Rimantas Jokimaitis. Būtojo laiko miestas ir jo žmonės, arba Jurbarko žydų pasakojimas apie gimtąjį Jurburgą

Autorius: Data: 2020-04-29 , 13:27 Spausdinti

Rimantas Jokimaitis. Būtojo laiko miestas ir jo žmonės, arba Jurbarko žydų pasakojimas apie gimtąjį Jurburgą

„Jurbarko atminties knyga“ – „Memorial Book of Yurburg (Jurbarkas) Lithuania“ knygos viršelis

Rimantas JOKIMAITIS, www.voruta.lt

Lietuvoje ir išeivijoje išleistų knygų apie Jurbarką sąrašą labai solidžiai papildė „Jurbarko atminties knyga“ – „Memorial Book of Yurburg (Jurbarkas) Lithuania“, išleista 2019 metais Niujorke. Šį didelės apimties 800 puslapių tomą parengė savo šaknų nepamiršę žydai. Pirmasis leidimas hebrajų kalba pasirodė dar 1991 metais Jeruzalėje. Knygos sudarytojas ir dalies tekstų autorius – Zevulun Poran. Įdomus leidinys buvo aukštai įvertintas po pasaulį išsibarsčiusių litvakų. Knyga išversta į anglų kalbą. Vertimo redaktorius – Joel Alpert. Pasirodė net trys papildyti leidimai – 2003, 2004 ir 2019 metais.

Atminties knygoje buvę jurbarkiškiai, dabar gyvenantys Izraelyje, JAV, Meksikoje, Kanadoje ir kitose šalyse paskelbė viską, kas jiems atrodė svarbu papasakoti apie gyvenimą Lietuvoje. Tekstai rašyti įvairiu laiku, nes sumanymas įamžinti praeitį kilo gerokai anksčiau nei pasirodė pirmasis knygos leidimas. Leidinyje skelbiami  prisiminimai, yra įvairių dokumentų, prieškario ir karo metų laiškų, tekstų iš prieškario spaudos. Labai įdomūs Jurbarko žydų žudynes vykdžiusios einsatzkomandos iš Tilžės narių bylos fragmentai. Teismas vyko 1958 metais Vakarų Vokietijoje, Ulmo mieste, Baden -Viurtenbergo žemėje.

Knygos  sudarytojai, redaktoriai nesistengė „patobulinti“ praeities atminimo. Kaip žmonės surašė, taip ir paskelbta. Todėl pasitaiko pasikartojimų, kartais apie tuos pačius įvykius kalbama skirtingai. Matematinį tikslumą vertinantis skaitytojas nesunkiai galėtų rasti prie ko prikibti, papriekaištauti, kad rašoma „neobjektyviai“, kad vienas rašo vienaip, o kitas – kitaip. Net pasakojant apie holokaustą, apie tai, kaip jis vyko, rašoma labai įvairiai, sudedant gana skirtingus akcentus. Ta pasakojimų įvairovė teikia knygai papildomos vertės ir, matyt, buvo vienintelis įmanomas sprendimas.

Skaitant į akis krenta faktas, kad dažname iš esmės istoriniame pasakojime mažoka datų, lyg pasakotojams tai nebūtų svarbu. Pristatant iškiliausių asmenų biografijas neretai nepateikiamos nei gimimo, nei kitos, atrodytų, svarbios datos. Neretai net pasakojant apie save, parašyta „gimiau Jurbarke“, bet gimimo metų nėra. Ir tik paskaitęs, kad autorius mokėsi Jurbarko „Hertzlio“ vardo hebrajų  gimnazijoje,  kad studijavo Kaune, gali išskaičiuoti, kada žmogus apytikriai gimė, kiek jam buvo metų Pirmojo ar Antrojo pasaulinių karų pradžioje.

Viena knygos dalis – jurbarkiškių 1982 m. užpildytos anketos. Čia jau daugiau konkretumo. Anketoje yra klausimas, kas iš tavo šeimos žuvo ir kas išsigelbėjo. Dažnas parašo – vienintelis likau, visi kiti nužudyti. Kiti vardija išlikusius, išsigelbėjusius artimuosius. Bet klausimo, kaip jie išsigelbėjo nėra, tai ir atsakymų nėra. O gaila. Tik labai retame tekste plačiau atskleista išsigelbėjimo istorija ir tik išimtinais atvejais parašytas kaimo pavadinimas ar gelbėtojo vardas. Toks jausmas, kaip skaitant B. Sruogos „Dievų mišką“- lietuvių daug, bet pavardžių nėra. Sako, Sruoga bijojo pakenkti išlikusiems štuthofiečiams, kad jų biografijos nesudomintų sovietinio saugumo ir jiems netektų vėl patirti lagerių arba tremties.

Tokiu teksto pavyzdžiu, kai neminimos reikšmingos detalės, galėtų būti Shlomo (Sol) Goldsteino  istorija. Tai vienas jurbarkiškių, kuris likimo po karo buvo nublokštas į JAV. Ten jis labai daug pasiekė „kopdamas materialistinės visuomenės laiptais“, bendraudavo su JAV prezidentais, Izraelio vadovais. Apie jo išsigelbėjimą pasakyta, kad artinantis Kauno geto paskutinėms dienoms jis „su savo drauge Tamara ir grupe jaunuolių pabėgo iš geto ir pasislėpė lietuvių kaime“. Tik tiek apie tą kaimą ir jo žmones. Nei kaimo pavadinimo, nei žmonių, nei bent apytikrės to kaimo vietos. Kitoje vietoje tas pats Goldstein jautriai ir gražiai rašo apie gimtąjį miestą: „Jurbarkas man yra viskas ir visa“, „Jurbarkas teka mano kraujyje“. Bet gimimo metų, išsigelbėjimo detalių taip pat nėra.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Jurbarke žydai gyveno jau XVI amžiuje. Liūdname kontekste pirmą kartą šaltiniuose paminėti žydai Jurbarke. 1593 metais čia svečiuojantis nužudytas vienas žydas. Tai buvo užfiksuota Vilniuje pripažįstant jo žmoną našle. 1642 metais Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza Jurbarke „nuo seno gyvenantiems žydams“ suteikė specialią privilegiją, patvirtinusią  teisę mieste turėti kapines, sinagogą, verstis įvairiais verslais. Toje privilegijoje nustatyta, kad žydai gali turėti pievas šienauti,  daržus, sklypus, naudotis  bendromis ganyklomis gyvuliams ir Jurbarko giria „lygiai su kitais Jurbarko miestiečiais“ ir atlikti už tai lygiai tokias pat prievoles „kaip mūsų miestiečiai“.[1]

 „Atminties knygoje“ teigiama, kad 1776 metais Jurbarke gyveno net 7391 miestiečiai, iš jų – 2833 žydai. Ne veltui pasakotojai rašo, kad lyginant su kitais aplinkiniais miesteliais (Veliuona, Eržvilku ar Sudargu) Jurbarkas atrodė kaip megapolis. Dėl įvairiausių aplinkybių, karų, epidemijų, gaisrų, migracijos gyventojų skaičius kito, bet paprastai žydai sudarė apie trečdalį ar daugiau miesto gyventojų. 1923 m. miestas turėjo 4409 gyventojus, iš jų 2031 -žydas. 1940 m. pabaigoje iš 4400 Jurbarko gyventojų virš 1300 buvo žydai. Toks pat žydų skaičius nurodomas ir Ulmo proceso dokumentuose.  Knygoje skelbiamame straipsnyje iš 1939 m. dienraščio idiš kalba „Folksblat“ pateikiami kitokie, kiek didesni, tikriausiai suapvalinti miesto gyventojų skaičiai – 6000 miestelėnų, iš jų -2000 žydų. Apie 2000 jurbarkiškių žydų „sielų“ rašo ir Tilžės „Israelisches Familienblatt“ (1931 spalio 22 d.). Žydai po lietuvių – gausiausia miesto bendruomenė. Dar gyveno nemažai vokiečių, rusų. Savotiška „mažuma“ buvo liuteronai, jurbarkiškių katalikų vadinami „priūsais“. Nepriklausomybės metais mieste veikė kelios lietuvių, žydų ir vokiška pradžios mokyklos, lietuviška ir žydų gimnazijos.

Etninį ir religinį Jurbarko margumą lėmė „geopolitinė“ miesto padėtis – 10 km nuo sienos, svarbi transporto arterija – Nemunas, uostas, muitinė. Vokietijos artumas Jurbarkui uždėjo ryškų anspaudą. Jurbarko žydai, ir ne tik jie, mokėjo vokiečių kalbą, gerai pažinojo tenykščius papročius, žmones ir gerai uždirbdavo iš prekybos su Vokietija.

Su meile, nesunkiai jaučiama nostalgija pasakojama apie gimtąjį miestą. Ne vienas savo miestą vadina unikaliu ir net tai įrodo. Jurbarką, dėl artumo nuo to meto Vokietijos sienos  labai greitai pasiekdavo modernios idėjos, prekės, mašinos, technologijos. Aplankyti Tilžę ar Karaliaučių, pamatyti, kaip netolimame užsienyje gyvena žmonės, buvo visai nesudėtinga. Rimtai apsirgęs turtingesnis miestietis gydytis keliaudavo į Karaliaučių (knygoje yra konkrečių pavyzdžių), o Tilžė, kaip sakoma, buvo ranka pasiekiama ir legaliai, ir per žaliąją sieną šmugelnikų keliais. Ir pasaulietinių mokslų studijuoti XIX a. Jurbarko žydai keliaudavo į netolimą Karaliaučių.

  Jurbarke 1834 metais apsigyveno iš Kauno persikėlęs žydų rašytojas, mąstytojas Avrahamas Mapu. Jurbarke jis praleido 7 metus. Jo biografai teigia, kad čia jis rado puikią, nevaržančią atmosferą, darbo bei kūrybos sąlygas. Jurbarke būta daugiau laisvės, mažiau kontrolės nei Kaune. Teigiama, kad būtent čia rašytojas rado langą į Vakarus. Jurbarke buvo jaučiama stipri Vakarų Europos idėjų, vertybių, gyvenimo būdo ir vokiškų gyvenimo standartų įtaka.

Plačiai ir su pasididžiavimu rašoma apie Jurbarko apylinkių grožį, miškus, 1790 metais pastatytą sinagogą ir, svarbiausia, Nemuną, Mituvą, Imsrę ir jų vietą kasdienybėje ir miestiečių sielose. Imsrės upelis dalijo miestą į dvi dalis. Rytinė – turtingesnė, didesnė. Užimsryje, taip lietuviškai ir žydai vadino, gyvenę biednesni žmonės. Imsrėje vasarą maudydavosi, braidydavo vaikai, plaukiojo miestiečių žąsys, antys. Žiemą platesnėse vietose ant ledo vaikai įsirengdavo čiuožyklas. Pavasarį, patvinus Nemunui, patvindavo ir Imsrė su Mituva. Jaunimo kompanijos, tiek žydų, tiek lietuvių irstydavosi valtimis ar baidarėmis Mituvoje. Žmonės tais laikais turėjo daugybę valčių. Valčių sezonas kiekvieną pavasarį prasidėdavo su Nemuno potvyniais. Tuomet dažnas namus pasiekdavo valtimis plaukdami apsemtomis gatvėmis.

Svarbiausia upė jurbarkiškiams – Nemunas. Jei ne Nemunas, tai Jurbarkas būtų panašus į Eržvilką, Darbėnus, Gargždus ar kitą pasienio miestelį. Tuo metu, net buvo sakoma, kad kitur žmonės po kojomis turi žemę, o virš galvos- dangų. Jurbarkiškiai be Dangaus ir Žemės dar turi Nemuną, kuris buvo ne menkesnė atrama, nei dangus ar žemė po kojomis. Nemunas buvo savotiškas judrus „greitkelis“, kuriuo kasdieną aukštyn ir žemyn lėtai plaukdavo daugybė įvairiausių laivų. Visais laikais Karaliaučiaus, Klaipėdos, Rusnės link keliavo prekių prikrautos vytinės, sieliai. Tos kelionės Nemunu ir pats XIX a pradžios Jurbarkas gražiai aprašytas Vladislovo Sirokomlės[2]. XIX ir XX amžiuje garlaiviai, baidokai tapo jurbarkiškių kasdienybės dalimi. Kas dieną Jurbarke sukiodavosi šimtai rusų, lenkų, žydų, vokiečių, lietuvių kalbomis kalbančių žmonių iš praplaukiančių laivų. Jurbarke buvo privalu sustoti dėl muitinės reikalų, o jie XIX amžiuje tvarkydavosi baisiai lėtai. Nemunu buvo atvežamos visos reikalingos prekės. Lietuvos Respublikos laikais kas rytą garlaiviu miestą pasiekdavo spauda visomis kalbomis. Ypač žydai laukdavo savo laikraščių, nes radijas juos labiausiai dominančiomis temomis  mažai ką skelbdavo, o laikraštyje galėjai rasti naujienas ir iš Lietuvos, ir iš plačiojo pasaulio, įkaitant Palestiną.

Daugybei žmonių Nemunas buvo pragyvenimo šaltinis. Nemažai garlaivių, baidokų buvo Jurbarko miestiečių nuosavybė. Baidokai tai 20-30 metrų ilgio ar net didesni mediniai laivai be variklio, skirti kroviniams gabenti. Žemyn maksimaliai pakrauti jie plaukdavo srovės nešami, vairuojami vyrų, kurie dažnai tame laive su šeimomis ir gyveno. O aukštyn, jau pustuščius tempdavo garlaiviai. Tilžės, Karaliaučiaus, Klaipėdos kryptimi baidokai gabendavo grūdus, linus, sėmenis, net gagenančias žąsis, antis, burbuliuojančius kalakutus.  Daugybė sielių buvo plukdoma. Vasarą vaikigaliai, įsikabinę į juos, plaukdavo upe žemyn. Svarbiausios maudyklos, skirtingai nuo mūsų laikų,  buvo Nemune. Pasakojama ir apie nelaimes. Kartą per vieną dieną bepramogaudami nuskendo trys jauni vyrukai. Pavasarį potvynio vandenys užliedavo nemažą tirštai apgyvendintą miesto dalį, Kauno, Mėsinių, Tilžės gatves. Vaikai ledonešio metu laipiodavo ant lyčių ar pakrantėse susigrūdusių ledų.  Kartą srovė ėmė nešti lytį su ant jos stovinčiu vaiku. Žmonės nulėkė apie nelaimę pranešti tėvui. Tas griebė arklį, raitas pakrante pasivijo ant lyties plaukiantį sūnų. Tuomet šoko su arkliu į Nemuną ir išgelbėjo vaiką nuo tikros mirties. To žmogaus vardas buvo Aharon Smolnik (p. 371).

Bet svarbiausia buvo darbas, o ne pramogos ar išdaigos. Ne vienas pasakotojas pabrėžia, kad mieste visi dirbo, sukosi kaip kas išmanė. Miestelėnai, tarp jų žydai, laikė karves, kurias bendrose ganyklose už tam tikrą atlygį, ganė kerdžius, tradiciškai – gojus, t. y. ne žydas. Ne vienas turėjo arklius. Prie namų buvo nedideli daržai, vienas kitas vaismedis. Tirštai užstatytoje Mėsinių gatvėje visi gyveno susigrūdę, tai jų daržai buvo panemunėje prie vadinamo „Žardo“, tokios aikštės (matyt, pavadinimas kilo nuo žodžio žardis, aptvaras). Žydai, gyvenę miesto pakraštyje, valdė didesnius sklypus. Vienas kitas turėjo ir ūkį, augino naminius paukščius eksportui. Dažnas nuomojosi sodus ar žemę bulvėms ir kitoms daržovėms auginti. Aišku, žemės ūkis, karvės, vištos nebuvo svarbiausias miestiečių užsiėmimas ar pajamų šaltinis, tik priemonė pasigerinti, pasilengvinti gyvenimą. Užsiaugini bulvių, turi pieno, sviesto ir nereikia galvoti, kur ir už ką nusipirkti. O jei dar būrelis ančių ar žąsų per vasarą užauga…

Turtingesniesiems karvių ar paukščių nereikėjo. Ne vienas Jurbarko žydas jau XIX a. iš transporto (garlaiviai, baidokai ir kt.), eksporto, didmeninės prekybos ar kitų verslų sukaupė nemažus kapitalus. Turtingųjų mecenatų paramos dėka Nepriklausomybės  laikais atidaryta gimnazija, kuria Jurbarko žydai labai didžiavosi. Ne visi didesni  ir turtingesni miestai turėjo tokių gimnazijų. Mecenatai rėmė vaikus iš neturtingų šeimų, penktadalis mokinių buvo atleisti nuo mokesčio už mokslą (p. 579).  Gimnazijoje mokytojavo daug to meto žymių asmenybių. Čia dirbo ir karo metais išgarsėjęs Jokūbas Gencas. Pagal išgales visi stengėsi, kad atžalos įgytų kuo geresnį išsilavinimą. Jurbarko mokyklas (lietuvių, žydų, vokiečių) lankė ir vaikai iš Užnemunės, iš šalia Kidulių buvusio žydų ūkininkų gyvenamo Šiaudinės kaimo, iš Sudargo miestelio. Apskritai, nors žydų bendruomenė Jurbarke buvo negausi, bet labai susipratusi, kultūringa, pasiturinti, gerai organizuota, gerbianti protėvių tradicijas ir skirtingų pažiūrų tautiečius. Stebina išsilavinusių žmonių gausa.

Jurbarko Naujamiesčio mokyklos Kraštotyros muziejaus nuotrauka

Nepriklausomos Lietuvos laikais veikė daugybė  žydų visuomeninių organizacijų. „Maccabi“ ir „Žydų atletų klubas“ (pastarasis jungė idišistinių pažiūrų sportininkus)  neapsiribojo vien sportu. Dažnai buvo rengiamos išvykos garlaiviais į Kauną ar kitus miestus. Veikė dvi bibliotekos: viena sionistų- hebrajų, kita idišistų -idiš kalba.  Užteko toms bibliotekoms skaitytojų. Šalia gimnazijos žydai turėjo savo parką, vadintą  „Tel Avivu“. Iki šiol tą vietą vyresni jurbarkiškiai vadina „Žydų sodu“. Tais laikais Jurbarke parkai buvo vadinami sodais. Tarp Jurbarko žydų XX a. labai išpopuliarėjo sionistinės idėjos. Vienas iš garsiausių sionizmo ideologų, 1897 m. iškėlęs idėją sukurti fondą ir supirkinėti žemes Palestinoje būsimai Izraelio valstybei, buvo prof. Tsevi Shapira, kilęs iš kaimyninio Eržvilko.

Žydai svajojo apie grįžimą į Izraelį ir savo valstybės kūrimą. Tam idėjiškai rengė ir gimnazija. Pirmaisiais jos veiklos metais dėstoma buvo dar idiš kalba, bet vėliau pereita prie hebrajų. Tie, kam netiko šis pasikeitimas, su savo mokytoju persikėlė į Ukmergės gimnaziją, kur mokslas vyko idiš kalba. „Žydų sode“ buvo kalbama hebrajiškai, nors šiaip Jurbarko žydų namų kalba dažniausiai – idiš. Ne viena dešimtis sionistinių pažiūrų jaunų jurbarkiškių emigravo į Palestiną, svajodami apie būsimą savo valstybę.

Didžiavosi Jurbarko žydai dar Didžiosios Kunigaikštystės laikais, 1790 metais, pastatyta unikalios architektūros  sinagoga. Tarp prieškario Jurbarko svarbiausių įžymybių dažnai minimas ir skulptorius Vincas Grybas ir jo dirbtuvė.

Jurbarkas žydų atmintyje-  nuostabus miestas. Ne vienas pastebi: daug miestų mačiau, daug šalių  aplankiau, bet niekas negali prilygti Jurbarkui, toms upėms, kelionėms garlaiviu, tam ką išgyvenau ten nepriklausomos Lietuvos laikais, ką patyriau besimokydamas gimnazijoje.

Šimtmečius žydai gyveno Jurbarke ir per tą laiką tapo neatskiriama miesto dalimi. Knygoje daug dėmesio skiriama lietuvių-žydų santykiams, kurie iš esmės buvo dalykiški, o kartais ir draugiški, tik labai retais atvejais sudrumsčiami kokio išsišokimo ar kriminalo. Dalis krikščionių, tarp jų ir garlaivio savininkas Petras Opasanovas, gerai mokėjo ir su žydais kalbėjo idiš kalba. Suprantama, žydai mokėjo lietuviškai ir su lietuviais valstiečiais dažniausiai bendraudavo lietuviškai.

Nebuvo tarp kaimynų neperžengiamų barjerų. Žmonės gerai pažinojo vieni kitus. Žinojo vieni kitų vardus ir pravardes. Įdomus jau baigiantis išnykti reiškinys – pravardės. Ir žydai, ir lietuviai miestiečiai dažnai vadinti ne tikraisiais vardais, o  pravardėmis. Pravardė  buvo įprastas ir neįžeidus dalykas.

Žydą Abą kaimynai lietuviai vadino Abakaičiu, o jo žmoną Abakiene. Knygoje minima, kad  jurbarkiškė Hinda Levinberg yra palikusi dienoraščius idiš kalba, kuriuose be kitų dalykų suminėta daugybė žmonių su jų pravardėmis. Gaila, kad šiame knygos leidime tas tekstas neįdėtas.

Jurbarke buvo daug gerų fotografų. Net ir garsiojo Henrio Fordo, automobilių pramonės magnato, šeimos fotografas – imigrantas iš Jurbarko (662). Kadangi daug fotografų, tai ir nuotraukų nemažai išliko. Net keliose nuotraukose – plačiai besišypsantis vyras, apsikabinęs arklį. Tai – Elka Arklys. Elkų gal buvo daug, o Elka Arklys – tik vienas. Ar galėjo žmogus pykti dėl tokio netikro „vardo“, jei jis taip mylėjo arklius. Yra ir senuko laikraščių pardavėjo nuotrauka. Jo pavardė –  Shaye, bet visi vadino Terku. Jo sūnus, išdidžiai pozuojantis su kibiru ir šluota rankose, irgi –Terkas. O kodėl jie Terkai? To jau niekas nežino (p. 375).

Vienas knygoje skelbiamų prisiminimų autorius pasakoja, kad pirmadieniais ir ketvirtadieniais,  turgaus dienomis, ypač žiemą, jų namo kambarys buvo atlaisvinamas į turgų suvažiavusiems valstiečiams, kurie čia galėjo sušilti,  užkąsti, pasišnekėti. Daug vyrų papsėdavo naminio tabako prikimštas pypkutes.  Buvo įprasta turgaus dienomis bendraujant net išgerti.  Jurbarke  paprastai gerdavo degtinę, „nes žiemos būdavusios labai šaltos“ ir reikdavę sušildyti ir kūną, ir sielą. Vasarą gerdavo ir alų. Ūkininkų dukros į kambarį užeidavo pasižiūrėti į didelį veidrodį. Turgui pasibaigus ir žmonėms išsiskirsčius, šeimininkė turėdavo daug vargo, kol iššluodavo, sutvarkydavo, išvėdindavo kambarį. Aišku, tas svetingumas nebuvo vien plika geradarystė. Buvo įprasta, kad svečiai pirkdavo būtent pas tą žydą, pas kurį ir svečiavosi. Galėjai nepirkti, bet jei pirkai kitur, tai buvo nepriimta ir neleidžiama naudotis svečio teisėmis.

Jurbarko Naujamiesčio mokyklos Kraštotyros muziejaus nuotrauka

Pirmojo pasaulinio karo metais tūkstančiai Lietuvos gyventojų dažniausiai prievarta, rečiau savo noru pasitraukė į Rusiją. Mordechajus Zilberis, 1970 m. rašytuose prisiminimuose, pasakoja, kad jo tėvas,  traukdamasis iš Lietuvos, kilnojamąjį turtą paliko saugoti ūkininkui Jurgiui Tamošaičiui. Išvežė Tamošaitis savo dideliu vežimu baldus ir įvairius kitus vertingesnius daiktus. Nebuvo ir minties, kad negrąžins. Kai 1919 m. pabėgėlis grįžo, tai viskas iki mažiausios smulkmenos grįžo teisėtam šeimininkui. Tamošaičio sūnūs vėliau tapo kunigais, karininkais. Tai ir jie lankydamiesi Jurbarke užsukdavo į tėvo draugo žydo namus pasisvečiuoti.

Ne vienas prisiminimų autorius lietuvių žydų santykius vadina gerais ar net puikiais, piešia gyvenimą Jurbarke gražiausiomis spalvomis, nors tai nereiškia, kad nebuvo konkuravimo, ryškių skirtumų. Ką jau kalbėti, jei šalia lietuvių katalikų tais laikais egzistavo „priūsai“, „liocai“ – kitokie, svetimi, ne tokie žmonės. Bet tie skirtingi žmonės ir bendruomenės, gyveno vieni greta kitų, visi turėjo savo vietą ir vaidmenį miesto gyvenime. Žinutės ir iš nepriklausomybės laikų lietuviškos spaudos ir archyvų sako, kad Jurbarko žydai buvo integrali miesto visuomenės dalis, gyveno pilnavertį to meto miestiečių gyvenimą.[3]

„Atminties knygoje“ lietuviai charakterizuojami kaip santūrūs, ramūs žmonės, bet mėgdavę išgerti. Valstiečiai gerbdavę žydus. Atkreipiamas dėmesys, kad valstiečiai į turgų atvažiuodavo su žmonomis, prekiavo atsipalaidavę, su gera nuotaika. Ūkininkai – pasiturintys, nors, matyt, būta įvairių. Lietuvius žydai  turėjo galimybę pažinti ir iš labai arti. Kauno, Mėsinių gatvėse daugiausia gyveno žydai, bet Užimsryje, Vytauto Didžiojo, Vokiečių (dab. K. Donelaičio), Vaižganto (dab. P. Cvirkos) ir kitose gatvėse krikščionių ir žydų namų valdos buvo vienos greta kitų. Ribojosi daržai, sodai. Buvo sena tradicija, kad per šabą, lietuviai, dažniausiai paaugliai, už tam tikrą atlygį talkininkaudavo kaimynams, pvz, pamelždavo karvę, užkurdavo ugnį. Pasiturinčių žydų šeimos vasaromis kraustydavosi į savotiškus kurortus – panemunių kaimų ūkininkų sodybas, Kalnėnų miško pakrašty. Čia išsinuomodavo kambarius. Pirkdavo iš valstiečių pieną, sviestą, sūrį, grietinę, virdavo uogienes. Vaikai plaukiodavo Nemune, uogaudavo, grybaudavo, stebėjo ir iš arti matė kaimo žmonių gyvenimą, darbus, talkas, patalkius su išgertuvėmis, dainomis, šokiais. Ir kurortininkai prisijungdavo prie šokančių ir dainuojančių valstiečių. Linksmybės tęsdavosi iki aušros (p. 87). Tas kurortavimas buvo labai populiarus ir nemažų mastų: kepėjai žydai iš miesto net pristatydavo beigelių ar kitų kepinių, tarp miesto ir tų panemunių sodybų važinėjo vežikai. Daug pasako apie to meto Jurbarko žmonių gyvenimą ir tai, kad žydai mecenatai finansiškai parėmė naujosios mūrinės bažnyčios statybas (p. 111). Aišku, reikėtų gausią ir įvairią knygoje skelbiamą informaciją pažiūrėti ir kituose šaltiniuose, bet rašant šią apžvalgą tai padaryti neįmanoma.

Tamsesnėmis spalvomis kalbant apie nepriklausomybes laikus vaizduojama Augustino Voldemaro (jis vadinamas antisemitu)  politika ir „Šaulistai“ (Šauliai). „Šaulistai“ knygoje – nacionalizmo simbolis.

Taip ir gyveno, dirbo, pramogavo žmonės. Karo išvakarėse atsiranda nerimo ženklų. Dėl įvairių priežasčių blogėjo verslo sąlygos. Per sieną iš Vokietijos skverbėsi antisemitizmas. Atminties knygoje paskelbti karo išvakarėse į Meksiką iš Jurbarko siųsti laiškai, kuriuose guodžiamasi dėl blogėjančios padėties, tiesiog meldžiama atsiųsti emigracijai reikalingus dokumentus, gelbėti nuo gręsiančios mirties. Laiškas rašytas 1939 m. kovo 27 d. (p. 681). O jau kitame laiške parašyta, jei neatsiųsit dokumentų, tai greit jau bus per vėlu.

Žmonės jautė artėjančią grėsmę. Virš visos Europos kaupėsi būsimos audros debesys. Jurbarke buvo gerai žinoma kas yra nacionalsocializmas ir kokie įžūlūs yra vokiečiai nacionalistai, vadinti „kulturtrėgeriais“. Dar  1933 m. Jurbarko savivaldybė, neapsikentusi jų išsišokimų, pakeitė Vokiečių gatvės pavadinimą. Buvo siūlymų ją pavadinti Vilniaus Gaono vardu. Bet galiausiai Vokiečių gatvė pervadinta į  K. Duonelaičio  (dabar  K. Donelaičio).

1939 m. pavasarį Jurbarką pasiekė pabėgėliai iš nacių užimto Klaipėdos krašto. Atbėgo palikę savo užgyventą turtą. Daug tų pabėgėlių gyveno iš visuomenės paramos. Smalininkai, taip pat užimti Trečioje Reicho, buvo tik už 10-ties kilometrų.

Niekas per daug nenustebo, kai 1939 rugsėjo mėnesį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Karas nebuvo netikėtas. Europa prie to nuosekliai, su tam tikru užsispyrimu ėjo, vis pakalbėdama apie taiką.

1940 m. birželį Lietuvą okupavo sovietai. Nedaug knygoje kalbama apie tą neilgą laikotarpį. Žydų organizacijos, kaip ir lietuvių, buvo uždarytos, turtas nacionalizuotas, rimtesnė spauda uždrausta. O komunistiniai laikraščiai skelbė tiesiog neįtikėtinas, nuostabias naujienas. Pasirodo, nenusiminė jurbarkiečiai po didžiojo gaisro, kai sudegė 300 su viršum namų. Jie kupini pasitikėjimo socializmo laimėjimais. Jurbarke atsirado stachanoviečių, kurie darbus organizuojant profesinėms sąjungoms dirba su užsidegimu. „Per vieną savaitę atremontuota elektros stoties patalpa. Darbo našumas pakeltas per 300 %“. Iš neblogos kokybės nuotraukos į mus žvelgia ir patys plačiai besišypsantys „brigadieriai stachanoviečiai“: Keturauskas Damijonas, Chosidas Leizeris ir Fraktas Judelis (p. 660).

Per 1941 birželio trėmimus vien iš Jurbarko išvežta virš 60 jurbarkiškių, iš jų 29 – žydai. Pateiktas žydų tremtinių sąrašas, sudarytas dar vokiečių okupacijos laikais (p. 581-582). Tame sąraše nemažai vaikų. Žydus taip pat kaip ir lietuvius trėmė su mažais vaikais. Dabar žinant, kas vėliau nutiko, galima sakyti, kad tiems žydams tremtiniams pasisekė, nors ir jiems teko nemažai iškentėti. Buvo Lietuvos žydų ir prie Laptevų jūros. Kaip žinoma, 1941 metų tremtis buvo pati sunkiausia. Labai daug kas iš ten negrįžo.

Įdomus pasakojimas apie didįjį 1940 m. liepos 7 d. miestą nusiaubusį gaisrą. Visuotinai žinoma, kad jis prasidėjo nuo Fainbergo malūno. Knygoje skelbiamuose prisiminimuose rašoma, esą padegta specialiai įspėjant žydus nebendradarbiauti su sovietais (p. 193-194 ir kt.). Kalbant apie gaisrą su lietuviais yra tekę girdėti priešingą versiją, esą padegė pats savininkas nenorėdamas, kad jo turtas atitektų komunistams. Menkai įtikinančios versijos. Didžiausia tikimybė, kad gaisras kilo ne dėl kokios sąmoningos tyčios, kaip paprastai ir būna, juolab, kad gaisras kilo ne naktį. Daugiau paaiškėtų, jei būtų išlikusi tyrimo, jei toks buvo,  medžiaga.  Sudegė daugybė namų, net bažnyčia. Tai buvo antras po 1906 metų tokio masto gaisras.

Jurbarko Naujamiesčio mokyklos Kraštotyros muziejaus nuotrauka

1941 m. birželio 22 d. rytą, 8 valandą ar šiek tiek anksčiau, vermachto daliniai jau žygiavo Jurbarko gatvėmis. Iš Jurbarko spėjo pasitraukti labai mažai žmonių. Rytinis garlaivis dar išplaukė į Kauną. Kiek vėliau kitas garlaivis taip pat bandė ištrūkti, bet užskridę vokiečių lėktuvai privertė grįžti. Su didele baime žydai žiūrėjo į naująjį okupantą. Lietuvių nuotaikos buvo kitokios. Daugybė šaltinių rodo, kad jie džiaugėsi pasibaigusia sovietų okupacija, teroru, tremtimi, netikrumu dėl ateities. Daug kas pirmomis okupacijos dienomis tikėjo, kad vokiečiai yra išvaduotojai, o ne nauji, tik šiek tiek kitokie okupantai.

Jurbarkas, kaip ir kiti pasienio miestai, pateko į nacių nustatytą 25 km pasienio zoną, kur žydus numatyta sunaikinti pirmiausiai. Gargždų, Kretingos, Darbėnų, Palangos, Vilkaviškio, Jurbarko žydai lemties sulaukė anksčiau, nei jų tautiečiai, gyvenę toliau nuo sienos.

Pirmoji didelė Jurbarko žydų grupė sušaudyta nuo karo pradžios praėjus mažiau nei 2 savaitėms.  Dar iki žudynių žydams teko patirti baisius dalykus.

Ketvirtą okupacijos dieną esesininkai sušaudė kelis žydus kapinėse (p. 583). Kartą vokietis pasiėmė tris žydus, nusivedė prie alaus daryklos, privertė išsikasti duobę ir paleido automato seriją virš galvų. Po to nusijuokė, cigarečių pasiūlė. Toks buvo to vokietuko humoras (p. 583).

Tomis pat dienomis lietuviai ir vokiečiai žydus terorizavo, mušė, stumdė, varinėjo po miestą imituojant sovietines demonstracijas, vertė nešioti sovietinių vadų portretus, Stalino biustą, apie jį šokti ir dainuoti. Gatvėmis varinėti kantorius, kiti gerbiami miesto žmonės, net atsitiktinai po ranka pasitaikę, verkiantys paaugliai, kurie net teoriškai neturėjo ir negalėjo turėti nieko bendro su komunistais. Žydai buvo paversti atpirkimo ožiais. Galiausiai jie turėjo savo rankomis nugriauti miesto pasididžiavimą – prieš 150 metų statytą sinagogą. Šventvagiškai išniekintos toros. Žydų knygos sukrautos į laužą. Vokiečiai visa tai fotografavo. Žydams buvo baisiausia ir skaudžiausia, kad tarp aktyviausių jų persekiotojų buvo lietuvių, pažįstamų jurbarkiškių.

Šiandien vargu ar įmanoma nustatyti, kas buvo tie antižydiško veikimo aktyvistai, knygoje dažnai vadinami chuliganais. Ar tai buvo miesto manarkiai (taip vadinti miesto plevėsos, mandri dykaduoniai- R. J.), o gal kitų kategorijų piliečiai. Labai tikėtina, kad organizuojant žydų terorizavimą nagus prikišo nacių specialiosios tarnybos, Jurbarke turėjusios nemažai savo žmonių.

Kodėl kai kurie lietuviai dalyvavo antižydiškose akcijose? Galima paprastai paaiškinti, kad neapykanta 100, 50 ar 30 metų snaudė ir laukė palankaus momento. Bet labiau įtikinančios atrodo T. Snyderio įžvalgos, išdėstytos fundamentalioje studijoje „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“.[4] Lietuva, kaip ir kitos kaimyninės šalys pateko į geografinę-istorinę erdvę, Snyderio pavadintą „Kruvinomis žemėmis“. Tų žemių išskirtinis bruožas buvo tai, kad jose 1-1,5 metų laikotarpiu (1939 rugsėjis/40 birželis- 1941 birželis) pasikeitė du okupantai, abu vykdę nuožmios prievartos, teroro, kurstymo politiką, supriešinę vietinius gyventojus, sugriovę nusistovėjusias valstybines ir visuomenines struktūras, funkcionuojančias institucijas, vietinių tautų, visuomenės grupių santykius.

Sunaikinti, izoliuoti ar dvasiškai sužaloti vietiniai autoritetai. Sunaikinta normali spauda –svarbiausia tuometinė komunikavimo priemonė.

Pirmoji sovietų okupacija, nors Lietuvoje truko tik metus ir vieną savaitę, buvo gilus, viską griaunantis sukrėtimas. Kaip dainuojama komunistų himne, senąjį pasaulį suardė iki pačių pamatų. Per sovietmetį Lietuvoje neregėtai išaugusį antisemitizmą patvirtina daugybė šaltinių.

Galima tik bandyti įsivaizduoti, kaip lietuviai būtų žiūrėję į vokiečius, kaip būtų elgęsi su žydais, jei prieš nacių okupaciją nebūtų buvę sovietinės. Aišku, žydų likimas vargu ar būtų buvęs kitoks, juk, pavyzdžiui, Olandija prieš karą nebuvo okupuota sovietų, bet didžioji žydų bendruomenės dalis vis tiek sunaikinta. Tačiau lietuviai bent jau nebūtų vertę žydų tampyti Stalino biustą, vaidinti komunistines demonstracijas. Lietuvių nuotaikos būtų buvusios kitokios, būtų susiorientuota kitaip, o vertybės nebūtų pamintos. Bet istorija nesuteikia galimybės patikrinti, kas būtų, jeigu būtų…

Pirmosios didelės Jurbarko žydų žudynės įvyko 1941 m. liepos 3 dieną. Ryte iš Tilžės, kuri nuo Jurbarko yra už 60 km., atvyko operatyvinis būrys – einsatzkomanda, viso apie 40 įvairaus rango nacių. Svarbus tos dienos veikėjas – Carsten ir jam pavaldūs gestapo bendradarbiai iš Smalininkų, gerai pažinoję Jurbarką, prisistatė kiek anksčiau. Esesininkas Gerhard Carsten buvo vokiečių pasienio policijos posto Smalininkuose vadas. Šaudyti suplanuota žydų kapinėse. Tos kapinės nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų buvo ir tebėra ant aukšto Nemuno šlaito, visai prie miesto rytines ribos, kokie 2 km nuo miesto centro. Už tų kapinių -jau ūkininkų sodybos ir laukai.

Apie žudynes detaliai pasakojama jas vykdžiusios einsatzkomandos narių teismo dokumentuose, kurių nedideli fragmentai, išversti į anglų kalbą, paskelbti 445- 452 knygos puslapiuose. Teismas vyko 1958 metais Vokietijoje, Ulmo mieste, Baden -Viurtenbergo žemėje.

Ulmo teismo proceso medžiaga yra reikšmingas karo metų istorijos šaltinis, nes joje detaliai ir objektyviai, visus teiginius paremiant dokumentais ar liudininkų parodymais, kalbama apie tūkstančių žydų kilmės ir kitų Lietuvos piliečių žudynes visame Lietuvos-Vokietijos 25 km  pločio pasienio ruože nuo Palangos, Kretingos, Gargždų, Batakių iki Kybartų, Virbalio, Vilkaviškio. Daug vertingos, mūsų laikų konjuktūrinių naratyvų nepaveiktos informacijos. Vokietijoje Ulmo proceso tema parengtos mokslinės publikacijos.[5] Gaila, kad toks reikšmingas šaltinis pas mus prieinamas ir žinomas tik siauram specialistų ratui.

Išliko pačių Jurbarko žydų žudynių organizatorių ir vykdytojų ataskaitos aukštesnei valdžiai. Daug einsatzkomandos narių išgyveno karą ir dalyvavo teismo procese kaip kaltinamieji ar liudininkai. Taip pat teisme liudijo, baisius dalykus pasakojo ir civiliai žmonės iš Jurbarko ir kitų Lietuvos pasienio miestų, karo pabaigoje pasitraukę į Vakarus.

Akcijai Jurbarke vadovavo SS šturmbanfiureris (majoras- R. J.) Hansas Joachimas Böhme (Biomė). Jis buvo Tilžės gestapo ir Tilžės operatyvinio būrio – einsatzkomandos vadas. Liepos 3-ąją atvykęs į Jurbarką Biomė išklausė Carsteno raportą. Carstenas parodė sąrašą vokiečių kalba, pristatė, kas ir kodėl numatyti nužudyti. Tarp pasmerktųjų buvo apie 20 lietuvių, esą komunistų, iš jų dvi moterys. Sąraše buvo ir Vincas Grybas, vienas iškiliausių  miesto inteligentų, visuomenininkas, skulptorius, kurio paminklas Vytautui Didžiajam iki šiol puošia miestą. Visi kiti – žydai, iš jų 3 komjaunuoliai ir vienas komunistas. Biomė buvo nepatenkintas tuo, kaip Carstenas viską parengė. Jo nuomone, sąraše buvo per mažai žmonių. Kodėl ne visi žydai vyrai numatyti sušaudyti? Kilo ginčas. Carstenas bandė teisintis, aiškintis. Galiausiai iš gestapo ir SD (SD -Saugumo tarnyba, vok. Sicherheitsdienst) žmonių, tarp kurių buvo ir keli liudininkai, liudiję teisme, buvo sudarytos grupės, kurioms nurodyta kartu su lietuviais policijos pagalbininkais pristatyti papildomai žydų. Po kurio laiko atvesta dar apie 60 žmonių. Tarp jų buvo kelios moterys su vaikais. Net tokiomis aplinkybėmis jos nenorėjo skirtis su savo vyrais.

Pirmą valandą po pietų visi buvo surikiuoti į eiles po tris. Viso – 322 žmonės. Su visais stovėjo ne vieną knygą parašęs, 88 metų žilabarzdis senukas, kantorius Alperovičius, visiems jurbarkiškiams pažįstamas rabinas Rubinšteinas. Nebuvo toje pasmerktųjų kolonoje brolių Polovinų, Efraimo Geselovičiaus, Motelio Grinbergo, Dovydo Lapinskio ir kitų jurkiškiams gerai žinomų vyrų, jų žmonų ir vaikų. Tuos prieš nepilnas tris savaites į Rusijos lagerius ir tremtį išgabeno bolševikai.

Viskas užsitęsė. Kažkodėl neatėjo policininkai, kurie, kaip buvo sutarta, turėjo dalyvauti egzekucijoje. Jų ieškojo Hersmann‘as, vienas iš nuteistųjų Ulme. Hersmann‘as surado policijos bataliono vado adjutantą, bet tas paaiškino, kad vadas neleidžia dalyvauti „tų suimtų žmonių žudynėse“[6]. Boehme ir Hersmann‘as dėl to labai įsiuto, nes numatytų sušaudyti žmonių skaičius buvo nemažas.

Šis epizodas, pasakojantis apie policininkų atsisakymą dalyvauti žudynėse, gali labai lengvai suklaidinti ne vieną skaitytoją. Knygoje publikuojamame, be konteksto pateiktame Ulmo proceso dokumente nieko nepasakyta, kas buvo tas policijos vadas, neleidęs pavaldiniams šaudyti areštuotų jurbarkiškių, ir apie kokius policininkus apskritai kalbama. Šiaip iš viso Atminties knygos konteksto, iš to, kad pasiruošimo žudynėms planai, sąrašai, vieta ir t. t. buvo derinami Jurbarke, gali susidaryti įspūdis, kad tai su Jurbarko policija iš anksto buvo susitarta dėl žudymo ir kad jie, priešingai nei susitarta, atsisakė dalyvauti „tų areštuotų žmonių žudynėse“. Kokio dar policijos vado galima ieškoti ir taip greitai surasti Jurbarke? Tačiau pristatomoje knygoje nepaskelbti Ulmo proceso dokumentai sako, kad tai buvo šturmbanfiureriui Böhmei nepavaldūs policininkai iš Tilžės, tomis dienomis buvę Jurbarke visai dėl kitų reikalų.[7] Pristatomoje knygoje apie tokį su Böhme nesusijusį Tilžės policijos padalinį, jo buvimą ir veiklą Jurbarke apskritai nėra užsiminta. Tai buvo tiesiog būtina padaryti bent keliais žodžiais paaiškinant šias svarbias aplinkybes.

Ir čia dar nesibaigė tos 1941 liepos 3 dienos nesklandumai. Netikėtai atbėgo visiems jurbarkiškiams gerai žinomas gydytojas Antanaitis, sukėlęs tam tikrą sumaištį. Jis kreipėsi į Carsteną prašydamas paleisti daktarą, chirurgą Juozą Karlinskį. Dr. Karlinskis buvo Jurbarko ligoninėje dirbęs, rimtas žmogus, puikus gydytojas. Carstenas tą dieną neturėjo sprendžiamojo balso, todėl jis Antanaičiui pasiūlė kreiptis į visos operacijos vadą Biomę. Po užsitęsusio, atkaklaus, nervingo prašymo pasigailėti Karlinskio, Biomė sumušė gydytoją Antanaitį. Ginklo teikiamą pranašumą pajutęs, šturmbanfiurerio antpečiais pasidabinęs nacis daužė brutaliai, per galvą rankose turėtu steku ir dar pagrasino, kad jei gydytojas nepasitrauks, tai pats bus pastatytas į rikiuotę.

1940 m. telefonų abonentų knygoje tarp kitų jurbarkiškių nurodyti ir abiejų šiame epizode minimų gydytojų telefonų numeriai. Juk bet kada ir bet kam galėjo prisireikti jų pagalbos. Gydytojas Antanas Antanaitis gyveno Vytauto Didžiojo gatvėje, telefono numeris – 66. Daktaro Juozo Karlinskio, gyvenusio Garlaivių g. 10,  telefono numeris buvo 34.

Galiausiai kolona, lydima kelių automobilių ir ginkluotų sargybinių, per miestą pajudėjo į žydų kapines. Pakeliui kažkaip sugebėjo pasprukti jurbarkiškis Leizeris Michailovskis, vietinių vadintas Leiškiu. Leiškį per visą karą išslapstė Geišių ir aplinkinių kaimų gyventojai.[8] Tą Jurbarko žydą gelbėtojai gerai pažinojo dar iš ramesnių laikų. Apie slapstymą žinojo ne vienas kaimo žmogus ir net vaikai, bet niekas neprasitarė. Po karo tie valstiečiai ir išgelbėtas žydas ir toliau artimai bendravo, o gelbėtojo sūnus Juozas Totoraitis Jurbarke lankydamas mokyklą Leizerio namuose ir gyveno, kad nereikėtų kas dieną į Geišius per purvynus ar sniegą klampoti.

Negreitai tą 1941 liepos 3-ąją pasigirdo šūviai Jurbarko žydų kapinėse. Dėl Biomės užgaidų ženkliai išaugus pasmerktųjų skaičiui iš anksto iškasta duobė buvo per maža, reikėjo kasti antrą didelę duobę. Kasė žydai. Mirti pasmerktiems žmonėms liepta nusivilkti viršutinius drabužius, atiduoti pinigus ir kitus vertingesnius daiktus.

Kapinėse Carstenas viskam vadovavusio Biomės išprašė, kad būtų paleisti du jo agentai, tarp pasmerktųjų atsidūrę papildomai renkant žydus.

Galiausiai apie 4 val. po pietų prasidėjo žudynės. Prie duobių vedė nedidelėmis grupelėmis mušdami lazdomis, rėkaudami, klupdė ant duobės krašto ir iš pistoletų šaudė į pakaušius. Ir vertė į duobes. Tuo metu buvo pastebėta, kad iš šalia kapinių esančių ūkių žmonės mato, kas vyksta. Carstenui buvo nurodyta neleisti žiūrėti.[9] Emilis Max, Jurbarke gyvenęs Pirmojo pasaulinio karo dalyvis žydas, už narsą kovojant vokiečių armijos gretose apdovanotas aukščiausio laipsnio Geležiniu kryžiumi, puolė Biomę ir jam smogė. Kitas žydas atakavo kriminalkomisarą Krumbachą, bet Emilis Max ir tas kitas vyras, kurio pavardė Ulmo proceso dokumentuose nenurodyta, čia pat buvo nušauti.

Grupė pasmerktųjų bandė pabėgti. Du nukovė Biomė ir Hersmann. Keliems pasisekė pasprukti į krūmais apaugusį Nemuno šlaitą. Per sumaištį vienam vyrui iš Tilžės SD (SD -Saugumo tarnyba, vok. Sicherheitsdienst), peršauta koja. Jį pakeisti nurodyta vairuotojui iš Tilžės, kuris asmeniškai liudijo Ulmo teisme. Užbaigę egzekuciją, „svečiai“ iš Smalininkų ir Tilžės užsuko į iš anksto užsakytą užeigą Jurbarke bendram pasėdėjimui. Juk visa ilga ir daug nervų kainavusi diena bėgte prabėgo net nepapietavus. Biomės nurodymu už išgertuves pinigais, kapinėse atimtais iš žydų, sumokėjo žudynių dalyvis Gerke. Jis irgi dalyvavo procese Ulme. Grįžęs į Tilžę, vienam bylos liudininkui Carstenas be jokių emocijų pareiškė: „sutvarkėm Georgenburgo žydus“. O Jurbarką, dar išlikusius žydus, nužudytųjų šeimas ir jų kaimynus apėmė neapsakomas siaubas susidūrus su tokiais neregėtais, sapnuose nesapnuotais žiaurumais. Neįmanoma net įsivaizduoti, ką išgyveno minėtasis Antanaitis ar kiti jurbarkiškiai, kurių vaikystės draugai, kaimynai ar šiaip pažįstami buvo nužudyti. Lietuvės moterys, girdėdamos šūvius ir žinodamos, ką jie reiškia, žinodamos, kad „Jurbarko žydelius“ šaudo, verkė. Juk žmonės „baisiai daug turėjo draugų žydų ir baisiai gailėjo jų“.[10]

Užimsryje gyvenusi Maskolaitienė kaip įmanydama guodė kaimynę žydę, kuri taip netikėtai tapo našle su krūva mažų vaikų, kurių vienas – kelių savaičių kūdikis. Žadėjo padėti, kuo galėsiant ir padėdavo. Rūpinosi, kad vargšė žydė ir jos vaikai turėtų ką valgyti. Darže (jų daržai ribojosi) pastatydavo pintinę su maistu. Bet niekuo negalėjo padėti, kai po kurio laiko atėjo ginkluoti vyrai, aišku, vietiniai, ir išsivedė tą našlę ir jos mažus vaikus. Apie savo motinos pagalbą kaimynei žydei ir apie tą išvedimą pasakojo Aldona Maskolaitytė – Kleinienė, buvusi sovietmečio politkalinė.

Po pirmosios akcijos likę žydai iki spalio mėnesio sunaikinti grupėmis išvedant už miesto, visai taip, kaip surašyta garsiojoje Karlo Jägerio ataskaitoje, kurioje, pateikiant Rokiškio pavyzdį, aiškinama, kaip reikia efektyviai žudynes organizuoti. Matyt, po tos akcijos kapinėse, kurią matė keli kaimynystėje gyvenę žmonės, o girdėjo šimtai jurbarkiškių, buvo nuspręsta šaudyti toliau nuo žmonių akių ir ausų. Ulmo proceso metu nustatyta, kad Carstenas ir Biomė atsakingi už tas žudynes, kad būtent jų nurodymu buvo apginkluoti lietuviai, kurie dalyvavo žudant žydus aplinkiniuose miškuose. Jie parūpindavo ir degtinės. Ir apie paprastą vokišką šnapsą kalbama Ulmo proceso dokumentuose. Carstenas ir Biomė Ulme išsisukinėjo: čia ne mes, čia lietuviai.

„Atminties knygos“ 596-7 puslapiuose yra „asmenų, dalyvavusių Jurbarko žydų kankinime ir šaudyme“ sąrašas. Sąraše – 31 pavardė. Kažkodėl greta lietuvių trisdešimt pirmuoju įrašytas ir ne visai aiškios kilmės Carstenas – vienintelis nacis iš Vokietijos, kilęs, beje, iš Rytprūsių, gyvenęs Tilžėje ir Smalininkuose. Jurbarko policijos vadas Mykolas Levickas įrašytas 18 numeriu.  Ten nurodyta, kad jis policijos viršininku buvo iki liepos vidurio. Kiti šaltiniai teigia, kad Jurbarko policininkų vadu jis buvo ne iki liepos vidurio, o iki liepos 7 d.[11]  Tai yra praėjus 4 dienoms po pirmųjų žudynių kapinėse jis jau nėjo tų pareigų. Nėra informacijos, kodėl jis prarado tas pozicijas, tačiau Jurbarke buvo kalbama, kad jis atsistatydino nenorėdamas dalyvauti tuose nacių kruvinuose reikaluose. Neaišku, ar jis pats yra išdėstęs savo motyvus. Mykolas Levickas po karo sovietų buvo nuteistas 25 metų kalėjimo bausme. Paleistas 1956-tais. Šiaip jis buvo išsilavinęs žmogus, karininkas, mokytojas, studijavęs VDU Teisių fakultete, nors, kaip žinia, išsilavinimas tomis aplinkybėmis mažai ką lėmė. Iki 1941 m. birželio jis neturėjo nieko bendro su policija. Prisiminimuose Jurbarko žydai jį vadina ne Mykolu, o paprasčiausiai – Miku, kaip, matyt, mieste jis ir buvo visiems žinomas. Nemaža sumaištis turėjo kilti jo galvoje, ne kaip turėjo jis jaustis, matydamas pasipūtusio nacio daužomą Antanaitį, matydamas, kad mirčiai 1941 m liepos 3 dieną sustatyti puikiai pažįstami gydytojai, garlaivių savininkai, mokytojai, kiti inteligentai, net visiems gerai žinomas V. Grybas. Iš esmės Jurbarko elitas buvo pasmerktųjų sušaudyti rikiuotėje. Keli stovėjo net su vaikais. Pirmosiomis to karo dienomis lietuviams matyti mirčiai siunčiamus vaikus ir šiaip niekuo nenusikaltusius žmones dar nebuvo įprastas dalykas.

Ulmo proceso dokumentai vienareikšmiškai rodo, kad Jurbarko policininkai[12] 1941 liepos 3 d. talkino Tilžės einsatzkomandai, saugojo suimtuosius, bet niekur nėra informacijos, kad jie tą dieną būtų šaudę. Net kai žudikui iš Tilžės SD (saugumo tarnybos) buvo netyčia peršauta koja, jį pakeitė tilžiškių vairuotojas, o ne kuris nors jurbarkiškis. Tačiau vėlesnėse akcijose jų vaidmuo jau buvo kitas, daug reikšmingesnis.  Kaip jau minėta, šautuvus ir vokiško šnapso parūpino ir žydų naikinimo procesui Jurbarke vadovavo Carstenas ir Biomė.

Po 4 mėnesių naciai prie visų įvažiavimų į miestą pastatė užrašus vokiečių kalba „Georgenburge žydų nėra“. Jurbarkiškiams nepatiko pačios didžiulės lentos

Georgenburg ist judenfrei

ir jų turinys. Jurbarko gimnazijos mokytojas Petras Paulaitis patikimų gimnazistų paprašė, kad išrautų tuos „Judenfrei“ su visais stulpais. O kur dėt išrovus? – klausė mokiniai. – Suneškit pas mane, – nurodė mokytojas, nesilaikęs konspiracijos. Organizuodavo tas mokytojas mokiniams auklėjimo tikslais, kaip dabar sakoma, edukacines išvykas pėsčiomis į Kalnėnų mišką prie duobių, kuriose gulėjo Jurbarko žydai: štai pažiūrėkit, koks yra mūsų „išvaduotojas“. Mokytojas Paulaitis sugrįžus bolševikams partizanavo su savo auklėtiniais.[13]  Sėdėjo jis sunkiausiuose Rusijos lageriuose bendroje sumoje 35 -erius metus. Iki žilos senatvės.

Dar daug dešimtmečių tos karo meto baisybės buvo prisimenamos Jurbarke. Ilgai tie rūsčios praeities įvykiai buvo viena iš pagrindinių istorinių pašnekesių temų, ypač vyriškose kompanijose. Žinojo žmonės tokius dalykus, kurie net Ulmo teisme nebuvo išaiškinti, pavyzdžiui, kas užkasė tas baisias duobes Jurbarko žydų kapinėse. Juk aukštuosius mokslus prestižiniuose universitetuose krimtęs diplomuotas teisininkas šturmbanfiureris Hansas Böhmė ir jo bendražygiai nemojuos kastuvu. O ir laiko nebuvo – laukė iš anksto Carsteno užsakytos vaišės Jurbarko užeigoje, netrumpa kelionė į Tilžę. Paliko vokiečiai tą reikalą sutvarkyti jurbarkiškiams. Savanorių pasidarbuoti kastuvu tarp uoliųjų nacių pagalbininkų, prieš kelias dienas gatvėse puldinėjusių vargšus žydus, neatsirado. Tai į kapines užkasti duobių buvo nuvaryti niekuo dėti jauni lietuviai vyrukai, ramiai sėdėję panemunėje ir aptarinėję tos dienos įvykius. Ilgam įsiminė jie tą vakarą.

Įsiminė jurbarkiškiai ir vieną sekmadienį bažnyčioje. Jau po visų žudynių, klebonas, prieš mišias nužvelgęs susirinkusius žmones, rūsčiai tarė: „Žydšaudžiai, eikit iš bažnyčios“. Parapijiečiai nuščiuvo, pradėjo dairytis. Išėjo keli susigūžę vyrai.

Ne kartą esu girdėjęs pasakojimus ir apie du liepos 3 dieną išsigelbėjusius lietuvius. Kažkaip niekad neatėjo į galvą paklausti, o kaip jie išsigelbėjo. Lyg ir buvo aišku – išlipo iš duobės. Ir lietuviškose publikacijose, kurios apie tai rašo, kartojama, esą du lietuviai ir žydas Aba Vales išlipo iš duobės[14]. Paskaičius „Atminties knygą“, aišku, kad bent jau Abos Vales atveju, tikrai buvo kitaip. Tikriausiai ir tie du lietuviai iš kapinių bus pasprukę dar prieš atsiduriant ant duobės krašto. Ulmo proceso dokumentuose smulkmeniškai aprašyta žudynių eiga, kai kiekvienas žmogus buvo nušaunamas individualiai, kaip ir rodo, kad gyvų duobėse jau negalėjo būti.

Po kelių mėnesių žydų Jurbarke jau nesimatė. Gyvi liko tik tie, kuriuos paslėpė lietuviai arba kuriems pavyko pasiekti Kauno getą. Tuo metu ne tik lietuvių sodybos, bet ir getas buvo vieta, kur buvo galima gelbėtis. Suprantama, į getą pateko Jurbarko žydai, kurie karo pradžioje buvo Kaune. Bet buvo ir tokių, kurie Kauną pasiekė jau po žudynių Jurbarke. Apie tai kalbama  Hanos Magidovitz pasakojime. Gaila, kad jos prisiminimuose nėra mūsų laikų skaitytojui svarbių detalių, kurios 1947 balandžio 30 dieną, kai buvo užrašyti jos liudijimai, gal buvo savaime suprantamos ar atrodė nereikšmingos. Pavyzdžiui, kaip Jurbarko apylinkėse besislapstantis žmogus sužinodavo, kad Kaune yra galimybė prisiglausti gete, kas ir kaip organizuodavo tuo metu ne taip ir paprastą apie 80 kilometrų kelionę ir patį patekimą į akylai saugomą getą.

Atminties knygoje skelbiamas 1943 kovo 14 dieną Jurbarke rašytas ilgas Mikos Liubin laiškas draugei Genei. Įdėta ir to laiško faksimilė. Rašyta kaligrafišku braižu, gražia to meto jurbarkiškių šnekta, su visais skyrybos ženklais. Dėkoja Mika draugei, kad ją aplankė kalėjime. Tik apgailestauja, kad buvo tokia sumišusi ir tiek mažai pasakė, iš to, ką norėjo pasakyti. Dėkoja Genei už rūbus, kuriuos ji dovanojo, prašo padėkoti mamai už valgį, kurį ji duodavo. Visi kaliniai (matyt, lietuviai – R. J.), su kuriais ji uždaryta, yra labai mieli ir padeda kaip galėdami. Jie duoda cigarečių, palengvinti skausmą. Daug rūkau, – priduria. Dar prašo, kad jei karui pasibaigus atsiras sesuo Haikė, papasakoti apie ištikusią tragediją ir pasakyti, kad „tėvas ir broliai palaidoti kapinėse, mama ir Esterikė – šile, už 6–7 km nuo Jurbarko“. Ir dar parašė: „Mirti einu drąsiai“. Užbaigdama laišką, prašo perduoti linkėjimus visiems namiškiams ir pažįstamiems.

Gaila, kad pristatomoje knygoje nepateikta detalių nei kas ta Genė, nei kokiomis aplinkybėmis žydaitė areštuota. Juk minėta Genė tikrai žinojo ir turėjo Haikei papasakoti kaip viskas vyko. Nėra pristatomoje knygoje ir holokaustą išgyvenusios Haikės Liubin istorijos.

Chaimo Jofės tekste, paskelbtame knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“, labai glaustai rašoma, kad Miką Liubinaitę slėpė Kazimieras Blažys, kuris už tai buvo sušaudytas.[15]

Jau minėtas Aba Vales – vienas iš tų, kuriems pavyko ištrūkti iš žydų kapinių dar prieš atsiduriant ant duobės krašto ir  pasislėpti Nemuno pakrančių krūmynuose. Po kurio laiko sutikti valstiečiai ir gyvulius ganę piemenys papasakojo, kad visi žmonės kapinėse nužudyti. Aba pasislėpė kitoje Nemuno pusėje priešais Jurbarką esančiame Šiaudinės kaime, iš kurio jis ir buvo kilęs. Šiaudinė prieš prasidedant karui buvo  maždaug dviejų dešimčių sodybų žydų ūkininkų kaimas. XX a pradžioje tas kaimas buvo gerokai didesnis.

…120 metų Užnemunę nuo Žemaitijos kranto skyrė ne tik Nemunas. Paskutinis bendros Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės (Abiejų Tautų Respublikos, vadinamosios Žečpospolitos) padalinimas įvyko 1795 metais. Nuo tada Jurbarko krantas buvo valdomas Rusijos, o pietinis, kairysis krantas -pradžioje priklausė Prūsijai, po to Varšuvos kunigaikštystei, Lenkijos karalystei, kuri buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Ten galiojo kiti įstatymai, kalendorius. Užnemunės žmonės gyveno kiek laisviau ir turtingiau nei Rusijos valdiniai. Jie anksčiau tapo liuosais, nešiojo mandras kepures su liocu ir guziku, avėjo batais. Jie iš aukšto žiūrėjo į už Nemuno, Jurbarke ir apylinkėse, gyvenusius biednus „karnavyžius“, avėjusius ne batais, o dar Kristijono Donelaičio apdainuotomis vyžomis, nupintomis iš liepos karnų. Jurbarkiškiai žinojo, kad kitoje Nemuno pusėje gyvena turtingesni lietuviai, bet jie visai nenorėjo būti panašūs į mandrus, pasipūtusius, nors ir turtingesnius „liocus“.  Trumpai tariant, tarp lietuvių karnavyžių ir liocų, atskirtų politikos ir Nemuno, per 120 metų atsirado nemenki skirtumai ir net priešiškumas.

Pasirodo, Nemunas ir istorija buvo suskaidę ir Lietuvos žydų pasaulį. Atsirado Jurbarko ir „lenkiškų“ žydų tarmės skirtumų. Už Nemuno gyvenę „Lenkijos“ žydai nesikratydavo valgyti avienos[16], ypač jei ji būdavo rūkyta. Jurbarko žydai labiau laikėsi įstatymo ir, kaip rašoma knygoje, niekad nevalgydavo karštų beigelių pusryčiams. Aba Vales kaip tik ir buvo kilęs iš Užnemunės, iš Šiaudinės žydų kaimo. Jo proseneliai buvo valstiečiai, gyvenę po šiaudiniais Šiaudinės kaimo sodybų stogais. Kaip ir kaimynai lietuviai, žydai savo ūkiuose turėjo arklių, karvių, vištų, žąsų, ančių. Kiemuose amsėjo pririšti šuniukai, pelių ar užsižiopsojusių paukščiukų dairėsi tais laikais dar neišlepę katinai. Kaip ir kiti ūkininkai, Šiaudinės žydai sėjo ir pjovė ir visai neblogai gyveno, vaikus į Jurbarko gimnazijas leido. Būtų ir toliau taip gyvenę, jei ne Adofas Hitleris ir jo rasinė politika.

Abos vaikystėje jau tik Nemunas skyrė Šiaudinės žydus nuo Jurbarko. Persikelti keltu į Žemaitijos  krantą kainavo centus. Tiek žydai, tiek lietuviai ūkininkai dažnai buvodavo Jurbarko turguje, o jų vaikai, tarp jų ir Aba, mokėsi Jurbarko mokyklose. Pabaigęs mokslus jis apsigyveno Jurbarke, vedė, susilaukė trijų vaikų ir gyveno, kaip pats rašo, laimingas be ypatingų rūpesčių. Viskas pasikeitė atėjus naciams ir jis rūsčiomis aplinkybėmis turėjo grįžti į savo vaikystės kaimą, kur žemę arė, ūkininkavo kelios protėvių kartos. Jį paslėpė pažįstamas lietuvis. Būnant Šiaudinėje pasiekė netikėta, baisi žinia: jau nužudyti ir žmona, ir vaikai, kurie buvo likę namuose Jurbarke. Kas 1941 metų vasarą galėjo pagalvoti, kad ne tik suaugę žydai, bet ir visi žydų vaikai yra pasmerkti mirčiai? Gal būtų ilgai slėpęs tas lietuvis Abą, bet netikėta nelaimė sujaukė jam prieglobstį. Kitas kaimynas taip pat slėpė žydą, vardu Moške Joks. Matyt, kažkas sužinojo ir vieną dieną prisistatė naciai. Sušaudė ir žydą, ir jį slėpusį žmogų. Tokių istorijų aplink buvo ir daugiau girdėti. Persigando mirtinai Abos geradarys ir paprašė išeiti. Dar patarė eiti pas jo uošvį, gyvenantį kitame kaime. Bet tas uošvis visai nebuvo laimingas tokiu pavojingu įnamiu. Teko Abai iškeliauti šaltą žiemos naktį, kaip lietuviškose pasakose sekama, kur akys mato, kur kojos neša. O kojos jį nunešė, kaip jis rašo, į Papušok‘ų  kaimą (tikriausiai, tai Papiškių kaimas, Šakių r., į rytus nuo Šiaudinės – R. J.).

Paryčiais, dar  prieš prašvintant, sušalęs, alkanas jis įslinko pro atviras duris į kaimiečio tvartą. Nustebo apie gyvulius triūsęs žmogelis pamatęs lyg iš dangaus nukritusį suvargusį žydelį. Atėjo ir kaimiečio žmona. Atnešė duonos, sviesto. Papasakojo žmonės, kad visai neseniai tose apylinkėse buvo surastas ir nužudytas kitas tos pačios Šiaudinės gyventojas, pavarde Levyush. Žydas raudojo.

Pagailo tam kaimo žmogeliui negailestingos lemties prispausto, neturinčio kur dingti žydo: „Eime į stubą. Kas bus, tas bus. Iš mano namiškių niekas neprasitars“. Taip ir išgyveno iš Šiaudines kaimo valstiečių kilęs žydelis namo pastogėje įrengtoje slėptuvėje tris metus, valgydamas, ką valgė to valstiečio šeima. Kartu tekdavo ir pasninkauti – jį priglaudę lietuviai vertėsi labai sunkiai. Ir vis klausydavo Aba, kaip buvo primokytas, ar neloja sargūs šeimininkų šuneliai, perspėdami apie svetimus žmones sodyboje. Gaila, kad ir šiame pasakojime nėra to gerojo samariečio vardo.

„Atminties knygoje“ papasakota  ir kito holokaustą išgyvenusio žydo istorija. Jehudah Tarshish 1944 m. pavasario sulaukė Kauno gete. Iš geto jis yra nešęs mažus žydų vaikus į lietuvišką prieglaudą, pavadinimu „Lopšelis“. Kovo mėnesį Jehudos pažįstamas paprašė nuvesti grupę žydų iki „Inkaro“ fabriko. Jie buvo sumanę bėgti iš geto. Kartu su jais buvusio jurbarkiškio Fainšteino du broliai ginkluoti slapstėsi, partizanavo Jurbarko apylinkėse. Buvo sutarta pas tuos brolius keliauti (p. 466). Vėlų vakarą, jau sutemus, 15 vyrų ir 12 moterų susėdo į didelę valtį ir dengiami tą naktį virš Nemuno tvyrojusio tiršto rūko pasileido pasroviui. Kad būtų greičiau, dar ir energingai irklavo. Rūke nepastebėję atsitrenkė į prieš srovę plaukiantį garlaivį. Bet viskas baigėsi gerai. Dieną bėgliai pralaukė, sustoję Suvalkijos krante. Vietos valstietis parūpino maisto. Kai kurie iš žydų turėjo pinigų ir ginklų.  Kitą naktį jie pasiekė Jurbarko apylinkes. Moterys buvo apgyvendintos pas valstiečius, o vyrai prisijungė prie partizanų, kurių ten buvo apie 40. Būriui vadovavo buvęs Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis Mosheh, slapyvardžiu Antanas (Jurbarke gyveno ne vienas nepriklausomybės kovų dalyvis žydas). Dar toje grupėje buvo ir išsigelbėjęs iš numušto lėktuvo rusų lakūnas. Vasarą, jau likvidavus getą, prisistatė dar 15 vyrų, kiek vėliau – dar keli Jurbarką pasiekė pėsčiomis. Būrys išaugo. Tokia didelė grupė buvo lengvai išaiškinta.  Po vokiečių antpuolio liko tik broliai Vainšteinai, dar keletas vyrų ir dvi moterys, viso -7 žmonės. Pasilikti tose pačiose vietose buvo neįmanoma. Jurbarko prieigose gyveno Vainšteino geras pažįstamas lietuvis. Pas jį ir patraukė. Tas žmogelis pamatęs ginkluotus persigando, bet atpažinęs ilgą laiką nematytus jurbarkiškius, net pasibučiavo. Neilgai trukus, 1944 spalio mėnesį Jurbarko apylinkes pasiekė frontas. Susitikimas su rusais nebuvo malonus– tie pirmiausia nuginklavo, nuavė batus, atėmė laikrodžius. Apiplėšti žydai dar bandė priekaištauti, juk ne pyragai spalio mėnesį basam būti, bet atsakymas buvo paprastas: „Vy evreji pomogali niemcam“ (p. 472). Tik po kurio laiko pasirodęs žydas karininkas dalinai atstatė teisybę: batai sugrįžo teisėtiems šeimininkams. Laikrodžiai jau buvo dingę negrįžtamai.

Kai skaičiau tą epizodą apie batus ir laikrodžius, iš atminties iškilo Kazio Jakubėno istorija su eilėraščiu apie neramiais laikais laimingai išlikusį laikrodėlį ir bylą dėl tariamo Raudonosios armijos šmeižimo.

Kitas jurbarkiškis Mordehai Ben Tuviah, savo pasakojime dažnai cituojantis Šventraštį,  1944 m vasarą likviduojant getą su kitais žydais buvo įsodintas į traukinį ir vežamas kažkur į Vakarus. Tarp svarbiausių daiktų, kuriuos jis įsidėjo į kuprinę prieš išvarant iš geto, buvo judėjų maldos reikmenys, kuriuos prieš žūtį padovanojo pažįstamas rabinas. Važiuojant per Kazlų Rūdos miškus, per patį vidurdienį, Mordehajus prisitaikęs per langą iššoko iš vagono. Jo skrydį iš važiuojančio traukinio matė trys pro šalį ėję lietuviai. Tie pasiūlė pagalbą, bet Mordehajus nenorėjo susidėti su nepažįstamais. Nebuvo tie žmones atkaklūs, pagalbos primygtinai nesiūlė, tik patarė nueiti pas geležinkelio sargą, kuris gyvena mažame namelyje. Jis – geras žmogus, tai tikrai padės. Ir dar pamokė saugotis vokiečių, kurių čia nemažai esama. Mažojo namelio šeimininko namie nebuvo. Kieme bėgiojo maža mergytė. Šeimininko žmona pakvietė užeiti į vidų, nusiprausti, pavalgyti. Po kurio laiko parėjo ir šeimininkas. Tas irgi linguodamas galva perspėjo apie tykančius pavojus, patarė, kaip surasti partizanus, pas kuriuos bus galima prisiglausti: reikia eiti iki tokio ir tokio ūkio, o ten jau šeimininkas toliau parodys kelią. Ir dar į kelionę įdėjo maisto. Taip ir iškeliavo žydas iki nurodyto punkto. Pakeliui dar sustojo popiečio maldai. Nepasiklydo miškuos. Rado nurodytą ūkį ir jo šeimininkus. Tie maloniai priėmė, bet irgi perspėjo dėl vokiečių. Pamaitino, nakvynei įtaisė ant šieno. Išvargęs, bet sotus žmogus, kaip pats rašo, išsimiegojo geriau nei karalius. Ryte svečio ant stalo jau laukė puikūs pusryčiai: du kiaušiniai, duona su sviestu, skanus sūris ir puodelis pieno. Nenorėjo likimo užgrūdintas žydas varginti šeimininko, atsisakinėjo nuo pusryčių, bet tas primygtinai reikalavo viską suvalgyti. Po to dar palydėjo, parodė kelią. Prieš išeinant, tas ūkio šeimininkas (jo pavardė – Stankevičius) pirmą kartą matomam žmogui dar prikrovė į kuprinę maisto ir įdavė pinigų, nors tas net pusryčių atsisakinėjo (p. 477). Kaip rašoma prisiminimuose, Dievo padedamas ir pagal Stankevičiaus nurodymus, jurbarkiškis pasiekė kitą ūkį, kuriame gyveno stalius. Tas, pamatęs netikėtą svečią, nutraukė darbus ir pirmiausia pasiūlė pavalgyti. Po to nubraižė žemėlapį, paaiškindamas, kas ką reiškia ir kaip reikia toliau keliauti. O eiti reikėjo dar apie 25 km. Ir ėjo visą dieną Mordechajus vis pasimelsdamas ir prašydamas Viešpaties pagalbos, kol vakare pasiekė kelionės tikslą – kaimo siuvėjo sodybą. Tas irgi neišsigando suvargiusio žydo, iš karto ėmė siūlyti valgyti. Gali būti, kad tas jurbarkiškis labai jau prastai atrodė, nes kiekvienas jo sutiktas žmogus pirmiausia siūlydavo gerai pavalgyti. Šį kartą Mordechajus griežtai atsisakė, nes maisto jis turėjo užtektinai. Bet vis tiek tie žmonės įsiūlė bent jau pieno išgerti. Išsimiegojo Mordechajus ant šieno „kaip pas mamą lovoj, ką tik gimęs“. Ryte šeimininkų name jis vėl buvo priverstas papusryčiauti ir po kelių rankos paspaudimų ir nuoširdaus atsisveikinimo iškeliavo toliau. Dabar jo tikslas buvo kaimas Shtura (taip tekste, koks čia kaimas – neaišku). Ir vėl, kaip pats rašo, su Dievo pagalba ir pasiklausęs sutikto žmogaus, pasiekė tą nurodytą kaimą. Užėjo į reikalingą  sodybą teirautis apie partizanus. Bet ten buvusi moteriškė dievagojosi nieko nežinanti, apie partizanus nieko nėra girdėjusi. Tiesa, praeina čia visokių žmonių, bet ką ji žino, kas jie tokie. Ir dar pridūrė, kad jei jį čia kas pamatytų, tai riesta būtų abiem. Taip jiems besikalbant į kiemą įvažiavo vežimas. Vežime sėdėjo keli ginkluoti žydai.

Išklausė Viešpats Mordechajaus nuoširdžių maldų. Apsikabino su tautiečiais. Pasikalbėjo. Sužinojo, kad tame miške yra jo svainis Jahuda Meisteris iš Jurbarko. Prisikrovė į vežimą maisto ir išvažiavo.

Visą naktį važiavo miškais. Stovykloje iš tiesų susitiko giminaitį, apsikabino, „verkė kaip vaikai“. Sunku buvo pasakyti Jahudai, kad jo vienerių metų sūnus nužudytas per vaikų akciją IX forte, nužudyta ir jo žmona. Bet ne vien apie liūdnus dalykus kalbėjo vyrai. Pasirodo, kad čia pat miške yra dar vienas senas bendras pažįstamas iš Jurbarko – Moše Magidowič. Prasidėjo partizaniškas gyvenimas. Kartą nuvažiavo į nusižiūrėtą turtingesnę sodybą maisto reikalais. Užėjo ginkluoti vyrai į trobą. Rado šeimininką ir dvi moteriškes. Pradėjo aiškintis, ko atvyko. Viena iš moterų įsiterpė į pokalbį idiš kalba. Pasirodo, žmogus slapsto žydę iš Kauno. Slapsto bet, žinoma, nesigiria.

Tai tokios istorijos, tokie žmonės ir jų likimai toje „Atminties knygoje“. Reto turiningumo, negirdėtų istorijų kupina knyga apie Jurbarką ir jo žmones. Ir apie Lietuvą. Visko net neįmanoma papasakoti. Gerai, kad praeitis nenukeliavo į nebūtį. Tokia istorija turėjo būti užrašyta. Ir turi būti perskaityta.

 

Literatūra:

[1] Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. Joniškis, Jurbarkas. V., 1991, p. 235

[2] Vladislovas Sirokomlė. Nemunas nuo versmių iki žiočių. Vilnius: Mintis, 1991.

[3] Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika, 1918-1940 metai. V., Margi raštai, 2018. Parengė Arnoldas Piročkinas.

[4]  Timothy Snyder. Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino. V., 2011

[5] Sabrina Müller, Timo John: Die Mörder sind unter uns: Der Ulmer Einsatzgruppenprozess 1958. Haus der Geschichte Baden-Württemberg und Stadthaus Ulm. Haus der Geschichte Baden-Württemberg, Stuttgart. 2008

[6]  Šis faktas knygoje aprašytas taip: “The accused Hersmann in the meantime was looking for the execution commando of the police battalion, because it had not been at place in spite of the agreement with the adjutant of the battalion. After finally having reached the adjutant, the adjutant told him that the commander had not allowed the execution of those arrested by members of his battalion.” P.  450

[7] Kokie tai policininkai, rašoma Atminties knygoje nepaskelbtuose, Ulmo proceso dokumentuose: “Der Angekl. Hersmann hat auch zugegeben, dass er auf die Mitteilung der Gefangennahme der Juden und Kommunisten durch den Angekl. Böhme den Erschiessungstermin bestimmt und die Abstellung eines Erschiessungskommandos mit dem Adjutanten des Polizeibataillons Tilsit vereinbart habe, was allerdings der Kommandeur dieses Bataillons zu ihrem Leidwesen nicht zugelassen habe”. Einsatzgruppen-Prozess Ulm
(Einsatzkommando Stapo und SD Tilsit) – Urteil. Prieiga per internetą: https://phdn.org/archives/holocaust-history.org/german-trials/einsatz-ulm.shtml

[8] https://www.mlaikas.lt/naujiena/kultura-ir-istorija/tragiskas-zydu-likimas-gelbetoju-palikuoniu-prisiminimuose

[9] Knygoje rašoma, kad nužudytų Jurbarko žydų artimieji ir kiti gyventojai žudynių detales sužinojo būtent iš tų įvykius stebėjusių žmonių (p. 428).

[10] https://www.mlaikas.lt/naujiena/kultura-ir-istorija/tragiskas-zydu-likimas-gelbetoju-palikuoniu-prisiminimuose

[11] Lietuvos kariuomenės karininkai. T. 5, p. 59. T. 9, p. 333.

[12] Nacių talkininkai lietuviai, bendradarbiavę su Tilžės Einsatzgrupe, Ulmo proceso dokumentuose vadinami įvairiai: “litauischen Ordnungspolizisten“, “litauischen Hilfspolizei“, “litauischen Ordnungsleute und Partisanen“, “litauischen Ordnungsdienst“,  “litauischen Polizei“  ir t. t.   Einsatzgruppen-Prozess Ulm
(Einsatzkommando Stapo und SD Tilsit) – Urteil. Prieiga per internetą: https://phdn.org/archives/holocaust-history.org/german-trials/einsatz-ulm.shtml

[13] Antanas Kisielius. Blėsta laužų žarijos. V., 1999, p. 138.

[14] Aleksandras Vitkus,  Chaimas Bargmanas. Holokaustas Žemaitijoje. V., 2016, p. 176.

[15] Jurbarkas. Istorijos puslapiai. Vilnius. Pradai, 1996, p. 188.

http://www.jurbarkosviesa.lt/Priedai/Laisves-keliu/I-Jurbarka-sugrizta-zydu-ir-ju-gelbetoju-atminimas

[16] Knygoje apie avienos valgymą rašoma taip: „Here they are plain, stubborn Jews who don’t mind eating mutton, especially when it is smoked“ (p. 455). Tikėtina, kad žodis „mutton“ (aviena) čia turi perkeltinę prasmę

Lietuva Žydai , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra