Lubov Lisitsa/Pixabay.com nuotr.

Liepos viduryje, pirmadienį, apie septintą valandą ryto maždaug keliolika vaikų atvyko į dieninę stovyklą Šiaurės Lietuvoje. Stovykla prasideda vadovams surenkant vaikų telefonus į dėžutę. Pirmoji vaikų reakcija beveik visada buvo tokia pati, dažniausiai jie tiesiog stovi, dairosi, nežino, kur dėti rankas.

Viena vadovė, su vaikais stovyklose dirbanti jau šešerius metus, pasakojo, kad ji tai vadina „tuščio ekrano momentu“, kai vaikai dairosi aplinkui tarsi laukdami, kol kažkas jiems parodys, ką daryti ar spausti, ir šis momentas trunka nuo dešimties iki trisdešimties minučių, priklausomai nuo vaiko amžiaus bei nuo to, kiek laiko jie praleidžia prie ekranų namuose.

Bet po to prasideda kažkas, ką stebėti, kaip ji pati sako, niekada nepabosta, nes vienas vaikas nuo žemės pakelia pagalį, kitas randa akmenį, trečias sugalvoja taisyklę, ir jau po valandos jie žaidžia žaidimą, kurio niekas jų nemokė, su taisyklėmis, kurias sukūrė patys ir kurias keičia kaskart, kai kažkas pasirodo neteisinga. Tai mokslininkų vadinama nestruktūruotu žaidimu.

2026 metų kovo mėnesį publikuotoje apžvalgoje, apėmusioje 35 tyrimus nuo 2020 iki 2025 metų apie nuo aštuonerių iki dešimties metų vaikų žaidimo modelius, tyrėjai nustatė jau visiems matomas tendencijas: nestruktūruotas laisvas gyvas žaidimas vaikų kasdienybėje nyksta, skaitmeninis žaidimas populiarėja.

Svarbiausia yra ne tai, ar vaikas turi ekraną, o tai, kokio tipo žaidimo patirtį jis gauna. Laisvas žaidimas buvo nuosekliai siejamas su teigiamais raidos rezultatais, tokiais kaip kūrybiškumas, vaizduotė, gebėjimas valdyti emocijas ir socialinių problemų sprendimo įgūdžiai, o ilgesnis skaitmeninio žaidimo ir ekranų laikas dažniau koreliavo su prastesniu miegu, mažesniu fiziniu aktyvumu ir tam tikrais socialiniais bei emociniais iššūkiais.

Tyrėjai pabrėžė, kad šie ryšiai yra koreliaciniai, tačiau tendencija aiški, ekranai nebūtinai kenkia patys savaime, bet jie dažnai pasiglemžia laiką, kuris kitu atveju būtų skirtas sveikam vystymuisi būtinoms veiklomis.

Su šeimomis Kaune dirbantis vaikų psichologas Tomas Ramanauskas man teigė, kad didžiausias pokytis, kurį jis pastebi per pastaruosius penkerius metus, yra tai, jog vaikai prarado gebėjimą nuobodžiauti. „Nuobodulys yra būtina kūrybiškumo sąlyga, nes kai smegenims nėra ką apdoroti iš išorės, jos pradeda generuoti kažką iš vidaus, ir būtent tada gimsta žaidimai, istorijos, idėjos“, kalbėjo jis.

„Bet kai vaikas nuo trejų metų yra pripratęs, kad bet kurią nuobodulio akimirką galima atidaryti programėlę ar įjungti vaizdo įrašą, tas vidinis kūrybos mechanizmas nyksta, ir kai staiga atimi ekraną, vaikas tiesiog nežino, ką daryti, nes jis niekada neturėjo pakankamai tuščio laiko, kad išmoktų kažką veikti pats.“

Lietuvos mokslininkų tyrimas atskleidė, kad nuo keturiolikos iki septyniolikos metų paaugliai mokyklos dienomis prie ekranų praleidžia vidutiniškai keturias su puse valandos, o laisvadieniais beveik šešias, kai tuo tarpu kas penktas naršo nuo septynių iki aštuonių valandų. Pietų Australijos universiteto duomenys rodo, kad per vasaros atostogas devynerių ar dešimties metų vaikai prie ekranų praleidžia beveik 40 procentų daugiau laiko nei per mokslo metus, o tai reiškia, kad daugeliui vaikų vasara tampa ne laisvų žaidimų, bet intensyvaus ekranų vartojimo laikotarpiu.

Panevėžio rajone įsikūrusi vasaros stovykla „Basakojis“ yra viena iš tokių, kurios vadovai stengiasi mažinti telefonų ir kitų ekranų naudojimą. Jos vadovai pastebi, kad didžiausias lūžis paprastai įvyksta antrąją dieną, kai vaikai jau nebeprisimena ar turi telefoną, nes būna užsiėmę kažkuo, kas jiems iš tikrųjų patinka, ir tas kažkas beveik niekada nebūna tai, ką suaugusieji būtų suplanavę. Viena grupė gali sugalvoti žaidimą su lazdomis ir akmenimis, kurio taisyklės keičiasi kas dešimt minučių. Kita gali valandą stebėti skruzdėlyną. Tas kūrybinis šuolis, kuris prasideda po trumpo nepatogaus tuščio laiko, yra būtent tai, ką tyrėjai vadina nestruktūruotu laisvu žaidimu, ir jis atneša naudos, kurios joks suplanuotas užsiėmimas negali duoti.

Kūrybiškumo tyrimai rodo, kad maždaug nuo 1990 metų vaikų kūrybiškumo balai, matuojami Torenso kūrybinio mąstymo testais, nuosekliai krinta, ir didžiausias nuosmukis matomas tarp darželinukų ir pradinukų, būtent toje amžiaus grupėje, kurioje laisvas žaidimas lauke sumažėjo labiausiai.

Tai nereiškia, kad ekranai tiesiogiai sunaikino kūrybiškumą, bet laiko kaina yra reali, nes kiekviena valanda prie ekrano yra valanda, kurios vaikas nepraleido galvodamas, ką daryti su pagaliu, akmeniu ar draugų būriu tuščioje pievoje. Žurnale „Frontiers in Psychology“ 2024 metais publikuotas tyrimas, stebėjęs paauglius dviejų savaičių stovyklos tipo programos metu, nustatė reikšmingą empatijos ir emocinės savitvardos pagerėjimą, ir tyrėjai tai susiejo būtent su grupinėmis veiklomis bei palaikančių suaugusiųjų buvimu, o ne su konkrečiomis pamokomis ar programomis, bet su pačia aplinka, kurioje vaikai turėjo laisvės ir erdvės veikti kartu.

Japonijoje atliktas tyrimas nagrinėjo vaikų, kurių laikas prie ekranų viršijo valandą per dieną dvejų metų amžiuje, nervų sistemos raidos rezultatus sulaukus ketverių metų ir nustatė reikšmingai žemesnius komunikacijos bei kasdienių gyvenimo įgūdžių balus, palyginti su bendraamžiais, kurie ekranais naudojosi mažiau.

Vokietijoje septyniasdešimt šeši paaugliai dalyvavo dešimties dienų programoje be ekranų gamtoje, ir po programos jų psichikos sveikatos rodikliai pagerėjo, o tyrėjai padarė išvadą, kad laikas atokiau nuo įprastinio ekranų užvaldyto gyvenimo būdo gali kompensuoti neigiamą technologijų poveikį sveikatai.

Kinijoje atliktas tyrimas su beveik 23 tūkstančiais paauglių nustatė, kad mokyklų aplinkos žaluma buvo reikšmingai susijusi su retesniais depresijos simptomais, ypač tarp ekonomiškai pažeidžiamų mokinių, kurių ekranų laikas neviršijo dviejų valandų per dieną.

Visi šie duomenys veda prie tos pačios išvados, kad ne ekranų atėmimas savaime yra vertingas, o tai, kas ateina į jų vietą, ir gamtoje ši alternatyva atsiranda natūraliai, be jokio planavimo.

Vilniaus universiteto mokslininkai, tyrinėjantys ekranų poveikį vaikų sveikatai, rekomenduoja taisyklę nulis, viena, dvi, trys arba keturios: iki dvejų metų jokių ekranų apskritai, nuo dvejų iki penkerių ne daugiau valandos per dieną, nuo šešerių iki dešimties ne daugiau dviejų valandų, nuo vienuolikos iki trijų ar keturių valandų, įskaitant ir mokymąsi. Tačiau realybė tokia, kad dauguma šeimų tų ribų nesilaiko, ir ne todėl, kad tėvams nerūpi, o todėl, kad ekranai yra visur ir tai yra lengviausias būdas užimti vaiką, kai tėvai dirba, ruošia vakarienę ar tiesiog yra pavargę.

Stovykla šiame kontekste veikia kaip savaitės ar dviejų perkrovimas, laikas, per kurį vaikas prisimena, kad jis moka žaisti be ekrano, kad jam nereikia nuolatinės išorinės stimuliacijos ir kad nuobodulys yra ne bausmė, o pradžia kažko, kas gali būti kur kas įdomiau nei bet kuris vaizdo įrašas.

Grįžę iš stovyklos vaikai dažnai bent kelias savaites žaidžia kitaip ir praleidžia daugiau laiko lauke, daugiau bendrauja su bendraamžiais bei sugalvoja daugiau improvizuotų žaidimų su pačių sukurtomis taisyklėmis. Ilgainiui šis efektas blėsta, nes namų aplinka grąžina senus įpročius, bet pati patirtis išlieka, ir vaikai, kurie žino, kad gali smagiai leisti laiką be telefono, jau yra visai kitokioje pozicijoje nei tie, kurie to niekada nepatyrė.