dalyvavimą protestuose ar su jais susijusia veikla netgi būdavo skiriamos daugiametės bausmės lageriuose. Režimas siekė ne tik nubausti konkrečius žmones, bet ir įbauginti likusį jaunimą bei studentus. Remiantis 1956 m. gruodžio 6 d. LKP CK biuro priimtu specialiu nutarimu dėl antisovietinių akcijų Kaune ir Vilniuje, okupacinės valdžios buvo konstatuotas „buržuazinių nacionalistų“ ir kitų „kontrrevoliucinių elementų“ suaktyvėjimas, reikalaujama stiprinti „politinį budrumą“, komunistinį jaunimo auklėjimą, rengti susirinkimus aukštosiose mokyklose ir darbo kolektyvuose, ypatingą dėmesį skiriant studentijai. Vis dėlto, ką parodys tiek ir toliau minimos Vėlinės, tapusios tam tikru neginkluoto pasipriešinimo ritualu, tiek ir vėlesni Kalantinių ir kiti įvykiai, ilgalaikė pasekmė buvo iš esmės priešinga tam, ko siekė sovietinė valdžia.

Galiausiai, po šių įvykių buvo kryptingai keičiama pačių Vėlinių ir kapinių lankymo kultūrinė aplinka. Režimas suprato, kad vien draudimų neužteks, todėl pamėgino sukurti tam tikrą alternatyvų sekuliarizuotą, ideologiškai kontroliuojamą mirusiųjų pagerbimo ritualą. Buvo siūloma įvesti naujas „mirusiųjų pagerbimo“ ceremonijas, palaipsniui mažinti religinių apeigų vaidmenį, kapinėse organizuoti valdžios kontroliuojamus renginius, per garsiakalbius transliuoti sovietinei ideologijai priimtiną muziką ir poeziją. Kitaip tariant, sovietinė valdžia mėgino ne tik uždrausti konkuruojančią tradiciją, bet ir ją perimti, pakeisti jos turinį ir nukreipti politine, ideologine prasme palankesne kryptimi.

Griežčiau sekamos ir atmintinos vietos, tarp jų – Vėlinių įvykių epicentre atsidūrusi Kauno senųjų kapinių erdvė. Jos likimas bene geriausiai atspindėjo, kiek nepatogumų tokios sakralios ir potencialios pilietiško, patriotiško susitelkimo vietos kėlė status quo padėtį siekiančiai išsaugoti okupacinei valdžiai. 1958 m. pradėtas žymesnių asmenų palaikų perkėlimas, o 1959 m. kovo 25 d. miesto vykdomasis komitetas oficialiai nutarė kapines per dvejus metus iškelti ir jų teritoriją paversti poilsio sodu. Didelė dalis palaikų buvo perkelta į Petrašiūnų, Panemunės, Seniavos, Eigulių ir kitas kapines, tačiau nemažai kapų buvo sulyginti buldozeriais, nugriauta katalikų koplyčia, užpiltas S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus, sunaikinta ar apgadinta daugybė antkapių. Vėliau kapinių vietoje įrengtas poilsio parkas su takais, suoleliais ir vaikų žaidimo aikštelėmis, tad kapinių sunaikinimas tapo ne tik urbanistiniu pertvarkymu, bet ir sovietinės valdžios mėginimu pašalinti politiškai nepatogią Lietuvos valstybingumo ir rezistencijos atminties erdvę.

Vis dėlto, nepaisant sovietinių valdžios ir represinių struktūrų siekių užgniaužti Lietuvos laisvės kovų atminimą, šioje Vėlinių istorijoje galime įžvelgti bent keletą svarbių tarpusavyje persipynusių jungčių.

Visų pirma, geriau suvokdami giliąsias patriotizmo ištakas, aiškiau matome Vėlinių įvykių ir Vasario 16-osios Lietuvos ryšį. Čia susipina senieji papročiai su gyvąja valstybingumo tradicija. Juk atiduoti pagarbos žuvusiems kariams prie Kauno senųjų kapinių paminklo žmonės rinkosi dar nuo 1927 m., tad iki sovietų okupacijos ši vieta jau buvo itin svarbi. Tuo tarpu Vilniaus Rasų kapinėse sąsaja su Jonu Basanavičiumi, kaip prieškario Lietuvos valstybės vienu idėjinių simbolių, taip pat gana akivaizdi.

Šis ryšys su Vasario 16-osios Lietuva turi daug platesnį kontekstą. Jame įžvelgtinos tautos pastangos išsaugoti laisvės atminimą, gyvavusį per religines, bendruomenines ir šeimoje išugdytas vertybes. Vieni mokėsi nepriklausomos Lietuvos mokyklose, kitus patriotiškai ugdė šeima. Ne tik susirinkusieji Kauno Karmelitų kapinėse, bet ir aktyviausi Vilniaus universiteto bei kitų aukštųjų mokyklų studentai Rasose patyrė gana akivaizdžią dar neseniai gyvavusios Lietuvos valstybės įtaką. Beje, dalis Vilniaus universiteto lituanistų taip pat dalyvavo ir įvykiuose Kauno senosiose kapinėse. Konkretus, iliustratyvus pavyzdys – jau minėtas 1955 m. Vėlinių įvykių Kaune ir 1956 m. Vilniuje liudininkas Zigmas Juozas Tamakauskas. Jo tėvas buvo šaulys, mama – pavasarininkė. Zigmas gimė Kudirkos Naumiestyje, mokėsi legendinėje Kauno „Aušros“ vidurinėje mokykloje, čia suorganizavo slaptą patriotinį būrelį „Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga“, o Vėlinių įvykių metu buvo VU lietuvių kalbos ir literatūros studentas. 1961 m. kovo 25 d. universiteto rektoriaus įsakymu išbrauktas iš studentų sąrašų „pasikartojus nacionalistiniams veiksmams“. Galiausiai, būdamas jau brandesnio amžiaus ir atsiradus istorinei galimybei, aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą bei budėjo lemtingomis 1991 metų sausio naktimis.

Antra, palaipsniui slopstant ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui miškuose, Lietuvos laisvės kovos tęsėsi, pamažu pereidamos į neginkluoto pasipriešinimo etapą. XX a. 6-ojo dešimtmečio Vėlinių vakarais vykusios patriotinės akcijos buvo bene pirmos platesnio masto ir didesnio atgarsio susilaukusios tokio pobūdžio protesto formos išraiškos.

Fundamentalus žvilgsnis į masinius laisvės pasireiškimus atveria įdomią dinamiką. Po audringų 1955–1958 m. Vėlinių akcijų sovietų okupuotoje Lietuvoje tarsi įsivyravo tam tikras štilis. Ši ramybė tęsėsi net keliolika metų, kol ją iš esmės nutraukė 1972 m. įvykiai Kaune, sulaukę atgarsių ne tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir įvairiuose Vakarų pasaulio kampeliuose, esančiuose kitoje Geležinės uždangos pusėje. Netoliese nuo tų pačių senųjų miesto kapinių, Laisvės alėjoje, prasiveržęs daugiatūkstantinis aidas – „Laisvę Lietuvai!“ – iš naujo sužadino šalies nepriklausomybės viltis.

Kita vertus, žvelgiant giliau, net ir XX a. 7 dešimtmečio tam tikrais patriotiniais saulės spindulėliais tapo įvairūs, dažniausiai spontaniški antisovietiniai išsišokimai. Pavyzdžiui, Vasario 16-osios nelegalūs minėjimai ir šią dieną keliama Trispalvė ar per sporto varžybas šūksnių „Rusai lauk!“ fone apverčiami sovietinės milicijos automobiliai, kaip 1960-ųjų liepą Kaune per vadinamąsias „bokso riaušes“. Be to, šiuo laikotarpiu veikė ir organizuotesni, tautos atmintį siekę išsaugoti ir puoselėti būreliai, kaip etnografiniai ar žygeivių sambūriai. Jų veiklos ypatumus, neformalius slaptus tinklus ir netgi tam tikras jungtis jau su Sąjūdžio laikotarpiu padeda geriau suprasti Ainės Ramonaitės, Jūratės Kavaliauskaitės ir kitų mokslininkų tyrimai.

Galiausiai, Vėlinių įvykiams Kaune ir Vilniuje akivaizdi buvo ir išorinė įtaka. Juk tokio masto, ypač 1956-iasiais, šie neramumai greičiausiai nebūtų įgavę, jei ne įkvepiantys Poznanės ir Budapešto pavyzdžiai. Beje, panašiai, kaip ir vėlesniais atvejais – Kalantinėms didelį postūmį davė Prahos pavasario fenomenas, o ir Sąjūdis daug ko mokėsi iš lenkiškojo „Solidarumo“ judėjimo.

Taigi, nors Vėlinių neramumai XX a. 6 deš. iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti tik kaip menki trumpo laisvės rudens spindulėliai prieš vėliau prasidėjusią ilgą ir niūrią sovietmečio žiemą, šių įvykių atsiminimai išliko gyvi žmonių sąmonėje. Tai geriausiai įrodė naujas laisvės pavasario proveržis – Kalantinių įvykiai. Tuo tarpu Vėlinės sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo minimos ir vėliau, prie to prisidėjo ir iškiliausi Lietuvos dvasininkai. Alfonsas Svarinskas per 1976 m. Vėlines suorganizavo eitynes. Tūkstančiai žmonių Viduklės miestelio (dab. Raseinių r.) gatve ėjo giedodami giesmes. XX a. 9 deš. pradžioje išsiskyrė ir vienas Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos centrų – Kybartai. Čia per Vėlines aktyviai veikę Sigitas Tamkevičius ir Jonas Kąstytis Matulionis sulaukė sovietinės valdžios reakcijų – pirmasis apsiribojo įspėjimu ir administracine nuobauda, o antrasis buvo nuteistas kalėti net trejus metus bendro režimo lageryje.

1987 m. lapkričio 1 d. vakare prie Kauno katedros, Maironio kapo, jo 125-ojo gimtadienio proga, rinkosi žmonės, degė žvakes, giedojo poeto kūrybos giesmes, o šiuos įvykius stebėjo motorizuotieji milicijos patruliai. Tais pačiais metais tikinčiųjų susidūrimai su milicija įvyko Rokiškio kapinėse.

Simboliška, kad 1988 m. spalį, artėjant Vėlinėms, Veiverių (Prienų r.) Skausmo kalnelyje – sovietų represinių struktūrų slapta užkastų pokario partizanų vietoje – iškilo didelis ąžuolinis kryžius „Žuvusiems už Tėvynės laisvę atminti“. Beje, dar 1987 m. rugpjūtį buvęs partizanas Antanas Lukša-Arūnas čia buvo pastatęs metalinį kryžių, kur sovietinės okupacijos metais buvo slapta užkasami žuvę Tauro apygardos partizanai.

1988 metais Visų šventųjų šventė buvo paskelbta nedarbo diena, liautasi persekioti ir kapų lankytojus. Tai, perfrazuojant Timočio Snaiderio (Tymothy Snyder) knygos pavadinimo žodžius, simbolizavo ir kai ką daugiau: kruvinosiose Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos žemėse pagaliau baigėsi rezistencinis, kruvinasis (nors nuo XX a. 6 deš. antros pusės dažniausiai ir neginkluotojo pasipriešinimo) laikotarpis.

Tiesa, nepriklausomybės siekis Lietuvoje per artimiausius metus pareikalaus dar ne vienos kruvinos aukos, ypač 1991 m. Vilniuje ir Medininkuose. Šie laisvės gynėjai taip pat nusipelno būti prisimenami. Prisimenami ne tik per Vėlinės ar iškilmingai minimas oficialias įvykių metines.

Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai

Bagušauskas, Juozapas Romualdas. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas, 1999.

Gaškaitė Nijolė, „Jaunimo pasipriešinimas ir jo slopinimas šeštajame-septintajame dešimtmetyje“, in: Laisvės kovų archyvas, t. 19, 1996.

Kavaliauskaitė Jūratė, Ramonaitė Ainė, Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia, 2011.

Kudirka Juozas, Vėlinės, 1991.

Valiokaitė Justė, Kauno senosios karmelitų kapinės 1847-1959 m.: istoriniu, paveldosauginiu ir sociokultūriniu aspektu. Magistro baigiamasis darbas, 2014.

Tamoliūnienė Rimantė, Laisvės proveržiai sovietiniame Kaune: nuo slapto pogrindžio iki atviro protesto, 2007.

Virtuali paroda „Vėlinių minėjimai 1955–1958 m. Vilniuje ir Kaune“ (LYA), in: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune-lya/exh-58/veliniu-minejimai-19551958-m.-vilniuje-ir-kaune/case 219?fbclid=IwAR3mfGroxvuNr3Pdv9RrUgQw1ok579qI3Rvh6z6vxz8ruxdW62S0PKjQR6o#slide34.