1905 metų lietuvių tautinis sukilimas (3 dalis). Andrius Matulaitis

1905 metų lietuvių tautinis sukilimas (3 dalis). Andrius Matulaitis

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Tęsiame pasakojimą apie 1905 m. lietuvių tautinį sukilimą. Pirmąją straipsnio dalį galima skaityti ČIA. Antrąją – ČIA.

Nemažai informacijos apie tų metų įvykius galima rasti spaudos draudimo laikų veikėjo Andriaus Matulaitičio prisiminimuose[1]

Andrius Matulaitis gimė 1872 m. lapkričio 4 d. Kalvarijos apskrityje, Stebuliškių kaime, turtingo ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo didelį ūkį – 60 ha žemės. Matulaičių šeimoje užaugo penki vaikai: Petras, Vaclovas, Pranas, Juozas ir Andrius. Tėvai vyresnius sūnus leido į mokslus, o Andrius turėjo pasitenkinti keturiais pradžios mokyklos skyriais, kuriuos baigė Liudvinave. Baigęs mokslus pasiliko dirbti tėvų ūkyje.

„Mano jaunystės laikais, – prisimena A. Matulaitis, – mūsų apylinkėje žmonės lietuviais nenoriai vadinosi ir, nors lenkiškai kalbėti retas kuris mokėjo, bet beveik visi save laikė „poliakais“. Marijampolėje iš viso gyveno tik „lenkai“ ir rusai. Miesčionys ir rusai valdininkai, net jeigu ir mokėjo kuris lietuviškai, su žmonėmis lietuviškai nekalbėdavo. Apskritai paėmus, tais laikais lietuviai beveik neturėjo jokios tautinės sąmonės ir buvo stipriai aplenkėję. Tačiau tuo metu prasidėjo ir pirmieji tautinės sąmonės žadinimo mėginimai. Aš į šį darbą taip pat įsitraukiau.“

1883 m. į Andriaus rankas  pakliuvo lietuviško laikraščio „Aušra“ numeris, kurį parsivežė namo brolis Petras. Andrius „Aušrą“ godžiai perskaitė nuo pradžių iki pabaigos ir davė kitiems skaityti. Vėliau į Matulaičių namus pakliūdavo ir kiti lietuviški laikraščiai: „Varpas“, „Ūkininkas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Andrius juos platino Krosnoje, Liubave ir Griškabūdyje.

„1890 m. pas mus, Stebuliškėse, įvyko didelis slaptas lietuvių inteligentų pasitarimas, – prisimena Andrius Matulaitis. – Jame dalyvavo Vincas Kudirka, Stasys Matulaitis, daktaras Staugaitis, advokatas Petras Leonas, daktaras Jonas Šliūpas, Kaukas, mano broliai Petras, Vaclovas, Pranas ir aš. Iš viso į pasitarimą susirinko apie 30 lietuvių inteligentų, bet kitų pavardžių nebeprisimenu. Daugiausia buvo tartasi dėl lietuviškos literatūros gabenimo iš Prūsų. Advokatas P. Leonas, pamenu, tame susirinkime pasakė, kad, dirbant kasdieninį lietuviškos spaudos platinimo, tautinės sąmonės žadinimo darbą, reikia siekti Lietuvos nepriklausomybės iškovojimo. Smulkiau tame pasitarime iškeltų minčių nebeprisimenu.

Nuo to laiko aš pradėjau vis labiau įsitraukti į lietuvių nacionalinį judėjimą. 1892 m. dalyvavau sukuriant Liudvinavo ūkininkų draugiją, į kurią įėjo apie 10 žmonių: Sergijus Matulaitis (Stasio Matulaičio brolis), Stasys Slavickas, Juozas Botyrius, Feliksas Sirutis, Mikas Sirutis, Motiejus Akelis ir kiti, daugiausia jaunimas, ūkininkų vidutiniokų sūnūs. Pirmininku išsirinkome Juozą Botyrių, knygininku buvau aš, o kasininku – Motiejus Akelis. Mano, kaip knygininko, pareiga buvo saugoti knygas ir laikraščius. Lietuvišką literatūrą mes paprastai gaudavome iš „knygnešių karaliaus“ Juozo Kanclerio, gyvenusio Santaikos kaime, netoli Kalvarijos. Iš jo gautą literatūrą patys skaitėme ir platinom tarp žmonių veltui. Jeigu kas mokėdavo pinigus, mes, žinoma, neprieštaraudavome.“

Andrius Matulaitis

1893 m., dar tebeveikiant Liudvinavo ūkininkų draugijai, buvo suorganizuota kita slapta draugija – „Sietynas“. Jos steigimo iniciatoriumi buvo Mokolų kaimo valstietis Vincas Šlekys. Jis buvo baigęs 6 gimnazijos klases. Steigiamasis „Sietyno“ susirinkimas įvyko Meškučių kaime pas Antaną Čėsną. Susirinkime dalyvavo Vincas Šlekys, Antanas Čėsna, Povilaitis, Juozas Bliūdžius ir kiti – iš viso 15 žmonių. „Sietyno“ pirmininku buvo išrinktas V. Šlekys.

„Sietyno“, panašiai kaip ir Liudvinavo ūkininkų draugijos, pagrindinė veikla buvo lietuviškos literatūros platinimas. Jo nariai mokėjo nario mokestį. Už surinktus pinigus buvo perkama lietuviška spauda.

„Taip aš dirbau iki 1894 m. rudens, – pasakoja Andrius Matulaitis. – Tų metų rudenį mane mobilizavo į carinę kariuomenę. Man išvykus į kariuomenę, Liudvinavo ūkininkų draugija iširo. Liko veikti tik vienas „Sietynas“. Tarnaudamas kariuomenėje, susirašinėdavau su V. Šlekiu, A. Čėsna, Feliksu Vitkausku ir kitais „Sietyno“ nariais jų veiklos reikalais.

Kai 1897 m. Marijampolės apskrities žandarų viršininku buvo paskirtas A. Vonsiackis, sustiprėjo lietuvių veikėjų persekiojimas. Vienos kratos pas V. Šlekį metu buvo rasti mano laiškai. Apie tai buvo pranešta karo vadovybei ir mane kariuomenėje areštavo. Suimtą pargabeno į Marijampolę. Čia tris savaites mane tardė, norėdami išgauti visas žinias apie „Sietyną“, bet aš žandarams paslapčių neišdaviau. Po tardymo buvau pasodintas Kalvarijos kalėjiman. Netrukus čia atgabeno brolį Praną, Joną Čėsną, Antaną Daniliauską, Juozą Kačergį, daktarą Juozą Bagdoną ir kitus „Sietyno“ veikėjus. Kalvarijos kalėjime sėdėjau dvejus metus: pirmus metus teko sėdėti vienutėje, o antrus – vienoje kameroje su broliu Pranu.

1899 m. kovo mėn. man buvo paskirtas nuosprendis – už priklausymą priešvalstybinei organizacijai „Sietynas“ esu ištremiamas trejiems metams į Viatkos guberniją.

Išbuvęs tremtyje skirtą laiką, 1901 m. pabaigoje sugrįžau į Lietuvą, bet dar metus laiko neturėjau teisės gyventi tėviškėje. Todėl pradžioje apsigyvenau pas daktarą Petrą Avižonį, Ariogaloje, o vėliau pas Tadą Daugirdą Plembergo dvare (4 km nuo Ariogalos). Iš P. Avižonio gaudavau lietuviškos literatūros ir ją platindavau tarp žmonių.

Praslinkus metams, sugrįžau į gimtąjį Stebuliškių kaimą. Sugrįžęs 1902 m. įstojau į Lietuvos socialdemokratų partiją. LSDP kuopa, kuriai priklausiau, apėmė Marijampolę, Pilviškius, Vilkaviškį, Šunskus ir Liudvinavo valsčių. Kuopos pirmininku buvo Stasys Matulaitis (mano pusbrolis). Iš Stasio Matulaičio mes gaudavome „Darbininkų balsą“ bei kitokią socialdemokratinę literatūrą ir ją platindavome. Plačiau apie to meto mūsų veiklą nebeprisimenu.“

Andrius Matulaitis aktyviai dalyvavo 1905 m. lietuvių tautiniame sukilime. Tų metų vasarą surengė keletą mitingų Griškabūdyje, Šilavote, Igliaukoje ir Liudvinave. Rudenį – Kalvarijoje. Per mitingus žmonės reikalavo, kad valsčiuose ir mokyklose būtų vartojama lietuvių kalba, ragino versti caro valdžią.

1905 m. gruodžio mėnesį, kaip Liudvinavo valsčiaus atstovas, dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. Sugrįžęs iš Vilniaus, seimo nutarimus perskaitė Liudvinave įvykusiame mitinge.

(Bus daugiau)


[1] Prisiminimus užrašė Mindaugas Tamošiūnas.