Aušra Virvičienė, www.voruta.lt

2026 m. liepos 9–16 d. Romos Didžiojoje mečetėje (La Grande Moschea di Roma / Centro Islamico Culturale d’Italia, Viale della Moschea 85, 00197 Roma RM, Italija) pristatoma tarptautinė grupinė meno paroda „Mūsų jūra. Mistinė žinia“ („Mare Nostrum. Mystic Message“), suburianti menininkus iš į vairių pasaulio šalių.

Parodoje eksponuojama 50 meno kūrinių, atveriančių dialogą tarp skirtingų kultūrų, tikėjimų, meninių patirčių ir vizualinių pasakojimų. Pats parodos pavadinimas „Mare Nostrum“ primena Viduržemio jūros kultūrinę, istorinę ir simbolinę reikšmę, o paantraštė „Mystic Message“ žiūrovą kreipia į meną kaip į universalią žinią, gebančią jungti skirtingas bendruomenes.

Parodos atidarymas vyko liepos 9 d. Parodą pristatė meno kritikas Domenico Bruguglio. Parodos organizavimu ir ekspozicija rūpinosi Rosanna Guadagnino Zanoni, atstovaujanti meno erdvei „Frattina“.

Ši tarptautinė paroda išsiskiria ne tik dalyvių geografine įvairove, bet ir siekiu parodyti meną kaip bendrą kalbą, peržengiančią nacionalines, religines ir kultūrines ribas. Joje dalyvauja menininkai iš Italijos, Lietuvos, Brazilijos, Kinijos, Kroatijos, Egipto, Indijos, Japonijos, Šveicarijos, JAV ir kitų šalių. Skirtingos meninės praktikos čia susitinka bendroje erdvėje, kurioje tapyba, vizualiniai simboliai ir individualios kūrybinės patirtys tampa platesnio kultūrinio pokalbio dalimi.

Paroda „Mare Nostrum. Mystic Message“ kviečia žiūrovus ne tik susipažinti su šiuolaikinio meno kūriniais, bet ir permąstyti meno gebėjimą jungti žmones, kurti tarpkultūrinį dialogą bei perduoti prasmingą, jautrią ir universalią žinią.

Šioje parodoje Lietuvai atstovauja ir savo tapybą pristato VILNIUS TECH, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, profesorius dr. Remigijus Venckus. „Vorutos“ skaitytojai jau ne kartą turėjo galimybę susipažinti su profesoriaus rengiamais meno ir kultūros kritikos straipsniais. Portale taip pat buvo publikuotas ne vienas interviu, kuriame profesorius pasakojo apie savo kūrybą, meninius ieškojimus ir kūrybinės veiklos kontekstus.

Toliau kviečiame skaitytojus susipažinti su profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus mintimis apie dalyvavimą šioje tarptautinėje parodoje ir joje pristatomus du kūrinius iš ciklo „Žalios mintys“.

Aušra Virvičienė: Ką Jums reiškia dalyvavimas tarptautinėje parodoje ir kokią reikšmę tokia patirtis turi menininkui?

Remigijus Venckus: Man, kaip menininkui, dalyvavimas tarptautinėje parodoje yra itin reikšminga patirtis. Pirmiausia esu nuoširdžiai dėkingas dailininkei Zitai Vilutytei ir jos vadovaujamai organizacijai „Anima Mundi Academia“ už tai, kad mano kūrybą pristatė parodos organizatorėms ir kuratorėms Rosannai Guadagnino Zanoni bei Marijai Palladino. Būtent jų kvietimas suteikė man galimybę dalyvauti šiame svarbiame tarptautiniame meno renginyje Romoje.

Ši paroda man nėra vien tik galimybė pristatyti savo kūrybą tarptautinei auditorijai. Tai kartu yra ir profesinis įvertinimas, reikšmingas kūrybinės biografijos etapas, galimybė būti aktyvia tarptautinės menininkų bendruomenės dalimi, megzti naujus kultūrinius ryšius ir savo kūrybą matyti platesniame šiuolaikinio meno kontekste.

Dalyvavimas tokio masto parodoje leidžia išplėsti kūrybos matomumą, pasiekti naujas auditorijas, išbandyti save kitame kultūriniame kontekste ir aiškiau suvokti savo vietą tarptautinėje meno scenoje. Man tai yra svarbus ženklas, kad kūrybinis kelias tęsiasi, plečiasi ir įgauna naujų prasminių horizontų. Gal kiek drąsu taip sakyti, tačiau man atrodo, kad tokios parodos gali ženklinti ir naują, produktyvų kūrybos etapą.

Man svarbu ir tai, kad viešas kūrinių pristatymas skatina dialogą. Jis padeda ne tik ugdyti publikos skonį, bet ir pačiam menininkui augti: stebėti žiūrovų reakcijas, išgirsti kritikų bei kolegų pastabas, užmegzti ryšius su kuratoriais, kolekcininkais ar potencialiais rėmėjais. Todėl viešas žinomumas yra glaudžiai susijęs su menininko vertinimu tiek meno lauke, tiek meno rinkoje.

Kita vertus, man, kaip kūrėjui, viešas darbų demonstravimas yra ir vidinė disciplina. Jis padeda lavinti „akį ir ranką“, drąsiau eksperimentuoti su naujomis formomis, tikrinti savo idėjas ir geriau suprasti, kaip kūrinys veikia žiūrovą. Tokios patirtys tampa svarbia kūrybinio proceso dalimi.

A. V.: Dalyvaujate tarptautinėje grupinėje parodoje „Mare Nostrum. Mystic Message“, pristatomoje Didžiojoje Romos mečetėje. Ką Jums, kaip menininkui, reiškia galimybė pristatyti savo tapybą tokioje simboliškoje aplinkoje?

R. V.: Manau, kad tokia erdvė tapybai suteikia ypatingą reikšmę. Ji padeda meno kūriniui tapti giliu dvasiniu ir kultūriniu tiltu tarp menininko ir žiūrovo, tarp skirtingų istorijų, tikėjimų bei patirčių. Sakralioje aplinkoje tapyba įgyja naują, savitą galią — ji geba jungti kasdienį, žemišką žmogaus gyvenimą su Absoliuto / Dievo didybe, begalybės pojūčiu ir vidiniu susikaupimu.

Mečetė šiuo atveju man atrodo tarsi idėjos, minties ir žinios kanalas, o meno kūrinys joje tampa pačiu pranešimu. Jis gali trinti ribas tarp kasdienybės ir transcendencijos, skatinti žiūrovą ne tik stebėti, bet ir dalyvauti tam tikroje dvasinėje patirtyje. Viliuosi, kad meno kūriniai gali padėti sutaikyti politiškai, ideologiškai ar kultūriškai skirtingus polius, galbūt net priartinti krikščioniškąjį pasaulį ir islamą prie bendresnio dialogo.

Dalyvavimas šiame meno renginyje ir savo kūrinių matymas sakralinėje erdvėje, greta skirtingų autorių, leidžia iš naujo permąstyti tikėjimo esmę. Menas tampa priemone, padedančia aptikti bendrąsias patirties, jautrumo ir žmogiškumo prasmes už formalių kultūrinių ar religinių skirtumų.

Tapyba mečetėje veikia ir kaip tam tikra vizualinio pasakojimo dekonstrukcija. Menininkas tokioje erdvėje yra kviečiamas atsiverti dialogui su žiūrovu, o pats kūrinys ima veikti ne vien kaip estetinis objektas, bet ir kaip prasmių, simbolių bei vidinių būsenų laukas. Menas padeda dekonstruoti kultūrines tradicijas ir pamatyti pasaulį ne kaip „savą“ ar „svetimą“, bet kaip tarpusavyje susijusių struktūrų visumą.

Todėl kūrybos pristatymas tokioje vietoje man reiškia ir tam tikrą atsakomybę už vizualinę žinią. Menininkas prisiima atsakomybę už kūrinio poveikį, už jo gebėjimą kalbėti jautriai, pagarbiai ir prasmingai. Tokiu atveju svarbu, kad kūriniai nebūtų patiriami vien tik kaip dekoracija. Jie turėtų tapti dvasinės, kultūrinės ir žmogiškosios žinios skleidimo priemone.

