Iš kairės: parodos rengėjas Gediminas Ruzgys ir Zigmas Tamakauskas. Kosto Ivanausko nuotr.

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas, www.voruta.lt

Prieš keletą dienų su vienu bendraminčiu draugu lankėmės Vilniuje. Mūsų tikslas buvo pamatyti Valdovų rūmuose eksponuojamą Baroko epochos žinomo dailininko Karavadžo paveikslą „Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“ ir kitą šiek tiek atnaujintą ekspoziciją.

Artėjančio 1941 m. Birželio sukilimo minėjimo proga apsilankėme ir Okupacijų bei laisvės kovų muziejuje, įsikūrusiame buvusiuose KGB rūmuose, kur per sovietinę okupaciją buvo kankinami bei žudomi ištikimiausi Lietuvos patriotai – laisvės kovotojai ir vykdomi kiti nusikaltimai slopinant laisvąjį žodį, tautinės minties apraiškas. Teko prisiminti ir 1957 metų Vasario 16-tosios išvakarėse mano gyvenamo VVU bendrabučio kambaryje atliktą kratą, paskui „ištaigingu“ KGB automobiliu nuvežimą į tų pačių rūmų rūsį, pradinio pažeminimo veiksmą, naktinius brutalius tardymus, sienos stiprumo tikrinimą su mano galva ir kitus patirtus ne visai malonius dalykus. Tuo pačiu teko maloniai prisiminti ir savo tada parodytą dvasinį tvirtumą. Tai primena čekistų bendradarbio – partokrato Imrijos Zakso rašytas laiškas mano tėtei. Laiške šis čekistų bendradarbis veidmainiškai rašo, kad norėjęs sūnui padėti, bet sūnus KGB organams nieko norimo nepasako, „Zigmas atkakliai slepia savo antitarybiškai nusiteikusius bendražygius…“.

Už tai to paties Zakso ir kitų kagėbistinių tarnų nurodymu buvau pašalintas iš universiteto ir išgabentas į rekrūtus Čeliabinsko srityje į pauralės bandyto atominio ginklo užterštą radiacijos zoną.

Susikaupimo minute pagerbėme 1-ojoje kameroje kalėjusius ir čekistų po baisių kankinimų nužudytus herojiškus partizanų vadus Joną Žemaitį-Vytautą bei Adolfą Ramanauską-Vanagą. Prisiminėme šiame rūsyje ir kitus nukankintus laisvės kovotojus, nužudytą dvasios milžiną vyskupą Vincentą Borisevičių, čia taip pat kalėjusius iškiliuosius mūsų tautos dvasios vadus: profesorių ir diplomatą – buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą arkivyskupą Mečislovą Reinį, vyskupą Pranciškų Ramanauską, palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, prelatą Alfonsą Svarinską ir kt. Buvo kankinami ir žudomi laisvės kovotojų kūnai, bet neįstengė okupantai nužudyti jų dvasios. Jų dvasia mūsų tautą visada stiprino nelengvame kelyje į Laisvę.

Grįžtant Gedimino prospektu, išgirdome nuo Žemaitės paminklo skverelio sklindančius Lietuvos himno garsus. Pagalvojome, kad tai Lietuvos radijo, švenčiančio savo 100-metį kažkur įsikūrusio punkto sklaida. Artėjant – išgirdome ir raiškiai bei iškilmingai tariamus 1941 m. Birželio sukilimo Deklaracijos žodžius. Jie sklido iš užslaptinto garsiakalbinio grotuvo, pagyvinusio patraukliai, plakatiniais stendais išdėstytą kilnojamą parodą, skirtą Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimo 85-erių metų sukakčiai pažymėti. Šią parodą, aukodami savo laiką, savanoriškai įrengė patriotiškai nusiteikę žinomi visuomenininkai – Birželio sukilimo dalyvio Gedimino Ruzgio sūnus dailininkas Gediminas Ruzgys ir Kostas Ivanauskas – mokslų daktaras, provizorius, Vilniaus universiteto dėstytojas. Pasikalbėjome su jais apie kai kuriuos mūsų istorijos puslapius, apie Birželio sukilimo priežastį ir esmę, apie istorinės Atminties ir tautinio orumo išsaugojimo būtinumą.

Minėdami 1941 metų birželio mėnesį įvykusį sukilimą prieš sovietinį okupantą, dar kartą pažvelkime į šį mūsų istorinės Atminties tarpsnį.

Birželio sukilimas, jo žingsnių eiga – tai garbingas mūsų istorijos, mūsų kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pakampių šešėliai, jo menkinimas vadinamomis „karinėmis akcijomis“. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie iššaukė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.

Didėja sovietinis teroras, miestuose kyla įvairių produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios kaimo ūkininką. Atsirado nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“… Su didėjančiu kolonistų atvykimu didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Metus pašeimininkavęs sovietinis okupantas, nusimetęs savo rafinuotą kaukę ir atvirai rodydamas savo tikrąjį grobuonies veidą, pradeda masinį Lietuvos žmonių trėmimą ir žudymą. Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina jos padlaižiai – Antanas Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis, Antanas Venclova, Petras Cvirka bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai. Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Petrašiūnų popieriaus fabrikas vos spėja „ryti“ čia suvežtas krūvas knygų. Kai kur nepatinkančios atėjūnams knygos buvo tiesiog deginamos vietose.

1941 metų birželio 14 dienos naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas, tos baisiosios birželio dienos. Tomis dienomis iš Lietuvos buvo ištremta tūkstančiai žmonių. Į tolimus rytus plataus Kazachstano / Jie grūda mūs brolius, Tėvynės vaikus / O ten, kur iš seno lietuviai gyveno, / Atvarė kolchozninkų juodus pulkus (V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Liaudies daina“, 1941-06-17). Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Panevėžyje, Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose, Budavonės miške. Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, 2014 m. rudenį jau išėjusio į Viešpaties namus, Liudviko Simučio tėvas Adomas. Daugelis manė, kad tik karas – vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas savo eilėraštyje „Prakeikimas“ rašė: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus, / Skundo, ašarų, verksmų gana! / Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombų smūgiai ir ugnių liepsna.

Pradėjo formuotis ir pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos, kaip antai „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir kt. Buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai, buriamos grupelės, kuriose vykdavo nelegalūs susirinkimai bei patriotinio turinio pokalbiai. Savo ruožtu NKVD pradėjo organizuoti masinį žmonių sekimą, verbuoti savo agentus. Kaip rašo Juozas Jankauskas savo knygoje „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje“ – buvo aktyviai sekami 1234 asmenys (be Vilniaus miesto), įtariami ginkluoto sukilimo rengimu. Daugiausia, anot minėtos knygos autoriaus, tai buvo Lietuvos karininkai, šauliai ir policininkai. Čia pat norėtųsi pateikti ir mano vaikystės gražų prisiminimą.

Šakių mieste prieš vadinamuosius liaudies seimo rinkimus – miesto gatvės buvo nukabinėtos agitaciniais raudonos spalvos plakatais, šlovinančiais Staliną ir vietos kolaborantus. Man tada buvo keturi metukai. Mano gerokai vyresnė pusseserė „Salemutė“ Dairutytė , parodžiusi didelę drąsą, pavakary vesdamasi mane už rankos, kita ranka plėšė nuo gatvės namų sienų ir stendų tuos suklijuotus plakatus. Tai pastebėjęs policininkas, dar vilkėdamas lietuviška uniforma, geranoriškai perspėjo: „Taip nedarykite, dabar jau rusų valdžia. Nukentėsite ne tik jūs, bet ir jūsų tėvai…“

Prisimenu savo viešėjimą pas buvusį užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Jis pasakojo, kaip Maskvoje per audienciją pas Staliną, šis jo paklausęs: „Kokia yra jūsų tautos svarbiausia varomoji jėga?“ Juozas Urbšys, tada nepagalvojęs apie pasekmes ir patikėjęs Stalino nuoširdumu, pasakęs mokytojų, ūkininkų, kunigų ir kitos inteligentijos sluoksnio vardus. Nemanytume, kad šis pokalbis turėjo lemti kiek vėliau kilusių represijų taikinį. Kremliaus vadovai jau viską buvo suplanavę iš anksto. Berijos patikėtiniai paskyrę Lietuvoje vidaus reikalų liaudies komisaru kolaborantą Aleksandrą Guzevičių, o jo pavaduotoju – rusą Piotrą Gladkovą, pirmiausia pradėjo naikinti geriausią mūsų tautos branduolį. Tarsi pildėsi jau vėlesniu laiku pasakyti sovietinio partokrato M. Suslovo atviri žodžiai: Lietuva bus, bet be lietuvių…

1940 metų spalio 9 dieną slaptame pogrindžio organizacijų atstovų susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Jos sukūrimo iniciatyvą parodė Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa. Šios sujungtos organizacijos išsamią programą parengė žinomas filosofas Antanas Maceina. Bronys Raila tapo rengiamų atsišaukimų autoriumi. Sudarytai Vyriausybei turėjo vadovauti Kazys Škirpa – pirmasis Lietuvos savanoris, 1919 m. sausio 1 d. su savo būreliu iškėlęs lietuvišką Trispalvę Vilniaus Gedimino pilies bokšte, dalyvavęs Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Tačiau vokiečių valdžia, norėdama sukliudyti Laikinosios vyriausybės veikimą ir jos ketinimą skelbti Nepriklausomybės atkūrimą, K. Škirpos iš Berlyno neišleido, paskyrusi jam net namų areštą. Dabar šį Lietuvos patriotą kai kurios jėgos stengiasi apjuodinti, primesti jam kai kurias nuo jo nepriklausiusias „apraiškas“…

Lietuvių aktyvistų fronto tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę

Kadangi LAF buvo jungiamoji organizacija, atstovavusi įvairius mūsų tautos sluoksnius – jos sprendimai buvo teisėti, kaip ir teisėtas jos vadovaujamas Birželio sukilimas.

Rengiant sukilimą, Lietuvoje buvo sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Šie štabai patvirtino 1941 metų balandžio 22 dieną pogrindyje sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Gali kilti klausimas, kodėl neužteko vieno, centrinio vadovaujančio štabo? Į šį klausimą atsakė mūsų pokalbio metu jau dabar Amžinybėje besiilsintis tuometinės Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis: Dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus – liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas. Šią tiesą patvirtino tolimesni įvykiai. 1941 metų birželio 8 dieną Vilniuje buvo suimtas vienas iš sukilimo organizatorių Vytautas Bulvičius. Kaip teigia V. Valiušaitis savo straipsnyje „Birželio 14-oji: rusų NKVD ir vokiečių Gestapas – prieš lietuvių tautą“ Vilniaus štabo išardymas įvyko slapta bendradarbiaujant NKVD ir Gestapui. Vokiečių žvalgybos bendravimo galimybę su sovietiniu saugumu nusako ir sukilimo organizatorius Pilypas Narutis -Žukauskas.

Vytautas Bulvičius su kitais suimtais aktyvistais po baisių kankinimų buvo sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu. Miesto sukilimui vadovauti ėmėsi išlikę antisovietinio pogrindžio nariai. Vienas iš jų – tuometinis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekanas, būsimasis profesorius Stasys Žakevičius-Žymantas.

Išdraskius Vilniaus štabą, bendrą sukilimo vadovavimą perėmė Kaunas. Čia pagrindinis Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs atskirame specialiame kambaryje Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje Aukštaičių gatvėje. Lauke nuolat budėdavo patikimas sargybinis, kaip tas Antanėlis Naumiestyje, saugojęs savo budria akimi dr. Vincą Kudirką nuo rusų žandarų išpuolio.

Birželio 22 dienos 5 val. Juozo Rudoko vadovaujamas sukilėlių būrys užima paštą. Sovietinės kariuomenės pagąsdinimui rusų kalba padaromas pranešimas, kad „vokiečių desantas užėmė Kauną“. Paskui buvo atjungtas okupacinės kariuomenės ryšių palaikymo su Maskva mazgas. Tai, žinoma, iššaukė sovietinės kariuomenės sutrikimą. Pulkininko Juozo Vėbros būrys užima Kauno radijo stotį. Pilypo Naručio žmonės – Radiofoną. P. Narutis, turėjęs Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje viceministro rangą, labai aktyviai vadovavo LAF jaunimo grupei. Vokiečių okupacijos metais jam teko Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio dalia, kurią jis pats pavadino „Štuthofo akademija“… (2000 m. Pilypą Narutį popiežius Jonas Paulius II apdovanojo Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o 2002 m. Lietuvos Prezidentas – Vyčio Kryžiaus ordinu). Šauniai dirbo ir Romas Šatas su savo bendražygiais, konstruodami nedideles radijo stotis. Vėliau Romas Šatas – fizikos-matematikos profesorius, pasižymėjo savo sumanumu dirbdamas JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje.

Kautynės su raudonarmiečiais vyko ir miesto gatvėse. Aktyviai kovėsi įmonių darbininkai, lietuviškos mokyklos išugdyti patriotiškai nusiteikę studentai, šauliai. Iš jų pažymėtinas Juozas Lukša, vėliau tapęs legendiniu Lietuvos partizanu.

Sukilime dalyvavo ir veiklus ateitininkas Juozas Juozaitis, vėliau tapęs žymiu Kauno gydytoju. Jo sūnus Modestas, taip pat iškilus gydytojas – kardiologas, yra didelis Lietuvos patriotas, turintis savyje ir gyvojo Tikėjimo dovaną, parengė gausiai iliustruotą knygą „Juozo Juozaičio akistatos“, kuriame pateikė savo Tėvelio – minimo sukilimo dalyvio dienoraščius, prisiminimus, užrašus ir dalį jo poetinės kūrybos.

Vytauto Didžiojo universiteto studentas Vytautas Rudminas žuvo keldamas Lietuvos Trispalvę ant dabartinės miesto savivaldybės pastato. Šį įvykį žymi prie šio pastato sienos įrengta Atminimo lenta.

Kariškis Gediminas Ruzgys vadovavo žvalgybos būriui. Atsargos karininko Broniaus Stasiukaičio vadovaujamas Žaliakalnio būrys apsaugojo nuo sunaikinimo Kauno vandentiekį.

Daktaras Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengia atsišaukimo į tautą Deklaracijos tekstą. 1941 metų birželio 23-iosios dienos 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu žodį taria Leonas Prapuolenis. Visai Lietuvai skelbiama džiugi žinia: Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.

Čia pat buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas. Pasauliui įvairiomis kalbomis per radiją buvo skelbiama, kad Lietuva atstato sovietų sulaužytą savo Nepriklausomybę, paneigdama mitą apie „savanorišką įsijungimą“ į Sovietų Sąjungą. Kaip rašoma prisiminimuose, žmonės tai išgirdę verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino, prie pastatų buvo keliamos lietuviškos Trispalvės vėliavos, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pradėjo gausti Laisvės varpas, prie Nežinomo kareivio kapo susirinkusi minia meldėsi, giedojo giesmes, tautos himną.

Šitas didingas tautos išsivadavimo nusiteikimas mano atmintyje yra išlikęs lyg įspūdingiausia penkerių metų vaikystės pasaka – išgirsta ir savo akimis matyta Šakių miesto aikštėje, kur susirinkusi daugybė žmonių minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes, sovietų piktadarybes, Trispalvių vėliavų gūsyje sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo himną, liejosi orkestro garsai. Šis įvykis bręsdamas širdyje kartu su mano tėvų patriotine nuostata turėjo didelio poveikio ir tolimesnio mano gyvenimo kelyje. Mama buvo katalikiškos patriotinės kultūrinės organizacijos „Pavasaris“ aktyvi narė, tėtis – Lietuvos šaulių sąjungos narys. Šia proga smagu prisiminti ir Kauno „Aušros“ gimnazijos savo mokytoją Alfonsą Vietriną, įžymų ilgų distancijų bėgiką, Birželio sukilimo dalyvį, saugojusį su jam patikėtu būriu dabartinio Lietuvos sporto universiteto pastatą. Tai turėtų pažymėti Atminimo ženklu universiteto vadovybė.

Kipro Petrausko padainuota daina „Saulelė raudona…“ buvo ženklas visuotiniam Lietuvos sukilimui. Sukilimas paplito visame krašte. Jame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją. Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kauno Senamiestyje – Marijampolės, Valančiaus, Birštono ir Daukšos gatvėse, Šančiuose, Aleksote. Ginant Aleksoto tiltą, žuvo karininkas lakūnas Jonas Dženkaitis. Vytauto Didžiojo tiltą sovietai, apimti panikos, susprogdino kartu su per jį žygiuojančiais savo kariais…

Ginant Petro Vileišio tiltą per Nerį, didelę narsą, šaudant rusų kulkosvaidžiams, parodė Juozas Savulionis, buvęs Vilniaus policijos nuovados viršininkas. Jis staigiu šuoliu sugebėjo nutraukti sprogdinimo laidus. Tai atlikęs – žuvo pakirstas priešo kulkų. Tiltas buvo išgelbėtas. Šiam didvyriui atminti Birželio sukilimo dalyvio Stasio Gorodeckio sūnaus Sakalo Gorodeckio iniciatyva ir lėšomis buvo pagaminta ir 2024 m. birželio 23 dieną prie šio tilto atramos atidengta Atminimo lenta. Ją pašventino kunigas Jonas Stankevičius.

Sukilėliai savo kariniais veiksmais siekė išlaisvinti Lietuvos žemę, apsaugoti nuo sunaikinimo mūsų tautos turtą, išvaduoti suimtuosius, apsaugoti nuo bėgančios raudonosios armijos teroro žmones. Kaip rodo prisiminimų statistiniai duomenys, sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų. Birželio 24 dieną sukilėlių rankose buvo jau visas Kaunas. Laikinoji vyriausybė susirinko į savo pirmąjį posėdį. Tik ne visi jos paskelbti nariai galėjo atvykti. Vokiečiai neišleido iš Berlyno atvažiuoti ministrų kabineto vadovo Kazio Škirpos. Labai skubiai reikėjo vokiečius pastatyti prieš įvykusį Lietuvos suvereninių įstaigų atstatymo faktą, kol jų kariuomenė nepasirodė. Neatvykus Kaziui Škirpai, jo pareigas teko perimti švietimo ministrui J. Ambrazevičiui, vadovavusiam Laikinajai vyriausybei iki jos likvidavimo.

Kauniečiai su dideliu įdomumu skaitė išėjusio laikraščio „Į Laisvę“ pirmąjį numerį.

Sukilėliai narsiai kovojo ir Vilniuje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Žemaitijos apylinkėse bei kitose Lietuvos vietose. Buvusiame Žemaičių Naumiesčio valsčiuje sukilėlių grupė, vadovaujama mokyklos vedėjo ir šaulio Vaclovo Žibaičio, padėjo sunaikinti Švėkšnos, Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio rusų pastatytas pasienio užkardas. Rusų karių grupelės per kaimus ir miškelius bėgo rytų link ir pakeliui žudė lietuvius ( Anatolijaus Žibaičio laiškas). Vilniaus sukilėliai birželio 23 dienos popietėje Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį. Per radiją sklido sukilimo vadovybės Deklaracijos žodžiai, Lietuvos himnas.

Vilniaus sukilime aktyviai dalyvavo ir Lietuvos žvalgybos didvyrė Marcelė Kubiliūtė. Ji priklausė Vilniaus miesto ir srities komitetui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai. (Tiesos.lt redakcija, 2021-06-13). Vilnius ar Kaunas tikrai turėtų pasipuošti šios legendinės Lietuvos moters paminklu.

Šis visuotinis tautos sukilimas turėjo didelio netikėtumo Lietuvos kolaborantų vadovui Antanui Sniečkui. Pasitraukęs į Rytų Lietuvą, jis ragino Jonavoje stovėjusius sovietinius tankus, kad šie grįžtų į Kauną atlikti savo kruvino darbo. Tada sukilėliai kreipėsi pagalbos į vokiečių karinę vadovybę. Pastaroji, atsiliepusi į sukilėlių prašymą, pasiuntusi lėktuvus, kurie subombardavę pakelyje į Kauną važiuojančių sovietinių tankų koloną. Apie tai rašė savo prisiminimuose dr. Jonas Venckevičius: važiuodami dviračiais pora kilometrų už Karmėlavos, kairėje kelio pusėje pastebėjome subombarduotų rusų tankų koloną. Keliasdešimt tankų riogsojo atsigręžę į Kauną…

Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo labai skaudūs mūsų kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Pažymėtina, kad Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną nenoromis pasauliui pripažino, pagarsindamas per radiją buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras V. Molotovas. Jis šiurkščiai pateikdamas žinią apie naujos krašto vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius. Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, tačiau nutylėdami patį sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.

Sukilimas pareikalavo ir nemažų aukų. Per sukilimą žuvo apie 4000 sukilėlių ir kitų žmonių. Birželio 26 dieną vyko žuvusių sukilėlių laidotuvės. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vardu kalbėjo ėjęs ministro pirmininko pareigas švietimo ministras profesorius Juozas Ambrazevičius. Jis sakė: Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. […] Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžosi numirti, kad tik svetimiems nevergautų…

To meto didžiosios valstybės, kariavusios antihitlerinėje pusėje Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės nepripažino bijodamos, kad tai nebūtų palaikoma prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių nenoras pyktis su sovietais lėmė ir pokario metų ilgą Lietuvos okupaciją. Sukilimo idėjinis tikslas neatitiko ir Vokietijos interesų. Vokiečiai nepripažino Laikinosios vyriausybės, nenorėjo su ja bendrauti. Laikinoji vyriausybė po šešių savaičių buvo priversta nutraukti savo veiklą.

Šiandien sukilėlių auką, kaip ir patį sukilimą, stengiasi kai kurios jėgos visai neprisiminti arba jį juodinti, sutapatinti su žydų tautos tragedija. Prieš kurį laiką buvo paviešintas kai kurių tituluotų žmonių, kuriuos šviesios atminties Algirdas Patackas pavadino „kvislingais“, laiškas „Dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkiama Lietuvos valdžia, prisidėjusi prie perlaidojimo. Šis laiškas, kaip rašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras A. Patackas, – paniekino žuvusių dėl Lietuvos laisvės auką, kurių vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui, jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape, kovojusius dėl tautos garbės, dėl jos laisvės.

Prisimintina, kad ir Lietuvos Respublikos Seimas, paveiktas zurofų, slavinų, vizentalių ir kitų piktų balsų, susvyravo, atšaukęs jau priimtą įstatymą, pripažinusį tuometinės Laikinosios vyriausybės statusą. Gaila, kad ir mūsų mokyklose kai kurie pavieniai mokytojai, apsvaiginti iškreiptų zurofiškų svaičiojimų, žydų žudymą priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį, jo tikslus. Kai kas stengiasi sumenkinti ar viešai niekinti mūsų herojiškos istorijos puslapių tikrovę, slopinti pasididžiavimą savo istorija, savo tauta. Kai kurie vykusio Birželio sukilimo ar partizaninio karo herojai apšaukiami be jokio teisinio įrodymo net žydšaudžiais. Kilus karui ir okupacinei kariuomenei traukiantis, tarpuvaldžio metu kilo kažkokia atkeršijimo akcija už tūkstančius ištremtų ir nukankintų lietuvių. Tačiau tai nereiškia, kad tokioms akcijoms pritarė Lietuvos Laikinoji vyriausybė ar sukilėlių vadovybė. Žydų tautos naikinimas – buvo Hitlerio politika. Jis tą patį darė ir kituose užgrobtuose kraštuose. Jau pačiomis pirmomis karo dienomis atvykęs į Kauną SS generolas Stahleckeris sudarė žydų naikinimo planus, stengėsi sukurstyti žydų pogromus, įsteigė Vilijampolėje žydų getą. Šia tema įdomių minčių spaudoje yra pateikusi Irena Tumavičiūtė, tyrinėjusi to laikotarpio istorinius faktus.

Laikinoji vyriausybė kiek galėdama stengėsi padėti žydams. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu net nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą von Pohl, jam pareikšdamas „kad Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Taip pat buvo kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Pats Ambrazevičius, kaip rašė jo Perlaidojimo komisija, asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą. Šiuo klausimu rūpinosi ir Lietuvos katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygių prieš žydų naikinimą. Pavyzdžiui, vien prelatas Stanislovas Jokūbauskis iš Vilijampolės žydų geto išgelbėjo apie 20 vaikų.

Nutraukus Laikinosios vyriausybės darbą, J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę organizaciją – subūrė Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, kuris 1942 metais išaugo į Tautos tarybą. Įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, J. Ambrazevičius buvo paskirtas Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. Vėliau toje organizacijose turėjo ir kitas svarbias pareigas, rengė leidinius, memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido. Su VLIK-o vadovybe lankėsi Vatikane, kur buvo priimtas popiežiaus Pijaus XII.

Lietuvos Laikinoji vyriausybė stengėsi atnaujinti 1938 metų Konstitucijos veikimą, pasmerkdama 1940 metų sovietinę agresiją prieš Lietuvą. Tačiau užėmę mūsų kraštą vokiečiai vis labiau ėmė trukdyti vyriausybės darbui, kuri stengėsi suvienyti vienam tikslui visas lietuvių politines jėgas, atstatyti kraštą. Liepos mėnesio 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Laikinosios vyriausybės tolimesnė veikla pasidarė neįmanoma. Rugpjūčio 5 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios vyriausybės posėdis. Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir pats sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai savo pasitikėjimo jėgas. Kaip pažymėjo profesorius Vytautas Landsbergis – Laikinoji vyriausybė padarė milžinišką dalyką: per keletą dienų atkūrė buvusią lietuvišką administraciją.

Lietuva elgėsi garbingai ir mes turėtume stengtis išryškinti Lietuvos unikalumą Europoje. Kiek šalių buvo užimtos, pavergtos tai Vokietijos, tai Sovietijos. Vienintelė Lietuva sukilo ir iškart prieš abu tironus. Hitleris juk buvo uždraudęs daryti tai, ką Lietuva padarė. Tad tai buvo sukilimas ir prieš Hitlerį. (Vytauto Landsbergio kalba vykusioje 2025-06-20 konferencijoje Seime).

Tūkstančiai sukilėlių parodė Lietuvos gyvybingumą, Lietuvos interesų gynimą. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpio išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos. Šia kryptimi, stiprindama ugdymo procese patriotizmo nuostatą, savo tautos dvasinių vertybių branginimą, turėtų eiti ir mūsų dabarties mokykla. Žurnalistas Bronys Raila rašė: Sukilimas buvo grynai lietuviškas reikalas ir savo svarbiausiu uždaviniu turėjo tik lietuvių tautos išlaisvinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus.

Aktyvus rezistentas teisininkas Mykolas Naujokaitis priduria, kad sukilimo nuostata buvo „viską atiduoti Lietuvai – šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai – tokia nuostata vadovavomės“. Tą patį mūsų pokalbiuose pažymėdavo ir jau Amžinybėn išėję buvusios Laikinosios Vyriausybės pramonės ministras daktaras Adolfas Damušis, taip pat – dr. Mindaugas Bloznelis, akademikas Antanas Kudzys ir kiti idėjiniai sukilimo dalyviai.

Apie 1941 m. Birželio 22-28 d. sukilimą būtų galima dar daug kalbėti, apie jį nemažai ir parašyta. Apie minimą sukilimą rašė ir kalbėjo tęstinio mokslo darbų leidinio „Lietuvos istorijos studijos“ redkolegijos buvęs atsakingasis sekretorius dr. Sigitas Jegelevičius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011 metais parengė išsamią monografiją „Lietuvių tautos sukilimas…“ Profesorius Vytautas Landsbergis keliose savo parašytose ar parengtose knygose taip pat nagrinėja Birželio sukilimą kaip Lietuvos pasipriešinimą okupantams.

Profesorius Edvardas Gudavičius, kalbėdamas apie Birželio sukilimą sakė: tai buvo vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis. Sukilimo įtakoje tauta atgavo savo jėgas, pasitikėjimą, ryžtą, davusį impulsą tolimesnei 10 metų trukusiai legendinei partizaninei kovai prieš antrą kartą okupavusią mūsų šalį – Sovietų Sąjungą.

Išlaikant Birželio sukilimo atmintį daug nuveikė buvusios „Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas Žaldokas. Vytauto Didžiojo universitete buvo įrengti sukilimo vadovų gen. štabo majoro V. Bulvičiaus, pulkininko dr. J. Vėbros, prof. dr. A. Damušio, ekonomisto L. Prapuolenio, inžinieriaus P. Naručio ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės Ministro Pirmininko prof. dr. J. Ambrazevičiaus portretiniai skulptūriniai reljefai (skulptorius S. Žirgulis). Prieš kurį laiką darant pastate remontą, šie portretiniai sukilimo vadų reljefai buvo nuimti. Nors praėjo nemažai laiko – remontas jau senokai atliktas, tačiau iki šiol šis memorialas neatstatytas. Kodėl to nepadaryta? Nejau dabartinei universiteto vadovybei nerūpi mūsų garbingos istorijos Atmintis, nerūpi ir prieškario garbingo universiteto išugdyti Laisvės kovotojai, vieni iš pirmųjų išdrįsę tiesti kelius iš sovietinės vergijos į Lietuvos laisvę. O gal dabartinė universiteto vadovybė, paveikta sovietinės ar zurofiškos propagandos, savo neveiklumu ignoruoja ir patį sukilimą? Visokių klausimų kyla.

Gera, kad Petrašiūnų kapines puošia skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis paminklas pulkininkui Kaziui Škirpai, 1941 m. Birželio sukilimo organizatoriui. Kauno senosiose kapinėse, jau brėkštant Lietuvos atgimimui, Jaunalietuviai sukilėliams atminti pastatydino medinį kryžių, kuris priešiškų jėgų ne kartą buvo suniokotas ir vėl atstatytas. 1991 metais sukilėlių menamoje kapų vietoje buvo pastatytas paminklas „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis, architektas F. Miliūnas, fundatorius – Australijoje gyvenęs buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris).

Minėtos Sukilėlių sąjungos iniciatyva Senosiose kapinėse atnaujintas sukilėliams skirtas memorialas – pastatyta 40 naujų bronzinių kryžių, įamžinančių 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo bei jo dalyvių atminimą. 2012 metais į tėvynę grįžo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo dr. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai. Jie iškilmingai palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje. Obelių kapinėse (Rokiškio raj.) atstatytas sovietinės valdžios sunaikintas didingas sukilėliams paminklas. Birželio sukilimą žymi įvairiose Lietuvos vietose pastatyti didesni ar mažesni paminklai, sukurtas filmas.

Gerai, kad kalendorių lapeliuose pažymėta Birželio sukilimo data. Tačiau Lietuvos valdžia, matyt pasidavusi kai kurių jėgų spaudimui, iki šiol nesiryžta parodyti iniciatyvos minėti šį visuotinį mūsų tautos vykusį pasipriešinimą tam pačiam, tik kitaip pasivadinusiam rusiškam imperializmui, su kuriuo dabar kovoja narsi ukrainiečių tauta. Nesmagu, kad tos pačios jėgos nurodinėja, koks turi būti ir mūsų istorijos turinys. Prisimename įvairių organizacijų daugkartinį Kreipimąsi į LR Seimą ir Vyriausybę, kad būtų vėl įstatymiškai įteisinta Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Deklaracija, skelbusi Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Deja, teigiamo atsakymo nesulaukta. Malonu, kad šią istorinę Atmintį stengiasi išsaugoti patriotinės visuomeninės organizacijos, tai vienur, tai kitur surengdamos minėjimus. Neseniai patriotinės krypties visuomeninių organizacijų ir kai kurių LR Seimo narių iniciatyva Birželio sukilimo tema įvyko konferencija Seime, kurioje buvo nagrinėta vykusio Lietuvoje sukilimo sąsaja su tarptautiniais to meto įvykiais. Malonu, kad šioje konferencijoje dalyvavo ir užsienio kai kurių valstybių atstovai.

Minint Birželio sukilimą ir kitas mums brangias datas turėtume pamąstyti ir apskritai apie mūsų tautos istorijos tėkmę, dar kartą prisiminti jos Laisvės kelią, nušviestą pasišventusių žmonių aukų, vilties, tikėjimo bei ryžto žiburėliais.

Daug tikėtasi iš naujojo Vilniaus miesto mero. Gerai, kad šalinami žymenys, šlovinusieji okupacinę sovietinę valdžią, Lietuvos pavergimą. Tačiau kaip suprasti sistemingo stabdymo tęsinį pastatyti Lukiškių aikštėje Lietuvos laisvės kovoms atminti paminklą?.. Vilkinama ir numatyto paminklo statyba pirmajam Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai. Vengiama pripažinti mūsų dvasinės kultūros, tautiškumo ir patriotizmo išsaugojimo svarbą, kai kurių Seimo narių rankomis kėsinamasi toliau ardyti lietuvių kalbos gramatikos sandarą, siaurinant valstybinės kalbos vartojimo erdvę.

Vilniaus miesto gatvėse viešosiose reklamose ir iškabose vis daugiau mirga nelietuviški užrašai, viešose aptarnavimo vietose jau kai kur net negalima lietuviškai susikalbėti. Tas pats pasakytina ir apie Kauną. Per radiją ir televiziją vis labiau vietoje lietuviškų tinkamų žodžių skamba jų nelietuviški pakaitalai… Seime siūloma net leisti suslavinti kai kurias moterų pavardes, dar kartą sujaukti mūsų kalbos rašyseną, dėliojant mums svetimus vadinamus diakritinius ženklus. Kaip savo laiku pažymėjo Gintaras Beresnevičius, – žodžiai „Lietuvių tauta“ ar „Lietuvos interesai“ kai kam jau tapo nepadorūs pasakymai… Vengiama vartoti ir buvusios ne verstinės lietuviškos atsisveikinimo formos.

Šiame sūkuringame, daug įvykių turinčiame gyvenime turėtume nepasiduoti svetimų vėjų gūsiams, besiskverbiantiems į mūsų sąmonę propagandiniams dūmams. Žadinkime žmonių širdyse patriotinius jausmus. Patriotizmas, o ne popierinis pilietiškumas stiprina mūsų valstybės pamatus, kelia jos dvasią, žadina kūrybinės minties energiją.

Didžiuokimės Birželio sukilėlių ir kitų laisvės kovotojų narsa, nuolat prisiminkime jų auką. Didžiuokimės savo istorija, dar nesutryptomis mūsų tautos dvasinėmis vertybėmis, išlaikydami savo orumą, tautinę savimonę, atmintį, tikėjimą, meilę ir viltį. Visada savo širdyje nešiokime tą mažą žemės gabalėlį, kuris vadinas Lietuva.