Dr. Antanas Tyla

Skaityta Latvijos lietuvių Bendruomenės surengtame Vasario 16-osios minėjime Rygoje

Kiekvienos tautos ar valstybės gyvenime yra reikšmingų įvykių, kurių negalima užmiršti. Jie tampa šventėmis, kurios ne tik primena praeitį, bet pastoviai funkcionuoja mūsų kasdieniniame gyvenime, kaip simbolis. Lietuvai ir lietuviams tokia šventė yra Vasario 16-oji, Lietuvos valstybės atkūrimo ir Nepriklausomybės paskelbimo šventė. Tai įvyko prieš 77 metus, t. y. 1918 m. Laikau didele laime, kad šios šventės paminėjimą švenčiu kartu su Rygos lietuviais ir Latvijos valstybės atstovais.

Šiame minėjime verta bent bendrais bruožais prisiminti Lietuvos valstybės atkūrimo genezę, tą idėją tikrove pavertusius žmones ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo reikšmę lietuvių tautai, Baltijos šalims ir Centrinei bei Vidurio Europai.

Senoji Lietuvos valstybė buvo sukurta karaliaus Mindaugo beveik prieš 800 metų. Senosios Lietuvos valstybės gyvavimą nutraukė Rusija ir Prūsija 1795 m. Netrukus visa Lietuva atsidūrė Rusijos priespaudoje. Senosios Lietuvos valstybingumo sunaikinimą ir jo atkūrimą 1918 m. skiria 110 metų laikotarpis. Lietuvą pavergusiai Rusijai reikėjo lietuvių žemių, jų darbo turtų, kareivių, bet nereikėjo lietuvių tautos. Ji stengėsi ją visapusiškai sunaikinti. Tai jai nepavyko. Per visą engimo laikotarpį vyko išsivaduojamoji kova. Ir su ginklu rankose 1831, 1863 ir 1905 metų sukilimuose, ir nelegaliu taikiu priešinimusi rusifikacijai. Visų lietuvių sluoksnių ir profesijų atstovai savo veikla dėjo plytą prie plytos Lietuvos atgimimui ir valstybės atkūrimui.

XX a. pradžioje Lietuvos valstybingumo atkūrimas jau buvo gyva idėja, išreikšta nelegalių partijų programose. Pirmąsyk viešai autonominės Lietuvos demokratinės valstybės sukūrimas buvo paskelbtas Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m.

Pirmasis pasaulinis karas sudarė ilgą laiką viešpatavusias Romanovų Rusijos ir Habsburgų Austrijos-Vengrijos imperijas. Susidarė galimybės paengtoms Centrinės ir Rytų Europos tautoms pasinaudoti JAV prezidento Vilsono paskelbta Tautų apsisprendimo teise ir kurti savo valstybes. Karo metu visa Lietuva buvo okupuota Vokietijos kariuomenės. Lietuvių politiniai veikėjai nors ir sunkiai pajungė Vokietijos ekspansinius siekimus savo politinei programai realizuoti. 1917 m. rudenį Vilniuje sušauktoje Lietuvių konferencijoje išrinkta Lietuvos Taryba nutarė siekti Lietuvos demokratinės valstybės paskelbimo. Dar iki tol lietuvių politiniai veikėjai Vakarų Europoje, derybose su Vokietijos administracijos atstovais, su Rusijos vyriausybės institucijomis daug nuveikė internacionalizuodami Lietuvos valstybės atkūrimo idėja, t. y. Paversdami ne vien lietuvių, bet ir jau esančių Europos ir Amerikos valstybių reikalų.

Taip elgėsi ir Latvijos politiniai veikėjai. Nors ir sunkiai, bet reikalai judėjo į priekį. Labiausiai nepalankūs ir priešiški Lietuvos nepriklausomybei buvo Rusija ir Lenkija/

1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Taryba paskelbė, kad ji, „kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių konferencijos nutarimu… skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Valstybės ateities reikalai buvo patikėti Steigiamajam seimui. Po šiuo Nepriklausomybės paskelbimo aktu pasirašė 2 Lietuvos Tarybos narių: J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, V. Mironas, S. Narutovičius, A. Petrulis, K. Šaulys, J. Šernas, A. Smetona, S. Smilgevičius, J.Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis, J. Vileišis. Pasirašė Aktą 20 Tarybos narių, o ateitį numatė visai Lietuvai, visai lietuvių tautai. Sunkiausi buvo pirmieji metai. Pasirodė, kad Rytų Europoje tautos apsisprendimo teisė dar nieko nereiškia. Pirmoji Nepriklausomą Lietuvą pripažino parlamentinė Vokietija. Nuo sovietinės Rusijos, Lenkijos ir bermontininkų agresijos teko gintis ginklu. Į kovą už Vasario 16-osios Akto politinių nuostatų įgyvendinimą pakilo visa Lietuva. Savanoriai ir pašauktieji į karo tarnybą vyrai apgynė jauną valstybę ir išvarė priešus. Nepavyko tiktai išstumti klastingai įsiveržusios ir Rytų Lietuvą su sostine Vilniumi užgrobusios Lenkijos. Po 1923 m. sukilimo ir diplomatinių žingsnių prie valstybės buvo prijungta Vakarų Lietuvos dalis su Klaipėdos uostu. Masinis Lietuvos pripažinimas de jure vyko 1922 m. Lietuva tapo Tautų Sąjungos nare ir teisėta Europos šalimi, užmezgė diplomatinius, kultūrinius, ekonominius, prekybinius ryšius su suinteresuotomis kitomis valstybėmis. 1940 m. diplomatiniai ryšiai buvo su 48 valstybėmis. Lietuvai buvo labai svarbus Nepriklausomos Latvijos valstybės kūrimas, jos kova, ginantis nuo sovietinės Rusijos aneksinių tikslų ir kėslų. 1919 m., kai Latvijos Laikinoji vyriausybė vedė sunkų karą su bolševikais, Lietuva suteikė Latvijai 3 milijonų markių paskolą. Lietuvos kariuomenė bendravo su latvių partizanais, kovojančiais su sovietine kariuomene. Lietuvos karių kapai Červonkoje ir kt. Latvijos vietose liudija apie bendrus išsivadavimo veiksmus. Kaune yra Nežinomojo Lietuvos kareivio, žuvusio kovose už laisvę kapas. To kario palaikai buvo atvežti iš Latvijos teritorijos. Tai buvo ryškus bendrų kovų įrodymas. Apie lietuvių ir latvių tautų politinį, kultūrinį bendravimą, atkūrus Lietuvos ir Latvijos valstybes, reikėtų kalbėti atskirai, nes tai labai svarbus Baltijos šalių ir Baltų tautų reiškinys. Jis savo reikšmės neprarado ir dabar.

Mes tik dabar, išbuvę 50 metų nuožmios Sovietų Sąjungos priespaudos gniaužtuose galime objektyviai įvertinti ką reiškė lietuvių tautai 1918 . Vasario 16-osios Aktu atkurtoji Lietuvos valstybė. Ji turėjo visas valstybei būdingas struktūras. Buvo sukurta lietuviška švietimo sistema nuo pradžios mokyklos iki universiteto imtinai. Tautos rusifikacijai ir polonizacijai buvo padarytas galas. Buvo pravesta žemės reforma, įvesta sava valiuta – litas. Susikūrė kultūrinės, patriotinės, konfensinės organizacijos, leidusios atsiskleisti asmenybėms, įsijungti į visuomenės tobulinimą ir turtinimą. Kaip ir paprastai būna, ne viskas buvo idealu, tačiau nesimatė, kad politiniai ar ūkiniai nesklandumai yra amžini. Buvo programos viskam tobulinti ir buvo žmonių kurie buvo pasiruošę tai daryti. Tačiau pasirodė, kad valstybė nebuvo tinkamai pasiruošusi atremti dviejų didžiausių nusikaltėlių tarptautiniams įsipareigojimams – Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos klastai. Sovietinė okupacija nutraukė Vasario 16-osios Aktu sukurtos Lietuvos valstybės gyvavimą. Iš karto pasirodė ką reiškia mūsų tautai neturėti savo valstybės. Okupantai su savo kolaborantais pradėjo tautos genocido politiką. Per sovietmetį šimtai tūkstančių tremtinių ir kalinių – geriausių lietuvių sūnų ir dukterų atsidūrė Sibire tremtyje ir toli už Lietuvos esančiose konclageriuose, pasmerkti sunaikinimui ir mirčiai.

1990 m. kovo 11-osios Aktu Lietuva ne tik atkūrė savo valstybinę laisvę ir išsivadavo iš kruvinos Sovietų Sąjungos okupacijos,bet apsaugojo tautą nuo tremties į Sibirą nuo atšiauraus Rusijos klimato konclagerių, nuo kruvino susidorojimo, kaip kad dabar Rusija barbariškai vykdo Čečėnijoje. Valstybė, sava valstybė yra mūsų tautos egzistavimo garantas. Mūsų garantas yra ir visų Baltijos valstybių sąjunga, mūsų integracija su Vakarų Europos šalimis.

Sveikindamas su Vasario 16-osios šventė, linkiu Jums Latvijos ir Rygos lietuviai, branginti mūsų ir Latvijos valstybių laisvę, saugoti lietuvybę ir jau niekada neleisti,kad iš mūsų būtų atimta tai, ką mums suteikė Vasario 16-osios Aktas.

„Voruta“ Nr. 7 (193) 1995 m. vasario 18-27 d. (1-2 p.)