Antanina Liorentaitė aerodrome prie lėktuvo. 1937 m. Vinco Kudirkos muziejaus archyvas

 

Tomas Kizevičius, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos studijų programos studentas, Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas „Trimitas”, Nr. 7, 2026 m.

Lietuvos aviacijos istorijoje greta gerai žinomų konstruktorių, karo lakūnų ir aviacijos veikėjų būta ir asmenybių, kurių vardai šiandien minimi gerokai rečiau, nors jų indėlis ne mažiau reikšmingas. Viena tokių asmenybių – Antanina Liorentaitė (1906–2003), pirmoji Lietuvos moteris lakūnė ir parašiutininkė. Savo ryžtu, profesionalumu ir atkaklumu ji ne tik įsitvirtino tuomet vyriškoje aviacijos srityje, bet ir prisidėjo prie jos populiarinimo, tapdama įkvepiančiu pavyzdžiu tiek savo laikmečiu, tiek šiandien.

 

Iš kaimo į dangų

Antanina Liorentaitė gimė 1906 m. lapkričio 11 d. Žvirgždaičiuose, pasiturinčių ūkininkų Petro ir Barboros Liorentų šeimoje. Ji buvo jauniausias (aštuntas) vaikas šeimoje. Šeima valdė apie 65 ha žemės.

Antaninos tėvas buvo Petras Liorentas, gimęs 1852 m. Žvirgždaičiuose. Petras augo 5 vaikų šeimoje. Be jo šeimoje augo dar 2 broliai ir 2 seserys. Iš tėvo Petro Antano Liorento P. Liorentas paveldėjo 50 ha ūkį. Būdamas brandaus amžiaus Petras Liorentas vedė Antaninos motiną Barborą Olekaitę. Spaudos draudimo metais Petras bendravo su Lietuvos himno autoriumi, gydytoju ir prozininku Vincu Kudirka. Ne kartą Liorentų namuose lankėsi žandarai ieškodami draudžiamosios lietuviškos spaudos. Petras savo vaikams tapo patriotiškumo ir altruizmo pavyzdžiu.

Antaninos Liorentaitės motina buvo Barbora Olekaitė, gimusi 1865 m. Žardelių k., Barzdų vlsč. Barboros tėvai buvo stambūs ūkininkai, vadinti šimtamargiais.

Antanina Liorentaitė gimė ir augo nedidelėje Žvirgždaičių gyvenvietėje, įsikūrusioje abipus Nenupės upelio, prie kelio iš Griškabūdžio į Kudirkos Naumiestį.

Antanina augo kartu su dviem broliais (Petru Vincu ir Jonu) bei penkiomis seserimis (Matilda, Judita, Elena, Petronėle ir Ona Eugenija).

Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, Antanina Liorentaitė išvyko į tuometinę sostinę Kauną ir apsigyveno Aukštojoje Fredoje. Dirbo telefoniste Kauno pašte. Antaninai teko telegrafe budėti ir 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo naktį, kuomet buvo užimtas Generalinis štabas, Centrinė telefono ir telegrafo stotis bei kiti vyriausybiniai pastatai.

Lemtingas apsilankymas 

Apsilankymas pas brolį, karo lakūną Joną Liorentą Aleksoto aerodrome buvo lemtingas. Brolis pasiūlė jai paskraidyti kartu. Apskriejus aplink Kauną ir atlikus keletą sudėtingesnių posūkių, nusileidusi ant žemės, Antanina buvo be galo sužavėta. Tuomet ji sakė: ,,Kelionė mane apsvaigino. Pakilusi arčiau saulės, nebenorėjau grįžti į žemę. Nutariau pati išmokti valdyti tą urzgiančią mašiną“. Lietuvos aeroklubas organizuodavo kursus, skirtus civilinių lakūnų rengimui. Sužinojusi, kad vyksta naujas priėmimas, Antanina Liorentaitė užsirašė ir 1931 m. rudenį pradėjo mokytis.

Lankė III civilinių lakūnų mokymo grupę, kurią sudarė 4 vyrai ir 2 moterys. Anais laikais į moteris, bandančias siekti karjeros, daugelis žiūrėjo skeptiškai: vieni stebėjosi, kiti juokdavosi, o vienas iš Antaninos instruktorių, mėgęs išgerti, net sakydavo: „Bobos, ko čia lendate į aerodromą, puodus mazgoti jums tinka, ne čia“. Su A. Liorentaite kartu mokėsi Marytė Jautokaitė, kuri nors ir gavo piloto licenciją, tačiau dėl sveikatos problemų skraidyti negalėjo, o po kelių metų mirė nuo džiovos. Pirmajam Lietuvoje moters lakūnės skrydžiui ankstesniuose kursuose buvo rengiama Ona Steponaitytė, tačiau ji neišlaikė praktinio egzamino.

Nebaisūs nei suktukai, nei kilpos 

Pirmasis Antaninos Liorentaitės skraidymo instruktorius buvo Antanas Mikėnas. Praktiniai užsiėmimai vykdavo Aleksoto aerodrome naktimis, nes tada oras būdavo ramiausias. O dieną, net jeigu ir būdavo giedras dangus, pakilus aukščiau, lėktuvai buvo blaškomi oro srovių, krisdavo į oro duobes. Iš Aukštosios Fredos, kur Antanina gyveno, iki aerodromo (5 km) ji eidavo pėsčia, o po pratybų grįždavo į darbą pašte. Taip A. Liorentaitė treniravosi ir dirbo dvejus metus (1931–1933 m.).

Būsimiems lakūnams, kurie siekdavo profesinių įgūdžių, pirmiausia reikėdavo išmokti teorinius dalykus ir atlikti keliasdešimt sudėtingų skrydžių. Iš viso kartu su instruktoriumi reikėdavo atlikti ne mažiau kaip 80 skrydžių. Profesionalumo testas būdavo toks: pirma reikėdavo pakilti į 2 km aukštį, išbūti ore pusvalandį, nusileisti iki 1 km aukščio ir sustoti ne toliau kaip 50 m nuo patiesto ant žemės ženklo. Toliau tęsiant skrydį, nusileisti iki 300 m aukščio bei sustoti ne toliau kaip 150 m nuo ženklo. Taip pat reikėdavo padaryti 5 figūrinius aštuntukus. Antaninai Liorentaitei nei suktukai, nei kilpos nebūdavo baisūs, tik pačioje skraidymo pradžioje porą kartų sunkiai sekėsi nutupdyti lėktuvą.

Bijoti? Aš niekada nebijau 

1932 m. rugpjūčio 26 d. Antanina Liorentaitė savarankiškai, be instruktoriaus, pakilo į orą. Savo būseną per pirmąjį skrydį po daug metų ji apibūdino taip: ,,Jaučiausi daug drąsiau ir maloniau, nes žinojau, kad tik aš viena atsakau už savo likimą. Vienu tarpu man pasirodė, kad lėktuvas pranyko, o aš sklendžiau ore, bet tas jausmas greitai dingo“. Prisiminusi pirmuosius savarankiško skraidymo metus, Antanina neslėpė, kad pasitaikė ir nesėkmių, tačiau apie jas kalbėjo santūriai su jai būdingu humoru: „Žinau, kad pakilau, paskraidžiau ir vėl nusileidau. Nieko ypatinga neįvyko. Bijoti? Aš niekada nebijau. Tiesa, vieną kartą truputį bijojau. Ne užsimušti, o sukulti mašiną. 1933 m. vasarą iš eilės du kartu per mano kaltę buvo apgedus mašina. Kažkaip pakilau kartą ir nukritau. Mašiną apdaužiau, bet pati likau visai sveika. Tuojau po to vėl skraidžiau. Kažkaip atsitiko, kad ir vėl nukritau. Vėl apdaužiau mašiną ir vėl likau sveika.“ Kitais metais, 1933 m. rugsėjį, Antanina Liorentaitė gavo piloto licenciją ir tapo pirmąją moterimi lakūne Baltijos šalyse.

Priimta į sparnuotų gretas 

Antanina Liorentaitė skraidė lakūno, inžinieriaus, brigados generolo Antano Gustaičio sukurtu mišrios konstrukcijos, dviviečiu aukštasparniu spyriniu monoplanu ANBO-II, vadinamu ,,Kregžde“. Vėliau Antanina skraidė su D.H.82 Tiger Moth, vadinamu ,,Kovu“.

1935 m. įvertinus Antaninos Liorentaitės žmogiškąsias savybes ir profesionalumą, ji buvo įtraukta į profesionalių lakūnų eskadrilę, tinkančią skraidyti esant karo sąlygoms. Apie Antaniną šiltai atsiliepė ir jos kolegos. Lakūnas Viktoras Ašmenskas prisiminė: ,,Antanina Liorentaitė puikiai tiko vyriškoje kompanijoje. Ji buvo mums ir draugė, ir patarėja, ir pagalbininkė. Mes ją vertinome už pareigingumą, ryžtą, kuklumą. Antanina neatsisakydavo suadyti įplėštą uniformą, prisiūti ištrūkusią sagą, drauge su mumis išlenkti vieną taurelę ar surūkyti papirosą. Žodžiu, buvo sava.“

Antaniną gebėjimą pritapti tarp lakūnų liudija ir jos prisiminimai po pirmojo šuolio parašiutu Tauragėje. Ji pasakojo, kad po šventės nuvyko pas bičiulio tėvus. Ten juos pavaišino skaniais pusryčiais, po šventės bičiulio mama pridėjo sumuštinių ir „ant drąsos” pusbonkę „baltosios”. Grįžtant iš Tauragės jie su nykščiu atsimatavo, kas kiek gali išgerti.

Pirmoji su parašiutu 

1936 m. birželio 7 d. aviacijos šventėje, kuri vyko Tauragėje, Antanina Liorentaitė iššoko parašiutu iš lėktuvo ir taip tapo pirmąja moterimi Lietuvoje, atlikusia šuolį parašiutu. Vėliau ji prisiminė, kad šuolį atliko savo iniciatyva: „Pati šokau per aeroklubo šventę. Man niekas nepasiūlė, bet ten pati pasiprašiau to šokimo. Tauragėj nieko ypatingo, tik krentant žemyn vėjas ne pagal apskaičiavimą buvo, tai jeigu būčiau nepatraukus virvutės, būčiau į Jūrą įkritus, upelis ten Jūra“. Lietuvos aeroklubo žurnalas ,,Lietuvos sparnai“ tuomet rašė: ,,… nusistebėjimą žiūrovams sukėlė panelė lakūnė A. Liorentaitė, iššokdama iš lėktuvo su parašiutu. Pradžioje žiūrovai net nenorėjo tikėti, kad tą drąsų žygį atliko moteris. Tačiau tauragiškiai netrukus įsitikino, kad tai tikrai moters žygis, ir karštai sveikino pirmąją Lietuvos moterį, iššokusią su parašiutu“. Tokia drąsa nebuvo atsitiktinė – Antanina nuo pat vaikystės mėgdavo karstytis ir nebijodavo aukščio. Pirmasis jos šuolis įvyko dar tada, kai jai buvo 8 metai. Tuomet ji kluone šoko nuo balkio į šiaudų šalinę.

 

1937 m. gegužės 16 d. minint LAK (Lietuvos visuomeninės civilinės ir aviacijos organizacijos) dešimtmetį Antanina Liorentaitė kartu su kitais 10 parašiutininkų Kaune dalyvavo grupiniame šuolyje, kurį stebėjo 30 tūkst. žiūrovų. Vėliau šuoliai buvo demonstruojami ir kituose miestuose. Liepos 18 d. per aviacijos šventę Alytuje Antanina vėl atliko šuolį su parašiutu.

1939 m. nutrūko Antaninos Liorentaitės skrydžiai. Kaip lapkričio 8 d. rašė Aviacijos ir oro apsaugos iliustruotas žurnalas ,,Lietuvos sparnai“: ,,Mūsų pirmoji civilinė lakūnė Antanina tarnybos labui iškelta į Vilnių“.

Literatūra

Liorentų būtasis laikas. Kaunas: Šakių viešoji biblioteka, 2021

Tamošauskas, I. Antanina Liorentaitė – pirmasis šuolis parašiutu Tauragėje. Tauragės krašto muziejus „Santaka“, 2021 m. Prieiga internete: https://tauragesmuziejus.lt/antanina-liorentaite-pirmasis-suolis-parasiutu-taurageje/

Kauno diena. „Ką mes žinome apie pirmąją Lietuvos lakūnę?“, 2013 m. balandžio 3 d. Prieiga internete: https://kauno.diena.lt/naujienos/kultura/ka-mes-zinome-apie-pirmaja-lietuvos-lakune-209165