Moterų šaulių labdaringa veikla Lietuvoje 1927–1940 m.

Autorius: Data: 2016-08-05, 15:39 Spausdinti

Moterų šaulių labdaringa veikla Lietuvoje 1927–1940 m.

Sofija Putvytė-Mantautienė, moterų šaulių vadė 1936–1940 m.

 

Kristina STADALNYKAITĖ, Vilnius

 

Pirmieji žingsniai

 

1918 m. vasario 16 d. dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuriuo buvo deklaruota nepriklausomybė nuo tuo metu jau bolševikinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos. Pasirašytas dokumentas skelbė apie jaunos valstybės susiformavimą, tačiau neužtikrino saugumo nuo išorinių veiksnių. Galutinai Lietuvos nepriklausomybė buvo įtvirtinta vykstant Nepriklausomybės kovoms 1918–1920 m. Iš šiaurės rytų į Lietuvą veržėsi Raudonoji armija, pietvakariuose vyko susidūrimai su Lenkų kariuomene, o šiaurėje grasino bermontininkai. Ką tik susiformavusiai Lietuvos kariuomenei buvo sunku atlaikyti puolimus iš visų pusių, todėl suvokta, kad reikalinga visuomenės pagalba. Tuo metu pradeda kurtis pirmieji partizanų būriai, kurių tikslas – „nesitraukiant nuo savo gyvenamų vietų padėti kariuomenei“[1]. Vietinių gyventojų partizanų būrius galima laikyti pirmosiomis Šaulių sąjungos užuomazgomis, nes Kaune susibūrusio savanorių partizanų būrio vado Mato Šalčiaus iniciatyva 1919 m. birželio 27 d. buvo sušauktas susirinkimas, kurio metu patvirtinta Šaulių sąjungos organizacija, pradžioje veikusi kaip sekcija prie Sporto sąjungos, o vėliau tapusi visus Lietuvoje veikusius savanorių būrius jungiančiu organu, kurio idėjos pradininku yra laikomas Vladas Putvinskis-Pūtvis[2].

Tarpukariu susikūrusi Šaulių sąjungos organizacija tapo visuomenine, subūrusia vyrus ir moteris. Šaltiniuose minima, kad moterys jau nuo pat pirmų Šaulių sąjungos susikūrimo dienų stojo į kovą už Lietuvos laisvę ir šalia vyrų, kiek leido galimybės, veikė organizacijoje. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės metu moterys labiau veikė aprūpinimo ir šelpimo srityje. Būtent labdara buvo viena iš moterų šaulių veikimo krypčių.

Pagal „Pagrindinius Lietuvos šaulių sąjungos įstatus“ moterys šaulės galėjo tapti Sąjungos narėmis jau nuo pat pirmų jos veikimo dienų ir lygiomis teisėmis dirbti organizacijoje[3], tačiau moterų skaičius buvo toks mažas, kad jos nesugebėjo sudaryti jokio administracinio vieneto. Todėl apie moterų darbus ir ypač labdaringą veiklą nuo 1919 m. kalbėti yra itin sunku. Galima atrasti tik pavienių atvejų. Štai Sofija Putvytė-Mantautienė prisimena, kad dar 1921 m. buvo susirūpinta Kauno priemiesčių vaikais, kuriems, šaulių vyrų ir moterų dėka, buvo įsteigta vaikų aikštelė, o tam, kad turėtų lėšų jos įsteigimui, rinkliavą padarė šauliai ir šaulės[4]. Taip pat yra užsimenama, kad moterys rengė paskaitas, kursus, o be to, dar kūrė įvairius paramos fondus, pavyzdžiui, karių šelpimo[5]. Tačiau vienetinių, literatūroje minimų atvejų neužtenka atlikti platesniam 1919–1927 m. laikotarpio tyrimui, nes iki 1927 m. moterų šaulių veikla buvo labiau atsitiktinė, pasižyminti tik pavienėmis akcijomis.

Sistemingesnė ir platesnė moterų šaulių veikla prasideda tik nuo 1927 m., kai leidinyje „Trimitas“ pasirodo raginimai lietuvei stoti į šaulių gretas, o Kaune kovo 14 d. įvyksta pirmasis Kauno būrio moterų šaulių iniciatyva sukviestas susirinkimas, kuriame buvo kalbėta apie moterų organizavimosi reikalus, taip pat aptartas jų uniformos klausimas[6].

Dar prieš Kauno būrio moterų šaulių suvažiavimą „Trimite“ pasirodė straipsnis, kuriame pabrėžta, kad moterų gretos Lietuvos šaulių sąjungoje nedidelės, nes lietuvė galbūt tikėjusi, kad įstojus į Šaulių sąjungą reikės kovoti su ginklu rankoje. Buvo būtina nuraminti moteris ir padėti suvokti, kad šaulės darbas yra šiek tiek kitoks nei vyro šaulio: „Turėdami dešimčius tūkstančių ginkluotų vyrų šaulių, pasiruošusių kasdieną stoti į kovą, mes beveik neturime sanitarijos, neturime, kas tuos vyrus maistu, rūbais ir kitais, atrodančiais antraeilės svarbos, bet iš tikrųjų labai svarbiais ir kare būtinais dalykais aprūpintų. [...] Juk yra tokių darbų, kur vyras dešimteriopai mažiau įstengia už moterį padaryti. Pavyzdžiui – aukų rinkimas…“[7] Vadinasi, vienas iš pagrindinių moters darbų yra pagalba kitiems. Žinoma, į teiginį „[...] kare būtinais dalykais aprūpintų“ reikėtų žiūrėti kritiškiau, nes pagalba kitiems, parama, labdara neapsiriboja vien karo lauku. Tokiu teiginiu labiau norima pabrėžti, kad moteris šaulė, kilus karui, gali ir kitokiu būdu padėti vyrams.

Taip pat dėmesį reikėtų labiau kreipti į mintį, kad aukų rinkime (o tai ir yra vienas iš labdaringos veiklos įgyvendinimo būdų) moterys sugeba padaryti daug daugiau negu vyrai[8]. Buvo svarbu, kad moteris suvoktų, jog būdama Šaulių sąjungos nare, tam tikra prasme, gali specializuotis, t. y. dirbti kultūrinį, auklėjamąjį, švietėjišką darbą. Vis dėlto turbūt viena plačiausių sričių, kurioje moteris šaulė galėjo atiduoti visas savo jėgas, buvo labdaringa veikla, pagalba ir parama kitiems, nereikalaujant jokio atlygio. Tereikėjo užsibrėžti kilnų tikslą, turėti susiformavus mintį, kodėl reikia padėti, kodėl reikia rinkti, kodėl reikia rengti. Tokiu būdu ir labdaringas darbas turėjo įgauti prasmę ne tik šaulės, bet ir visuomenės susiformuotoje pasaulėžiūroje.

Labdaringa veikla tarpukariu buvo itin paplitusi tarp moterų šaulių, tačiau Lietuvos šaulių sąjunga nebuvo labdaringa organizacija. Labdara buvo tik viena iš Sąjungos veikimo sričių. Moterys šaulės aktyviai užsiėmė pagalba bei labdara kitiems, tačiau pirmuosius keletą metų, kai kūrėsi Laikinoji moterų šaulių valdyba ir buvo įformintas moterų šaulių veikimas, kalbėti apie nuopelnus dirbant labdaringą darbą sunku. Galima teigti, kad tam įtakos turėjo keletas priežasčių. Moterų šaulių skaičius visoje Lietuvoje dar buvo per mažas, kad jos sudarytų skyrius arba būrius ir veiktų atskirai nuo vyrų, o tai suponavo ir kitą priežastį – nesudarydamos atskirų vien moteriškų junginių, jos, norėdamos dirbti šaulišką darbą, privalėjo veikti kartu su vyrų būriais. Dėl pastarosios priežasties šaltiniuose ypač sudėtinga atskirti, kur yra moterų indėlis, nes dažniausiai minima bendrai – „Šaulių būrys“, nors yra žinoma, kad tame būryje kartu veikė ir moterys.

Šį teiginį galima pailiustruoti ne vienu pavyzdžiu. 1927 m. vasario 25 d. įvyko Paežerėlių šaulių būrio visuotinis susirinkimas, kuriame buvo paminėta rinkliava Šaulių sąjungai, tačiau yra pabrėžiama, kad šios rinkliavos vykdyme ir aukų rinkime ypač pasižymėjo dvi šaulės panelės[9]. Taip pat „spalio 30 dieną Papilės šaulių būrio valdyba nutarė [...] Kalėdoms surengti viešą vakarą, suruošti rinkliavą būrio vėliavai. Rinkliava jau pravesta. Aukas renkant atsižymėjo šaulys Virkutis ir šaulė Kondrataitė“[10]. Štai 1927 m. rugpjūčio 12 d. Onuškio valsčiuje ką tik įsisteigęs Žilinų šaulių būrys tą pačią dieną surengė gegužinę, kurios metu žmonių buvo susirinkę gana daug, nes bilietai buvo pigūs, tačiau nepaisant to, pelno surinkta 26 Lt, o gegužinė įvyko tik moters ponios Onos Čenkuvienės dėka[11].

Tai yra tik keletas pavyzdžių, atskleidžiančių, kad moterys šaulės ir po 1927 m. dirbo kartu su vyrais. Nors šiuo laikotarpiu dar nebuvo suburtų moterų šaulių būrių ar kitokio pobūdžio junginių, o šios kelios iliustracijos neatskleidžia visų moterų šaulių organizuotų darbų, įvairių rinkliavų, aukojimų ir pan., tai jau leidžia susidaryti pradinį vaizdą apie moterų šaulių veiklą, kur aiškiai matyti tendencija užsiimti labdara.

Besiplečianti moterų šaulių labdaringa veikla

 

1933 m. liepos 2–3 d. įvyko Pirmasis visuotinis moterų šaulių skyrių atstovių suvažiavimas. Tai buvo didelis žingsnis moterų šaulių veikloje, nes pirmą kartą pavyko sušaukti atstoves iš visų Lietuvoje esančių moterų šaulių skyrių ar būrių. Susirinkimo metu buvo apžvelgiami visi iki tol nuveikti darbai, skaitomi pranešimai apie moterų šaulių atskirų junginių veiklą, sprendžiami organizaciniai klausimai. Suvažiavimo metu pavyko pasiekti, kad pagrindiniu visus moterų šaulių junginius vienijančiu organu taptų Centro komitetas, kurio nares pavyko išrinkti tuo pat metu, t. y. liepos 2–3 d.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Visuotinis moterų šaulių skyrių atstovių suvažiavimas buvo reikšmingas ir moterų šaulių labdaringai veiklai. Po suvažiavimo Lietuvos šaulių sąjungos leidinyje „Trimitas“ nuskamba tokie žodžiai: „Mumyse gimė naujų minčių, sumanymų bei didesnio ryžtumo kilniam šauliškam darbui.“[12] Šaulėms buvo svarbu, kad „Trimite“ atsirastų kuo daugiau straipsnių, susijusių su moterų šaulių veikla, tad suvažiavimo metu iškeltas klausimas dėl skyriaus, skirto vien moterų šaulių reikalams, įsteigimo laikraštyje[13]. „Trimito“ padėtis, kaip leidžia manyti susirinkimo tekstai, buvo finansiškai sunki, todėl moterys šaulės savo labdaringai veiklai kelia naują uždavinį – susirūpinti Šaulių sąjungos organu „Trimitu“ ir ieškoti priemonių, kuriomis galėtų padėti laikraščiui išsilaikyti.

Pirmojo visuotinio moterų šaulių skyrių atstovių suvažiavimo metu buvo pasiūlyta steigti „Trimito“ fondą, o moterys šaulės per dvejus metus turėtų surinkti 5 000 Lt laikraščio ir jame naujai įsisteigusio moterų skyriaus reikalams[14]. Visi šie siūlymai buvo priimti, o pirmosios Fondui skirtos aukos surinktos suvažiavimo metu.

1933–1934 m. imta organizuoti įvairius renginius, akcijas, viešas rinkliavas. Laikraštyje taip pat pasirodė trumpos žinutės apie skyrių darbą būtent šiuo reikalu. Pavyzdžiui, „Moterų centro komiteto moterų skyriui „Trimite“ išlaikyti gauta iš Kalvarijų moterų skyriaus 100 lit. iš Kėdainių mot. sk. 19,50 lit., iš Šiaulių mot. c. k-to narės E. Klupšienės asmens gausi auka 150 lt.“[15] Apskritai, per 1933–1934 m. buvo surinkta 3 000 Lt aukų iš visų Lietuvoje esančių moterų šaulių skyrių, tačiau paskelbus privalomąją prenumeratą (1934 m. rudenį)[16], aukų rinkimas nukrito nuo moters šaulės pečių. Nors numatyta suma nebuvo surinkta, tačiau naujas moterų šaulių labdaringos veiklos tikslas dar labiau praplėtė veiklos lauką, o labdarybė kaip reiškinys vis labiau plėtėsi tarp moterų šaulių.

Be aukų rinkimo „Trimito“ fondui, 1935 m. įnešta naujų tikslų moterų šaulių labdaringoje veikloje. 1935 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvoje įkuriamas Ginklų fondas, apie kurį informacija pasirodo tuometinėje spaudoje. Svarbu pabrėžti, kad periodinėje spaudoje akcentuojama (šiuo atveju kalbama apie „Trimitą“ ir Lietuvos kariuomenės laikraštį „Karys“) ne tik Fondo svarba (Ginklų fondo tikslas – padėti Lietuvos kariuomenei įsigyti naujų ginklų), bet ir parama jam: „Visi, kas kuo galime, turime paremti krašto ginkluotąsias pajėgas.“[17] „Karyje“ taip pat akcentuojama, kad parama gali būti ne tik piniginė: „Tuo labiau, kad aukoti bus galima ne tik pinigais, kurių dažnai patiems stinga, bet ir vertybės popieriais, brangenybėmis ir kitais daiktais, kuriuos pasidalinti bus lengviau.“[18]

Apie moterų aukas Ginklų fondui galima kalbėti jau nuo 1935 m. Tų metų spalį Tauragės rinktinės moterys šaulės surengė pasilinksminimą, kurio pelnas – 400 Lt – buvo skirtas Fondui[19]. Štai Trakų rinktinės Darsūniškio šaulių būrio moterys šaulės pirmos toje rinktinėje pradėjo vykdyti rinkliavą, kurios metu buvo surinkta ne tik piniginė suma, bet ir daiktai: „[...] pinigais 41,05 lt., daiktais – rankšluosčių raštuotų 10 št., rankšluosčių paprastų – 8 št., užvalkalų 12 št., nosinių drob. 4 št., [...] autų 5 št., kojinių 2 [...].“[20] Utenoje moterys šaulės 1934 m. vasarį surengė vakarą, kurio metu pelnas buvo paskirtas „broliams kariams“[21]. Įdomu tai, kad kariams aukojo ne vien pinigais, nes lėšos, surinktos vakaro metu, turėjo būti skirtos pirkti vilnai, kuri būtų naudojama kojinių ir pirštinių mezgimui.

Pažymėtina, kad, priešingai negu aukos „Trimitui“ ir moterų skyriui jame išlaikyti, lėšų rinkimas Ginklų fondui po metų nenutrūko. Iki pat Lietuvos okupacijos buvo vykdomos įvairios paramos akcijos tam, kad rinktinės, būriai ar skyriai bent kartą būtų prisidėję prie aukų Ginklų fondui. Tai skatino ir pareiškimas, kad būrių vadai turi raginti rengti loterijas, vakarojimus, daryti rinkliavas, o šauliai ir gyventojai turėtų nusistatyti mėnesinį mokestį, kuriuo prisidėtų prie aukų. Pavyzdžiui, Panemunėlyje 1935 m. spalį buvo nutarta, kad kiekvienas šaulys kas mėnesį mokės 0,10 Lt Ginklų fondui[22]. Taip pat kiekvienas būrys privalėjo siųsti ataskaitą, kiek nuveikta Ginklų fondo labui, o tai irgi turėjo įtakos tam, kad moterų šaulių parama Fondui tęstųsi visą 4-ojo dešimtmečio antrąją pusę.

Be aukų rinkimo „Trimito“ reikalams ir Ginklų fondui, 4-ojo dešimtmečio viduryje ir antroje pusėje aktyviai buvo vykdomi kiti labdaringi darbai: rūpinamasi apleistais karių ir šaulių kapais, tvarkomos ir prižiūrimos vaikų aikštelės, viešos, susibūrimų vietos, skiriamas ypatingas dėmesys neturtingoms, sergančioms, kalinčioms motinoms. Taigi galima teigti, kad 4-asis dešimtmetis – tai moterų šaulių labdaringos veiklos plėtimosi laikotarpis, jo metu atsiradę tikslai nenutrūko po vieno ar kito atlikto gero darbo, o tęsėsi iki pat nepriklausomybės saulėlydžio.

 

Dar keletas labdaringų darbų

 

Kaip jau minėta, labdaringa veikla tarpukariu buvo paplitęs reiškinys. Veikė įvairios paramos ir labdaros organizacijos, globojančios vaikus, neturtingas motinas bei šeimas ir panašiai. Jaunoje Lietuvos Respublikoje labdaringi renginiai taip pat buvo dažnas ir nieko nestebinęs reiškinys. Labdarybė Šaulių sąjungoje buvo itin skatinama. Vienas labdaringas tikslas keisdavo kitą, o moterys šaulės, kaip bene didžiausios I-osios Lietuvos Respublikos laikais veikusios organizacijos narės, privalėjo rūpintis labdara, todėl moterų šaulių labdaringa veikla nesibaigė ir valstybei lemtingais 1939-aisiais.

1939 m. kovo 21 d. Lietuva neteko Klaipėdos ir Klaipėdos krašto, o 1939 m. spalį po beveik dvidešimties metų pagaliau pavyko atgauti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Tam, kad klaipėdiečiai būtų efektyviau remiami, buvo sukurtas Komitetas Klaipėdos krašto nukentėjusiesiems remti, kuriam priklausė moterų šaulių vadė Sofija Putvytė-Mantautienė[23]. Moterys šaulės turėjo rodyti pavyzdį ir vienos pirmųjų įgyvendinti šį tikslą – rinkti aukas klaipėdiečiams. Aukos buvo įvairios: nuo maisto produktų, pvz., sviesto, iki drabužių, pinigų.

Parama vilniečiams sulaukė naujų labdaringos veiklos įgyvendinimo formų. Ką tik Lietuvai atitekęs kraštas buvo nualintas – stigo maisto, paprasčiausių buities daiktų. Reikėjo aukoti ir dirbti. Be aukų rinkimo, kuris buvo įprastas moterims šaulėms, pradėtos organizuoti maisto tiekimo grupės neturtingiems vilniečiams, ypač motinoms ir vaikams. Vis dėlto šaltiniai parodė, kad maitinimo grupės taip ir nepradėjo savo darbo, nes buvo išsiaiškinta, kad padėtis Vilniuje nebuvo tokia tragiškai bloga[24]. Dėmesys buvo sutelktas į moksleivių švietimą. 1940 m. pavasarį moterys šaulės pradėjo organizuoti moksleivių iš Vilniaus krašto atvykimą. Savanorės šaulės turėjo priimti vaikus į savo namus ir visą vasarą rūpintis jų auklėjimu bei išgyvenimu[25], tačiau 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos valstybę ir visos veikusios organizacijos buvo likviduotos. Šaulių sąjunga, o kartu ir moterys šaulės turėjo sustabdyti savo veiklą taip ir nebaigusios įgyvendinti visų savo tikslų ir uždavinių. Nutrūko ir moterų šaulių labdaringa veikla.

Ylakių moterys šaulės tvarko Nepriklausomybės aikštę. Šaltinis – LCVA, A48-379


[1] J. Matusas, Šaulių sąjungos istorija, Australija, 1966, p. 2.

[2] V. Česnulis, Varėnos krašto šauliai 1919–1940, Vilnius, 2008, p. 12.

[3] Pagrindiniai Lietuvos šaulių sąjungos įstatai, Kaunas, 1919, p. 4.

[4] S. Putvytė-Mantautienė, „Moteris Lietuvos šaulių sąjungoje“, in: Nepriklausomai Lietuvai, Čikaga, 1965, p. 81.

[5] A. Petraitytė, „Šaulės Lietuvoje ir išeivijoje. Pagrindiniai veiklos aspektai“, in: Lietuvos šaulių sąjungos istorijos fragmentai, Kaunas, 2002, p. 121.

[6] „Korespondencijos“, in: Trimitas, 1927, nr. 13, p. 409.

[7] „Šaulės moterys“, in: Trimitas, 1927, nr. 3, p. 77.

[8] Ibid., p. 77–78.

[9] „Iš šaulių gyvenimo“, in: Trimitas, 1927, nr. 10, p. 345.

[10] „Iš šaulių gyvenimo“, in: Trimitas, 1927, nr. 49, p. 1577.

[11] „Iš šaulių gyvenimo“, in: Trimitas, 1928, nr. 34, p. 1120.

[12] Moterų šaulių Tarybos loterijai siunčiamų daiktų sąrašas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 561, ap. 2, t. 1, b. 1241, l. 9.

[13] Ibid., p. 10.

[14] Pranešimai, LCVA, f. 561, ap. 2, t. 1. b. 850, l. 180.

[15] „Aukos „Trimito“ moterų skyriui“, in: Trimitas, 1934, nr. 4, p. 75.

[16] „Taisyklės „Trimito“ prenumeratai rinkti“, in: Trimitas, 1934, nr. 40, p. 799.

[17] „Dalgiais, kirviais ir šakėmis moderniškiems ginklams neatsispirsime“, in: Trimitas, 1935, nr. 35, p. 624.

[18] „Ginklų fondas“, in: Karys, 1935, nr. 36, p. 829.

[19] „Moterų šaulių gyvenimas“, in: Trimitas, 1935, nr. 46, p. 863.

[20] „Darsūniškio šaulės pirmos parodė pavyzdį“, in: Karys, 1936, nr. 14, p. 349.

[21] „Šaulės rūpinasi kariais“, in: Karys, 1936, nr. 9, p. 216.

[22] „Rinktinėse ir būriuose“, in: Trimitas, 1935, nr. 44, p. 818.

[23] „Visi padėkime Klaipėdos krašto nukentėjusiems“, in: Trimitas, 1939, nr. 13, p. 293.

[24] Rinktinių vadėms, LCVA, f. 561, ap. 2, t. 1, b. 1358, l. 1.

[25] Rinktinių ir visų dalinių vadėms, LCVA, f. 1135, ap. 1, b. 32, l. 18.

Istorija Lietuva Šaulių sąjunga , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra