Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ženklas (partizanų sukurtas ženklas). e-partizanų archyvas

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, www.voruta.lt

1951 m. vasario 15 d. Jiezno r. (dabar – Prienų r. sav.) Jaunionių k., gyventojų Talačkų sodyboje, buvo aptikta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) štabo vadavietė. Užpuolimo metu žuvo Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities štabo Visuomeninės dalies viršininkas, LLKS gynybos pajėgų štabo pareigūnas Konstantas Baliukevičius-Rainys, Tylius, LLKS štabo narys Urbonas Dailidė-Tauras ir Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio tėvūnijos vadas Motiejus Jaroševičius-Lakštingala. Taip pat žuvo sodybos šeimininkė, partizanų ryšininkė Marijona Taločkaitė-Genovaitė.

Prienų krašto muziejus ir Stakliškių Kultūros ir laisvalaikio centras  2026 m. vasario 12 d. Stakliškėse (Prienų r.) organizuoja 75-ųjų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų štabo pareigūnų žūties Jaunionių kaime metinių paminėjimą. Norisi padėkoti organizatoriams, kad bus  pagerbiamas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų štabo pareigūnų atminimas. Labai svarbu, kad prisimenama, kad neleidžiama užgesti atminties gyvybei, kad  atmintis perduodama jaunimui. Už laisvę kova niekada nesibaigia. Prieš 75-erius metus Lietuvos priešai nutraukė laisvės kovų didvyrių gyvybes Jaunonių kaime, bet jie bus gyvi, kol atmintis gyva. Labai gerai žinau kaip skaudžiai šią netektį išgyveno mano tėvai: Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos kovojusios su sovietine okupacija valstybės vadovas Adolfas Ramanauskas Vanagas ir jo žmona, mano mama, Dainavos apygardos partizanė slapyvardžiu Vanda. Dalinuosi trumpa ištrauka iš amžiną atilsį mamos autentiškų prisiminimų, kuriuos neseniai išleidau  knyga „Partizanė Vanda”.

„Persikėlę į Jiezno apylinkes mes ten laikėmės keletą metų. Su pertraukomis teko pagyventi Jaunonių, Vyšniūnų, Olendarnios, Mažiūnų ir kituose kaimuose buvusiuose bunkeriuose. Prisimenu, pradžioje Adolfas perkėlė Pietų Lietuvos srities štabą į Jaunonių kaimą, pas to kaimo gyventojus Talačkus. Vyko įvairūs darbai, vyko laisvės kova. Vėliau Adolfui tapus LLKS gynybos pajėgų vadu, Pietų Lietuvos srities štabas su naujuoju vadu pradėjo veikti kitoje vietoje. O mūsų slėptuvėje gyveno ir dirbo partizanai Urbonas Dailidė-Tauras, Motiejus Jaruševičius-Lakštingala, Kostas Baliukevičius-Tylius. Partizaninių ryšių keliu ateidavo korespondencija iš įvairių partizaninių vienetų, ateidavo korespondencija ir iš LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto. Neretai Adolfas ir pats išvykdavo į pasitarimus kitose Pietų Lietuvos vietose.

1950-jų metų rudenį iš vieno Suvalkijoje vykusio partizanų susitikimo Adolfas į mūsų bunkerį parėjo su partizanu Juozu Lukša-Daumantu (kiti jo slapyvardžiai Skirmantas, Mykolaitis, Skrajūnas), kuris neseniai buvo grįžęs iš užsienio. Turėjome ir skaudžių netekčių. 1951 metais žiemą Talačkų bunkeryje žuvo mums labai brangūs žmonės, ištikimi mūsų bičiuliai, laisvės kovos broliai Tylius, Lakštingala, Tauras, ryšininkė Genovaitė. Tuo metu aš, Adolfas ir Juozas Lukša buvom išvykę į tolimesnes vietas. Šios žūtys Adolfo ir mano dvasioje ilgam paliko skaudžius netekties randus. Niekaip negalėjau susitaikyti su mintimi, kad jau nebėra Kosto Baliukevičiaus. Tiek visko buvo kartu išgyventa, visada jaučiau jo pagalbą ir supratingumą, draugystę, palaikymą. Jis man buvo kaip jaunesnysis mano brolis. Negalėjau pamiršti kartu praleisto laiko Merkinės šiluose Lankininkų kaimo apylinkių bunkeriuose, Meškučių kaime Daugų krašte, jis padėjo man su kelių mėnesių dukrele grįžti iš Vilniaus tėviškėn. Iš ten kartu ėjom į susitikimą su Adolfu Balbieržgirėn, kai Adolfas grįžo iš vyriausių Lietuvos partizanų vadų susitikimo Žemaitijoje, vėliau kartu gyvenom Kalesninkų miške Pietų Lietuvos srities štabo bunkeryje. Aš buvau kartu, kai Kostas iš partizanų ryšininko tapo partizanu Tyliumi. Kostas buvo labai patikimas, pasišventęs laisvės kovai, visada turėdavo gerų sumanymų – ir staiga jo nebėra. Buvo be galo liūdna ir skaudu“. (citatos pabaiga)

Laisvės kova tęsėsi toliau. Dar daug dramatiškų ir herojiškų partizaninio karo išgyvenimų teko patirti mano tėvams. Bet aš  visada žinau, kad mano tėvai ir jų laisvės kovos broliai ir sesės turėjo nenugalimą pasiryžimą sugrąžinti Lietuvai laisvę ir kovojo už ją mokėdami  savo gyvenimais, savo gyvybėmis.  Šiandieną mes lenkiamės jų atminimui, didžiuojamės jais. Lietuva  laisva, tačiau turime žinoti, kad kova už laisvę niekuomet nesibaigia. Mylėkime ir saugokime savo Tėvynę. Būkime verti savo didvyrių ir visada priimkime atsakingus sprendimus galvodami apie ateities Lietuvą.