Vytautas Landsbergis. Martynos Žilionytės nuotrauka

Vytauto Landsbergio kalba konferencijoje Seime „1941 m. Lietuvos sukilimas ir laisvės kovų 1939–1953 metais atmintis bei svetimų naratyvų skvarba į lietuviškąjį istoriografinį pasakojimą“. 2025-06-20

                      Sveiki gyvi, istorijos partizanai. Kai aplink apsidairau, matau, kokia situacija. Aš kažkodėl naiviai galvojau, kad čia susirinks daug žmonių. Tokia Lietuvos istorijai svarbi ir tokia apleista tema, – juk turėtų ateiti daug. O turime tiek. Gal esame paskutiniai mohikanai arba partizanai, kurie dar drumsčia vandenį. Bet tai garbinga funkcija – drumsti purviną vandenį, gal jis kada nors šiek tiek nusistovės.

                      Lietuvos sukilimo konferencija turbūt pirmąkart vyksta Lietuvos Seime. Daug ar nedaug žmonių, bet konferencija Seime! Aptariama didžioji Lietuvos 20 amžiaus istoriografijos spraga, vieno ypatingo laikotarpio sisteminio tyrimo stoka. Ir tuo pačiu ligi šiol trisdešimt metų nepriklausomoje Lietuvoje esanti zona, į kurią baisu įžengti. Ar mes laisvi? – Ne, tikrai ir net labai nelaisvi, gal palaipsniui vaduojamės, o gal nė nesivaduojame.

                      Suvokdami Lietuvos sukilimo (pagaliau teisingas pavadinimas) prieš okupantę SSRS reikšmę, galime ir turėtume aiškiau suvokti bei statyti laikotarpio gaires: kokie tuo metu buvo laikotarpiai Lietuvos istorijoje. Tai ne tik sovietų okupacija ir visus penkiasdešimt metų. Toli gražu ne. Yra sukilimas, sovietai eina lauk, Lietuva vėl mėgina gyventi savo gyvenimą, o po kelerių metų grįžta antroji sovietų okupacija.

                      Apie tai pamažu pradedama kalbėti aiškesniais žodžiais. O šiaip čia visąlaik buvo mirties zona. Mums turi rūpėti ne tik unikalus įvykis – pats sukilimas, tačiau kaip statyti to laikotarpio gaires? Aš matau, kad tai posukiliminė Lietuva. Yra sukilimas, bet jis neatneša rezultato, kurio tikėtasi, nors buvo mėginama, o gal pasiseks; tai priklausys nuo vokiečių laikysenos ir t.t.

                      Čia yra įvairių vertinimų: ar Lietuva atsikūrė kaip valstybė, bet neverta dėl tokių dalykų ginčytis, tik laiko gaišinimas. Konkrečiai ta posukiliminė Lietuva nuo 1941-ųjų vasaros mažiausia iki 1943-jų pabaigos – 1944 m. vasaros gyvena kaip Lietuva. Tai nėra sovietų Lietuva, nors nėra ir nepriklausoma Lietuva. Tai Lietuva vokiečių okupacijoje, bet ji turi savo veiklos barus, stilių, turi tam tikrų galimybių formuoti savo dabartį ir ateitį. Ir ji atkakliai mėgina tai daryti. Lietuva nori gyventi. Kalbu apie šį laikotarpį, kurį vadinu posukilimine Lietuva, iki antrosios sovietų okupacijos. Kai grįžta Raudonoji armija, jokios posukiliminės Lietuvos nebėra. Bet prieš tai beveik treji metai kovõs už gyvenimą Lietuvoje. Tai konkretaus Lietuvos gyvenimo turinys.

                      Paprastai imamos tik kai kurios kovos – tai selektyvioji istorija, kurią visąlaik matome. Istorikų ir istoriografijos nedomina gyvenimas, labiau domina mirtis, kai ji skiriama išskirtinei Lietuvos gyventojų ir piliečių daliai.

                      Štai pirmas klausimas: tiriant tą laikotarpį, nėra turinio. O turėtų būti tiriamas ne tik laikotarpis Lietuvoje, turi būti žinomos ir politinės kovos dėl okupuotos Lietuvos, kurios vyksta laisvajame pasaulyje. Vyksta kai kurios kovos tarp politinių grupių, tarp tebeegzistuojančių struktūrų ne tik pačioje geografinėje Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Dar tebedirba Lietuvos diplomatinė tarnyba, kuri kalba tikrosios Lietuvos valstybės vardu. VLIKas kalba šiek tiek kitu vardu – tos būsimos ar besilaisvinančios Lietuvos vardu. Trečias punktas būtų to laikotarpio Sovietijos politika ir veiksmai. Jie tartum nublokšti iki Maskvos, ir turbūt buvo nemažų iliuzijų dėl ateities. Aš atsimenu net iš savo tėvo atsiminimų, kuriuos jis rašė, ką kalbėdavosi su Mama, kaip reikės gyventi: matyt, su Stalinu jau baigta, o Hitleris turbūt atėjo ilgam. Kaip ištverti Hitlerio laikotarpį, kad Lietuva dar išliktų? Štai tokia konkreti dalies šviesuomenės ir politiškai mąstančios visuomenės mąstysena. O tuo pačiu metu Sovietijos politika yra betoninė: jokios Lietuvos nėra ir nė nebuvo nuo pat 1940 metų birželio okupacijos. Užmirškit. Ir atitinkami sovietų vadovybės ir politikos veiksmai pasaulyje – tartum mes liekame maži ir nuošalyje. Ne, mes esame piliečiai, kai Stalinas ir visa sovietų gauja su Vakarų sąjungininkais tik svarsto būsimą susitvarkymą, kaip jie tiki, kad laimės karą prieš Vokietiją. Anksčiau ar vėliau jie karą laimės, ir kas po to? Stalinas turi iškart savo labai kietus reikalavimus, o vakariečiai bailūs, jiems reikalinga Stalino draugystė, todėl kiekviename žingsnyje jam nuolaidžiauja. Svarbiausias žingsnis yra būsimos pokario sienos. Stalinas sako: Pabaltijys – joks klausimas, jis mūsų. Atėjom čia, viskas teisėta, žmonės įstojo, užmirškit apie kokius nors naujus referendumus ar apsisprendimus. O Vakarų demokratai: me-me-me, gal dar reikėtų balsavimo… Stalinas galėjo tą balsavimą leisti. Koks jiems skirtumas, kiek bus tų balsavimų. Ateis ir suskaičiuos, kiek reikia. Jis net numojo ranka: nereikia, jie jau balsavo 1940 m. vasarą, džiaugsmingai priėmė naują santvarką, daugiau jokių klausimų nėra. Ir didieji Vakarų vadai su tuo sutinka. Čia prasideda tragedija ir išdavystė. Jie sutinka, nes nedrįsta pasakyti. Kaip ir šiandien net Trumpas nedrįsta pasakyti Putinui: tu meluoji. Ne, antraip mes negalėsim bendradarbiauti, biznelis nebus toks geras. Reikia „kalbėtis“. Ką reiškia kalbėtis? – Reiškia, kapituliuoti. Priimti jo spaudimą ir kalbėti, kaip anas nori. O vadinama „dialogu“. Tai nėra dialogas, tai kapituliacija. Jau kiek metų eina apgavystė, kurios niekas nepaneigia: derybos. Dėl ko derybos? – Kaip sustabdyti karo veiksmus? Tai sustabdyk, atšauk savo kariuomenę, ir nebus dėl ko derėtis. Ne, reikalingos derybos. Tada Ukraina ir likęs pasaulis įveliami į tai, kad užgrobimai, užkariavimai patvirtinami. Net remiama „teisė“ dar daugiau užkariauti. Mat ponas Kremliuje toks baisus, kad jam reikia nuolaidžiauti.

                      Yra dar vienas to paties laikotarpio punktas: sąmoningų lietuvių rengimasis ilgai tęstinei kovai. Buvo daug naivių manymų, kad Raudonoji armija jeigu ir sugrįš, tai tik keliems mėnesiams, nes Vakarų valstybės laimi karą, ir sovietai turės priimti tam tikras sąlygas. Buvo kažkokia Atlanto chartija su kažkokiais pažadais. Stalinui tie pažadai tik juokas. Tačiau sąmoningi lietuviai supranta, kad bus ilgas reikalas, o ne kelių mėnesių laukimas. Mano sesuo buvo ištekėjusi ir pasitraukė į Austriją, galvojo, jog tai keliems mėnesiams. Tuoj viskas susikratys, išsispręs, ateis Europos taika… Koks žmonių naivumas! Tad ko tikėtis iš didžiųjų politikų, kai juos mulkina kaip nori. Ilga kova, kiek ilga? – kol dings užkariautojai. O užkariautojai ligi šiol nedingo. Kova tęsiasi, ji nebaigta. Arba yra pasyvistų frontas, kuris su viskuo sutinka. Pavartokim ir tokį terminą: aktyvistų frontas, pasyvistų frontas.  Yra labai didelis pasyvistų frontas, kuriems kaip bus, taip bus gerai. Ką padarysi, gyvensim.

                      Ko turėtumėm pasiekti arba turėtume norėti pasiekti, tai supratimo, kad Lietuva yra subjektinė Antrojo pasaulinio karo dalyvė, o ne tik vargšė auka, kurią sunaikino, nuskriaudė, išdavė, pardavė. Ne, Lietuva veikia, ir tai buvo pagrindinė sukilimo idėja, kad Lietuva turi būti politiškai ir valstybiškai veikianti vienovė. Aišku, komuna yra tai pasmerkusi, jai Lietuvos nėra ir niekada nebus. Vokietijoje irgi kolonializmas, totalus antisemitizmas, valymas – klaikios, nežmoniškos idėjos apie žmoniją, kad Europą galima „išvalyti“ nuo žydų. Bet galima ir nuo kitų išvalyti. Beje, tam tikra tradicija buvo dar prieš karą, kai Lenkijoje skelbta vadinamosios sanacijos idėjos – visuomenės išvalymas nuo blogų elementų, nuo visokių mažumų, kurios turėtų išnykti, būti asimiliuotos, tarp jų ir lietuviai. Kaip sakė Vilniaus vaivada Bocianskis: dvidešimt penki metai, ir čia nebebus jokio lietuvio.

                      Ko dar nesvarstome ir kas reikalinga – yra teisiniai veiksmai ir jų įtaka kelerių metų laikotarpio istorijai. Tai Lietuvos Laikinoji vyriausybė ir jos tęsėjų struktūros. Apie tai šiek tiek žinome. Kai kas veikia arba mėgina veikti valstybės vardu – tai Laikinoji vyriausybė, o paskui Tautos taryba ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Yra ir administruojanti savivalda, apie kurią kažkodėl nekalbama, ir tarėjai, kurie yra pasmerkti kaip kolaborantai, bet nuo jų laikysenos labai daug kas priklauso, koks yra gyvenimas Lietuvoje. O jis nėra toks vergiškas, neskaitant žydų tragedijos; kitos tautos, ypač lietuviai, nėra visiškai pažeminti ir trypiami vergai. Jiems šis tas leidžiama, nes jie vėliau bus asimiliuoti, po karo juos priims į vokiečių tautą. Lietuvių veikėjams visą laiką sakoma: neprašykit nepriklausomybės, fiureris tai nuspręs vėliau, o dabar eikit kovoti, nes svarbiausia yra nugalėti bolševizmą.

                      Tokie dalykai tęsiasi, bet tuo pačiu metu Laikinoji vyriausybė padarė vieną milžinišką dalyką: per keletą dienų atkūrė buvusią lietuvišką administraciją. Yra visos valdymo, teisinės, mokestinės struktūros ir administracijos, kaip iki tol buvo nepriklausomoje Lietuvoje. Sovietai išmesti lauk, o vokiečiai leidžia Lietuvai būti iki tam tikro laipsnio kaip prieš karą. Tik netrukdykit mums kariauti, o padėkit, duokit žmonių, užtikrinkit komunikaciją. Kariauja patys vokiečiai ir nė nebando daryti mobilizacijos. Kai vėliau pabando mobilizaciją daryti, tą istoriją žinome.

                      Taigi kas veikia? Veikia vokiečių paskelbta valdymo struktūra vokiečių Zivilverwaltungas, kuri, žinoma, visais atžvilgiais yra aukščiau už Laikinąją vyriausybę arba kai ši jau išvaikyta. Ji kaip ir aukščiau, tačiau neapima viso gyvenimo, o gyvenimą tvarko lietuviškoji administracija, kurią suspėjo atkurti Laikinoji vyriausybė. Ne įsakymo keliu, o žmonės buvo pakviesti grįžti į savo darbus. Ir visi grįžta į savo darbus! Kas labai įdomu, kad net yra teisiniai veiksniai ir teisinė tikrovė. Kam Lietuvoje vokiečių okupacijoje pavaldūs teismai? Žinoma, sovietų laikais jie buvo pavaldūs partiniam komitetui ir t.t., o vokiečiai lietuviams kažkaip leidžia tvarkytis patiems. Aš tai atsimenu iš savo paties įspūdžių. Vokiečių okupacijos metu vėl veikia Lietuvos Aukščiausiasis tribunolas. Jo pirmininkas Liudas Ciplijauskas vėl savo pareigose, nors jį išmetė iš savo namų, jis dabar benamis ir galų gale prisiglaudė pas Landsbergius Kaune, Donelaičio gatvėje. Tą matau iš gana artimos perspektyvos. Vokiečių okupuotoje Lietuvoje Ciplijauskas vėl Aukščiausiojo tribunolo pirmininkas. Kokie jo įgaliojimai, ką sprendžia Aukščiausiasis tribunolas, – tirkit, istorikai. Čia yra ko veikti. Tada Lietuva atsistos į realią vietą, kaip ji gyvena ir tvarkosi.

                      Paminėsiu dar vieną dalyką: tikrovė ir realus gyvenimas nėra mūsų istorijos objektas. Dabar rašau šiokių tokių atsiminimų, krapštau po savo archyvą ir radau savo jaunystės draugo, dar prieš mums susidraugaujant, mokyklinį dienoraštį. 1945 metų pradžia, grįžo Raudonoji armija, mokiniai eina į gimnaziją, ir tas mokinukas rašo savo dienoraštį. Kaip baisu, kaip nyku. Vakar buvo Vasario 16-oji. Mes ją švęsdavome ir buvom pasiruošę, išpuošę klasę. Bet viską uždraudė, liepė viską išmesti. Tai rašo mokinukas, jis yra liudininkas, kuriam niekas neliepė ką nors sugalvoti. Jis rašo savo pergyvenimą. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vokiečių metais tai buvo leidžiama. Gimnazijoje buvo leidžiama minėti Vasario 16-ąją! Kai paskaitai, matai, koks buvo realus gyvenimas šioje ir anoje linijos pusėje, kai jau sugrįžo raudonieji ir sovietų valdžia.

                      Realus gyvenimas visai netiriamas ir neaprašomas. Ar jis yra istorijos objektas? Ne, jis nedomina. Pasmerktųjų rezistencija – štai ką turėtume svarstyti. Turbūt ligi šiol tebesame pasmerktieji. Turbūt kas nors skaičiuoja, kad mūsų nebus, mūsų neturi būti, o mes vis dar norime būti, dar spurdame ir priešinamės, esam troublemakeriai Europoje ir pasaulyje.

                      Pagrindinė rezistencinė idėja, kuri išliko iki Sąjūdžio laikų ir iki dabar – išsilaikyti, kol tironijos grius. Mums svarbu išsilaikyti kaip partizanams. Išlikti gyviems. Ir mes čia dabar susirinkusieji esame partizanai, mūsų dar neišvaikė.

                      /…/

                      Klausydamas pranešimų ir diskusijos, pasižymėjau pastabų ir minčių.

                       Pagrindinis dalykas yra, kaip mums pasiekti, kad kalbėtume vienareikšmiškai ir kad žodžiai būtų vartojami pagal savo prasmę su teisingu turiniu. Be pliuralizmų, „naratyvų“, pasakyvų, vienas toks, kitas kitoks, o tiesos kriterijus beveik visiškai neminimas. Tiesos kriterijus turi būti pagrindinis. Kalbame apie moralę ir kad darbas su šaltiniais turi būti sąžiningas. Ar tai yra šaltiniai, apie ką dažniausiai kalbame? Gal tai kloaka, o ne šaltiniai? Kodėl turime kloaką vadinti šaltiniu ir nagrinėti tos kloakos purvus? Ir aiškinti, kuris purvas didesnis, o kuris mažesnis. Aš taip žiūrėčiau. Pats žodis „šaltinis“ yra tarsi rimtas dalykas. Ką reiškia, kai vartojame priešo terminologiją? „Kontrrevoliucinės organizacijos“… Kur Lietuvoje buvo kontrrevoliucinės organizacijos? Tai priešas vartoja tokius žodžius, o mes neturime jų nė galvoje turėti. „Darbo žmonių laimėjimai“… Nebuvo nei darbo žmonių, nei jų laimėjimų. Kam turime maltis po seną mėšlą? Man atrodo apgailėtina, kad negalime atsikratyti sovietinio žodyno. Ką čia kalbėti apie „rusų pasaulį“ ir panašias grožybes. Tai melo pasaulis, ištisinio melo imperija. Jie niekad nebrangino ir nebrangins tiesos. O mes gal dar galim ieškoti pozicijų, kalbėti iš tiesos ir teisingumo pozicijų. Kai ką reikia pasakyti iki galo ir išsiaiškinti. Buvo sakoma: „sukilimo tikslas pasiektas“. Koks buvo sukilimo tikslas? – Pamėginti. Kaip Kovo 11-oji. Aišku, svajonė būtų gauti, laimėti Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, pripažinimą. Bet kol kas darom, ką galim. O ką mes galim? – Galim ir nebijom iškelti klausimą. Tai maksimumas, bet nors jį reikia daryti. Taip pat ir šiandien visuose su sukilimu prieš okupantę Sovietų Sąjungą susijusiuose klausimuose. Neturėtų būti jokių svirduliavimų, ar dar kaip nors kitaip pavadintų. Kokie nors Slavino šaltiniai – tai ne šaltiniai, tai speciali nuodų ir mėšlo kloaka, paruošta ir nuodijanti visą pasaulį. O mes bent pasakykim, kad yra štai taip. „Svetimi naratyvai, įsiskverbiantys į mūsų sąmonę“… Mes tai leidžiame ir svetimus naratyvus priimame diskusijai. Galėtume diskusijai nepriimti. Įvardinam, kas tai yra, ir atidedam į šalį. Profesorius Skrupskelis labai paprastai pasakė įdomų dalyką: „Žmogaus ar valstybės vardas dar nėra informacija“. Galima paskelbti, kad mes – valstybė, bet ar tikrai esi valstybė? Tai parodys tavo veiksmai ir rezultatas to, ką mes čia bandėm padaryti ir iš dalies kažką darėme. „Partizanų kova nuo 1944 metų“. Ir karo viltis, aš tai atsimenu, ir mano artimieji gyveno viltimi, kad greit bus karas, o Raudonoji armija grįžta neilgam. Buvo visokių dalykų, bet visur klostėsi reali situacija, ir žmonės darė sprendimus. Kurie darė sprendimus, buvo ne pasyvistai, o aktyvistai. Ar aš turiu ką nors daryti, ar man geriau sėdėti po krūmu ir laukti, kuo baigsis muštynės?

                      Lietuva elgėsi garbingai, ir mes turėtume tai išryškinti. Ar mes pajėgūs? – Reikia bent stengtis išryškinti Lietuvos unikalumą Europoje. Kiek šalių buvo užimtos, pavergtos tai Vokietijos, tai Sovietijos. Vienintelė Lietuva sukilo ir iškart prieš abu tironus. Hitleris juk buvo uždraudęs daryti tai, ką Lietuva padarė. Tad tai buvo sukilimas ir prieš Hitlerį. Žinoma, rizikingas, galva padėta ant kaladės. Vokiečiai galėjo kitą dieną visus sušaudyti, bet palaukė. Jiems irgi reikėjo bendravimo, komunikacijų, vyksta karas, tad Laikinoji vyriausybė ir nepriklausomybininkai balansavo ant peilio ašmenų, bandydami parodyti, kad Lietuva egzistuoja. Ir Lietuva tikrai egzistavo tam tikrą laiką iki tam tikrų ribų.

                      Draugystės problema… Ar reikia draugauti, nors ta draugystė falšyva, ar muštis su visais aplinkui? Mažai šansų muštis su visais aplinkui. Bet kai aplinkui yra jovalo, gali kažką daryti. Kaip ir po Kovo 11-osios mes turėjom aplink savitą lauką ir ieškojom plyšių ir draugų. Tie draugai buvo bailūs ir falšyvi, bet vis dėlto buvo galima ką nors daryti. Mes darėm, ir buvo rezultatai. Tas pat ir dabar. Ar galime laimėti? – Pirmiausia turim daryti ir tvarkytis su istorinėmis problemomis. Ar turim faktų istoriją, ar pasakų istoriją? Ir ginčijamės toje pasakyvų istorijoje. Eikit su savo pasakyvais. Yra tikri faktai. Atėjo sovietai su savo tankais. Sovietai aiškina, kad viskas gerai, kad priėmėm. Eikit jūs su savo pasakomis, pasakokite bobutėms. Atvažiavot su tankais, sutraiškėte žmones. Pirmiausia perėjote sieną ir Ūtos perėjoje nužudėte Lietuvos pasienietį. Pirmuoju žingsniu praliejote kraują. Ultimatumas dar tik buvo paskelbtas, o jūsų teroristai jau pradėjo žudyti, kad lietuviai žinotų, jog visi bus šitaip išžudyti. Tad vadinkim daiktus tikrais vardais ir nevyniokim į vatas.