Vilniaus ir Rytų Lietuvos netektis bei jos susivienijimas su visa Lietuva

Autorius: Data: 2013-01-17, 11:49 Spausdinti

Hab. dr. prof. Antanas Tyla

Vilnius glaudžiai suaugęs su mūsų praeitimi, su visais svarbiausiais mūsų tautos ir valstybės išgyvenimais. Daugelį metų iš jo sklido mūsų valdovų – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – valia. Vilnius buvo Lietuvos ir jos kaimynų religijos, kultūros, šveitimo, mokslo, prekybos, amatų, pramonės centras. Mūsų žiniomis istorikas Zenonas Ivinskis rašė, kad vargu ar galima rasti kitą miestą, kuris tai būtų suaugęs su viso krašto istorija. Adolfas Šapoka Vilnių pavadino vienu iš daugelio Senosios Lietuvos paminklų. Mums Vilnius – Lietuvos valstybingumo simbolis, nes vien tik šiame amžiuje Vilnius buvo du kartus tapęs Lietuvos valstybės atkūrimo centru ir židiniu. Amžiaus pradžioje Vilniuje lietuvių politinis elitas telkė Lietuvos visuomenę politinei kovai, kurios rezultatas – 1918 metų Vasario 16-osios Aktas.

Besikurianti Lietuvos valstybė susidūrė su kaimynų nepalankumu ir agresyvumu. Į Lietuvą veržėsi Sovietų Rusijos kariuomenė, iš šiaurės brovėsi bermontininkai. Ir vieni, ir kiti buvo sumušti ir išvyti iš Lietuvos. Skaudžiausią smūgį sudavė Lenkija, kuri, sulaužiusi Suvalkų sutartį, 1920 m. spalio 9 d. įsiveržė į Rytų Lietuvą ir užgrobė Vilnių. Ties Giedraičiais ir Širvintomis įsibrovėliai buvo sustabdyti. Tačiau sostinė Vilnius ir Rytų bei Pietvakarių Lietuva liko lenkų okupantų rankose. Okupacija tęsėsi iki 1939 metų rudens.

Dabar jau negalime įsivaizduoti mūsų valstybės gyvenimo ne tik be Vilniaus ir Trakų, bet ir be Ignalinos, Švenčionių, Pabradės, Dieveniškių, Eišiškių, Druskininkų ar Marcinkonių. Tačiau mūsų senelių ir tėvų karta iki pat 1939 metų nepaliovė mąsčiusi apie žygį į Vilnių ir Rytų Lietuvos grąžinimą nepriklausomai Lietuvai.

Niekad Vilnius nebuvo prikaustęs visos lietuvių tautos dėmesio taip, kaip 1920-1939 metais. Lietuvoje buvo įkurta Vilniui vaduoti sąjunga. Jos nariai buvo ir mokyklų moksleiviai, profesoriai bei valstybės veikėjai. Jie patys aukojo ir rinko iš kitų aukas, rūpinosi okupantų persekiojamų tautiečių švietimų, jų kultūriniu gyvenimu. Tauta dainavo apie žygį į Vilnių, sodino atminimo medžius, kasmet spalio 9 d. minėjo Vilniaus užgrobimo dieną.

Šis renginys skirtas istoriniam Lietuvos kariuomenės žygiui į Vilnių 1939 m. spalio 28-29 d. šis žygis vyko jau Lietuvos Vyriausybei pasirašius su Sovietų Sąjunga spali 10 d. sutartį. Tačiau Vilniaus atgavimą tauta jau buvo išgyvenusi, nes kariuomenės įžengimas į Vilnių buvo tik realizavimas to, kam beveik 20 metų buvo ruošiamasi. Kiekvienas Lietuvos karys,dalyvavęs Vilniaus žygyje, buvo tvirtai įsisąmoninęs savo veiksmų prasmę ir reikšmę, nes tam buvo ruošiamas per visą Rytų Lietuvos okupacijos laikotarpį. Žygis į Vilnių buvo didelė Lietuvos šventė. Tiesa, naujųjų okupantų rankose liko Švenčionys,Marcinkonys, Druskininkai, Pelesa, Daugėliškis, Gervėčiai bei pietvakarių lietuviškos žemės. Jos, dėja, ne visos, su Lietuva susijungė jau kitomis aplinkybėmis.

Voruta“ Nr. 42 (324), 1997 m. lapkričio 8-14 d. (3 p.)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra