Lietuvos ir lietuvių pilietiškumo tremtis

Autorius: Data: 2013-02-14, 11:58 Spausdinti

Habil. dr. prof. Antanas Tyla

Skaityta 2011 m. birželio 14 d. Vilniuje, Kongresų rūmuose, prisimenant 1941-ųjų birželio 14-osios 60-metį.

Šiandien mes visi susikaupę prisimename sovietinių okupantų 1941 m. birželio 14-osios masinio Lietuvos žmonių trėmimo aukas, jų niokojimą ir to genocidinio akto pasekmes. Tą ankstyvą rytmetį į maždaug 6000 Lietuvos šeimų namus ir butus įžūliai, su triukšmu įsibrovė ginkluotos enkavedistų, kagėbistų ir koloborantų grupės. Jie iš miego prižadino, išgąsdino nėščias moteris, kūdikius, vaikus, paauglius, suaugusius ir senelius, visus juos suėmė, vietoje nuteisė, apiplėšė, po to sukimšo į gyvulinius vagonus ir ištrėmė iš Lietuvos. Tremiamieji buvo bejėgiai prieš tą baisų ginkluotą smurtą. Buvo bejėgiai ir kai nuo šeimų buvo atskirtos ir atskirai į mirties lagerius išsiųstos šeimų galvos. Tada jau niekas iš tremiamųjų negalėjo net pagalvoti, kad po šešiasdešimties metų visa lietuvių tauta ir Nepriklausoma Lietuvos valstybė sostinėje Vilniuje, dalyvaujant aukščiausiems valstybės vyrams, iškilmingai, su gilia pagarba ir supratimu prisimins tą juos ir visą tautą ištikusią tragediją.

Tremtis dabar jau nebėra vieša paslaptis, kaip buvo Lietuvoje per visus sovietinės imperijos okupacijos metus. Mes turime išeivijos mokslininkų dr. Adolfo Damušio, Leonardo Kerulio tyrimus, čia išaugusių istorikų dr. Eugenijaus Grunskio, dr. Arvydo Anušausko, Juozo Starkausko monografines studijas, dokumentų rinkinį apie okupantų nusikalstamų trėmimų organizavimą, turime Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleistus ištremtųjų vardinius sąrašus, daugybę autentiškų tremtinių atsiminimų. Veikia tremtinių organizacijos, jų chorai, jie vienijasi ir telkia pastangas, kad sustiprintų Lietuvos valstybingumą. Nors daug padaryta, bet dar tebėra neaiškus tikslus ištremtųjų, ten mirusiųjų ir grįžusiųjų skaičius LGGRTC tęsia tyrimus.

Prisimindami masinį 1941 m. trėmimą ir jo aukas, vis dėl to kartą sau turime pakartoti – kodėl trėmė, kas trėmė ir kur ir kokias mes turime daryti išvadas. Tuo labiau kad tai buvo tik pirmas sovietinis trėmimas arba tiksliau – jo pradžia. Aš čia nieko naujo nepasakysiu, bendriausi dalykai yra visiems žinomi, tačiau ir žinomi muzikos kūriniai atliekami po šimto ir daugiau metų, šimtus ir tūkstančius kartų, ir vis vien jų klauso šimtai tūkstančių klausytojų. Istorija, kaip ir muzika, turi būti girdima ir klausoma.

Kodėl trėmė. Po Molotovo ir Ribentropo pakto Sovietinė imperija 1940 m. birželį okupavo Lietuvą. Imperija turėjo žmonių naikinimo metodologiją, metodiką ir praktiką. Ji plėtė savo ribas ir turėjo pakankamai galios susidoroti su beginkliais okupuotos Lietuvos žmonėmis. Nuo pat Nepriklausomos Lietuvos valstybės 1918 m. atkūrimo ji sovietinei imperijai buvo kaip krislas akyje ir kliūtis jos ekspansijai. Siekis sunaikinti šią valstybę buvo šios imperijos politinis paveldas, sukaustęs ir valdančiuosius , ir valdomuosius. Reikėjo tik tinkamo momento. 1940 m. įvykdyta Baltijos šalių okupacija buvo imperijos strateginio siekio įgyvendinimas. Jos tikslas buvo pasiektas.

Ką gi iš tikrųjų sovietinė imperija tuo masiniu trėmimu norėjo sukurti ir ką sunaikinti. Šiandien, žiūrint iš 60 metų atstumo ir susumavus visus imperijos teroro aktus ir kryptis, kurios buvo vykdomos iki pat 1990 m., – t. y. Visus šeimų ir politinių kalinių trėmimus iš Lietuvos, partizanų fizinį naikinimą, mūsų valstybingumo niekinimą, – viskas tampa aišku ir suprantama. Trėmė Lietuvos piliečius, kurie pasižymėjo kurdami Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, kurie aktyviai darbavosi Lietuvos gerovei, kurie formavo tokią pat kurti savo Tėvynės gerovę pasirengusią jaunąją kartą, kurie sumaniai ūkininkavo ar plėtojo verslą, kurie tiesiog gerai atliko savo pilietines pareigas. Ištremdami juos sovietinės imperijos viešpačiai norėjo, pirmiausia, ištremti Lietuvos pilietiškumą. Neatsitiktinai tarp 1941 m. tremtinių buvo net keturi Vasario 16-osios Akto signatarai – Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Donatas Malinauskas ir prezidentas Aleksandras Stulginskis, taip pat vyriausybės nariai, mokslininkai, diplomatai, teisininkai, mokytojai, karininkai, tvarkos saugotojai. Lietuvos pilietiškumą turėjo pakeisti sovietinis mankhurtizmas ir abejingumas savo tautos likimui.

Kas trėmė. Trėmimo idėja gimė komunistinio genocido formavimo centre Maskvoje. Trėmimui buvo pradėta ruoštis 1940 m. rudenį. Maskvos įsakymu buvo pradėti sudarinėti okupantams labiausiai pavojingų piliečių sąrašai ir įskaitinės bylos, kurie nuolat buvo siunčiami į Maskvą, kur NKVD ir NKGB vadeivos L. Berija ir V. Merkulov, susipažinę su jais, vis ragino stiprinti antitarybiniais vadinamų Lietuvos gyventojų paieškas. Į tuos sąrašus iki 1941 m. birželio 11 d. buvo įtraukti 22 252 Lietuvos piliečiai ir dalis karo atbėgėlių. Maskvos vadai birželio 13 d. aprobavo tremiamųjų sąrašą, kuriame buvo 21 214 lietuvių ir kitų Lietuvos piliečių, nurodė trėmimo kryptis ir regionus.

Trėmimas buvo ruošiamas vadovaujant Sovietų Sąjungos komunistų vadovybei su Stalinu priešakyje. Sovietų Sąjungos NKGB komisaro pavaduotojas Ivan Serov parengė instrukciją dėl „antisovietinio elemento“ iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos ištrėmimo tvarkos. 1941 m. gegužės 16 d. Sovietų Sąjungos komunistų centro komitetas ir liaudies komisarų taryba priėmė specialų nutarimą, kuriame buvo patvirtintas masinis gyventojų trėmimas iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vakarų Gudijos, Vakarų Ukrainos ir Moldovos ir patvirtintas šios akcijos atsakingas vykdytojas Berija. Kartu komunistai paskyrė ir tremties terminą – 20 metų.

Lietuvos bolševikai klusniai kartojo Maskvos sprendimus. Birželio pradžioje Lietuvos komunistai Antanas Sniečkus, Icikas Meskupas su komisarais P. Gladkov ir A. Guzevičium savo centro komiteto biure apsvarstė kaip bus vykdomas Lietuvos piliečių suėmimas ir trėmimas. Komunistai ne tik pritarė trėmimai, bet ir pažadėjo visokeriopą paramą.

Kaune prie NKGB buvo įkurtas trėmimui organizuoti štabas, sudarytas iš kagėbistų, atsiųstų iš sovietinės imperijos. D. Bykov ir P. Gladkov. Visose apskrityse ir valsčiuose buvo sudarytos trijulės trėmimui vadovauti. Rygoje buvo įsteugtas visų Baltijos šalių piliečių trėmimo štabas, kuriam vadovavo iš Maskvos atvykę komisarų pavaduotojai I. Serov ir V. Abakumov. Trėmimą vykdė iš visos imperijos atsiųsti čekistai, sovietinė kariuomenė, vietos komunistai, komjaunuoliai ir okupantų administracijos patikimi pareigūnai. Visa trėmimo akcija buvo vykdoma ginkluotųjų pajėgų, kareivių su ilgais durtuvais ant šautuvų. Į bėgančius tremiamuosius jie atidengdavo ugnį. Iš viso to peršasi logiška mintis – Lietuva be karo įsileido okupantus, tad okupantai dabar jau okupuodami paskelbė karą lietuvių tautai ir tą karą pradėjo be jokio ultimatumo.

Ką trėmė. Tremti buvo išrinkti ne asmenys, bet ištisos šeimos. Tai buvo šeimų, kaip Lietuvos pilietinės visuomenės branduolio, baudimas ir naikinimas. Kagėbistų duomenimis, buvo ištremta 5728 šeimos (E. Grunskis, p. 50). Šeimos kaip medžiai buvo išraunamos su šaknimis iš Lietuvos žemės, kad jos nebeturėtų ryšių su savo Tėvyne. Lietuvių tautos genocido tyrinėtojas taikliai rašo: Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka. Turėjo išnykti geriausia dalis du dešimtmečius ugdytų profesinių grupių: karininkų, policininkų, mokytojų, žurnalistų ir kt. (A. Anušauskas. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas, p. 91). LGGRTC paskaičiavimais apie 40 proc. Ištremtųjų sudarė vaikai iki 16 metų, t. y. Mūsų šalies ateities karta.

Kas gi buvo okupantams pavojingiausi ir kokios profesijos Lietuvos piliečiai labiausiai nukentėjo. Leonardas Kerulis tremtinių sąraše suregistravo 19 285 Lietuvos gyventojus ir suskirstė juos pagal profesiją ir verslą. Tarp jų pagal absoliučius skaičius daugiausia buvo ūkininkų (3546), jie sudarė 18,4 proc., po to tarnautojai (2242) – 11,6 proc., darbininkai (1177) – 6,1 proc. Ir ketvirtoje vietoje buvo mokytojai (1142) – 5,9 proc. Šis mūsų profesinis korpusas bene kartu su karininkais labiausiai nukentėjo todėl, kad būtent jie buvo pagrindinė jėga, ugdžiusi ištikimus Lietuvos piliečius. (Lietuvos gyventojų trėmimai, p. 40).

Kur trėmė. Trėmimo dienos išvakarėse iš Maskvos Berijos pavaduotojas Vasilijus Čeryšov atsiuntė nurodymus, kr tremiamieji turi būti ištremti. Pirmiausia ešelonai iš pietinės ir vidurio Lietuvos dalies su tremiamaisiais buvo sutelkti Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Čia buvo atskirti vyrai ir tėvai nuo šeimų. Daugeliui tai buvo lemtingas, komunistinio genocido paruoštas išsiskyrimas. Daugiausia lietuvių buvo išvežta į Altajų, Krasnojarsko kraštą, Komiją, Vidurinę Aziją ir Novosibirsko sritį. Ten lietuviai iki tol niekada negyveno. Po metų ištremtieji iš Altajaus buvo dar kartą ištremti į Lenos žiotis prie Laptevų jūros ir pasmerkti šalčiui, badui, epideminėmis ligoms ir privalomam vergiškam darbui. Tarp jų buvo ir mano pirmoji mokytoja (dabar Joniškyje gyvenanti) Teklė Grigienė su dviem mažamečiais vaikučiais. Tremtinių vergišką gyvenimą prie Laptevų jūros yra aprašiusi Dalia Grinkevičiūtė, Alfonsas Andriukaitis, apie tai primena aktyvi Lapteviečių bendrija. Visi ištremtieji, nepaisant profesijos, turėjo dirbti fizinį darbą, maistu reikėjo apsirūpinti patiems. Tremtiniai represijų vietose nuo bado ir epideminių ligų krito kaip lapai, dalis pagal sovietinę teisėtvarką buvo nužudyta. Į Lietuvą iš visų tų metų tremtinių grįžo mažiau kaip pusė.

Vien 1945-1950 m. mirė daugiau kaip 4000 tremtinių lietuvių. Tolesni tyrimai leis atsakyti, kiek iš tų tremtinių tiksliai grįžo į Lietuvą, kiek atgulė tremties vietose, kiek palaikų nuplovė Ledynuotasis vandenynas.

Prisimindami tremties aukas, mes galime didžiuotis savo tautiečiais, kad jie pakėlę didžiulę paniekos ir brutalumo naštą nepalūžo. Jie buvo stipresni už sovietinę imperiją su visais jos stalinais, berijom, merkulovais, gladkovais, snečkais, meskupais, guzevičiais, serovais, abakumovais bei jų ginkluotom armijom. Tų visų genocido vykdytojų, kurie tremtinius lydėjo su prakeiksmais „Jūs ten supūsit“, seniai jau nebėra. O Lietuvos tremtiniai štai sėdi šioje Laisvos Lietuvos sostinės garbingoje salėje. Tai mums teikia vilčių, kad mes ir dabar įveiksime visus sunkumus. Mes turime įsisąmoninti, kad trėmimai prasidėjo, kai Lietuva buvo Sovietų Sąjungos okupuota, kai Lietuvos valstybės nebebuvo. Todėl Lietuvos valstybės buvimas, jos stiprinimas, jos įsijungimas į transatlantinę saugumo sistemą – NATO yra mūsų natūralus siekis turėti garantijas nuo šiurpaus mūsų tautos naikinimo, kurį patyrėme iš okupantų. Sąmoningas rūpestis mūsų valstybės saugumu būtų geriausias atminimas tų tremties aukų, kurias tremtimi norėta sunaikinti už tai, kad jie buvo dori ir sąmoningi Lietuvos piliečiai.

Šiuo metu tos tragedijos aukų atminimas yra galbūt geriausia solidarumo raiška su visais tais, kurie buvo ištremti, kurie baigė savo gyvenimo kelią sovietinės imperijos tremties platybėse, solidarumo su tais, kurie sudarę galimybę, rizikuodami savo gyvybe, slaptai, kaip pavasariniai paukščiai parskubėjo iš tremties į okupuotą, bet savo Tėvynę, bet čia, tada pavasario neradę, slapstėsi, keitė pavardės ir vardus, kurie sugauti vėl etapu buvo grąžinti į ten, kur buvo ištremti 20 metų, su tais, kurie grįžo ir gyvena kartu su mumis, rūpinasi Lietuvos ateitimi.

Voruta“ Nr. 13 (487) 2011 m. liepos 7 d. (p. 1-2)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra