Svetlana Pavlichenko. Asmeninė nuotr.

Svetlana Pavlichenko, Chersono apskr. laikraščio „Tavriyskie vesti” vyr. redaktorė, Ukrainos nacionalinės žurnalistų sąjungos narė, istorijos žurnalas „Voruta”, nr.4, 2025

Brangi redakcija. Straipsnis, kurį jums atsiunčiau, ne visiškai atitinka šio žurnalo formatą, juk reportažas ne tik apie mano kelionę į Tėvynę, kur tęsiasi karas. Tai ir apie mano jausmus, kaip ir jausmus ukrainiečių, kurie yra kraujo praliejimo epicentre; apie pareigą, gailestingumą ir apie tai, kaip karas pakeitė šalį ir žmones. Aš labai noriu, kad kiekvienas, kuris perskaitys mano pasakojimą, įsivaizduotų save ukrainiečių vietoje ir tikiuosi, kad tada daug kas taps aiškiau.

Lietuva-Ukraina-Lietuva. Dvi savaitės neramių dienų

Aš pavargau nuo dvigubo gyvenimo

Spalis, 2025 m. Aš atvėriau akis, suprasdama, kad dar neatsibudau, ir užsimerkiau. Ypatingos motyvacijos atsibusti ir nebuvo. Tiesiog prasidėjo dar viena diena iš tūkstančio su savo mažomis problemomis, nereikšmingais tikslais, ir šią dieną reikėjo tiesiog pragyventi iki vakaro, kad naktį vėl pasinerčiau į praeitį. Juk kaip tik ten labai daug rūpesčių ir tikslų. Ten liko mano mylimas darbas, mano skaitytojai, kuriems kartais redakcija – paskutinė instancija ieškant teisingumo. Ten manęs laukia mano draugai, mano rūpesčio reikia namams ir sodui, o svarbiausia – mano tėvams.

Bet nesibaigiantis už lango lietus man primena realybę: aš ne namuose ir tai dar viena mano naujo gyvenimo Lietuvoje diena. Diena, labai panaši į praėjusias ir būsimas, kur visai kitokia Aš įprasminsiu laiką naujais rūpesčiais, suteikdama jiems svarbos. Šiuo momentu kažkaip ypatingai stipriai suvokiu, jog pavargau. Pavargau nuo dvigubo gyvenimo ir šis kartais primena šizofreniją. Dieną aš Lietuvoje – tai dirbu, tai ieškau darbo. O naktį esu Ukrainoje, kairiajame Chersono srities krante, savo labai mylimame rajono centre sudarinėju eilinį rajono laikraščio numerį, einu į svarbius posėdžius merijoje ir vykdomąjame komitete, dalyvauju rengiant šventes, organizuoju akcijas ir konkursus. O vakare, patenkinta ir pavargusi nuo virtinės rūpesčių, grįžtu namo. Gatvės dalį nuo autobuso iki namo silpnai apšviečia žibintai. Aš žvelgiu į tolį, bandydama nuspėti: mano vyras namuose ar dar dirba. Iš anksto neskambinu jam į mobilųjį. Man tai kaip ritualas: eiti ir spėlioti. Ir jei jis jau namuose, langai sutinka mane jaukia šviesa, kambarys – šiluma nuo spragsinčių krosnyje malkų ir skanios vakarienės kvapu…

Spalis, 2025 m. Netikėtai nusprendžiu, kad man tiesiog būtina nuvažiuoti į Tėvynę. Taip, į kairįjį Chersono srities krantą, man, žinoma, nepatekti, bet pas sūnų į Mykolajivą, aplankyti kolegų ir draugų, kuriems pasisekė išvažiuoti į Ukrainos kontroliuojamą dalį, aš galiu!!!

Ir štai mane jau sutinka Lvivas ir … sirena. Pasirodo, kad per šiuos metus atpratau girdėti šį baisių kauksmą, kuris skverbiasi į kiekvieną tavo smegenų ląstelę ir ten dalijasi į milijonus ryškių blyksnių. Taip, sirena Lvive, ačiū Dievui, gaudžia retai. Vakarinė mano šalies dalis gyvena giliame užnugaryje iš dalies dėl artumo Europos Sąjungos sienoms. Europą gąsdinti savo jėga ir galia karinga šalis, žinoma gali, bet pademonstruoti atvirą agresiją prisibijo. Čia net remontuojami ir platinami keliai, dirba statybos kranai, didindami daugiabučių aukštus, kabo ryškūs reklaminiai stendai ir pramoginių renginių anonsai.

Visai ne į temą, bet kažkodėl atmintis man primena Vasylivkos–Zaporižios kelio vaizdelį. Būtent šį kelią įveikėme, išvažiuodami iš okupuoto prieš trejus metus. Beveik savaitę stovėjome eilėje prie kontrolės punkto, kuris 2022 metų liepą buvo vienintelis patekimas į laisvą Ukrainą. Dieną įkaitusiame nuo Saulės autobuse laukėme savo eilės, o nakčiai važiavome į artimiausią kaimą, kur mums leido pernakvoti, – kas už pinigus, kas iš gailestingumo. Žinoma, sumokėjus barzdotiems kaukaziečiams, buvo galima išvažiuoti be eilės. Moterims – pigiau, iš vyrų ėmė priklausomai nuo amžiaus. Todėl iš nenorinčiųjų laukti jau susidarė atskira eilė. Čia vietiniai suorganizavo prekybos miestelį. Arbata, kava, šaltas vanduo, užkandžiai, higienos priemonės. Bet valgyti mes vengėme. Ir ne tik todėl, kad pinigų nelabai buvo, o kainos buvo kaip kurorte. Atsiprašau už buitines smulkmenas, bet šiame savaime susikūrusiame „paslaugų miestelyje“ nebuvo tualetų. Vietoj jų – jau seniai siaubingai prišiukšlintos kelio šalikelės ir laukai su lentelėmis „Atsargiai, minos!“

Ir štai penktą dieną atėjo ir mūsų eilė. O tada prasidėjo asmeninių daiktų apžiūra ir įrenginių patikra. Neduok Dieve, tavo telefone ras kažką, kas byloja apie tavo neapykantą rusų okupantams. Dėl galimos rizikos daugelis su savimi ėmė mygtukinius telefonus ir pirko „rusų SIM korteles“, kurios veikė tik okupuotose Ukrainos teritorijose. Pagal jas net į Krymą nebuvo galima prisiskambinti.

Iš štai „Pilkoji zona“. Asfalte kyšo nesprogę sviediniai, namai žvelgia lyg aklais, sprogimo smūgių bangų išdaužtais langais, vėjas plaiksto nutrauktus elektros laidus, ir visur juodi sudegusių automobilių griaučiai. Tai Kamianskė – gyvybės kelias šimtams tūkstančių ukrainiečių, kurie palikdavo savo namus, kad nebūtų okupuotųjų dalimi, kad atlaisvintų teritoriją kariniams veiksmams ir duotų Ukrainos karinėms pajėgoms galimybę grąžinti šalies vientisumą…

2025 m. realybėje Vakarų Ukrainos kraštovaizdžiai tiesiog gniaužia kvapą. Jei ne sirena, atrodo, mažai kas čia byloja apie karą. Bet mes įvažiuojame į miesto gilumą ir Lvivo gatvės įgauna tarsi maskuojamąją spalvą. Labai daug kariškių, sužeistų kariškių, kuriems teikiama reabilitacija viename iš ramiausių šalies kampelių. Čia įsikūręs didžiausias mūsų kareiviams Vakarų reabilitacijos centras. Čia taip pat sutelkta apie 150 tūkst. ukrainiečių, laikinai perkeltų iš okupuotų ir pafrontės teritorijų. Taip, šiame regione, laimei, nešvilpia sviediniai, bet jis pasiskyrė sau svarbiausią misiją – reabilituoti sužeistą kūną ir sielą. Vakarų Ukraina tapo laikina tėvyne ir daugeliui mano žemiečių. Chmelnyckio mieste įkurtas pagalbos chersoniečiams centras „Svobodnyje vmeste“ („Laisvi kartu“).

Taip, mano žemiečiams, kurie paliko gimtąsias vietas, moralinė parama būtina kaip oras, vanduo ir stogas virš galvos. Juk gyvenome savo jaukiuose namuose, kaip ir jūs dabar. Ir komforto zoną kūrėme metų metus, kad mums ir vaikams būtų gerai gimtuosiuose namuose, kad rytą norėtųsi eiti į darbą, o vakare skubėti pas šeimą. Mes planavome poilsį, ateitį, nežiūrint į tai, kad karo alsavimas buvo visai šalia. Daugelio šeimų vaikai tarnavo Kryme, kai įvyko aneksija. Ir aš prisimenu tą baisų sūnaus iš karinio dalinio skambutį 2014 m. kovą: „Mam, mūsų dalinys jau apsuptas. Mums davė 15 min. paskambinti artimiesiems. Ginklus atėmė, bet pasiūlė kautis arba pasiduoti. Pati supranti, pasirinkimo nėra, faktiškai mes esame nelaisvėje. Telefonus iš mūsų paims, bet žada, jei pasiduosime, išvežti arčiau ukrainiečių sienos. Bet mes su draugais pabandysime pasprukti per kalnus…“ Paskui buvo Doneckas ir Luhanskas, begalinės laukimo valandos, kol skambutis pasieks telefoną, tiesiog išgirsti pyptelėjimus, kurie motinai reiškia, jog abonentas gyvas. Rotacija, atostogos, ir vėl į fronto liniją. Ir kiekvieną dieną gyveni nuo skambučio iki skambučio, juk po pokalbio atlėgsta, ir kiekviena ląstele jautiesi laiminga, kad visi gyvi. Tikriausiai būtent tada išmokau fiziškai jausti laimę. Tai panašu į artimo žmogaus apkabinimus: šiltus, patikimus. O 2022 m. vasario 24 d. Putinas paskelbė apie „Specialios karinės operacijos“ pradžią ir Ukrainą iš keturių pusių užpuolė rusų okupantai. Tą rytą buvome pas tėvus, užsukome prieš darbą. Mama pasakė, kad griaustinis vasarį – tai šiek tiek keista, bet juk greitai pavasaris. Suskambėjo vyro telefonas ir jam pranešė, kad mūsų keliu jau važiuoja okupantų kolonos. Per mūsų rajono centrą driekėsi trasa Kachovka-Kamy’anka-Dnieprovskaja, rusų užkariautojai judėjo Zaporižios srities link. Ir mes supratome, kad tai buvo ne griaustinis, o tankų gausmas. Tai buvo mūsų okupacijos pradžia. Dar kurį laiką gyvenome be pokyčių, paklusome rutinai. Tą dieną dar buvau darbe ir išsiunčiau į spaustuvę dar vieną „rajonkės“ (rajoninis laikraštis) numerį. Bet Chersonas jau buvo okupuotas ir šis numeris liko skaitmeninio formato. Iš pradžių kilo panika. Iš parduotuvių dingo viskas, – absoliučiai. Kai kurie vertelgos užmezgė ryšį su okupuotomis teritorijomis, kur turėjo savo gamybą ir iš ten vežė produktus. Bet tai buvo įmanoma tik iki tol, kol rusų kareiviams leido įžengti į gyvenvietes (iki tol okupantai apsiribojo kontroliniais postais prie įvažiavimų ir išvažiavimų, jiems buvo draudžiama įžengti į gyvenvietes ir net meras liko ankstesnis). Tada prasidėjo plėšikavimas. Išveždavo viską: produkciją, techniką, įrenginius. Kilo nauja gyventojų panikos banga, bet bado pavyko išvengti: okupantai ne tik išveždavo į Krymą kas buvo pavogta iš ukrainiečių. Per pusiasalį į okupuotų teritorijų parduotuves tiekė rusiškus produktus. Parduotuvės vis noriau ėmė rublius ir atsisakydavo apmokėjimų grivinomis. O vėliau tik keletas tikrų patriotų parduotuvių savininkų slapta ėmė apmokėjimus grivinomis iš bankų kortelių, daugiausia gailėdami pensininkų, kurie ir norėdami, neturėjo iš kur paimti rublių. Mes kūrėme maisto bankus, bet norinčių padėti buvo žymiai mažiau nei tų, kuriems reikėjo pagalbos, nes pagrindinė darbingų gyventojų dalis liko be darbo, daugelis jau išvažiavo. Atėjo ir mūsų eilė…

Tarsi namuose

Spalis, 2025 m. Į Mykolajivo sritį mūsų autobusas įvažiuoja vėlų vakarą. Pivdennoukrainskas (tai pakeistas Južnoukrainsko pavadinimas) nespindi šviesomis kaip buvo iki karo, jis tarsi pasislėpė, apsigaubęs gelbstinčia tamsa, kuri nepajėgia nuslėpti grobikų bandymų sugriauti Pivdennoukrainsko atominės elektrinės. Dar pirmaisiais karo metais čia pataikė „Iskander“. Sprogimo epicentras buvo už 300 m nuo branduolinio reaktoriaus, o 2025 m. rugsėjį už 800 m nuo atominės elektrinės perimetro sprogo rusų dronas. Laimė, šiais atvejais branduolinės katastrofos pavyko išvengti. Ar ilgam? Juk Rusija nuolat atakuoja energetinius Ukrainos objektus, nukreipdama sviedinius į elektrines, pastotes, elektros perdavimo linijas. Smūgiai suduodami į visus be išimties Ukrainos energetinius mazgus. Deja, tai ne tik sukelia problemų dėl elektros energijos, bet ir atneša žmonių aukų. O padėtis Zaporižios atominėje elektrinėje iki šiol įkaitu laiko visą pasaulį, nes ši yra okupuotoje teritorijoje, ir jos sugriovimas – tai jau grėsmė ne tik Ukrainai.

Autobusas važiuoja lėčiau, išvystyti reikiamo greičio neleidžia sunaikintas kelias ir kontroliniai postai. 2022 m. vasario 25 – kovo 24 d. čia buvo fronto linija. Rusijos armija bandė įeiti į miestą ir įvesti kontrolę, kaip tai vėliau atsitiko ir Chersonui. Tomis dienomis su siaubu laukėme viso pasaulio reakcijos į įžūlų šalies agresorės įsiveržimą. Vasario 26-osios rytą rusų kareiviai įžengė į miestą, bet buvo iš jo išmušti. Kovo 2-ąją buvo okupuotas Chersonas. Fronto linija ėjo už 20 km nuo Mykolajivo, todėl miestas buvo be perstojo apšaudomas. Kovo 14 d. duomenimis rusų kariuomenė vis dar kontroliavo kaimus, esančius už 20 km nuo miesto. Civilius gyventojus evakavo keliu Odesos link (apie 250 tūkst. žmonių). Mykolajivo gyventojai, kurie nenorėjo išvažiuoti, apsirūpino maisto atsargomis, gamino ir ginklavosi Molotovo kokteiliais, jei vyktų gatvės mūšiai. Iki 2022 m. kovo 18 d. pagrindinė rusų kariuomenės kolona Mykolajivo kryptimi buvo sunaikinta, Rusijos Federacijos dalinių likučiai atsitraukė Chersono kryptimi ir susitelkė Černobajevkos oro uoste. Bet mūšiai dėl miesto tęsėsi iki pat kovo 24 d., o dabar Mykolajivas apšaudomas itin negailestingai. Be kita ko, raketomis sunaikintos Ukrainos ginkluotųjų pajėgų desantinės šturmo brigados kareivinės (žuvo apie 60 ukrainiečių kariškių), onkologinės ligoninės pastatas, pagrindinė klinika ir greitosios pagalbos ligoninė, dujų turbinų gamykla, 9-ių aukštų Mykolajivo administracijos pastatas (37 žuvusieji, 33 sužeistieji).

Apšaudymai tęsiasi iki šiol. Smogiama gyvenvietėms, prekybos centrams, viešbučiams. Per dvi savaites, kurias praleidau Mykolajive, nebuvo nė vienos dienos ir nė vienos nakties, kad nesukauktų pavojaus signalas. Bet į slėptuvę jau niekas nenusileidžia. Žmonės įprato, kad sirena praneša apie pavojų, bet tiki Dievu, kad apsaugos, ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų priešlėktuvine gynyba, kad laiku numuš grėsmę. Na, o jei „atlėks“, – vadinasi toks likimas, – filosofiškai mąsto drąsūs Miesto didvyrio gyventojai. Šių tvirtų žmonių drąsą, gailestingumą noriu paminėti atskirai. Man sunku spręsti, kaip gyvena ukrainiečiai kituose miestuose, bet karas išmokė Mykolajivo gyventojus vertinti paprastus dalykus, kaip antai, nenutrūkstamą elektros tiekimą namuose, vandenį iš čiaupo ir geriamąjį vandenį rezervuaruose. Šie stovi gatvėse ir komunalinės tarnybos juos nuolat papildo. Būtent iš šio vandens galima gaminti valgį, virti arbatą. Dabar elektros energija tiekiama 2 val. ir 2 val. nėra. Žmonės planuoja savo dieną priklausomai nuo atjungimų grafiko, juk būna dienų, kai elektros nėra 8 val. Rusija be perstojo apšaudo energetinius objektus ir visa tai reikia remontuoti, atnaujinti, perjungti apkrovas, juk pirmiausia būtina atstatyti nepertraukiamą elektros tiekimą ligoninėse, vaikų darželiuose, pagalbos centruose. Tai – specialiai įrengtos vietos, kur nesant elektrai, civiliai gyventojai gali palaukti ir gauti nemokamos arbatos ir vandens, sušilti, naudotis internetu ir elektra. Čia taip pat yra vaistinėlės su pirmojo būtinumo vaistais ir žaidimų kampelis vaikams.

Pagalbos rankos

Priedangos, slėptuvės, pagalbos centrai – tai mūsų dabartinės realijos, kurios padeda gyventi ir tikėti. Ir dar – savanoriai. Tiesa, kaip sako mano kolega, taip pat laikraščio redaktorius iš okupuoto Chersonos srities kairiojo kranto, norinčių padėti žymiai sumažėjo. Bet man pavyko ne tik matyti, bet ir dalyvauti labdaringuose pietuose. Viename iš miesto rajonų kiekvieną sekmadienį jau antrus metus labdaros organizacijos „Prikosnovenije Christa“ („Kristaus prisilietimas“) nariai rengia nemokamus pietus pensininkams ir žmonėms, kurie atsidūrė sunkioje gyvenimo situacijoje. O tokių žmonių vis daugiau. Juk dabar minimali pensijos išmoka Ukrainoje siekia 3038, o pensininkams, kuriems 65-eri ir daugiau – 3758 grivinos. Tai atitinkamai 62,5 ir 77,3 eurai. Minimalus užmokestis iki mokesčių išskaitymo – 8 tūkst., po – 6160 grivinų, atitinkamai 183 ir 126,7 eurai. Neapkrausiu jūsų vidutinėmis statistinėmis ukrainiečių, kurie gauna minimalų atlyginimą (o tokių labai daug) išlaidomis, bet pagrindinių maisto produktų kainas pateiksiu. Duonos kepalas – nuo 9, litras pieno – 55,12, kg „Daktariškos“ dešros – nuo 120, kg kiaulienos – 230, o kg vištų blauzdelių, pavyzdžiui, nuo 170 grivinų. Euro ir grivinos santykis: 1 euras – 48,62 grivinos (kursas svyruoja 1 grivinos ribose).

 

Kol pilstėme barščius norintiems pavalgyti ir sutaupyti savo menką pensiją (daugelis pagyvenusių žmonių ateina su indeliais, kad pasiimtų valgį ir arbatą į namus porai dienų), iš vaikinų savanorių sužinojau, kad jų veikla neapsiriboja labdaringais pietumis. Dauguma jų – tai priklausomybę alkoholiui, narkotikams, rūkymui, kitų žalingų įpročių turėję žmonės. Visi jie – Mykolajivo centro „Vtoraja žizn“ („Antras gyvenimas“) „auklėtiniai“. Ir visi – su savo nelengva gyvenimo istorija. Visus šiuos vaikinus jungia ne tik sudėtinga praeitis, bet ir tikėjimas, kad tik gailestingumas išgelbės šį pasaulį. Kiekviena jų diena kupina gerų darbų. Jie spėja ir išdalinti humanitarinę pagalbą, kurią gauna iš Europos Bažnyčios brolių, ir aplankyti su dovanėlėmis ligoninėse gulinčius sužeistus kareivius ir pabendrauti vienas su kitu. Be to, jie dar konsultuoja tėvus ir turinčius didžiausią priklausomybę, kurie nori išsivaduoti iš žalingų įpročių, bet silpni dvasia. Jie negydo medikamentais ir žolelėmis, nekoduoja ir netaiko kitų stebuklingų priemonių. Bet tai tikrai padeda. Galbūt kažkam atrodys, kad pasakojimas apie šiuos vaikinus netinkama tema šiam reportažui. O aš paprašysiu jūsų pagalvoti dar apie vieną šio karo aspektą, tiksliau – jo pasekmes. Dabar dar nepakankamai daug kalbama apie tai kaip mes įveiksime karo pasekmes. Dabar omenyje turiu ne sugriautą infrastruktūrą, mažą biudžetą, pažeistą ekologinę sistemą, o vaikinus, kurie liks gyvi ir iš fronto linijos grįš į taikų gyvenimą. Juk tik kine iš karo grįžusių kareivių laukia laiminga filmo pabaiga. Jie nepabaigs savo karo, peržengę gimtųjų namų slenkstį. Ne tik kūnai, bet ir kareivių sielos sužeistos visam laikui. Ir dar ilgai naktimis jie sapnuos fronto liniją ir labai stipriai skaudės seniai amputuotas kūno dalis. Nesu ekspertas ir negaliu pasakyti kiek prireiks laiko, jėgų, žmogiškųjų išteklių, kad mūsų Didvyrius išmokytume iš naujo gyventi. Bet ir paprastam žmogui aišku, jog tai bus labai sudėtinga. Todėl dabartiniams savanoriams – mano naujiems draugams – bus kuo užsiimti. Bet ir dabar jie bendradarbiauja su tais, kurie pripažinti netinkamais karinei tarnybai, juos pirmiausia apgaubdami šiluma, rūpesčiu, laužydami stereotipus apie žmogišką nejautrumą ir abejingumą. Deja, ši visuomeninė organizacija neturi stabilaus biudžeto, jie dirba iš rėmėjų gaunamų lėšų, ir dar… patys yra rėmėjai. Visi turi darbą, savanoryste užsiima laisvu nuo pagrindinės veiklos laiku ir kiekvienas įneša savo indėlį.

Man taip patiko bendravimas su šiais entuziastais (juk matosi, kaip dega žmogaus akys, kai jis kalba apie mylimą veiklą), kad aš pasiprašiau į artimiausias šeštadienio pamaldas ir moterų susitikimus. Ir nepasigailėjau, pasijutusi maža, bet labai svarbia šios jaunos, drąsios, stiprios bendruomenės grandimi. Nors pavadinti šią kompaniją bendruomene, tikriausiai nėra visiškai teisinga. Tai lyg bendruomenė bendruomenėje su atnaujintomis gyvenimo taisyklėmis. Pagerintas variantas, kaip dabar madinga sakyti. Jie gyvena pagal žmogiškuosius įstatymus, bet vertindami pagal Dievo įsakymus. Jie atsisakė daugelio nuodėmingų pagundų, šias pakeitę gerais darbais dėl artimo gerovės. Jie atlieka savo darbą, kaip ir vaikinai, kurie dabar yra fronto linijoje. Jie turi bendrą tikslą – išsaugoti ir prikelti savo tautą.

 

Šia pakylėta gaida būtų gražu ir patetiška užbaigti reportažą. Bet aš žiūriu tiesai į akis, teisingiau pasakius, jau palikdama Mykolajivą ramios, jaukios Lietuvos link, suprantu, kad kiekvieną kartą vaikštinėdama po miestą, sutinku gedulingą automobilių koloną, o iš garsiakalbių skausmingai skambanti „Zori zapalali“ daina byloja, jog į namus „ant skydo“ grįžta dar vienas kareivis. Ir kiekvienoje gyvenvietėje vis daugiau didvyrių alėjų, vis daugiau žvakių vietoj profilių nuotraukų socialiniuose tinkluose, vis daugiau našlių, našlaičių ir nuo sielvarto pražilusių motinų. Ir visa, apie ką galvojau, svajojau, dėl ko širdis džiaugėsi čia, dabar; viskas, apie ką jums papasakojau, tapo tokiu nesvarbiu. Viskas, išskyrus norą šaukti į Dangų: Dieve, sustabdyk šį karą, – juk žmonės nepajėgūs to padaryti…