T. Baranauskas. 2013-ųjų metų Lietuvos istorijos jubiliejai padės prisiminti savo kilmę

Autorius: Data: 2013-01-04, 15:32 Spausdinti

Tomas BARANAUSKAS, Vilnius

Kalendorinės sukaktys dažnai mums suteikia progą suaktualinti sau vieną ar kitą istorijos epizodą. Antai 2009-aisiais vienu iš svarbiausių įvykiu, apie kurį buvo rašomi straipsniai, mokslinės ir grožinės knygos buvo tapęs pirmasis Lietuvos paminėjimas istorijos šaltiniuose ir su juo susijusi šventojo Brunono misija baltų žemėse.

Praėjo metai ir šį, rodėsi, svarbiausią Lietuvos istorijos įvykį (kaip apie jį buvo kalbama) visi užmiršo, eilinių jo metinių nebeprisimena. Paaiškėjo, kad 1918 m. vasario 16-osios aktas vis dėlto buvo svarbesnis. Labiau pasisekė 1253 m. vasarą įvykusiam Mindaugo karūnavimui, kurio minėjome ne tik 750 metų jubiliejų prieš 10 metų, bet minime ir kasmet.

2013-ieji mums suteikia galimybę vėl atsigręžti į Mindaugo epochą. Ne tik dėl jo karūnavimo 760-ųjų metinių (tai – apvali, bet ne jubiliejinė sukaktis), o dėl to, kad 750 metų sukanka nuo jo mirties. Mindaugo nužudymas 1263 m. rudenį kelia ne vieną iki šiol neatsakytą klausimą. Mindaugo žudikas Daumantas Pskove tapo pirmuoju lietuvių šventuoju. Kas jis mums – tik žudikas ir išdavikas? O kaip vertinti Mindaugo Lietuvos žemių užrašymus kryžiuočiams, vangų prisidėjimą prie žemaičių, prūsų, kuršių, žiemgalių kovos prieš Vokiečių ordiną? 750 metų šiemet sukanka ir šių kovų mūšiams – lietuvių pergalei prieš Livonijos kryžiuočius Daugavgryvos mūšyje (vasario 9 d.) bei didžiausiai Herkaus Manto, Didžiojo prūsų sukilimo vado, pergalei prieš Prūsijos kryžiuočius Liubavos mūšyje (pavasarį).

2013-aisiais dar tęsis ir Mėlynųjų Vandenų mūšio minėjimas, mat šio svarbaus mūšio tiksli data iki šiol ginčijama – jis įvyko 1362 m. arba 1363 m. rudenį, taigi jo 650 metų jubiliejus tenka 2012–2013 metams. Šis mūšis buvo svarbus tuometinei Lietuvos valstybei ir dabartinei Ukrainai, kurios nemažos teritorijos Algirdo buvo išvaduotos iš Aukso ordos valdžios.

Lietuvos ir Lenkijos unijinių tradicijų mylėtojai turbūt neužmirš paminėti 1413 m. spalio 2 d. tarp Lenkijos ir Lietuvos sudarytos Horodlės unijos 600 metų jubiliejaus. Tai buvo vienas iš svarbiausių ankstyvųjų unijų aktų, kartu reiškęs ir tam tikrą Lietuvos iškovojimą, lyginant su ankstesniais susitarimais: numatyta, kad ir po Vytauto mirties Lietuva turės atskirą didįjį kunigaikštį. Po Žalgirio mūšio išlikus įtemptiems santykiams su Vokiečių ordinu ir teritoriniams ginčams, šiuo aktu Vytautas, Jogaila, Lietuvos ir Lenkijos bajorai rengėsi naujam karo žygiui į Prūsiją (kuris surengtas 1414 m.) ir pademonstravo savo vienybę. Lietuvos bajorai tuo metu priėmė Lenkijos bajorų herbus, kurie iki šiol sudaro Lietuvos bajorų heraldikos pagrindą.

Su Lietuvos kova dėl Žemaitijos susijusi ir demonstratyvi Žemaitijos krikšto akcija 1413 m., apie lapkričio 11 d., kuomet pats Vytautas Didysis ir Jogaila buvo atvykę į Žemaitiją, čia pradėjo krašto krikštijimą, kartu ideologiškai įtvirtindami ir Lietuvos, kaip krikštytojos, teises į šį kraštą, nors tų teisių dar buvo neatsisakę ir kryžiuočiai. Taigi, 2013-aisiais sukanka 600 metų nuo oficialaus Žemaitijos krikšto.

2013-aisiais sukanka 450 metų nuo lietuviškos raštijos pradininko Martyno Mažvydo mirties (gegužės 21 d.). Nors 2013-ieji tarmių metais paskelbti ir nesiejant jų su šia sukaktimi, neeilinės Martyno Mažvydo mirties metinės galėtų įsilieti į šių metų renginius. Žinomas kalbininkas akad. Zigmas Zinkevičius, tyrinėjęs Mažvydo raštų kalbą, padarė išvadą, kad juose atsispindi įvairių tarmių bruožai, bet tam tikros ypatybės išduoda Mažvydo kilmę iš pietų žemaičių tarmės ploto.

Kita su mūsų raštijos pradininkais susijusi sukaktis yra lietuviškos raštijos Didžiojoje Lietuvoje pradininko Mikalojaus Daukšos mirties 400 metų sukaktis (mirė 1613 m. vasario II-oji pusėje Varniuose). Jis buvo Kėdainių krašto tarmės atstovas, gimtosios tarmės pagrindu suformavęs vadinamąjį vidurinįjį lietuvių rašto kalbos variantą, anuomet kartais pavadinamą žemaičių kalba (nors pagal dabartinę klasifikaciją skiriamą vakarų aukštaičiams). Įdomus sutapimas, kad abiejų mūsų raštijos pradininkų, atstovavusių skirtingas tarmes ir skirtingus mūsų senosios raštijos kalbos variantus, mirties 450 ir 400 metų jubiliejai tenka būtent tarmių metams.

Beje, jei pernelyg triukšmingai švenčiantys Horodlės unijos jubiliejų imtų aiškinti, kad anuomet kalba nieko nereiškusi, ir anų laikų žmonės neva savo tapatybę apsibrėždavo „ne pagal kalbą“, visada galima prisiminti Mikalojaus Daukšos 1599 m. „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ žodžius: „Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet už tai vargu ar kas ją pagirs.“

Iš mažiau reikšmingų asmenybių verta paminėti Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Saksonijos kurfiursto Augusto III mirties 250 metų sukaktį (mirė 1763 m. spalio 5 d. Drezdene). Kaip Saksonijos kurfiurstas jis, tiesa, vadinosi Frydrichu Augustu II ir, tiesą sakant, buvo visų pirma Saksonijos, o ne Lietuvos ar Lenkijos valdovas. Pastarosios dvi valstybės jo didenybės tuštybei teikė tik daugiau spindesio, bet buvo jam svetimi ir sunkiai suvaldomi kraštai. Prieš Lenkijos ir Lietuvos bajorų valią Rusijos ir dėl Austrijos karinės dėka pasodintas į Abiejų Tautų Respublikos sostą nieko gero taip įgytai valstybei nenuveikė, o jo valdymo laikotarpis tapo valstybės merdėjimo ir giliausios anarchijos laikais.

Vienas tik dalykas, kurį paliko šis nevykęs svetimųjų mums primestas valdovas, gali patraukti kai kurių šiuolaikinių žmonių dėmesį. Tai nemažas jo tiesioginių palikuonių būrys. Žinia, šiandien yra nemažai 1791 m. gegužės 3-osios konstitucijos gerbėjų, kurių dėka mūsų atmintinų dienų sąraše atsirado net dvi su ja susijusios datos. Tad verta prisiminti, kad Gegužės 3-osios konstitucija numatė, jog Lenkijoje ir Lietuvoje bus įvesta paveldima monarchija, o paveldimais monarchais turės tapti Saksų Vetinų dinastijos atstovai – Augusto III palikuonys.

Yra šiais laikais ir monarchijos gerbėjų, kurie kaipo simbolinį Lietuvos valdovų įpėdinį atsiveža tai kokį Sangušką, tai Lietuvos karaliumi taip ir netapusio Vilhelmo fon Uracho (Mindaugo II) palikuonį. Iš tikrųjų gi pagal Gegužės 3-osios konstituciją reikėtų ieškoti Augusto III-ojo paveldėtojo… Jo dinastija Saksoniją valdė iki 1918-ųjų ir buvo gausi, taigi, pasiilgusiems savo monarcho kandidatų ir šiandien turėtų nepritrūkti. Ir kada gi bus geresnė proga juos pasikviesti į Lietuvą, nusilenkti, monarcho batą pabučiuoti ir „barokinę Lietuvą“ geru žodžiu paminėti, jei ne spalio 5-ąją – Augusto III mirties metinių proga?

Žvelgiant į artimesnius mums laikus negalima nepastebėti 1863 m. sukilimo 150 metų jubiliejaus. Tai paskutinis bajoriškas sukilimas, siekęs Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo, kuriame jau brendo ir lietuvių tautinio atgimimo prielaidos. Sukilimas įvyko netrukus po baudžiavos panaikinimo (1861 m.), todėl bajorams, kaip vadovaujančiai visuomenės jėgai, buvo paskutinis. Ne tiek dėl sukilimo pralaimėjimo, kiek dėl luominių privilegijų netekties, bajorams nebebuvo lemta tolesnėje istorijoje suvaidinti reikšmingesnio vaidmens, o jei jie ir dalyvaudavo kur nors, tai per daug neafišuodami savo kilmingumo. Laikai atėjo kiti, į politinio gyvenimo viršūnę išsiveržė valstietiškos kilmės inteligentija. Šiandien atsiranda vienas kitas to meto baudžiauninkų palikuonis, sakantis, kad kažkaip negerai su tais bajorais išėjo, kad su jų dominavimu kažko gero netekome, pavyzdžiui, galimybės turėti gerą poną virš savęs. Beje, tų bajorų, kurie prie valstiečių inteligentų prisidėjo, su jais Vasario 16-osios aktą skelbė ir Lietuvos Respubliką kūrė, jie tikrais bajorais nebelaiko – tai lyg ir bajorystės išdavikai, reikia tokių „barokinių“, „senalietuviškų“, kaip pan Pilsudski ar pan Żeligowski…

Tad su Naujaisiais 2013-aisiais metais! Kurkime ateitį, neužmirškime praeities, savo istorijos, savo kilmės, savo protėvių žygių. Istorijos kalendorius duoda mums progą daug ką prisiminti.

Tomo Vinicko nuotr.

www.delfi.lt

Nuotraukoje:

1. Žalgirio mūšis

2. Istorikas T. Baranauskas

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra