Kęstutis Remeika

www.voruta.lt

Šiemet Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną už nuopelnus Lietuvai ir Lietuvos vardo garsinimą Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) direktoriaus pavaduotoją Kęstutį Remeiką apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Todėl tardamasi dėl interviu su Kęstučiu Remeika tikrai nemaniau, kad kalbėsime apie stereotipus ir juokingas situacijas, į kurias pakliūva archyvarai dėl jų profesiją raizgančių mitų. Tačiau nejučia pokalbis vis pasisukdavo būtent apie tai. Apie lankytojų nuostabą, pirmąsyk lankantis ekskursijoje po archyvą, apie įsimintinas patirtis, pirmą kartą prisilietus prie dokumentinio paveldo, apie pažadą būtinai ir vėl sugrįžti, – nes išsisklaidžius mitams atsiveria nauji kultūros horizontai.

Kodėl Jūs pasirinkote archyvistiką?

Prieš beveik tris dešimtmečius archyvistika buvo viena iš tų specialybių, kurią studentai rinkdavosi tikrai ne dėl prestižo. Tiesą sakant, ir aš apie archyvistiką rimtai negalvojau. Pabaigiau istoriją, kuri traukė nuo vaikystės, nuo pirmųjų sesers istorijos vadovėlių puslapių, kuriuos perskaitydavau per vasarą. Kai atėjo laikas apsispręsti, kokias studijas rinktis, svarsčiau ir apie teisę, bet galiausiai pasirinkau istoriją, archeologiją, ir įsidarbinau archyvistu į Ypatingos reikšmės archyvinių dokumentų tvarkymo darbo grupę prie tuomečio Archyvų departamento. 1995 m. buvo įkurtas Lietuvos ypatingasis archyvas, dar po metų panaikinta ir Ypatingos reikšmės dokumentų tvarkymo darbo grupė – jos nariai perėjo dirbti į archyvą.

Po KGB veiklos Lietuvoje nutraukimo 1991 m., šios organizacijos veikla  buvo mistifikuojama, spaudoje nuolat pasirodydavo žinučių, kad dokumentai iš KGB rūmų buvo vežami tiesiog dėžėmis ir maišais, nesuvokiamais kiekiais. Beje, archyvas buvo įkurtas tuose pačiuose  buvusiuose KGB rūmuose, o darbuotojai naudojosi KGB darbuotojų paliktais stalais, baldais, pagamintais prieš pusę amžiaus, išdėstytais apie 19 amžiuje gamintus langus ir duris. Patys jautėmės kaip eksponatai (šypsosi – aut. pastaba). Visa tai viliojo.

Jūs ne tik istorikas, archyvistas, tačiau ir teisininkas. Dirbate viename iš paslaptingiausių valstybės archyvų. Ar galite daugiau papasakoti apie kasdieninių užduočių darbo specifiką? Ar darbo specifika ilgainiui keičiasi?

Tenka pripažinti, kad darbo archyve pobūdis keičiasi: vis daugiau darbo laiko tenka skirti įvairioms administracinėms funkcijoms. 1997 metais sekretorė buvo atsakinga ir už personalą, ir už lankytojų prašymų priėmimą ir atlikdavo dar aibę funkcijų – dabar personalą tvarkantis darbuotojas kitų darbų atlikti jau nebegalėtų.

Pastarąjį dešimtmetį, ypač per pastaruosius penkerius metus, pasikeitė ir informacijos pateikimo procesas. Anksčiau informacijos paieškos sistemos (apyrašai, rodyklės ir pan.) buvo popieriuje, dabar viską keliame į elektroninę erdvę, tad kinta ir saugomų dokumentų aprašymo turinys bei forma. Kad padėtume vartotojui surasti ieškomą informaciją, popieriniuose bylų apyrašuose bylas sistemindavome pagal metus, skyrius ar dokumentų rūšį,  o elektroninėje erdvėje paieškai svarbiausi raktažodžiai susiję su turiniu – visi kiti šalutiniai elementai netenka prasmės.

Archyvai turi, ką parodyti. Išsiskiria tik nuomonės, kaip tuos archyvų saugomus lobius parodyti. Pateikti reikšmingiausią moksliškai apdorotą informaciją ar – kaip muziejuje – orientuotis į vizualiai patrauklų turinį? Kaip bebūtų apmaudu, šiais visuotinės skubos ir informacijos pertekliaus laikais antrasis būdas ima viršų. Neretai socialiniuose tinkluose paskelbtas itin svarbus dokumentas ar istorine prasme reikšminga paroda nesulaukia didelio susidomėjimo, o įkeltas jokios istorinės vertės neturintis, tačiau vizualus dokumentas sulaukia daugiau nei 20 tūkst. peržiūrų.

Dar vienas iš esmės darbo specifiką keičiantis aspektas – kibernetinis saugumas. Jo poreikis auga, nes kenksmingos programos, prasibrovusios į serverius, gali padaryti nepataisomą žalą. Savaime suprantama, atsarginiuose serveriuose saugomos dokumentų kopijos, tačiau kibernetiniam saugumui valstybės archyvuose skiriamas itin didelis dėmesys.

Teko girdėti, kad valstybės archyvams labiau reikia informacinių technologijų specialistų, nei istorikų. Ar valstybės archyvuose liko istorikų?

Istorikas yra labai universali specialybė. Šioje mokslo srityje juk yra šitiek įvairiausių specializacijų! Iš esmės istorikas ir be IT žinių gali kuo puikiausiai darbuotis archyve, o štai IT specialistui be istorijos žinių čia jau bus kur kas sunkiau. Tad istorikai iš archyvų niekur nedingo, ypač iš tų archyvų, kurie saugo istorinius dokumentus, o ne besikomplektuojančių ir vykdančių įstaigų dokumentų valdymo priežiūrą.

Istorikai išmano archyvo procesus. O tai ypač svarbu dabar, kai keičiasi vartotojai. Mūsų archyve 95 proc. saugomų dokumentų yra rusų kalba. Ši kalba Lietuvoje praranda populiarumą, žmonių, kalbančių rusiškai, mažėja, tad ir vartotojų ratas siaurėja. Todėl tenka persiorientuoti. Saugome didžiausią Lietuvoje  partizanų dokumentų kolekciją, tad aktualizuojame Lietuvos partizanų dokumentinį paveldą, organizuojame parodas, viešiname dokumentus ir kviečiame tyrėjus tyrinėti šią sritį.

Kas Jus vis dar nustebina Jūsų darbe?

Iki šiol maloniai nustebina dokumentų atradimai. Pačiose netikėčiausiose vietose ir mūsų dienomis vis dar atrandama partizanų dokumentų. Štai vos prieš porą metų buvo rastas antras Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. deklaracijos egzempliorius.

Nustebina darbe ir netikėti perlai. Vartai bylą – ir randi visiškai su ja nesusijusią informaciją. Pokario metais trūko popieriaus, todėl KGB savo blankams neretai naudodavo senų, jiems neįdomių dokumentų antrąją lapo pusę. Todėl KGB dokumentų byloje kartais pavyksta aptikti nebūtinai unikalių, bet netikėtų ir įdomių radinių, tarkim, 1925 metų Kauno autobusų bilietų kainoraštį.

Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda Riterio kryžiumi Jus apdovanojo, kaip aktyvios Lietuvos archyvistikos, dokumentinio kultūros paveldo saugotoją ir skleidėją, modernaus ir atviro visuomenei valstybės archyvo puoselėtoją.

Prisipažinsiu, kad šis įvertinimas buvo netikėtas ir džiugus.

Ačiū už pokalbį!

Agnė Vilkišienė, www.archyvai.lt