Žymus Lietuvos istorikas profesorius Zenonas Ivinskis 1908 05 25 – 1971 12 24

Autorius: Data: 2013-01-17, 11:53 Spausdinti

Habil. dr. prof. Antanas TYLA

Lietuvą amžinam poilsiui pargabenti istoriko profesoriaus Zenono Ivinskio (1908-1971) palaikai.

1998 m. spalio 2 d. 13 val. prof. Z. Ivinskio palaikai buvo perlaidoti Antakalnio kapinėse.

Kasmet parvežami tai vienų, tai kitų mūsų išeivių tėvynainių, svajojusių bent atgulti amžinam poilsiui savo Tėvynėje, palaikai. Tai mūsų šalies istorinio likimo rezultatai. Lietuvos inteligentija, pasibaisėjusi sovietinės okupacijos metu 1940-1941 m. organizuoto teroro prieš Lietuvos valstybės piliečius, 1944 m. artėjant frontui ir sovietiniai kariuomenei, traukėsi į Vakarus ir ten ilgam laikui buvo izoliuota nuo lietuvių tautos, nuo tiesioginio bendravimo su ja. Nemažai jų nebesulaukė Lietuvos valstybės atkūrimo ir amžino poilsio vietą laikinai pasirinko svečiose šalyse, kurios juos kaip išeivius priglaudė ir sudarė galimybes dirbti. Daugelis pasitraukusiųjų iš Tėvynės mūsų žymių mokslininkų ir intelektualų Lietuvos jaunesniai kartai net nebuvo žinomi arba žinojo tik nedaugelis. Vienas iš tokių lietuvių inteligentijos atstovų buvo istorikas prof. Zenonas Ivinskis, kurio palaikai iš Bonos šiomis dienomis bus pervežti ir palaiduoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Jis buvo per didelė lietuvių visuomenės mokslo ir politinė figūrą, kad net ir išvykęs svetur neatkreiptų dėmesio. Sovietinės okupacijos apologetai nuolatos jį prisimindavo spaudoje ir negalėjo jam atleisti, kad nepasiekė jo čekistų rankos, neištrėmė į konclagerius.

Žymus Lietuvos ir Europos istorikas Z. Ivinskis gimė 1908 05 25 Žemaitijoje, Kaušėnų kaime, netoli Plungės, stipraus ūkininko Juozapo ir Aurelijos Ivinskių šeimoje, kurioje išaugo 5 sūnūs ir 2 dukterys. Tėvai suprato mokslo reikšmę vaikų ateičiai ir kiekvieną iš jų stengėsi leisti į artimas ūkiui bei žemdirbystei mokyklas, sudaryti galimybes įgyti kitokį kraštui ir visuomenei reikalingą aukštąjį išsilavinimą. Ir pats tėvas buvo šviesus kaimo ūkininkas, skaitė XX a. pradžioje leidžiamą lietuvišką periodiką. Namuose buvo tikrai šviesi, veržli ir gaivi aplinka. Z. Ivinskis kartu su broliais iš pradžių mokėsi Telšių, paskui atidarytoje Plungės gimnazijose, o paskutinę klasę baigė Telšių gimnazijoje. 1925 m. įstojo į Lietuvos universiteto Filosofijos – Teologijos fakulteto istorijos skyrių, pagrindinį dalyką pasirinko Lietuvos istoriją. Jis vienintelis iš gausios Ivinskių šeimos pasirinko humanitarinių mokslų kelią. Baigęs studijas, 1929 m. gavęs valstybės stipendiją, išvyko į Vokietiją ruoštis profesūrai. Berlyno universitete paruošė ir 1932 m. apgynė disertaciją „Geschichte des Bauerstandes in Litauen“. Po doktorato dar kurį laiką dirbo Slaptajame Valstybiniame archyve Berlin-Dahlen ir Dancigo archyve. Ten rinko medžiagą apie Lietuvos prekybą ir netrukus paruošė novatorišką pagal savo problematiką habilitacinį darbą „Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje“, kurį 1933 m. birželio 12 d. Vytauto Didžiojo universitete sėkmingai apgynė ir gavo venia legendi. 1933-1935 m. atlikdamas karinę prievolę Kauno Šarvuočių rinktinėje ne tik kad nenutraukė Lietuvos istorijos dėstymo VDU, bet ir ėmėsi Lietuvos karo istorijos tyrinėjimo, parašė keletą darbų. 1935 m. rugsėjo 15 d. buvo suteiktas VDU docento vardas, jis paskirtas Visuotinės istorijos katedros vedėju. Dėstė bent kelis kursus, iš kurių jam artimiausi buvo Lietuvos istorijos ir Lietuvos istorijos šaltinių kursai. Kartu ėjo atsakingas pareigas fakultete. Kaip sovietiniai tą fakultetą uždarė, dirbo Kultūros paminklų apsaugos konservatorium ir Vilniaus universitete dėstė Lietuvos ūkio istoriją ir visuotinę ūkio istoriją. 1941 m. rugpjūčio mėn. paskirtas Filosofijos fakulteto dekanu. Kartu jis nuo gimnazijos laikų buvo aktyvus Ateitininkų veikėjas, nuo 1933 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, Laikinosios Vyriausybės 1941 m. įsteigtos Mokslų akademijos narys, 1938 m. tapo Estų mokslo draugijos nariu korespondentų, dalyvavo tarptautinėse istorikų konferencijose.

Jo darbą Lietuvoje nutraukė 1944 m. vasarą priartėjęs frontas. Jis pasitraukė į Vakarus ir apsistojo Vokietijoje. Ten jis išlaikė įprastą darbo ritmą ir, nepaisydamas kruopščiai sukomplektuotos dalykinės bibliotekos ir gausių istorijos šaltinių išrašų archyvo netekties, tęsė mokslinius tyrimus. „Europos Lietuvyje“ 1957 m. buvo išspausdintas straipsnis „Tremties istorikų daviniai“. Jis rašė: „Mums neprieinami tie archyvai ir bibliotekos, bet jokiu būdu negalima nuleisti rankų, nustoti rašyti ir tyrinėti, vis laukiant, kol pačioje tėvynėje išauš normalaus mokslinio darbo sąlygos“. Prof. Z. Ivinskis bene vienintelis iš Lietuvos istorikų, pasitraukusių į Vakarus, paskelbė tiek daug autentiškais šaltiniais paremtų studijų.

Tai vėl buvo jo nepaprasto darbštumo ir talento rezultatas. Iš pradžių jis dirbo Raudonojo Kryžiaus organizacijoje, leido biuletenį „L. R. Kryžiaus žinios“, dėstė istoriją lietuvių gimnazijoje Nurtingene ir Scheab Gmune, dalyvavo lietuvių politinėje veikloje, bendravo su VLIKu, paruošė studiją Lietuvos sienų klausimu. Vėliau gavo kuklią stipendiją darbui Vatikano ir Romos archyvuose. Čia jis su jaunatviška mokslininko istoriko aistra ir žingeidumu pasinėrė į archyvinės medžiagos peržiūrėjimą ir rinkimą Lietuvos istorijos klausimais. Remiantis šia medžiaga pasirodė jo paruoštos autentiškais šaltiniais paremtos studijos „Šventasis Kazimieras“ (1955), „Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva“ (1955), „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ (1978), daug mažesnės apimties darbų, kurie buvo spausdinami „Lietuvių enciklopedijoje“, o vėliau – Rinktinų raštų 4 tomuose. Būnant Romoje apie žymų istoriką susibūrė Romos lietuvių istorikų būrelis, kuris mokydavosi ir diskutuodavo jo knygų ir archyvinių išrašų pilname kambaryje. Iš šio būrelio išaugo mums gerai žinomi prof. Paulius Rabikauskas, Rapolas Krasauskas ir kt.

1951 m. Profesorius iš Romos atvyko Vokietijon ir kurį laiką dirbo VLIKe. Nuo 1953 m. buvo Baltų instituto narys, kelissyk jo vadovas, skaitė jame paskaitas. 1963 m. pradėjo dirbti Bonos universitete svečio teisėmis, o kitais metais gavo šio universiteto veniam legendi ir tapo jo etatiniu profesorium. Dėstė Lietuvos istoriją. Bonos universitete beprofesoriaudamas susirgo ir mirė.

Profesorius pirmąsyk vedė Lietuvoje. Pirmoji žmona Cecilija mirė 1946 m. Kaune. 1957 m. Profesorius vedė antrą kart Pauliną Talanskaitę, sulaukė sūnaus Kęstučio.

Istoriko profesoriaus Z. Ivinskio mokslinis palikimas prilygsta jo nepaprastam darbštumui. Jo gimtojo krašto – Plungės centrinės bibliotekos darbuotoja Otilija Juozapaitienė parengė, o biblioteka išleido Zenono Ivinskio bibliografiją, kuri geriausiai parodo jo išsamią mokslinę veiklą. Tačiau dar liko neišspausdinta daug Profesoriaus sukauptos archyvinės medžiagos. Jos kaupimas buvo Profesoriaus tyrinėjimo metodikos pagrindas. Z. Ivinskis buvo Lietuvos patriotas, daug nuveikė gyvendamas Lietuvoje, rūpinosi jos išlaisvinimo reikalais būdamas Vakaruose, tačiau principingai pasisakė prieš bet kokį istorijos ideologizavimą ir iškraipymą. Istorinę tiesą jis įvardijo kaip pagrindinį istoriko darbo uždavinį.

Tarp Lietuvos istorikų jis savo darbštumu ir paliktais darbais prilygsta milžinui. Atkūrus Nepriklausomybę, Profesorius vėl tapo nevaržomu mūsų mokslinio gyvenimo bendrininku. Buvo išleistos jo knygos „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ (Vilnius, Mokslas, 1991), „Lietuvos istorijos šaltiniai“ (Klaipėdos universitetas. 1995), surengtos kelios konferencijos aptarti bei analizuoti jo mokslinius tyrinėjimus. Z. Ivinskio mokslinis palikimas ir kryptinga Lietuvos piliečio veikla yra mums brangus ir neužmirštamas paveldas, didelis indėlis į mūsų kultūrą ir mokslą.

Voruta. - 1998, spal. 3, nr. 36 (366), 12 p.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra