Asociatyvi Freepik nuotr.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

„Va kokia ta Lietuva“, – šūkteli koks nors katalikiško skaidrumo saugotojas, panašus į mane senjoras, ir į miltus sumala hedonizmo ir lėkštų įgeidžių apimtą savo tėvynę. Dar su ilgesiu priduria: va, mūsų laikais, tai…

Aišku, kad dėl to kaltas helovynas – pas keltus, dabartinėje Airijoje gimusi tradicija pagerbti mirusius ir linksmai žvelgti į mirtį. „Na, gerai, – tartų tas pasipiktinęs žmogelis, – tegul linksminasi, vis geriau negu šlaistytis pašaliais, dūmyti žolę ar prasimanyti chuliganiškų išdaigų. Bet kam niekinti moliūgą?“

Žmogus teisus. Jam gaila moliūgo, kurį apdainavo S. Nėris „Senelės pasakoje“:

„Apie žąsiną moliūgą,

Kurs išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką,

Burtus, išdaigas velnių,

Apie vandenis, kur teška.

Iš sidabro šulinių…“

Toliau – apie trečią brolį Joną ir medžiais paverstus vaikus… Ne, to nereikia. Lietuvių tautosakoje gausu helovyninių motyvų. O jeigu taip ūkiškai pasvarsčius: juk moliūgas auginamas nelengvai, juo labiau jo derliaus, tokio gausaus kaip šiemet, sudorojimas yra nelengvas darbas. Važiuodamas per Europą, ypač Lenkiją, pakraupau, žiūrėdamas į didžiulius laukus, nuklotus įvairiaspalviais moliūgais, dynėmis, arbūzais. Pagalvojau: ar ne per daug helovynui…

Taip, tiesa, moliūgas ypač naudingas maisto produktas. Viename puodelyje termiškai apdoroto moliūgo (245 g) yra net 49 kalorijos, vitamino A, C, B2, E, kalio, vario, mangano, o didelis antioksidantų kiekis sumažina lėtinių ligų riziką, naikina kenksmingas bakterijas.

O jie, mat – pjausto, naikina, pūdo, išmėto…

Mano jaunystėje iš daržovių taip nesityčiojo. O ir šitos šventės niekas nesudievino. Su Vėlinėmis ir Visais Šventaisiais sutapęs paprotys, nors ir labai senas, kilęs dar pagonių ir stabmeldžių laikais, nebuvo populiarus Lietuvoje. Daugiausiai vyravo rimtis, susikaupimas, tyli malda. Vakare kone visas miestelis ant kapų degdavo žvakeles, melsdavosi, tyliai bendraudavo. Tuo metu kapinės tapdavo tarsi ramia giminių ir pažįstamų susitikimų vieta. Dar ir šiandien šis šventas ramybės jausmas užlieja mano atmintį…

Toks juokingas lotyniškas šios daržovės pavadinimas – „cucurbita“. Tarsi kukurdvelkių arba bezdžių – tam tikrų grybų, beje, taip pat valgomų…

Taigi, gal geriau iš moliūgo išsivirti sriubą, pasigaminti pagardą ar padažą, jį išsikepti prie bryzo mėsos, o ne pjaustyti, darkyti ir mėtyti. Čia norėčiau rašyti klaustuką, bet senatvinė bekompromisinė priedermė neleidžia: meskime dievinti svetimas šventes, tarsi savo lietuviškų mažai turėtume…