A. V.: Parodos pavadinimą galima versti kaip „Mūsų jūra. Mistinė žinia“. Kokią „mistinę žinią“ šiame kontekste galėtų perduoti Jūsų tapyba?

R. V.: Kūrinių ciklo „Žalios mintys“ ėmiausi labai atsitiktinai ir netikėtai. Tiesą sakant, neturėjau nei aiškios pirminės idėjos, nei eskizo. Kita vertus, mano kūrybinis metodas ir yra niekada nedaryti eskizo. Prie drobės stengiuosi atsistoti taip, lyg būčiau ateivis, lyg niekada anksčiau nebūčiau bandęs tapyti.

Tai savotiškas bandymas nugrimzti į nuoširdžią vaikystę — į būseną, kurioje tapant nevaržo išankstinės nuostatos, taisyklės ar mintys apie tai, ką kiti pagalvos apie tavo kūrinį. Tapau, nes man gera. Galbūt todėl ilgainiui priėjau prie išvados, kad „Žalios mintys“ yra apie skaidrų ir nuoširdų protą, apie nevaržomą, nesuklastotą jausmą, o kartu ir apie gamtą, į kurią tarsi įžengiu pirmasis — į erdvę, kurioje dar niekada nebuvo žmogaus.

Man šis ciklas yra apie minties, jausmo ir patirties ekologiją. Tai bandymas bent trumpam apsimesti esančiu pirmapradėje būsenoje, o gal net pirmapradžiu genijumi. Žinoma, čia šiek tiek juokauju — tikrai nenoriu, kad mane laikytumėte genijumi. Veikiau šiek tiek provokuoju ir koketuoju su savo kūrinių žiūrovu, bandau grakščiai maivytis.

Tačiau iš tiesų man labai įdomu, kas šiandien gali būti šviežia, žvarbu ir pirmapradiška. Žinoma, tai beveik neįmanoma. Juk vargu ar įmanoma visiškai pirmapradė ekologija arba absoliutus ekologijos ekologiškumas. Vis dėlto pats bandymas apie tai mąstyti, prie to artėti ir tai tapyti man atrodo prasmingas.

A. V.: Jūsų apmąstymai apie ciklą „Žalios mintys“ atrodo artimi intuityviam kūrybos metodui. Juk būtent intuicija, spontaniškumas ir pasąmonės veikimas yra labai svarbūs meno istorijoje. Gal galėtumėte savo idėją pagrįsti platesniais meno istorijos kontekstais?

R. V.: „Žalių minčių“ koncepcija man atrodo artima dailininko Paulio Klee idėjai, kad kūrybinis procesas gali prasidėti nuo tam tikro pirmapradžio judesio. Klee yra siejamas su mintimi, jog linija gali „išeiti pasivaikščioti“ be iš anksto nustatyto tikslo. Man tai labai artima, nes tokioje kūryboje svarbus ne racionaliai suplanuotas rezultatas, bet pats judėjimas, pati forma, pati atsiradimo akimirka.

Klee savo kūryba tarsi primena, kad menas neturi vien atkartoti to, kas matoma. Priešingai — menas gali padaryti matoma tai, kas glūdi viduje, kas yra paslėpta, intuityvu, dar iki galo neįvardyta. Šiuo požiūriu man svarbi būsena, kai pirmiausia galvojama apie formą, liniją, spalvą, o visa kita ima rastis savaime. Tokia laikysena artima ir siurrealistų automatiniam rašymui, kai kūrybinis veiksmas išlaisvinamas iš griežtos racionalios kontrolės.

Kita vertus, mano bandymas per kūrybą grįžti į vaikystę gali būti suprantamas ir kaip nesąmoningas noras vėl tapti naujagimiu — žmogumi, kuris dar nieko nežino apie kultūrą, religiją, socialines taisykles, visuomenės lūkesčius ar net patį meną. Tai lyg siekis bent trumpam išsilaisvinti iš visuomenės, tradicijos ir religijos uždedamos naštos, kad būtų galima priartėti prie autentiškesnės būsenos.

Man atrodo, kad vaikystės žaidimas iš tiesų yra viena svarbiausių meno kūrybos ištakų. Žaidime veikia nevaržoma vaizduotė, netikėtumas, smalsumas ir pasitikėjimas savimi. Žaidybiškumas menininkui leidžia iš naujo patirti tą vaikystę, kurią jis galbūt jau yra pamiršęs — vaikystę iki traumų, iki mokyklos disciplinos, iki paauglystės kompleksų, iki karjeros, įsipareigojimų, nuolatinio rūpesčio kitais ir galvojimo apie tai, kaip esi vertinamas. Galų gale — iki tos egzistencinės nuojautos, kad laikas yra ribotas, kad gyvenimas artėja prie pabaigos, o dar tiek daug liko nespėta nuveikti.

Būtent žaidybinėje būsenoje menininkas, mano manymu, gali būti arčiausiai absoliuto / Dievo arba bent jau pačios gryniausios kūrybinės energijos. Tuo metu jis labiausiai pasitiki savimi, yra atviras, pažeidžiamas ir autentiškas. Tačiau kaip tik šią būseną iš menininko dažnai mėgina atimti tie, kuriuos galėtume vadinti visuomenės ar skirtingų bendruomenių normų sergėtojais, racionaliais mokslininkais arba „teisingai“ mus auklėjančiais mokytojais. Jie reikalauja aiškumo, tvarkos, taisyklių, paaiškinimų. O kūryba kartais prasideda kaip tik ten, kur taisyklės „suglaudžia ausytes ir neria į krūmus“…

A. V.: O kaip Jūs paaiškintumėte savo išsakytą labai įdomią minties ir jausmo ekologijos sampratą? Kaip ji dera su menine provokacija ir maivymusi?

R. V.: „Minties ekologija“ man artima Josepho Beuyso požiūriui, kad „mąstymas yra skulptūra“ — kad kiekviena kūrybinga mintis jau gali būti suvokiama kaip meno kūrinys. Kartu tai primena ir „ekosofijos“ praktiką, kurią plėtojo Félixas Guattari. Čia svarbus ne vien ryšys su gamta, bet ir jo suvokimas ne per išnaudojimą, kontrolę ar savinimąsi, o per jautrų, dvasinį dalyvavimą.

Bandymas pasiekti „pirmapradę ekologiją“ man atrodo prasmingas net ir tuomet, kai suvokiame, kad tai beveik neįmanoma. Galbūt kaip tik dėl to šis siekis ir tampa kūrybiškai įdomus. Juk pats neapibrėžtumas kartais yra daug prasmingesnis už dirbtinį tikslumą. Menas dažnai prasideda ten, kur sąvokos nebesugeba iki galo paaiškinti patirties.

Kai sudėtingų, apibrėžtumui nepasiduodančių dalykų beveik neįmanoma racionaliai paaiškinti, tuomet į pagalbą ateina meninis koketavimas, provokacija ir maivymasis. Man maivymasis nėra vien paviršutiniškas gestas. Tai gali būti priemonė dekonstruoti nusistovėjusias hierarchijas, auditorijos lūkesčius ir pernelyg rimtas meno suvokimo taisykles.

Tokiu būdu menininkas gali kurti savotišką „naująją ikoną“ — vaizdinį, kuris ne tik reprezentuoja tikrovę, bet ir ją veikia. Jis paliečia žiūrovo sąmonę, sukelia jausmus, išjudina vaizduotę ir leidžia jai dar labiau klaidžioti prasmės, iliuzijų bei vidinių patirčių labirintais.

A. V.: O kaip paaiškintumėte ankstesniame atsakyme jau paminėtą pirmapradės gamtos metaforą?

R. V.: Pirmapradė gamta iš esmės yra negalima. Tai būtų tokia gamta, kurioje dar niekada nebuvo žmogaus. Ji neegzistuoja mūsų patirtyje, nes žmogus, vos tik apie ją pagalvoja, jau ją paženklina savo žvilgsniu, kalba, vaizduote ir kultūra.

