Nijolė Balčiūnienė. Mitingas „Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę“ arba ką nutyli valdantieji

Autorius: Data: 2013-04-29, 09:33 Spausdinti

Nijolė Balčiūnienė. Mitingas „Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę“ arba ką nutyli valdantieji

Sąjūdžio pirmeiviai, signatarai, menininkai, tautines vertybes puoselėjantis jaunimas ir  visi neabejingi Lietuvos likimui patriotai, kaip Sąjūdžio laikais, pakilo į kovą už Lietuvos nacionalinio atgimimo vertybių išsaugojimą ir 2013 m. balandžio 28 d. susirinko prie LR Seimo  į mitingą „Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę“.  Atėjo laikas parodyti valdantiesiems kad Tautai dar yra svarbi jos kalba, valstybė, teritorinis vientisumas. Garsiai pasakykime, kad lietuviai nesutinka būti diskriminuojami  savo Tėvynėje.

Jau parengti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (toliau LLRA) pareigūnų projektai  ir Lietuva palaipsniui taps kaimyninės šalies dalimi su lenkiškais gatvių užrašais, miestų ir vietovardžių pavadinimais, kurie buvo Lenkijos okupacijos metu, o gyventojų pavardės bus rašomos, kaip jas prieškariu sulenkino lenkų kunigai ir okupacinė valdžia, o lietuviai negalės dirbti savivaldybėse ar valstybinėse institucijose, nemokėdami „mažumų“, t. y. valstybinės Lenkijos kalbos bei bus diskriminuojami, stojant į Lietuvos aukštąsias mokyklas.

Artėjant balandžio 28-ąjai Lenkijos marionetės Lietuvoje, įtakos agentai kitose partijose bei žiniasklaidoje pradėjo agitacinę kampaniją, siekdami suklaidinti Lietuvos piliečius ir pasiekti, kad kuo mažiau jų dalyvautų šiame mitinge. Todėl dar kartą apie tai, kas žiniasklaidoje yra nepakankamai atskleista.

Situacija tapo grėsminga, kada į LR Vyriausybės valdančiąją daugumą patekę LLRA viceministrai pradėjo vykdyti savo partijos programą. Pavyzdžiui, kultūros viceministras  Edvard Trusevič parengė antikonstitucinį Tautinių mažumų įstatymo projektą, kuris papiktino ne tik pagrindinę tautą, bet ir kitų tautų atstovus, gyvenančius Lietuvoje. Įstatymas parengtas vienai (daugiausia dviems) tautinėms mažumoms, daugelis punktų prieštarauja ne tik LR Konstitucijai, Valstybinės kalbos, Švietimo įstatymui bet ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijai.

Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija  nereikalauja vykdyti nuostatų besąlygiškai, o leidžiama tik tai, kas neprieštarauja valstybės įstatymams, t. y. šalies  teisinės sistemos reikalavimams. Konvencija neįtvirtina konkrečių jos įgyvendinimo priemonių. Pati valstybė pasirenka bei nustato konkrečius būdus ir priemones Konvencijai įgyvendinti.

1 pvz. iš Konvencijos. Citata:

II sk. 4 str. „Šalys įsipareigoja prireikus imtis reikiamų priemonių visapusiškai ir veiksmingai lygybei tautinei mažumai ir tautinei daugumai priklausančių asmenų…“ – taigi Švietimo įstatymas be jokių išlygų turi galioti ir tautinei daugumai ir tautinėms mažumoms. Jau 20 metų vyksta diskriminacija moksleivių, kurie mokosi mokyklose valstybine kalba. Nekyla abejonių, kad įstatymus ir teismų sprendimus privalu vykdyti visiems, nepriklausomai nuo tautybės. Tą sako ir Konvencijos III sk. 20 str. „Tautinei mažumai priklausantys asmenys, naudodamiesi iš šios pagrindų Konvencijos principų išplaukiančiomis teisėmis ir laisvėmis, gerbia nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai arba kitoms tautinėms mažumoms“.  Lietuvos teisės aktai ir net teismai aiškiai sako, kad gatvių pavadinimai turi būti rašomi tik valstybine kalba. Tai kodėl iki šiol nenukabinamos lenkiškos lentelės?

2 pvz. iš Konvencijos, citata: II sk. 11 str. p. 3. „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais… visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis.“ Poreikio negali būti ir nėra, nes visoje Lietuvos teritorijoje (kaip ir Punsko, Seinų, Gudijos lietuvių etninėse žemėse) visi tradiciniai vietovardžiai, vandenvardžiai, kiti topografiniai pavadinimai yra tik baltiškos, t. y. lietuviškos, kilmės jau du tūkstančius metų. Čia verta prisiminti, garsių kalbininkų, akad. Zigmo Zinkevičiaus mokslinius darbus, knygas.  Dėl vardų ir pavardžių rašymo Konvencijoje sakoma: „…pagal šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas“. Kokios kilmės vardai ir pavardės, galėtų aktyvistai pasiskaityti akad. Z. Zinkevičiaus knygoje „Lietuvių asmenvardžiai“. Citata: „Lietuvių tauta iš senų senovės išlaikė labai seną asmenvardžių sistemą, kurią svetimieji, neretai ir patys nutautę lietuviai ilgainiui sudarkė… Dabartiniuose asmenvardžiuose tarsi veidrodyje atsispindi pačios lietuvių tautos praeitis“. Konstitucinis teismas net du kartus aiškiai pasakė, kad asmenvardis pagrindiniame puslapyje – tik lietuvių kalba (LR Konstitucija, 14 straipsnis – lietuvių kalba yra valstybinė kalba). ES Teisingumo teismas, nagrinėdamas M. Runevič-Vardyn skundą patvirtino, kad šie klausimai yra nacionalinės teisės reikalas, kad atsisakymas vartoti diakritinius ženklus, nepažeidžia ES garantuojamų teisių. Beje, teismas atkreipė dėmesį į asmens teisių ir valstybinės kalbos bei tradicijų apsaugos pusiausvyrą. Mūsų abėcėlė yra kultūros tradicija, paveldas, kuris reikalingas globos ir apsaugos.

Nors Lietuva prisiėmė didesnius įsipareigojimus tautinių mažumų švietimo srityje, negu tai numato Konstitucija ir tarptautiniai teisės aktai, tačiau lenkų mažuma vis tiek nepatenkinta, melagingai skleidžia žinią, kad jiems sudarytos blogos sąlygos mokytis gimtąja kalba.  Konvencijos II sk. 13 str. skelbia: „Šalių švietimo sistemose pripažįstama tautinei mažumai priklausančių asmenų teisė steigti savo privačias švietimo ir mokymo įstaigas bei vadovauti joms. Naudojimasis šia teise nesusijęs su jokiais Šalių finansiniais įsipareigojimais“.

Tačiau Lietuva išlaiko per 80 švietimo įstaigų tautinių mažumų kalba ir joms skiriama 20 % daugiau lėšų, negu mokykloms valstybine kalba.  Papildomas krepšelio lėšas mokyklos galėjo  panaudoti papildomam lietuvių kalbos pamokų skaičiui. Dabar mokinio krepšelio lėšos tautinių mažumų mokykloms sudaro 4 005 Lt, lietuviškoms – 3310 Lt. Trūkstant lėšų pensininkams, daugiavaikėms šeimoms, mes iš valstybės biudžeto dosniai finansuojame mokymąsi tik tautinių mažumų kalba.

2002 m. Tautinių mažumų švietimo nuostatose, patvirtintose Švietimo ministro įsakymu, buvo numatytas lietuvių kalbos raštingumo brandos egzaminas pagal tą pačią programą, šios nuostatos įgyvendinimui parengta tvarka bei sukurtos reikiamos sąlygos ugdymo procese.

2004–2008 m Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonėse numatyta „įdiegti vienodo turinio lietuvių kalbos brandos egzaminą visiems vidurinio ugdymo programas baigiantiems vaikams iki 2007 m. II ketv.“

Lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo programas vykdančiose mokyklose pagal strategiją, patvirtintą Švietimo ir mokslo ministro 2005 m., numatyta parengti vieną lietuvių kalbos brandos egzamino programą bei kalbėjimo įskaitos reikalavimus visų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams.

Iki 2011 m. mokyklos pačios galėjo apsispręsti kiek valandų skirti jau 2008-aisiais suvienodintų lietuvių gimtosios ir valstybinės kalbos ugdymo programų įgyvendinimui.

Nuo 2011 m pradinio ugdymo programoje lietuvių kalbos mokymui pridėta po 1 val. per savaitę kiekvienoje klasėje, pagrindinio ugdymo klasėse lietuvių kalbos ir literatūros mokymui pamokų skaičius visoms mokykloms yra vienodas. Viduriniam ugdymui mokykloms tautinės mažumos kalba prie vienodo pamokų skaičiaus  dar papildomai pridėta 1,5 pamokos per savaitę, siekiant kompensuoti iki 11 klasės skirtingą pamokų skaičių, nes dalis mokyklų rinkosi minimalų lietuvių kalbos pamokų skaičių (nors turėjo galimybę pasirinkti daugiau lietuvių kalbos pamokų). Dar papildomai palengvintas tautinių mažumų mokinių vertinimas – jie gali padaryti dvigubai daugiau gramatikos, rašybos klaidų ir gauti vienodą pažymį. Palengvintas vertinimas bus tęsiamas dar 8 metus.

Skandalo kurstytojai nutyli, kad beveik pusė literatūros temų, tokių kaip literatūros teorijos, visuotinės literatūros kūrinių nagrinėjimas, buvo mokomasi per gimtosios (lenkų) kalbos pamokas. Per gimtosios kalbos pamokas mokyklų tautinės mažumos kalba mokiniai mokosi ir kalbos dalykų: teksto kūrimo, teksto komponavimo struktūros, teiginių argumentavimo ir pan. Dėl šių faktų iškraipymo klaidingai surašytos Darbo grupės rekomendacijos dėl Vyriausybės 2012–2016 m. programos „Tautinės mažumos“ dalies įgyvendinimo (Darbo grupės pirmininkas E. Trusevič).

Buvusi vyriausybė skyrė ir išleido 21 milijoną litų lenkiškų mokyklų mokytojų perkvalifikavimui.  Tačiau viskas nuėjo perniek ir dabartinės valdančios politinės daugumos sutarimu, LLRA reikalaujat, Švietimo ir mokslo ministro D. Pavalkio įsakymu lietuvių kalbos brandos egzamino suvienodinimas atidėtas ir dar labiau palengvintas.

Tautinių mažumų mokyklų abiturientams privalomas žodžių skaičius lietuvių kalbos valstybinio brandos egzamino rašinyje sumažintas nuo 500 iki 400 žodžių, mokykliniame – nuo 350 iki 250 žodžių. Egzaminų temų privalomų autorių pasirinkimas padidintas nuo 3 iki 7 autorių. Tai yra lietuvių kalbos ugdymo sąlygų sumenkinimas, egzaminų rengėjams bus labai sunku, beveik neįmanoma įgyvendinti tokio LLRA politikų noro. Ir toliau kitakalbiai vaikai neturės tinkamos literatūros, kalbos, žodyno kompetencijos. Lieka jau anksčiau įteisintos lengvatos, vertinant nelietuviškų mokyklų abiturientų darbus. Leidžiama padaryti dvigubai daugiau klaidų šimtu žodžių sumažintame rašinyje. Atrodo, kad  LLRA nori, jog jų vaikai būtų mažaraščiai, kad lengviau galėtų jais manipuliuoti.

Lengvatų, laikant valstybinės kalbos egzaminą tautinių mažumų mokyklų mokiniams nėra nei Lenkijoje, nei Rusijoje, nei kitose šalyse. Latvijoje jau seniai kitataučiai mokyklose 60 proc. dalykų mokosi valstybine latvių kalba.

Dabartinė padėtis diskriminuoja lietuviškas mokyklas baigusius mokinius nepriklausomai nuo jų tautybės, nes dalis jų neįstos į norimą specialybę aukštojoje mokykloje, kadangi jų vietas užims blogiau egzaminą išlaikę mokiniai iš tautinių mažumų mokyklų, arba jie neįstos į valstybės apmokamas vietas ir privalės mokėti už mokslą. Visi pakeitimai švietimo srityje siekia atkurti buvusią padėtį ir naikina visas normas, kurios įtvirtino geresnes sąlygas išmokti lietuvių kalbos.

Lietuvių kalbos egzamino reikalus turi spręsti ne valdančiųjų politinių partijų taryba, bet švietimo specialistai, mokytojai ekspertai, kalbininkai.

Balandžio 17 d. Lietuvos mokinių parlamentas viešu laišku kreipėsi į visus aukščiausius šalies pareigūnus ir visus Lietuvos žmones: „Reiškiame didelį nusivylimą Švietimo ir mokslo ministerija bei valdančiąja Seimo koalicija dėl neapgalvoto sprendimo, kuriuo yra diskriminuojami lietuviškų mokyklų abiturientai ir yra panaikinamos lygios teisės stojant į aukštąsias mokyklas.“

Lietuvos Prezidentė aiškiai deklaruoja konstitucines nuostatas: „Prezidentė atkreipia ministro dėmesį, kad skirtingos egzamino sąlygos nepalankios ne tik lietuviams, bet ir tautinių bendrijų vaikams, kurie pasirinko mokytis lietuviškose mokyklose. Lietuva visada buvo daugiatautė, tokia ir išliks, ir visi yra Lietuvos piliečiai, todėl jokių privilegijų niekam neturi būti, visiems turi būti sudarytos vienodos sąlygos, kaip ir numato Konstitucija. Tokia yra principinė Prezidentės nuostata. Visi Lietuvos piliečiai turi būti vienodai raštingi“,– sakė Prezidentės atstovė Daiva Ulbinaitė.

Taigi, visais būdais siekiams įtvirtinti Vilniaus krašto autonomiją. Darbo grupės, sudarytos Kultūros ministro 2013-02-04 įsakymu Dėl šešioliktosios vyriausybės 2012 – 2016 m. programos X skirsnio „Tautinės mažumos“ dalies įgyvendinimo Rekomendacijose nekeliami tautinių mažumų pilietiškumo ir dalyvavimo viešėjame gyvenime siekiai. Akivaizdu, kad minėtomis nuostatomis siekiama toliau stiprinti mažumų uždarumą ir jų autonomiškumą. Lietuvos valstybė Konvencijos nuostatas yra integravusi į nacionalinius įstatymus – Lygių galimybių, Švietimo, Visuomenės informavimo, Valstybinės kalbos ir kt. , todėl apskritai abejotina intencija atskiru įstatymu reglamentuoti tautinių mažumų teises. Kitaip bus kuriama paralelinė teisės sistema, t.y. autonomija.

Imkime pavyzdį iš Lenkijos, kur valstybinės kalbos mokymasis – ne derybų objektas.

Punsko ir Seinų lietuvių  gimtoji kalba yra lietuvių kalba, tačiau jie laiko vienodą su lenkais lenkų kalbos egzaminą, jokių pereinamųjų laikotarpių nebuvo. Vadovėlių lietuvių kalba Lenkija neleidžia, nes jiems per brangu. Tuo tarpu Lietuva išleido per 10 vadovėlių lenkų kalba. Punsko lietuviai tik pasvajoti galėtų apie padidintą finansavimą – jie negauna iš Varšuvos net minimalaus finansavimo egzistencijai palaikyti.

Norisi priminti Seinų „Žiburio“ mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Irenos Gasperavičiūtės žodžius: „Mūsų mokiniai iš lenkų kalbos gauna aukščiausią balą ir nesiskundžia tuo, kad neturi nuolaidų ar kad nežiūrima pro pirštus į jų daromas klaidas. Priešingu atveju jie nesijaustų lygiaverčiais, jaustųsi prastesni negu lenkai.“

Aušros Virvičienės nuotr.

Lietuva , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra