Šeštasis tarpukario pasienio policinkų palikuonių susitikimas. Pasienio Policijai – 100

Šeštasis tarpukario pasienio policinkų palikuonių susitikimas. Pasienio Policijai – 100

Prie paminklo pasieniečiams. R. Neniškienės nuotr.

Rūta Neniškienė, Linkmenys, www.voruta.lt

Balandžio 20 dieną Linkmenyse, Ignalinos rajone įvyko tarpukario pasienio policininkų palikuonių ir pasienį saugojusių veteranų susitikimas bei Pasienio policijos 100-mečio minėjimas.

Į šeštąjį susitikimą, tradiciškai suorganizuotą tarpukario pasieniečių istorijos tyrinėtojo, tritomio „Parubežys ir parubežiniai“ (2018 m., 2022 m.) autoriaus Antano Žilėno, susirinko svečiai: garbaus amžiaus pirmųjų pasieniečių amžininkė Birutė Raginytė-Žemaitienė, pasieniečių klubo pirmininkas Valentinas Novikovas, pasienio struktūrų kūrėjas, veteranas Valentinas Urbonas, Lietuvos Šaulių sąjungos veteranas Antanas Burokas, Linkmenų seniūnas Jonas Alekna, Ignalinos rajono meras Laimutis Ragaišis, Ignalinos rajono savivaldybės švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė. Muzikinį toną renginiui uždavė Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ ir Ignalinos liaudiškos muzikos kapela „Ringė“. Kadangi lauke iš apsiniaukusio dangaus vis prapliupdavo lietus, renginys vyko po Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčios stogu. Šv. Mišias už pasieniečius ir jų artimuosius laikė klebonas Vidas Smagurauskas.

Priekyje – Birutė Raginytė-Žemaitienė, Antanas Žilėnas. R. Neniškienės nuotr.

Šv. Mišios bendrystės dvasioje

Linkmenų bažnyčia prigužėjo pasieniečių ir svečių, bet šeštasis susitikimas nebuvo toks gausus, kaip pernykštis jubiliejinis penktasis. Lauke kabojo sunkūs lietaus debesys, vis prapliupdami lietumi, tačiau tai netemdė dalyvių pakilios šventinės nuotaikos, juolab, kad iškilmingoji šventės dalis vyko bažnyčioje, tik į pabaigą svečiai susibūrė po lauko pavėsinės stogeliu ir grumant griaustiniui bei siaučiant vėjui kirto kareivišką košę.

Klebonas Vidas Smagurauskas laikė šv. Mišias už pasienio policininkus, jų vaikus, vaikaičius ir provaikaičius, linkėjo Dievo palaimos visiems jų artimiesiems. Pasak jo, tai prasmingas susibūrimas, skirtas pagerbti praeitį, dabartį, žvelgiant į ateitį.

Valentinas Novikovas ir kun. Vidas Smagurauskas. R. Neniškienės nuotr.

A. Žilėnas – Lietuvos pasienio policijai 100 metų

Pirmoji po mišių susirinkusius pasveikino Birutė Raginytė-Žemaitienė, g. 1931 m., sunkiu Lietuvai laikotarpiu gyvenusi lenkų okupuotoje teritorijoje Ignalinos rajone, Gervėliškių kaime, 15 km nuo sienos. Šviesuolė prisiminė pirmuosius sienos policininkus, kaip mergaitės priskynusios jiems gėlių ir papuošusios arklius.
Gavę senolės palaiminimą, renginį pradėjo vedėjai Linkmenų seniūnas Jonas Alekna ir Ignalinos rajono savivaldybės švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė.

Pranešimą „Pasienio policijai – 100 metų“ skaitė renginio organizatorius Antanas Žilėnas. Jis trumpai apžvelgė pirmųjų pasieniečių istoriją.

Renginio vedėjai ir choras Aidas. R. Neniškienės nuotr.

Jauna Lietuvos valstybė nesitikėjo, kad ją kas nors puls, bet teko atremti bermontininkų ir bolševikų atakas, 1919–1930 metais reikėjo kovoti su lenkais. Pasienyje (parubežyje) susikūrė pirmosios muitinės – nuo senojo pasienio palei Nemuną iki Klaipėdos krašto. Atsirado demarkacinė linija su Lenkija, išsilaikiusi iki 1938 m. Jos jokiu būdu nedera vadinti siena, nes sienos su Lenkija Lietuva nepripažino.

Pirmiausia demarkacinę liniją saugojo kariai, bet vėliau Krašto apsaugos ministerijai pavedus apsaugą Vidaus reikalų ministerijai, nustatyta pasienio struktūra, 7 barai. Iš Vidaus reikalų ministerijos į KAM perėję karininkai tapo barų vadais, nustačius reikalavimus, nuspręsta priimti laisvai samdomus pasieniečius. Būsimas pasienietis turėjo būti raštingas, patriotiškai nusiteikęs ir atlikęs karinę tarnybą. 1930–32 m. vyko žemės krizė, daug jaunuolių prašėsi į pasienio policiją, bet iš 100 priimdavo tik vieną. Prisidėjo ūgio (kandidatas turėjo būti ne žemesnis nei 172 cm) ir svorio reikalavimai. Pasienio policija buvo apginkluota, aprengta, uniforma panaši kaip Lietuvos kariuomenės, kiekvienas baras turėjo savo ženklą (Zarasų baras „E“ raidė (Ežerėnai), Ukmergė – „Uk“, Trakai – „T“ ir t. t.), jį segėdavo atlape.

Pasienio tarnyba nebuvo lengva, vykdavo susišaudymai su lenkais, nuolat kilnojami riboženkliai (kapčiai), nebuvo infrastruktūros – patys įsirengė kelius, nutiesė telefono liniją. Pasieniečiai gyveno pas ūkininkus, valgė iš jų nusipirktą maistą. Pasienio policija garbingai saugojo sieną iki rusų atėjimo 1940 m. liepos 17 dieną.

Sveikina Antanas Burokas. R. Neniškienės nuotr.

2001 metais įkurta dabartinė Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šiandien ji visai kitokia, saugoma kvalifikuotų pareigūnų, susidurianti su naujais iššūkiais. Šįmet Linkmenyse apie tris mėnesius gyveno 100 pabėgėlių, jų buvo ir Ignalinos rajono Kazitiškio seniūnijoje.

Baigdamas pranešimą, Antanas Žilėnas palinkėjo pasieniečiams tvirtai ir sąžiningai saugoti valstybės sieną, kreipdamasis į atvykusį jaunimą, ragino būti patriotais.

Veteranų klubo sveikinimai

Lietuvos Šaulių sąjungos veteranas Antanas Burokas sakė su pasieniu susijęs per giminę – tėvelis saugojęs Varėnės, Merkinės tiltus. Kai 1990 spalio 27 dieną kūrėsi Šaulių sąjunga, Trakų pilies menėje 40 šaulių davė priesaiką.

Beveik 80-ies sulaukęs A. Burokas jau dvylika kartų lankėsi Ukrainoje, į karštuosius taškus Bučą, Iziumą, Slovianską vežė paramą.

Pasieniečių klubo pirmininkas Valentinas Novikovas padėkojo renginio organizatoriams už puikų darbą, apdovanojo pernai klubo 20-mečiui skirtais fotoalbumais bei padėkomis renginio vedėją Gražiną Mackonienę, kleboną Vidą Smagurauską, choro „Aidas“ chormeisterį Vilių Grušnį.

Jaunimas. R. Neniškienės nuotr.

Pasienio struktūrų kūrėjas, veteranas Valentinas Urbonas priminė, kad visi esame  kūrėjai, tuo metu, 1990–1991 metais, išbandymas teko kiekvienai šeimai ir kiekvienam žmogui. Pirmieji žingsniai sienos žymėjime žengti pasitelkus miškininkus, medžiai buvo ženklinami kirvukais, kad pasieniečiai nepasiklystų ir nenueitų į Baltarusiją. Per 34 metus mes tapome ES, NATO nariais. Turime stiprią sieną, reikia didžiuotis, kad mūsų siena ir rajonas yra stiprus. Po imigrantų krizės, kai pareigūnams teko išgyventi ir gyventojų panieką, ji dar labiau sustiprinta.

Pasieniečius pasveikino Ignalinos rajono meras Laimutis Ragaišis, pažymėjęs, kad Ignalinos rajonas yra pasienio rajonas – nugara į sieną, veidu į Lietuvą. Meras įteikė dalyviams simbolines dovanėles.

Sveikina Ignalinos rajono meras Laimutis Ragaišis. R. Neniškienės nuotr.

Dalyvių pasisakymus nuotaikingai apvainikavo folkloro ansamblis „Ringė“, lauke visi nusifotografavo prie paminklo pasieniečiams ir dar spėjo, genant stiprėjančiam vėjui, lietui ir netgi tolumoje grumant griaustiniui, paragauti kareiviškos košės su arbata.

Atsakyti

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas.

Naujienos iš interneto