Daiva Kerdokaitė-Kazlauskė, Istorijos žurnalas „Voruta” Nr. 3, 2025
Rankose laikau knygą, kurią man padovanojo „Vorutos“ redaktorius Juozas Vercinkevičius. Knyga solidi – 740 psl., parašyta valstybinės Juozo Basanavičius premijos ir kitų premijų laureato, humanitarinių mokslų daktaro, docento Martyno Purvino. Knygos autorius nuo 1972 m. tiria senuosius Lietuvos kaimus, o nuo 1980 m. Mažosios Lietuvos kultūros paveldą. Dėl domėjimosi Lietuvos istorija 1987 m. buvo pašalintas iš aukštosios mokyklos kaip „nesovietinis dėstytojas“. Nuo 1994 m. Vokietijos archyvuose ir kitur rinko istorinę medžiagą apie Mažosios Lietuvos istoriją, lietuvninkų kraštą. Surinkta informacija sudėta į žinynų ciklą apie Mažosios Lietuvos panemunius ir pamarius. Pirmoji knyga išleista 2015 m., o antroji – 2017 m. Jose pirmą kartą Lietuvoje aprašyta šimtų pakrančių gyvenviečių XVI-XX a. istorijos bruožai.
Knygos autorius pirmojoje ciklo knygoje aprašo 25 gyvenvietes nuo Smalininkų iki Rambyno, antrojoje – 60 gyvenviečių nuo Rambyno iki Tilžės (dab. Sovetsko) ir Kaukėnų (dab. Jasnoje), trečiojoje – nuosekliai apibūdinta 91 gyvenvietė. Jos išsidėsčiusios prie Nemuno deltos atšakų ir Kuršių marių pakrantėse – nuo Girininkų iki Šilininkų (dabartinio Šilutės rajono pietrytiniame pakraštyje) iki Kintų ir Gaicių (rajono šiaurės vakaruose). Taip pat sistemingai aprašytos kairiajame krante (dab. Kaliningrado) buvusios vietovės.
Martynas Purvinas trijose ciklo knygose aprašė 176 gyvenvietes ir nemažai jau išnykusių gyvenviečių istorijų prikėlė iš užmaršties. Mano nuomone, šis knygų ciklas yra neįkainojama vertybė ne tik mokslininkams: geografams, istorikams, kalbininkams, antroponimikos, toponimikos mokslininkams. Autorius nurodo ne tik kaimo geografinę padėtį, pateikia kiek galima daugiau istorinių žinių apie kaimo, gyvenvietės atsiradimą ir istorinę raidą, bet pamini gyventojus, nurodant (pagal galimybes) vardus, pavardes, socialinę padėtį ir verslus. Tai tarytum vietovės gyvenimo atkūrimas, parodymas keičiantis gamtinėmis ir istorinėms aplinkybėmis.
Vietovardžiai
Aprašant Šyšos, Šyškrantės ir Šyšgirių kaimus pateikiama Šyšos upės vardo kilmė ir tuo pačiu vardu vadintomis gyvenvietėmis. Kalbininkas, lingvistas, žodynininkas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas V. Pėteraitis Šyšos upės vardą siejo su tekančiu vandeniu ir panašiais dalykais. Vietovardis SYSE (Sysa) buvo užrašytas dar kovų su kryžiuočių ordinu laikais, kuris veikiausiai buvo naudojamas senųjų lamatiečių ir skalvių gyventojų, gyvenusių minimose vietovėse. Knygos autorius Martynas Purvinas sako, kad šis vardas šioms žemėms tiesiog lipte prilipo. Net ir po kelių ramesnių gyvenimo šimtmečių vartoti tokie pavadinimai kaip Šyšantaniškiai ir t.t. – prie visko pridedant tą patį Šyšos vardą. Tai senovinis žodis, siejamas su įniršiu, knibždėlynu. Visa tai tikdavo Šyšai, pavasarį užliedavusiai žemupio pakrantes (…). Bandžiusius įsikurti ne kartą užliedavo vandenų įniršis, kol per daug amžių išmokta ten gyventi, savas sodybas apsaugant iškastais sausinimo grioviais ir supiltais pylimais. Paribiuose ir pagrioviuose sodinant gluosnius, kurie sulaikydavo ledo lytis (psl. 387).
Rašant apie Brijoniškių, Briedžiulių, Lukiškių, Parukeragės, Ragininkų, Rukštynkrantės kaimus autorius teigia, kad dar senovėje pastebėta, jog Skirvytės atšaka nuo Rusnės žemupio atsiskiria išsiriesdama kampu į vakarus ir apsukdama pakilumėlę, kurioje vėliau kūrėsi Brijoniškiai. Gal todėl baltai tą vingį kažkada vadino Lukiškėmis (kaip ir Neries upės vingį šiandieniniame Vilniuje). Tas vietovardis galėjo reikšti upės išsirietime buvusias pievas. Gal tai buvo krikščioniškų laikų asmenvardis – gal ten kažkada glaudėsi koks Lukas (spėliota, kad ten lyg gyvenęs žvejys Lukis).
1615 m. prie Rusnės upės minėta Lukiškės (Lukischke) ar Lukaitės (Lukait) vietovė. Ten buvusi neapgyvendinta žvejybos valda, tačiau ten minėtas kiemas (sodyba), sodas (daržas) ir pieva. Tas sklypas buvo priskirtas tuometiniam Klaipėdos valsčiaus vadovui fon Goecenui už 5 markes pievų činčo mokesčio naujos karčemos įrengimui pagal bajoriškąją Kulmo teisę. 1708 m. ta karčema su dviem gretimais kumetynais buvo dovanota, vėliau susigrąžinta ir 1721 m. parduota Klaipėdos miesto komendantui K. de Brionui. Taip atsiradęs Broniškių ar Brioniškės vardas (psl. 223).
Antroponimikos
Kaip jau minėta anksčiau, ši knyga tikras lobis Mažosios Lietuvos ar iš šio krašto kilusiems gyventojams ieškant, susipažįstant su savo giminės kilme.
Knygos autorius, aprašydamas vietoves, kiek galima daugiau ir tiksliau nurodo kaimo gyventojus su vardais, pavardėmis, jų socialine padėtimi, giminystės ryšiais, verslais, religija, raštingumu ir kartais net sveikatos būkle. Taip aprašomas kiekvienas knygoje pristatytas kaimas. Pvz.: 1912 m. Paleičių pašto apylinkėse gyveno ūkininkai: F. Bagdonas, D. Dejokas, Marija Kalniškienė (…), kampininko žmona Juliana Petkienė, kampininkai H. Abromaitis, M. Ašpaltis (…), mūrininko padėjėjas E. Kupraitis, kalvis E. Blumenšaitis, karo invalidas M. Domašius… (183 psl.). Panašiai knygoje pateikiamos visos turimos žinios apie aprašytų kaimų ir gyvenviečių žmones.
Verslai
Vietinių gyventojų verslai dažniausiai buvo įtakoti juos supančios aplinkos sąlygų. Kiekvienas kaimas turėjo savo kūrimosi ir raidos istoriją. Pirmieji gyventojai dėl tik jiems žinomų priežasčių: susiradę tinkamą žemdirbystei plotelį, besislepiant nuo valdžios, įsikuriant kuo toliau nuo kraštą viduramžiais valdžiusio kryžiuočių ordino ar pasilikus savo tėvų sodyboje. Kiekvienas rinkosi savo gyvenamą vietą. Knygos autorius Martynas Purvinas dažnai knygoje rašo, kad žemdirbyste besiverčiantiems krašto valstiečiams reikėjo žinių ir pastangų apsiginti nuo upių potvynių, kad išsaugoti savo turtą ir gyvybę. Pavyzdžiui, aprašant Didžiųjų ir Mažųjų Algaviškių, Staldžių ir Šneidergalės kaimus. Staldžių kaimo gyventojai nuo upės potvynių gelbėjosi kasdami kanalus, pildami pylimus (psl.61), buvę smėlynai paversti ganyklomis, vėliau dirbama žeme. Kaimai plėtėsi, jų gyventojų gausėjo (psl. 79).
Įdomios žinios išlikusios iš XVI a., apie tuo metu laikytus gyvulius – kaimiečių gyvulių bandose buvo dešimtys ar daugiau (priskaičiuojant prieauglį) galvų. Gyvulius laikė ir samdiniai. Gali būti, kad tuo metu nesikliauta tik rizikinga žemdirbyste – išgyventi padėdavo gyvuliai, kuriuos nebuvo sunku ganyti užliejamose pievose (…), kai kuriose kaimuose būdavo po porą dešimčių įvairių gyvulių, nestigo arklių, karvių ir darbams naudotų jaučių (psl. 94). Žinoma, svarbiu verslu gyvenant prie upės buvo žvejyba, valtis turintys gyventojai dažnai upėmis plukdydavo prekes pardavimui. Dar vienas pelningas verslas buvo šieno ruošimas – jį upėmis gabendavo ir parduodavo į atokesnius dvarus ir miestus. Vėlesniais amžiais plėtotas bulvių ir daržovių auginimas, jų derlius valtimis plukdytas į Tilžę, Klaipėdą, Šilutę, Karaliaučių. XIX- XXa pr. deltoje nutiesta nemažai sausumos kelių, siaurojo geležinkelio linija nuo Tilžės iki Kuršių marių (psl. 35).
Mažosios Lietuvos gyventojai dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių nuolatos gyveno valstybės pasienyje: LDK su Vokiečių ordinu 1422 m. sudarius Melno taiką ir nustačius valstybinę sieną, tenykščiai kariniai įtvirtinimai panaudoti muitinės poreikiams. 1525 m. likvidavus Vokiečių ordiną ir įkūrus pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę siena tarp Lietuvos ir Prūsijos liko nepakitusi. Po ATR trečiojo padalijimo 1795 m., Lietuvai patekus į carinės Rusijos sudėtį, Mažosios Lietuvos gyventojai tapo pasienio gyventojais. Gyventojai šią aplinkybę panaudojo savo poreikiams – žinodami savo gimtas vietas, įstatymų spragas – vertėsi kontrabanda. 1864 m. carinės Rusijos administracijai uždraudus Lietuvoje lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, kontrabandos keliais nešamos lietuviškos knygos, padėjusios išsaugoti lietuvybę. Šie kontrabandos keliai taip pat padeda žmonėms slėptis, pasitraukti iš pavojingų, priešų užimamų vietų ir išsaugoti gyvybes karų metu.
Istorinės aplinkybės
Visų Mažosios Lietuvos kaimų istorijos buvo įtakojamos besikeičiančios valstybinės priklausomybės, priimamų įstatymų. Gyventojai mokėjo mokesčius, turėjo tarnauti tuo metu kraštą valdžiusios valstybės kariuomenėje.
Po 1422 m. Melno taikos prasidėjus ramesniam gyvenimui, atvykdavo ir likdavo gyventi daugiau gyventojų. 1807 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą, atsirado žemės rinka. Turtingesni ūkiai įsigydavo žemės, dalis žemės buvo susmulkinama į mažesnius sklypus. Savo valdas stengiasi plėsti ir kaimų bendruomenės (…). XIX a. pamario kaimuose pagausėjo gyventojų. Dauguma jų buvo lietuvninkai, besilaikantys senųjų papročių. XIX-XX a. pradžioje dalis Mažosios Lietuvos gyventojų išvyko į miestus ar Vakarų pramonės centrus.
I pasaulinis karas ir pokaris sutrikdė krašto ekonominį vystymąsi.
Tarpukariu kaimiečius kamavo ekonominės problemos, nes ankstesnė ekonominė sistema buvo žlugusi. 1939 kovo mėn. nacistinei Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, pradėtos įvairios ekonominės ir politinės pertvarkos. 1944 m. spalio pradžioje paskelbus privalomą evakuaciją, pamario gyventojams teko palikti savo sodybas.
Iki II pasaulinio karo gyventojai intensyviai užsiėmė žemės ūkiu, auginta daug gyvulių ir kt. Karo pabaigoje senieji gyventojai evakuoti. Ištuštėjusias sodybas grobstė sovietiniai kariškiai ir naujieji kolonistai. Dauguma senų sodybų sunaikinta, dauguma buvusių dirbamų plotų sulaukėjo, senų kaimų liekanose kai kur įrengtos sovietinės ūkinės gyvenvietės. Buvęs gana tankiai apgyvendintas ruožas tapo retai gyvenamu plotu ir dykynėmis (125 psl.). 1957 m. likę senieji gyventojai gavo leidimą išvykti į Vokietiją. Dauguma tokią teisę turėjusių žmonių išvyko, o praeities pėdsakai krašte vis nyko (740 psl.).
