„Vilniaus reikalai mūsų šeimoje buvo akylai sekami“

Autorius: Data: 2013-03-17, 13:39 Spausdinti

Jungtinėse valstijose gyvenantis akių gydytojas Rimvydas Sidrys Vilniuje įsteigė Giedrės Šalčiūtės-Sidrienės fondą Rytų Lietuvos lietuviškų mokytojams remti. „Vorutos“ redakcijoje apsilankęs ponas Rimvydas Sidrys atsakė į savaitraščio klausimus.

Koks šios viešnagės tikslas?

Lietuvoje lankausi, rodos, jau šeštą kartą pradedant nuo 1986 m. Tada buvo visai kitokios sąlygos. Buvau pasižadėjęs, kol rusai valdo, į Lietuvą kojos nekelti. Tačiau turėjau vykdyti žmonos, mirusios 1985 m., paskutinę valią – palaidoti ją Lietuvoje. Pervežiau jos pelenus į Petrašiūnų kapines Kaune. Po to, rodos, dar penkis sykius buvau ir su džiaugsmu stebėjau, kaip Lietuva atgimė, atsikratė svetimųjų jungo.

Šios kelionės tikslas – sutvarkyti Fondo reikalus ir kartu atvežti paramą Misionierių ligoninės (buv. II ligoninė) akių ligų skyriui. Drauge su sūnumi Linu, kuris irgi yra oftalmologas, remiame ir Panevėžio ligoninę. Glaudžiau susiję su Misionierių ligonine: joje 2-3 sykius per savaitę konsultavau ligonius, skaičiau pranešimus. Mūsų parama – tai vaistai sergantiems glaukoma ir kitomis akių ligomis gydyti, taip pat ligoninės operacinei reikalingi instrumentai.

Akių ligų gydytojai ir ligoniai Jus gerai pažįsta. „Vorutos“ skaitytojai norėtų daugiau apie Jus sužinoti.

Esu gimęs Panevėžyje. Mano tėvai – Juozas Sideravičius, kilęs iš Pabėčių kaimo, Griškabūdžio parapijos, motina Felicija Beliunaitė-Sideravičienė kilusi iš Kraštų kaimo, Panemunėlio parapijos. Jie susitiko Panevėžyje ir tenai sukūrė šeimą. Mūsų šeimoje buvo keturi vaikai. Užaugome trys – Nijolė, Felicija ir aš. Felicija gyvena Niujorke. Abu mano tėvai buvo mokytojai, dirbo Panevėžyje, vėliau tėvelis buvo paskirtas mokyklų inspektoriumi. Mano jaunystė ir prabėgo Panevėžyje. Tik 1944 m. užėjus bolševizmo bangai turėjau pasitraukti. Nebuvo kito kelio – tik į Vokietiją. 1941 m. buvau vienas aktyvių sukilimo dalyvių, nes tuo laiku aš mokiausi Kauno universiteto Medicinos fakultete. 1943 m. turėjau mokslą nutraukti, kadangi naciai uždarė Kauno universitetą. Tačiau nacius irgi buvo galima apgauti, nes universiteto uždarymo įsakyme nebuvo paminėtas stomatologijos fakultetas. Staiga visi studentai pasidarė stomatologais ir toliau kurį laiką tęsėm mokslą, kol bolševizmo banga Lietuvą užplūdo iš naujo. Tėvai išėjo į pensiją. Mirė ir palaidoti Panevėžyje.

Karui pasibaigus buvau Tiubingene, kuris garsus savo universitetu. Tenai susirinko apie 200 lietuvių studentų. Aplinkybės tam buvo palankios, kadangi Tiubingenas buvo prancūzų zonoje, ir prancūzų vyriausiasis švietimo komisaras buvo prof. Šmitleinas (Schmittlein), prieš karą profesoriavęs Kaune, todėl jis buvo neabejingas pabaltijiečiams ir tiesiog įsakė universiteto administracijai priimti į universitetą visus kvalifikuotus pabaltijiečius, norinčius studijuoti.

1947 m. baigęs Medicinos fakultetą dirbti gydytoju negalėjau, nes medikų buvo daug, todėl pradėjau tarnauti prancūzų administracijoje teismo gydytoju, tiksliau – ekspertu. Tyrinėjau nacių teroro aukas iš koncentracijų stovyklų nustatant aukų tapatybę. Tas darbas kurį laiką garantavo man pragyvenimą, kol pagaliau galėjau įstoti į universiteto akių klinikas ir tęsti savo profesinį išsilavinimą. Tame fakultete tuo metu dirbo net du Nobelio premijos laureatai. Universiteto akių klinikoje dirbau iki 1949 m. Beje, tenai dirbau be jokio atlyginimo, nes mane kaip ir kitus išlaikė tarptautinės organizacijos. Jau buvau vedęs, žmona – Giedrė Šalčiūtė, prof. Petro Šalčiaus, nusipelniusio Lietuvai kaip kooperatinio sąjūdžio steigėjo, duktė. 1949 m. išvažiavome į Ameriką. Mus pakvietė žmonos dėdė – Jonas Šalčius, kuris buvo angliakasys Pensilvanijos valstijoje, Pitstono mieste. Į Ameriką jis pasitraukė po 1905 m. revoliucijos. Pas jį pagyvenę maždaug dvi savaites, susiradom darbą Niujorke, ir kaip visi medicinoje dirbę užsieniečiai, turėjome pereiti vadinamą internatą – vienų metų tarnybą už praktiškai simbolinį atlyginimą. Turėjau „pereiti“ per visas pagrindines medicinos specialybes, todėl akių ligų gydymas turėjo būti laikinai nutrauktas. Per metus pasiruošiau valstybiniams egzaminams, kuriuos išlaikiau Čikagoje. Reikėjo rinktis gyvenamąją vietą, nes licencijos buvo ribotos tai valstijai, kurioje gyvenai. Žmona turėjo medicinos darbą nutraukti ir savanoriškai atsidavė šeimos labui. Ilinojaus valstijoje pirmiausia įsikūrėme Diksono mieste, kur gimė trečioji duktė Vida. Jau buvo paūgėję Raimundas, Linas. Kai atsirado proga tęsti akių ligų specializaciją, 1953 m. persikėlėm į Čikagą. Dirbau Kuk Kauti ligoninėje, Čikagos miesto centre. Ten gavau labai gerą specialybės išsilavinimą ir jau 1955 m. galėjau dirbti savarankiškai. Apie 1,5 metų dirbau Sterlingo mieste, Ilinojaus valstijoje, 100 mylių į pietvakarius nuo Čikagos. 1956 m. buvau iškviestas atlikti karinės prievolės (pagal specialų įstatymą, leidžiantį šaukti į kariuomenę gydytojus, kurie nebuvo tarnavę Amerikos kariuomenėje ir kurie buvo jaunesni kaip 40 metų). Patekau į aviacijos tarnybą ir buvau nusiųstas į Manilą, Filipinuose. Iš pradžių važiavau vienas, o vėliau atsivežiau šeimą. Vaikai pradžios mokslus pradėjo Amerikos bazėje, Filipinuose. Amerikos kariai buvo gerai aprūpinami, netgi kalėdines eglutes atveždavo iš Aliaskos. Beje, mano vaikai per kariuomenės paradus žygiuodavo su lietuviškomis vėliavėlėmis.

Tarnybai pasibaigus, nutūpėme maždaug 90 mylių nuo Čikagos. Ten praėjo daugiausia mano oftalmoliginės karjeros metų. Šeima padidėjo iki devynių vaikų. Vidurinioji duktė Daina gimė Filipinų salose. Ten mano darbas ribotu mastu tebesitęsia iki šiol. Akių gydytoju dirbu nuo 1947 m. Dirbu privačiai, turiu privatų kabinetą. Daug metų dirbau vienas, jei būdavo reikalas, susisiekdavau su ligonine. Privačioje praktikoje gydytojas atsako už visą ligonio gydymą. Jeigu pacientui reikalinga nuolatinė priežiūra, siunčiu jį į ligoninę, tačiau ir ten jis lieka mano pacientas – aš jį prižiūriu, nustatau visą gydymo tvarką. Kiti gydytojai irgi turi savus pacientus. Tai yra Amerikos sistema. Mane stebina Lietuvos medicinos sistema, kur viskas eina urmu. Paskutiniais metais Amerikoje įsigalėjo draudimo sistema, kurios nebuvo kai aš pradėjau dirbti, ir kuri dabar palengvina daugelio žmonių gyvenimą. Ji turi ir neigiamų savybių, nes išeikvojama daug lėšų visokiems tarpininkams ir administracijai, atsirado didelis biurokratizmas. Sakysim, akių kataraktos operacija kuri 1953 m. kainavo 150 dolerių, dabar kainuoja 1200. Valstybinio draudimo įstaiga padengia 80 proc., tai pacientui lieka 300 dolerių. Jei pacientas neturtingas, tai jį remia valstijos draudimo įstaiga.

Kaip susiklostė Jūsų vaikų likimai? Žinau, kad sūnus Raimundas dirba Lietuvoje.

Raimundas yra antropologas, specializavęsis archeologijoje. Jis parašė doktoratą apie Majų kultūrą remdamasis archeologiniais kasinėjimais Gvatemaloje. Dabar dirba Vilniaus universitete.

Linas pasirinko akių gydytojo profesiją. Jis baigė Čikagos universitetą, šiuo metu jo privatus kabinetas yra Čikagoje. Be to, jis vieną ar du sykius per savaitę atvažiuoja pas mane, perimti mano pacientus, kuriems reikalingos chirurginės operacijos, kadangi aš jau 15 metų neoperuoju.

Vida baigė Ilinojaus universitetą, dvejus metus dirbo Vasario 16-osios gimnazijoje mokytoja, po to persikėlė į Los Andželą. 1989 m. tragiškai žuvo lėktuvo katastrofoje Himalajų kalnuose. Iki šiol nesurasta nei lėktuvo, nei palaikų.

Ketvirtasis sūnus Algis irgi tapo gydytoju ir specializavosi onkologijoje. Dirba atominės medicinos skyriuje. Jonas taip pat gydytojas, dirba Čikagos priemiestyje. Daina gavo pedagoginį išsilavinimą ir gyvena netoli Meksikos sienos. Laima irgi yra mokytoja, gyvena Čikagoje. Jauniausias sūnus Paulius – ekonomistas. Jis pasekė savo senelio pėdomis, gyvena Čikagoje. Jauniausia duktė Rūta tapo inžinierė, specializavosi kompiuterių srityje, gyvena Čikagos priemiestyje.

Turiu 23 vaikaičius.

Jus įsteigėte Giedrės Šalčiūtės-Sidrienės fondą, kuris rems Rytų Lietuvos lietuviškų mokyklų mokytojus. Kaip kilo tokia mintis ir kodėl būtent mokytojus?

Galbūt todėl, kad mano abu tėvai buvo mokytojai, o gal todėl, kad esu išgyvenęs pirmąją sovietinę okupaciją, pats mačiau kaip okupantai stengėsi išrauti iš tautos atminties tautinį supratimą it tautos gyvybę. Galbūt todėl, kad mano tėvas buvo Vilniaus vadavimo sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas, ir mūsų šeimoje Vilniaus reikalai buvo akylai sekami, diskutuojami. Ir aš gyvenau ta mintimi, kad mūsų karta turės Vilnių išvaduoti iš Lenkijos priespaudos.

Kartą buvote užsiminęs, kad norėjote Panevėžyje pastatyti savo lėšomis mokyklą. Kodėl šio sumanymo atsisakėte?

Iš tikrųjų norėjau savo lėšomis pastatyti Panevėžyje paminklinę mokyklą mano tėvų atminimui. Tačiau tas projektas, kuris atrodė realus 1990-1991 metais, pasikeitus kainoms, pasidarė neįmanomas. Tas atidėtas lėšas ir pastangas skyriau Vilnijos mokytojams.

Dėkojame už pokalbį

„Voruta“ Nr. 20(350) 1998 m. gegužės 16 d.

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra