Šilutės miesto vaizdas. Dešinėje A. Vonbergo alaus darykla. XIX a. pab.– XX a. pr.

Ignas Giniotis, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorikas, istorijos žurnalas „Voruta“, nr.4, 2025

Miesto istoriją galima pažinti ne tik per svarbiausius istorinius įvykius, žymius žmones, architektūrą, bet ir per kasdienybę – tai, kuo gyveno miestelėnai, kokiais amatais, verslais ar veiklomis užsiėmė, kuo prekiavo. Vienas iš tokių mažiau žinomų, bet reikšmingų Šilutės istorijos aspektų – vietinė gėrimų gamyba. Mieste veikė limonado, mineralinio vandens (selterio) ir alaus fabrikai, kuriuos įkūrė vietos verslininkai.

Straipsnyje pasakojama apie šiuo verslu užsiėmusius asmenis, jų veiklą ir indėlį į miesto gyvenimą. Remiantis istoriniais dokumentais, išlikusiais vardiniais gėrimų buteliais ir etiketėmis, reklamomis bei prisiminimais, siekiama parodyti, kaip šie verslai tapo svarbia Šilutės ekonominio ir kultūrinio gyvenimo dalimi.

Istorinė apžvalga

Gėrimai, jų gamyba ir prekyba neatsiejami nuo dabartinės Šilutės miesto istorijos. Pirmasis rašytinis šaltinis, bylojantis apie gyvenvietę, atkeliauja iš XVI a. 1511 m. Klaipėdos komtūras Michelis von Schwabenas Ordino pavaldiniui Georgui Talatui išdavė privilegiją nuomoti karčemą, pastatytą šile (vok. Krug auf der Heide) – iš čia kilo pirminis dabartinės Šilutės miesto pavadinimas Šilokarčema (vok. Heydekrug). Žinoma, kad prie karčemos veikė alaus darykla ir buvo ūkiniai pastatai[1]. 1540 m. karčemoje išvirta 12 statinių alaus[2].

1566 m. Verdainėje (dabartinėje Šilutės miesto dalyje) įkurta antroji karčema. Įsipareigojimuose karčemos savininkui nurodyta, kad jis turės prekiauti alumi iš dar tik planuojamos pastatyti Rusnės alaus daryklos (ji įkurta tik po 100 metų). Kasmet privalės iš jos imti ir parduoti po 60 statinių alaus. Alui tiekti buvo pasirinktas vandens kelias – alus į Verdainės karčemą turėjo būti plukdomas Šyšos upe. Siekiant užtikrinti laivybos sąlygas, žemiau Verdainės buvo griežtai uždrausta statyti bet kokias užtvaras ar malūnus – net ir vietos valdžios institucijoms[3].

1721 m. Šilokarčemos ir Verdainės gyvenvietėms buvo mėginta suteikti miesto teisę, todėl į šias gyvenvietes buvo pasiųsta karaliaus rūmų patarėjų grupė. Nors miesto teisės ir nebuvo suteiktos, tačiau patarėjų grupės ataskaitoje minima rekomendacija leisti mieste daryti alų, nes tai padidintų miesto reikšmę ir pritrauktų žmones, o alaus daryklas tektų statyti prie upės[4].

Tais pačiais metais pradėtų Prūsijoje vykdyti administracinių-teritorinių reformų metu didysis Klaipėdos valsčius buvo padalytas į mažesnius (Sendvario, Klemiškių, Priekulės, Rusnės ir Šilutės), kuriems valdyti buvo įsteigti valstybiniai dvarai[5]. Tuo metu įkurtas ir Šilokarčemos dvaras. Jam priskirtos dvi karčemos – „Senoji“ Šilokarčemoje ir „Žemutinė“ Verdainėje, kurios nuo to laiko tapo valdiškos. Taip padaryta siekiant panaikinti laisvas karčemas, kurios pačios gamino alų arba gaudavo jį iš miestų, ir įkurti karališkas karčemas, kurios prekiautų tik valdžios pristatomais gėrimais[6].

1736 m. Šilokarčemoje, prie turgaus aikštės, pagal karališką koncesiją leista atidaryti valdišką karčemą (alkoholinių gėrimų parduotuvę)[7].

1849 m. Šilokarčemos apskrityje veikė 5 spirito ir degtinės varyklos (15 darbininkų), 6 alaus daryklos (13 darbininkų)[8]. XIX a. pabaigoje veikė 3 alaus daryklos[9]. 1871 m. Rytų ir Vakarų Prūsijos pirklių, fabrikantų ir amatininkų adresų knygoje nurodoma, kad Šilokarčemoje gyveno 1319 žmonių, minimas spirito sandėlis, 3 užeigų savininkai, Žibuose (dabartinėje Šilutės miesto dalyje) 1 užeiga, tačiau nepaminima Verdainė (tuo metu buvusi didesnė gyvenvietė)[10].

1906 m. minima viena alaus darykla Šilokarčemoje[11] ir vienas alaus prekeivis Žibuose, prekiavęs Tilžės akcinės alaus daryklos gėrimais[12]. Verdainės gyvenvietė vėl nepaminima. 1910 m. Šilokarčemos apylinkėse minimos dvi alaus daryklos[13]. 1923 m. veikė likerio fabrikas[14]. 1925 m. minimos dvi alaus daryklos, dvi likerio gamyklos. 1928 m. minimi du alaus sandėliai ir dvi spirito varyklos[15]. 1934–1935 m. Šilutėje veikė spirito varykla, vyno dirbtuvės, 2 vaisvandenių dirbtuvės. Įsteigus Verdainėje „Bulvių ir grūdų naudojimo bendrovę“, prie jos 1936 m. atidaryta dar viena spirito varykla (12 darbininkų)[16].

1931 m. Šilutėje veikė 40 didesnių krautuvių. 1943 m. mieste užregistruota 190 smulkių pramonės įmonių, dirbtuvių, pavienių amatininkų. Tarp paminėtųjų buvo alaus pilstymo prietaisų remonto dirbtuvės, mineralinio vandens gamykla. Veikė 139 parduotuvės, tarp kurių paminėtos didelės alaus parduotuvės[17].

Kaip atskirą nišą paslaugų sferoje, būtų galima išskirti įstaigas, kurios išsilaikė tik aptarnaudamos klientus, smuklės-užeigos, restoranai ir viešbučiai. Smuklių skaičius Šilutėje nebuvo pastovus: 1911 m. minimos 5, 1922 m. – net 21, o 1943 m. – 12. Tokiam jų kitimui įtakos galėjo turėti miestui didesnį prašmatnumą teikusių restoranų gausėjimas, nes 1922 m. jų tenurodyta vos 2, o jau 1933 m. – net 8. Žinoma, kad dalis restoranų buvo įsikūrę viešbučiuose[18].

Visi šie istoriniai faktai atskleidžia, kad gėrimų gamyba ir prekyba buvo neatsiejama ir reikšminga Šilutės miesto istorinės tapatybės dalis. Nuo karčemų XVI a. iki specializuotų gamyklų (nors jos buvo vietinės reikšmės, neišaugo iki didelių pramoninių gamyklų), parduotuvių XX a. antrojoje pusėje – ši veikla augo, kito, prisitaikė prie laikmečių, bet visada išliko svarbi vietos bendruomenei.

Johanno Sudermanno alaus darykla

Vienas pirmųjų, apie kurį pavyko rasti informacijos, aludarystės veikla Šilutėje pradėjo verstis Johannas Sudermannas (1818–1887 m.), žinomo rašytojo Hermanno Sudermanno (1857–1928 m.) tėvas. Prieš persikeldamas į Šilutę, aludarystes veikla vertėsi Macikuose[19]. 1856 m. jis išsinuomojo alaus daryklą Macikų dvare [20].

H. Sudermannas atsiminimų knygoje „Mano jaunystės vaizdų knyga“ aprašo dvaro sodybą ir alaus daryklą: „Vienoje pusėje miškas, kitoje – taip pat miškas, o tarp jų, apsupta žalios paslapties, dunkso dvaro sodyba. Šiame dvare aš atėjau į pasaulį. Tik ne ponų name. Mano gyvenimo žvaigždė nebuvo taip aukštai pakilusi. Tuoj už vartų, kairėje pusėje, stovėjo alaus darykla – ne fabriko rūmai su salyklo bokštais ir garo mašinų įrenginiais… O ne, tai buvo paprastas lauko akmenų statinys, per kurio savamoksliškai įrengtas medines angas dienomis toli driekėsi garų debesys…“[21].

Matyt, iš pradžių aludariui J. Sudermannui neblogai sekėsi. Savo darbštumu, stropumu ir taupumu susitaupė tiek lėšų, kad apie 1863 m. Šilutės mieste nusipirko žemės sklypą su nedideliu mediniu namu ir pasistatydino nuosavą nedidelę alaus daryklą[22].

„Mano tėvas, būdamas dvaro nuomininku, labai daug vargo patyrė – sunkaus darbo ir nuolatinio rūpesčio, ir tik didelio taupumo dėka galėjo pagaliau nusipirkti savo žemės gabalėlį ir pasistatydinti alaus daryklėlę“. Šis namas stovėjo dabartinėje Vytauto ir Žalgirio gatvių sankirtoje[23]. Todėl dabartinė Vytauto g. anksčiau vadinta Daryklos g. (vok. Brauerei strasse), o paskui Zudermano g. (vok. Sudermann strasse)[24].

Tačiau taip klestėjęs aludarystės verslas pamažu pradėjo merdėti, vėliau alaus darykla buvo uždaryta, pastatas nugriautas. Kaip H. Sudermannas rašo: „Tėvas mokėjo gaminti alų, tačiau visiškai nemokėjo jo reklamuoti“, tad tuo pasinaudojo kiti aludariai[25].

Gyvenamasis namas, kuriame gyveno H. Sudermanno tėvai, dar ilgai stovėjo, vėliau buvo nugriautas ir pastatytas daugiaaukštis namas.

Arthuro Vonbergo alaus darykla

1898 m. rugsėjo 15 d. Šilokarčemos ir Žibų gyvenviečių sankirtoje buvo įkurta alaus darykla, kuri priklausė Arthurui Vonbergui[26]. Jis buvo vedęs Hildegardą Kiefer[27]. 1898 m. susilaukė sūnaus[28].

Apie A. Vonbergo aludario veiklą patvirtina 1912 m. Šilokarčemos apylinkių adresų knyga. Joje jis taip pat minimas kaip alaus daryklos savininkas.

1942–1943 m. Šilokarčemos miesto ir apskrities gyventojų adresų knygoje nurodoma, kad A. Vonbergui priklausė pastatai, buvę A. Hitlerio gatvėje 39, 41, 43 ir 45[29] (šiuo metu – tarp Lietuvininkų g. 31 ir 41 esančių pastatų). Knygoje nurodoma prekybininko profesija, apie aludarystės veiklą nerašoma. Ar anksčiau minėta veikla A. Vonbergas užsiėmė tarpukariu ir (ar) pokario metais, nustatyti nepavyko.

Iš adresų knygos taip pat sužinome, kad 1942–1943 m. A. Hitlerio g. 39 pastate gyveno: namų šeimininkė Ella Lessing, našlė Gretė Mertins, prekybininkas Richardas Mertins, šeimininkė Charlotte Spudeit, darbininkė Marie Waldszus; A. Hitlerio g. 41 gyveno biuro darbuotoja Elisabetha Hennig ir prekybininkas Karlas Vonbergas; A. Hitlerio g. 43 gyveno darbininkas Franzas Bethke ir A. Hitlerio g. 45 gyveno pats prekybininkas bei pastatų savininkas A. Vonbergas[30]. Namas statytas XX a. pirmojoje pusėje[31]. Pastatas neišlikęs. Remiantis 1944 m. ortofotografija ir 1968 m. Šilutės miesto topografiniu žemėlapiu matyti, kad jo gyvenamasis namas galėjo būti dabartinių Lietuvininkų g. ir Taikos g. gatvių sankirtoje, dabartinės Šilutės prekyvietės (Lietuvininkų g. 31) teritorijoje.

XX a. 6 dešimtmetyje Šilutėje lankėsi Vokietijoje gyvenantis buvęs šilutiškis Evald Lauks. Jis aprašė savo kelionės įspūdžius laikraštyje „Memeler Dampfboot“ ir pasidalijo prisiminimais, kuriuose mini Vonbergų šeimą: „[…] mažas neišvaizdus namelis priklauso fabrikantui Vonberg. Šiek tiek atokiau nuo gatvės matosi cemento fabrikas (galimai atitinka pastatą, esantį Lietuvininkų g. 39A – aut. past.), greta senojo ir jaunojo Vonbergų kontora ir butas […]. Čia pat buvo senojo Vonbergo salykla […]“[32].

Apie A. Vonbergo veiklą Šilokarčemoje galima sužinoti iš išlikusių atvirukų ir nuotraukų. Vienoje jų užfiksuota A. Vonbergo alaus darykla ir aludė. Tai buvo puošnus pastatas su dekoratyvinėmis detalėmis ant fasado. Apie pastate vykdytą veiklą liudija ant jo likę užrašai „Brauhaus A. Vonberg“ (A. Vonbergo alaus darykla) ir šone matomas užrašas „Bier Halle“ (alaus salė, aludė).

Buvusią pastato vietą padeda nustatyti išlikę XIX a. pab. – XX a. pr. Šilokarčemos ir Žibų gyvenviečių planai. Juose nurodomas sklypo savininkas ir išdėstyti pastatai. Tikslesnę pačios alaus daryklos vietą leidžia nustatyti XIX a. pab. – XX a. pr. nuotrauka, saugoma Šilutės Hugo Šojaus muziejaus rinkiniuose ir 1944 m. Šilutės miesto ortofotografija. Vaizduose užfiksuoti Šilokarčemos ir Žibų gyvenviečių, bei Šilutės miesto vaizdai. Nuotraukoje galime matyti, kad dešiniau dabartinio Šilutės rajono policijos komisariato pastato, priekiu į kelią stovi panašių formų ir architektūrinių elementų (kaminų, dekoro elementų, langų) namas. 1944 m. ortofotografija pateikia papildomos informacijos. Joje matomas ne tik aptariamas pastatas iš viršaus, bet ir aplinkiniai pastatai ir jų išdėstymas. Kaip buvo minėta anksčiau, dalis pastatų priklausė Vonbergų šeimai. Iki kada pastate veikė alaus darykla ir aludė, nustatyti nepavyko.

Sovietmečiu buvusiame alaus daryklos pastate įkurtas kino teatras „Neringa“. Tai patvirtina išlikusios XX a. antrosios pusės fotografijos. Apie kino teatrą ir jame pokariu dirbusius asmenis galima sužinoti iš Vlado Pupšio atsiminimų[33]:

„Dabartinio prekybos centro vietoje stovėjo ilgas vienaukštis „Neringos“ kino teatras. Jo lietuvišką repertuarą sudarė retkarčiais rodoma dokumentinė kronika – „Tarybų Lietuvos“ kino žurnalai. Sovietinis repertuaras gausus nebuvo, nors ir rodė Stalingrado ir Berlyno mūšius, kino komedijas „Volga, Volga“, „Kiaulininkė ir piemuo“, „Linksmieji vyrukai“. Ideologiniai filmai „Raikomo sekretorius“, „Sakmė apie tikrąjį žmogų“, „Sibiro žemė“, „Du kariai“, „Šešta valanda po karo“ lankytojų anšlago nepatyrė. Tačiau su dideliu pasisekimu buvo rodomi trofėjiniai Vakarų filmai. Ne visada titruose buvo nurodyti filmo kūrėjai, nes pradedami jie buvo užrašu, kad filmas yra 1945 m. Berlyne paimtas karo trofėjus. Didelę dalį jų sudarė Holivudo gamyba. Žmonės plūdo į „Laisvės armijos kapitoną“, „Karališkuosius piratus“, „Mariją Stiuart“, „Tris muškietininkus“, „Geležinę kaukę“. Tik tada pamatyta ir sovietinė „Jaunoji gvardija“ bei „Marytė“ su visa leniniana ir pačiu Stalinu priešaky.

Įsimintinas liko kino teatro darbuotojų kolektyvas. Bilietus pardavinėjo Bronė – vieniša, nepatraukli pusamžė moteris. Tačiau esant bilietų deficitui, lankytojai didžiavosi pažintimi su Brone, o ji niekada dviejų bilietų į vieną kėdę neparduodavo. Žiūrovų salės prieigų tvarkdarys buvo senis Paulauskas, idėjinis beraštis bolševikas.

Įleidęs žiūrovus į salę, sargas išaiškindavo filmo turinį, tai neretai sukeldavo žiūrovų pralinksmėjimą. Kalbą baigdavo kvietimu elgtis kultūringai, nespjaudyti saulėgrąžų, nemėtyti popierių ir nerūkyti. Kaip buvo laikomasi šių reikalavimų, nesunku nuspėti, nes po kiekvieno seanso jis turėdavo skubėti su šluota, mat laukė kitas seansas.

Bet svarbiausia kolektyvo jėga buvo kino mechanikas Fricas. Nuo jo meistriškumo priklausė žiūrovų nuotaikos. Kadangi kino juostos buvo senos, jos trūkinėdavo, o tai atsitikdavo įdomiausiose filmo vietose. Reakcija būdavo tokia, kaip ir šiandien per televiziją paskelbus reklamą, tik tada savo aparatinėje garsiai keikdavosi vienas Fricas. Keikdavosi vokiečių, rusų ir lietuvių kalbų keiksmažodžių rinkiniu, tai sulaukdavo neabejingų žiūrovų staugimo ir sutartinio kojų trypimo“.

Šiuo metu pastatas neišlikęs. Kada jis buvo nugriautas, nustatyti nepavyko, tačiau 1984 m. Šilutės miesto plane matyti, kad pastatas dar stovėjo.

Ernsto Gustavo Seidlerio mineralinio vandens, gaiviųjų gėrimų ir alaus fabrikas

XVIII–XX a. pr. sklypas, kuriame pastatytas limonado ir gaiviųjų gėrimų fabrikas (dabar Lietuvininkų g. 30 ir Lietuvininkų g. 30-5), priklausė Šilokarčemos dvarui. Iki XX a. pr. sklypas neužstatytas[34]. 1900 m. gruodžio 24 d. sklypą nupirko verslininkas E. G. Seidleris (1853-02-08–1930-12-05). Jis gimė Senpopolyje (anuomet vok. Schippenebeil, miestas Lenkijoje). Yra žinoma, kad jis 1878 m. gyveno Klaipėdoje (vok. Memel), nuo 1881 m. – Bumbulvietėje (vok. Bommelsvitte, dabar Klaipėdos miesto dalis)[35]. Iš 1912 m. Šilokarčemos apylinkių adresų knygos sužinome, kad gyveno Šilokarčemoje (dabar Šilutė)[36]. Tačiau kiti istoriniai duomenys rodo, kad Šilokarčemoje pradėjo gyventi anksčiau.

E. G. Seidleris vedė Auguste Wilhelmine Laurien[37], kilusią iš Eglynų (vok. Eglienen, Klaipėdos apskritis). Jie susilaukė 14 vaikų[38].

1903[39]–1906[40] metais anksčiau minėtame sklype, tuo metu Princo Joachimo gatvėje (dabar Lietuvininkų g.)[41], buvo pastatytas pastatas, kuriame įkurtas E. G. Seidlerio gaiviųjų gėrimų fabrikas. 1912 m. Šilokarčemos apylinkių adresų knygoje nurodoma, kad pastate verstasi gazuoto vandens (selterio) gamyba, o savininkas E. G. Seidleris. Su tėvu kartu dirbo du sūnūs – Ernstas Gustavas Heinrichas (mokinys) ir Franzas Richardas (asistentas, 1893-01-23–1962-09-24)[42]. Kitas sūnus Erichas Seidleris buvo verslininkas Šilutėje. 1942 m. jam priklausė populiari Varnamiškio užeiga prie miesto stadiono[43].

Šilutės miestui nebūdinga pastato stovėjimo vieta – toliau nuo centrinės gatvės, nes šio namo paskirtis buvo gamybinė. Šiuo metu čia esančio parkelio nebuvo. Prieš fabriką buvo įrengta aikštė vežimams įvažiuoti ir apsisukti[44].

E. G. Seidlerio gamyklai priklausė ne vienas pastatas. Už pagrindinio pastato (kieme) pastatytos stačiakampio formos pagalbinės patalpos. Remdamiesi išlikusiais Šilokarčemos gyvenvietės sklypų užstatymo planais, matome, kad kieme esantis pastatas statytas vėlesniais laikais. Jame galėjo būti laikoma žaliava, produkcija ir kitos gamybai reikalingos priemonės.

Produkcija buvo pilstoma į firminius stiklo butelius, uždaromus keraminiais svirtiniais kamščiais. Dalis gėrimų buvo gaminama fabrike, dalis atsivežama ir čia tik išpilstoma[45].

Vienas to pavyzdys Grätzer alus – tradicinis lengvas, dūminis kvietinis alus, pradžioje gamintas Gratzo mieste (dabar Didžiosios Lenkijos Grodziskas). Vėliau jis dėl savo populiarumo buvo gaminamas ne tik pačiame Gratze, bet ir kitose Poznanės ir Vakarų Prūsijos provincijos vietovėse. Iki Antrojo pasaulinio karo Grätzer alus buvo eksportuojamas į daugelį Europos valstybių, taip pat ir į Rytų Prūsiją bei Šilokarčemą. Tai patvirtina išlikusi E. G. Seidlerio butelio etiketė. Jos buvo gamintos masiškai, šabloniškai skirtingiems gėrimų platintojams ir įrašomas platintojo pavadinimas, adresas.

„Limonadinė, kai į ją ateidavome, ponas Ernstas, puikiai nusiteikęs šeimininkas, iš karto klausdavo: „Šiandien kokio? Citrininio, braškinio ar mėtų skonio limonado?“. Vaikams visada leisdavo pasmaližiauti saldaus sirupo. Jis labai mylėjo vaikus ir gerai žinojo, kas jiems labiausiai patinka. Juk pats su žmona Auguste jų turėjo net 11. Dažnai pagalvodavau: kaip jiems gerai – limonado kiek nori“[46].

E. G. Seidleris vertėsi ne tik gėrimų gamyba ir prekyba. 1928 m. Lietuvos prekybos ir pramonės įstaigų adresų knygoje nurodoma, kad veikė saldainių ir šokolado dirbtuvės[47]. Galimai tai buvo bandymas praplėsti veiklos sritį, bet jos buvo atsisakyta, nes 1929 m. Lietuvos prekybos ir pramonės įstaigų adresų knygoje saldumynų gamyba ir prekyba nebeminima[48]. Vėlesnėse veiklos reklamose ir kituose šaltiniuose nurodoma tik prekyba įvairiais gėrimais, saldumynai neminimi, tad šia veikla galimai užsiėmė tik trumpą laikotarpį.

E. G. Seidlerio limonado, gaiviųjų gėrimų fabrikas ir alaus prekybos sandėlis buvo šeimos verslas. Kada tiksliai fabriką paveldėjo sūnus Franzas Richardas, nėra žinoma. Vienuose šaltiniuose nurodomi 1919 m.[49]. Kituose istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad jis 1921–1923 m. dirbo gazuoto vandens (selterio) gamykloje[50]. 1928 m. Šilokarčemos gyvenvietės plane nurodytas fabriko savininkas Richardas Seidleris. Apie sūnaus valdomą fabriką patvirtina išlikusios to meto reklamos, pavyzdžiui, gazuoto limonado „Berliner Perle“ reklama ir gėrimų butelių kamšteliai. Juose nurodomas valdytojas Richardas Seidleris.

Gazuoto vandens (selterio) fabrikas veikė ne tik tarpukariu, bet ir Antrojo pasaulinio karo metu. 1939 m. Šilutės telefonų abonentų knygoje nurodomas gamyklos adresas Prezidento Smetonos g., telefono numeris (197) ir abonentas – E. Seidleris. Žinoma įdomi detalė, kad E. G. Seidleris mirė 1930 m., tačiau telefonų abonentų knygose nuo 1934 m. iki 1939 m. visur vis dar nurodomas savininkas E. Seidleris. Iš išlikusių istorinių šaltinių, telefonų abonentų knygų galime matyti, kaip keitėsi gatvės, kurioje stovėjo fabrikas, pavadinimas: 1910–1937 m. – Princo Joachimo g., 1938 m. – Prezidento Smetonos g., 1942 m. – A. Hitlerio g.

Tiksliai nustatyti, iki kada veikė fabrikas, nepavyksta dėl duomenų stokos. 1942–1943 m. Šilokarčemos miesto ir apskrities gyventojų adresų knygoje pateikta reklama rodo, kad R. Seidlerio fabrikas veikė Antrojo pasaulinio karo metais, nurodomas ir tikslus adresas – A. Hitlerio g. 26. Reklamoje rašoma: „Mineralinio vandens fabrikas ir didmeninė prekyba alumi“. Reklamoje nurodyta, kad prekiauta ne tik mineraliniu vandeniu, bet ir importiniu Grätzer ir Ponarther (gamintas Karaliaučiuje) alumi.

1942–1943 m. Šilokarčemos miesto ir apskrities gyventojų adresų knygoje aptinkama dar viena įdomi detalė: nurodyta, kad pastatas, esantis A. Hitlerio g. 26, tuo metu priklausė Martinui Labučiui, o jame gyveno Francas Richardas Seidleris[51]. Tai kelia klausimų apie paskutinį mineralinio vandens ir alaus fabriko savininką.

Martinas Labutis[52] buvo Šilokarčemos gyvenvietės prekybininkas, valdęs didžiausią žemės ūkio technikos ir reikmenų bei dviračių parduotuvę[53]. Nuo 1921 m. iki 1943 m. savo veiklą vykdė turgaus aikštėje[54]. Jis buvo vienas iš akcininkų, įkūrusių Šilutės spirito varyklą. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad M. Labutis galėjo būti E. G. Seidlerio žentas, paveldėjęs gamyklą, tačiau metrikų duomenys rodo, kad jis buvo vedęs Marthą Gertrudą Schwermer[55], turėjo du vaikus[56].

Sovietmečiu buvusiame gaiviųjų gėrimų ir alaus fabrike įsikūrė vaisvandenių dirbtuvės „Tulpė“, kurios priklausė Šilutės rajono pramonės kombinatui. Kada pradėta ir iki kada tęsėsi ši veikla, nustatyti nepavyko. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus rinkiniuose saugoma fotografija, kurioje užfiksuotas mineralinio vandens ir alaus fabriko vidinis kiemas XX a. II pusėje. (dešinėje fabriko, kairėje pagalbinių patalpų pastatas).

Prieškario mineralinio, gaiviųjų gėrimų ir alaus fabriko pastato nuotraukų neaptikta. Šiuo metu rytinė pastato dalis yra vieno aukšto su mansarda, o kitos dalys – dviejų aukštų. Fasadai raudonų plytų. Žinoma, kad originalus pastato aukštis buvo toks, koks yra matomas pastato kairėje pusėje. Pokario metais buvo pristatyta namo dalis, dešinėje originalaus pastato pusėje bei pristatytas antras aukštas[57]. Buvusiose pagalbinėse patalpose  2023 m. įsikūrė alaus baras „Juodasis briedis“, kuriame prekiaujama savininkų pagamintu kraftiniu alumi.

Josefo Müllerio mineralinio vandens, gaiviųjų gėrimų ir alaus fabrikas

J. Mülleris gimė 1890 m. sausio 30 d. Badene (iki 1931 m. Badenas, vėliau Baden Badenas), Vokietijoje[58]. Vedė Elą Kuhn[59], kilusią iš Vytulių (vok. Wietullen), kaimo Šilutės rajono savivaldybėje, 5 km piečiau Saugų, šalia Žemaitkiemio ir Sakūčių kelio. Jie susilaukė 2 vaikų. Kada persikėlė gyventi į Šilutę, tikslių duomenų nėra.

1912 m. Šilokarčemos gyvenvietės ir apylinkių plane, tuometinėje Zudermano g. 10 (dabar Vytauto g. 15A), stovintis pastatas atitinka J. Müllerio mineralinio vandens fabriko vietą. Kada gamykla buvo pastatyta, ar J. Mülleris buvo pirmasis savininkas, nustatyti nepavyko.

Pirmasis įrašas apie J. Müllerio veiklą Šilutėje aptiktas 1934 metų Šilutės telefonų abonentų knygoje. Joje nurodoma, kad tuometinėje Zudermano g. 10 veikė selterio ir limonado fabrikas, priklausantis J. Mülleriui, nurodomas telefono numeris (162)[60]. Įrašų apie fabriko veiklą randama ir 1937–1939 metų Šilutės apskrities telefonų abonentų knygose.

Fabrikas veikė ne tik tarpukariu, bet ir Antrojo pasaulinio karo metu. Apie tai galime sužinoti iš 1942–1943 m. Šilokarčemos miesto ir apskrities gyventojų adresų knygos[61]. Joje pateikiama reklama, kurioje nurodyta, kad J. Mülleris prekiavo ne tik mineraliniu vandeniu ir limonadu, bet ir alumi.

Kad buvo prekiauta įvairiais gėrimais, patvirtina išlikę buteliai, gėrimų etiketės ir banderolės. 2023 m. remontuojant dabartinėje Vytauto g. 15A esančią palėpę, taisant perdengimą prie kamino, pjuvenose buvo rastos gėrimų etiketės, banderolės ir butelių keraminiai kamščiai.

Iš etikečių matyti, kad prekiauta įvairiais gėrimais: raugintomis pasukomis, pagamintomis iš Alpėse ganomų karvių pieno, gazuotu įvairių vaisių skonio limonadu. Pavyzdžiui, iš rastos ananasų skonio limonado etiketės matome, kad pardavinėtas „Brause Limonade“ – gazuotas limonadas, populiarus XX a. pirmoje pusėje.

Kitoje limonado etiketėje aptinkamas gerai iki šių laikų žinomo gaiviųjų gėrimų gamintojo „Sinalco“ logotipas.

„Sinalco“ įmonė įkurta Vokietijoje 1905 m. Nuo 1907 m. pradėjo prekiauti gėrimų koncentratais tarptautinėje rinkoje. 1937 m. sukurtas „Raudono taško“ logotipas naudojamas ir atpažįstamas pasaulyje iki šių dienų[62].

Taigi iš rastos etiketės galima spręsti, kad J. Mülleris importuodavo limonado ekstraktus iš Vokietijos ir juos čia išpilstydavo.

Kad buvo prekiauta ne tik limonadu, bet ir atvežtiniu alumi ir (arba) vaisvandeniais, patvirtina kitos dvi rastos banderolės. Vienoje jų rašoma „Alaus urmo sandėlis“ // „Bierniederlage“ (alaus sandėlis). Kita banderolė įdomesnė: joje vaizduojamas Klaipėdos akcinės alaus daryklos logotipas (dabar „Švyturio“ alaus darykla) ir pažymima, kad išpilstyta J. Müllerio Šilokarčemoje. Vienareikšmiškai teigti, kad iš Klaipėdos akcinės alaus daryklos buvo parsivežtas tik alus, negalima, nes tarpukariu gamyklos veikla buvo platesnė. Darykla gamino alų ir stipresnius alkoholinius gėrimus, neraugintą alų, limonadą, mineralinį vandenį, vynus, sultis, sausas vynuogių išspaudas, salyklą[63].

Klaipėdos akcinė alaus darykla – seniausia Klaipėdos krašto ir Lietuvos alaus darykla. Ji išaugo iš XVII a. salyklo džiovyklos. Džiovykla priklausė miestui, 1778 m. perėjo aludarių cechui. 1784 J. W. Reineckes iniciatyva čia pradėjo veikti jo alaus darykla (tuo metu sukurtas alaus daryklos logotipas žinomas iki šių dienų), vėliau sujungta su F. Preuso alaus darykla. Klaipėdos alaus darykla tapo akcine įmone (vok. Memeler Aktien-Brauerei & Destillation), įkurta 1871 m. kovo 4 d., perėmus J. W. Reinесkеs alaus daryklą[64]. Antrojo pasaulinio karo metu alaus darykla buvo žinoma „Ostquell“ pavadinimu. Po karo atstatyta ir pavadinta „Švyturio“ alaus darykla.

1922 m. Klaipėdos akcinė alaus darykla įsteigė vaisių vyno fabriką ir turėjo prekybos sandėlius Šilokarčemoje ir Rusnėje[65]. 1921 m. telefonų knygoje nurodyta, kad Klaipėdos akcinės alaus daryklos sandėlis Šilokarčemoje buvo Tilžės gatvėje, nurodytas telefono numeris (191), bei sandėlio atstovas Richardas Bergeris. 1942–1943 m. Šilokarčemos miesto ir apylinkių gyventojų adresų knygoje nurodomas R. Bergerio gyvenamasis adresas Tilžės g. 27. Ar gėrimai buvo sandėliuojami tuo pačiu adresu ar kitoje vietoje nustatyti nepavyko.

Augustas Freimannas – gazuoto mineralinio vandens ir alaus gamintojas

Apie A. Freimanno verslą Šilokarčemoje galime sužinoti iš 1912 m. Šilokarčemos apskrities adresų knygos, joje nurodyta, kad jis buvo gazuoto mineralinio vandens (selterio) gamintojas[66]. Apie jo veiklą Šilokarčemoje liudija išlikę svirtiniai keraminiai butelių kamšteliai ir buvęs reklaminis užrašas ant vieno iš Šilutės mieste esančio pastato sienos (galimai Kęstučio g. 3, šiuo metu užrašas uždengtas) „Champagner Weisse Fabrik // August Freimann“[67]. Šį reklaminį užrašą būtų galima versti dvejopai. Pirmasis vertimas pasitaiko dabartiniuose reklaminiuose leidiniuose, kuriuose teigiama, kad prekiauta šampanu (putojančiu vynu), o A. Freimannas – šampano fabriko savininkas.

Kitas galimas reklaminio užrašo vertimo variantas – gamino ir prekiavo kvietiniu alumi, kurio fermentacijai (gamybai) naudotos šampano (putojančio vyno) mielės. Šis vertimo variantas galimai būtų tikslesnis lyginant su anksčiau minėtais ir panašia veikla užsiėmusiais prekeiviais. Ir šiais laikais toks alus yra gaminamas įvardijant „Champagne Weisse“.

Prekybininkas Emilis Schimkus

Dar vienas prekybininkas ar gėrimų, sirupų gamintojas Šilutėje galėjo būti saldainių fabriko (tuo metu Stockmann str. 11, dabar M. Jankaus g. 11) savininko Ferdinando Schimkaus (1871–1937)[68] sūnus Emilis Schimkus. Apie jo veiklą nepavyko rasti nė vieno rašytinio šaltinio. Vienintelė užuomina yra išlikęs svirtinis keraminis butelio kamštelis su užrašu „Emil Schimkus // Heydekrug“. Kokiais gėrimais prekiauta, nustatyti nepavyko. Tai galėjo būti vaisvandeniai, sirupai (jeigu verslą sietume su tėvo konditerijos fabriku), mineralinis vanduo arba alus.

 Ar atskiru verslu užsiėmė tik sūnūs, ar tai buvo šeimos konditerijos verslo plėtros dalis, nustatyti nepavyko. Saldainių fabrikas veikė nuo maždaug 1925–1928 m. iki 1944 m.

Spirito gamykla

Šilutėje gamintas ne tik gazuotas ir mineralinis vanduo, gaivieji gėrimai ir alus, bet ir varytas spiritas. 1936 m. „Bulvių ir javų sunaudojimo bendrovė“ akcinė bendrovė atidarė spirito varyklą Verdainėje (dabar Šilutės miesto dalis). Nedidelėje įmonėje dirbo apie 12 žmonių. Visi darbai buvo atliekami rankomis, o spiritas gamintas iš bulvių[69]. Per pamainą pagamindavo 80–100 dekalitrų spirito[70]. Bendrovės valdybą sudarė Vaubergas, Butkereitis ir M. Labutis, priežiūros tarybą – Betke, Šlegaudas, Bingau, Ašmis, Martynas Anysas ir Mickus. 1936 m. įmonė patyrė 18 870 Lt nuostolių[71]. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, gamyba buvo sustabdyta[72]. Veikti pradėjo 1945 metais, veiklą tęsė iki 2014 metų.

Pabaigai

Šilutės miesto istorija yra neatsiejamai susijusi su vietos verslininkų iniciatyvomis ir jų indėliu į miesto ekonominį bei kultūrinį gyvenimą. Nuo XVI a. iki XX a. II pusės dabartiniame Šilutės mieste veikė limonado, mineralinio vandens, likerio ir alaus fabrikai, kurių veikla liudija apie spartų miestelio augimą, atspindi tuometinius vartojimo įpročius, technologijų pažangą ir glaudų ryšį su platesnėmis Europos rinkomis.

Nors vietinės gazuoto ir mineralinio vandens, gaiviųjų gėrimų ir alaus daryklos tenkino tik miestiečių poreikius ir neišaugo iki pramoninių gamyklų (išskyrus spirito gamyklą sovietmečiu ir nepriklausomybės laikais), tačiau šie verslai yra svarbi Šilutės miesto istorijos dalis. Jie ne tik aprūpino miestelėnus kokybiškais gėrimais, bet ir paliko pėdsaką Šilutės architektūroje bei socialinėje kultūroje. Ši istorija rodo, kad net ir smulkioji pramonė gali tapti svarbia miesto tapatybės dalimi, o atidžiau pažvelgus – ir vertingu kultūros paveldo šaltiniu. Šiandien, atsižvelgdami į išlikusius istorinius faktus ir prisiminimus, galime įsivaizduoti, kaip gyvavo Šilutė prieš daugelį metų, ir įvertinti jos gyventojų kūrybiškumą bei atkaklumą.

Šilutės gėrimų pramonės istorija – tai istorija apie žmones, jų idėjas ir norą kurti. Ji liudija, kad net mažiausias miestas gali turėti savo unikalią ir įdomią praeitį, kurią verta atsiminti ir puoselėti ateities kartoms.

Literatūra ir šaltiniai

[1] Jakštas P., Vadovas po Šilutės miestą. Mašinraštis. 1982 m. P. 5. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archyvas.

[2] Miškinis A., Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. II tomas. Vilnius, 2007 m. P. 158.

[3] Jakštas P., Vadovas po Šilutės miestą. Mašinraštis. 1982 m. P. 40. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archyvas.

[4] Miškinis A., Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. II tomas. Vilnius, 2007 m. P. 163

[5] Barasa D., Šilutės (Šilokarčemos) dvaras. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archyvas.

[6] Miškinis A., Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. II tomas. Vilnius, 2007 m. P. 163.

[7] Ten pat. P. 166.

[8] Ten pat. P. 169.

[9] Ten pat. P. 174.

[10] Leuchs C. & Co. Adreßbuch der Kaufleute, Fabrikanten und Gewerbsleute Ost- und West-Preußen. Niurnbergas, 1871 m. P. 94.

[11] Mose R., Deutsches Reichs-Adressbuch. Berlynas, 1906 m. P. 186.

[12] Mose R., Deutsches Reichs-Adressbuch. Berlynas, 1906 m. P. 237.

[13] Miškinis A., Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. II tomas. Vilnius, 2007 m. P. 177.

[14] Puida K., Visa Lietuva. Informacinė knyga 1923 metams. II metai. Kaunas, 1923 m. P. 459.

[15] Lietuvos prekybos ir pramonės įstaigų adresų knyga. „160. Saldainių ir šokolado dirbtuvės“. Kaunas, 1928 m. P. 89-90 ir p. 246.

[16] Miškinis A., Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. II tomas. Vilnius, 2007 m. P. 187.

[17] Barasa D., Šilutė: miestietiškos raidos metmenys. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archyvas.

[18] Barasa D., Restoranai, kavinės, smuklės, užeigos, viešbučiai tarpukario Šilutėje. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archyvas.

[19] Jakštas P., Vadovas po Šilutės miestą. Mašinraštis. 1982 m. P. 26. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archyvas.

[20] Meškauskienė R. ir kt., Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai. Klaipėda, 2010. P. 21.

[21] Šukienė R., Ekskursija „Pasivaikščiojimai H. Zudermano takais“. P. 2. Šilutės Hugo Šojaus muziejus archyvas.

[22] Petras J., „Zudermanas ir Šilutė“. Komunistinis darbas. 1983 m. rugpjūčio 20. P. 4

[23] Šukienė R., Ekskursija „Pasivaikščiojimai H. Zudermano takais“. P. 5. Šilutės Hugo Šojaus muziejus archyvas.

[24] Jakštas P., Vadovas po Šilutės miestą. Mašinraštis. 1982 m. P. 26. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archyvas.

[25] Šukienė R., Ekskursija „Pasivaikščiojimai H. Zudermano takais“. P. 5. Šilutės Hugo Šojaus muziejus archyvas.

[26] Ortsfamilienbuch Memelland Familienbericht. Arthur Vonberg. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. gegužės 22 d.] https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I394666&lang=de

[27] Ortsfamilienbuch Memelland Familienbericht. Hildegard Kiefer. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. gegužės 22 d.] https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I382013&lang=de

[28] Ortsfamilienbuch Memelland Familienbericht. Franz Vonberg. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. gegužės 22 d.] https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I257235&lang=de

[29] Einwohnerbuch fur die Stadt und den Landkreis Heydekrug. Ausgabe 1942/1943. IR-1588, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus rinkiniai.

[30] Einwohnerbuch fur die Stadt und den Landkreis Heydekrug. Ausgabe 1942/1943. IR-1588, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus rinkiniai.

[31] Genienė V., Valatka R., Pastatų istorinės – architektūrinės anketos. P. 46.

[32] E. Lauks. Pasakojimas iš Šilutės praeities. II dalis. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. gegužės 22 d.] https://www.silaineskrastas.lt/kultura/silaines-sodas/pasakojimas-is-silutes-praeities-ii-dalis/

[33] Pupšys V., „Pogrindininko prisiminimuose – sustabdytos Šilutės gyvenimo akimirkos…“. Šilutės naujienos, 2010 gegužės 24 d.

[34] Geniene V., Valatka R., Pastatų istorinės – architektūrinės anketos. P. 30.

[35] Pėteraitis V., Purvinas M., Bumbulvietė. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/bumbulviete>.

[36] Adressbuch Heydekrug 1912. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] <https://wiki.genealogy.net/Adressbuch_Heydekrug_1912/Nachnamenverzeichnis_S>.

[37] Ortsfamilienbuch Memelland. Auguste Wilhelmine Laurien. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 30 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I88567&lang=de>.

[38] Ortsfamilienbuch Memelland. Ernst Gustav SEIDLER. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 23 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I84074&lang=de>.

[39] Gatvės su išdėstytais pastatais planas. 1903 m. Šilutės Hugo Šojaus muziejus.

[40] Šilokarčemos dvaro ir kaimo planas 1906–1913 m. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. GEK-7434/16; IR 1242

[41] Miškinis A. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. II knyga. Vilnius, 2007. P. 179.

[42] Adressbuch für den Kreis Heydekrug. 1912 m. Šilutės Hugo Šojaus muziejus, IR3197.

[43] Ortsfamilienbuch Memelland. Erich Seidler. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I4669&lang=de

[44] Po Šilutę pėsčiomis. Leidėjas Šilutės rajono savivaldybė. 2015. P. 16.

[45] Grätzer Bier-europaweit beliebt bis 1945. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] <http://www.brauwesen-historisch.de/Polenverl1.html>.

[46] Šukiene R., Prabyla senieji Šilutės pastatai. Šilutės Hugo Šojaus archyvas.

[47] Lietuvos prekybos ir pramonės įstaigų adresų knyga. „160. Saldainių ir šokolado dirbtuvės“. Kaunas, 1928 m. P. 233.

[48] Lietuvos prekybos ir pramonės įstaigų adresų knyga. „Saldainių ir šokolado dirbtuvės“. Kaunas, 1929 m. P. 274.

[49] Pastatai Lietuvininkų g. 28, 30. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 23 d.] <https://www.silutesknygininkai.lt/silute/pastatai-lietuvininku-g-28-30/>.

[50] Ortsfamilienbuch Memelland. Franz Richard Seidler. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. vasario 4 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I64588&lang=de>.

[51] Prinz-Joachim-Straße in Heydekrug. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] <https://wiki.genealogy.net/Prinz-Joachim-Stra%C3%9Fe_in_Heydekrug#Haus_Nr.26>.

[52] Ortsfamilienbuch Memelland. Martin Labuttis. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I367920&lang=de>.

[53] Žemaitaitis A., Martynas Labutis. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. birželio 11 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/martynas-labutis>.

[54] Vidrinskas E., Šilutės miesto pastatų fasadų spalvinių sprendimų projektiniai pasiūlymai. I tomas.

[55] Ortsfamilienbuch Memelland. Martin Labuttis. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. sausio 24 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I367920&lang=de>.

[56] Žemaitaitis A., Martynas Labutis. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. birželio 11 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/martynas-labutis>.

[57] Šukiene R., Prabyla senieji Šilutės pastatai. Šilutės Hugo Šojaus archyvas.

[58] Ortsfamilienbuch Memelland Familienbericht. Joseph Müller. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. vasario 6 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I34536&lang=de>.

[59] Ortsfamilienbuch Memelland Familienbericht. Ella Kühn. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. vasario 6 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I34537&lang=de>.

[60] 1934 m. Šilutės telefonų knyga.

[61] Einwohnerbuch für die Stadt und den Landkreis Heydekrug. Ausgabe 1942/1943. Šilutės Hugo Šojaus muziejus.

[62] Our history. Interaktyvus [žiūrėta 2025 m. vasario 7 d. <https://sinalco.com/discover-sinalco/>.

[63] Klaipėdos akcinė alaus darykla. Interaktyvus [žiūrėta 2025 m. vasario 7 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/klaipedos-akcine-alaus-darykla>.

[64] Klaipėdos akcinė alaus darykla. Interaktyvus [žiūrėta 2025 m. vasario 7 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/klaipedos-akcine-alaus-darykla>.

[65] Švyturio alaus darykla (1918 – 1940). Interaktyvus [žiūrėta 2025 m. vasario 7 d.] <https://svyturys.weebly.com/alaus-darykla.html>.

[66] Adressbuch für den Kreis Heydekrug. 1912 m. P. 39. Šilutės Hugo Šojaus muziejus, IR3197.

[67] Po Šilutę pėsčiomis. Leidėjas Šilutės rajono savivaldybė. 2015. P. 16.

[68] Ortsfamilienbuch Memelland. Ferdinand Schimkus. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. birželio 4 d.] <https://www.online-ofb.de/famreport.php?ofb=memelland&ID=I350739&lang=lt>.

[69] Budreckienė N. ir kt. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė, 2000. P. 199.

[70] Jakštas P., Vadovas po Šilutės miestą. Mašinraštis. 1982 m. P. 37. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archyvas.

[71] Venckienė V., Šilutės pramonė. Interaktyvus. [žiūrėta 2025 m. birželio 11 d.] <https://www.mle.lt/straipsniai/silutes-pramone>.

[72] Jakštas P., Vadovas po Šilutės miestą. Mašinraštis. 1982 m. P. 37. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archyvas.