Vis dėlto šios pradinės būsenos paieška, man atrodo, yra artima daugeliui menininkų. Gamta jiems dažnai tampa laisvės, paslapties ir nepasiekiamos pilnatvės simboliu. Tai yra kažkas, ko negalima iki galo savintis, racionaliai paaiškinti ar visiškai suprasti. Ji išlieka kaip erdvė, kurioje galima ieškoti bendrųjų esmių, patirti svajingą nežinomybę, esančią už matomo pasaulio formų.

Man tai yra labai graži poezija — siekis neįmanomo, idealaus, metafizinio tikrumo arba visiško Absoliuto / Dievo jausminio ir protinio suvokimo. Galbūt būtent todėl ši metafora tokia svarbi menininkui. Juk menininkas tam tikra prasme yra įkūnytas Ikaras. Jis žino, kad nevalia pernelyg priartėti prie saulės, tačiau vis tiek negaili savęs ir skrenda. Jis to nesigaili, net jeigu ir rizikuoja negrįžtamai nusvilti sparnus.

A. V.: Pabaigai norėčiau paklausti, kokie yra tolesni Jūsų meninės kūrybos planai. Galbūt tęsite „Žalių minčių“ koncepciją?

R. V.: Reikia paminėti, kad būtent nutapęs keturis ciklo „Žalios mintys“ kūrinius stabtelėjau, peržvelgiau savo tapybą ir pagalvojau: juk „Žalios mintys“ yra žalio monochromatinio kolorito kūriniai… gal būtų prasminga sukurti ištisą kūrinių kolekciją, skirtą spalvai ir jos galiai.

2026 m. gegužės ir birželio mėnesiais labai daug skaičiau apie tapybą, ypač apie įvairių filosofų požiūrius į ją. Skaitymas buvo neatsiejamas nuo rašymo, todėl per šį laikotarpį parengiau gana išsamų, šaltiniais ir literatūra grįstą tekstą „Spalvos anatomija“. Būtent šis naujas tekstas tapo naujos koncepcijos pradžia.

Tiesą sakant, poreikis apmąstyti spalvą tapyboje kilo gerokai anksčiau. 2025 m. birželio 20–28 d. Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“ surengiau tapybos darbų parodą „Žirafa skabo lapus“, kuri buvo pristatyta kaip tapybos parodų ciklo „Laisvė ir atsitiktinumas“ dalis. Anuomet daug dėmesio skyriau spalvai. Nors ir anksčiau nevengiau darbo su spalvomis, o spalva man visada buvo labai aktuali, būtent paroda „Žirafa skabo lapus“ — taip pat ir taip pavadintas trijų drobių ciklas — tapo tam tikru lūžio tašku, posūkiu mano kūryboje.

„Žalios mintys“ šiuo atveju man atrodo lyg žvilgtelėjimas už kampo, bandymas pasitikrinti, ar šiuo keliu galima eiti toliau. O „Spalvos anatomija“ jau tampa nauja konceptualia kryptimi mano kūryboje.

Naujus „Spalvos anatomijos“ akcentus žiūrovai galės išvysti liepos pabaigoje mano parodoje Vilniuje, Trakų Vokės dvare. Tikiuosi, jog apie tai „Vorutos“ portalas dar informuos atskirai. Dalis kūrinių šiais metais taip pat bus eksponuojama Joniškio sinagogoje ir Ignalinos muziejuje. Kitais metais naujos parodos iš kolekcijos „Spalvos anatomija“ planuojamos ir už Lietuvos ribų.

Tad darbo tikrai nemažai, ir šiuo metu esu labai susikoncentravęs į šią kryptį. Vis dėlto apie „Žalias mintis“ vis dar svarstau. Man atrodo, kad ateityje ši idėja taip pat gali tapti nauja, savarankiška ir aktualia kūrybine koncepcija.

A. V.: Dėkoju Jums už pokalbį, atviras mintis ir galimybę iš arčiau pažvelgti į Jūsų kūrybos procesą, dalyvavimą tarptautinėje parodoje „Mare Nostrum. Mystic Message“ bei naujas menines kryptis. Linkiu sėkmės pristatant kūrinius Romoje ir įgyvendinant tolesnius kūrybinius sumanymus Lietuvoje bei už jos ribų.