Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Druckiai-Liubeckiai Gardine ir „didysis XX a. pradžios detektyvas“

Autorius: Data: 2021-05-27 , 11:51 Spausdinti

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Druckiai-Liubeckiai Gardine ir „didysis XX a. pradžios detektyvas“

Pranciškus Ksaveras Druckis-Liubeckis (http://belsmi.by/archive/article/20838)

Dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Druckiai-Liubeckiai[1] apytikriai XIX a. viduryje šiaurės rytinėje Gardino miesto dalyje, Stanislovavo priemiestyje įsigijo XVIII a. 7-8 dešimtmečiais statytą karališkąją Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732–1798) užmiesčio rezidenciją. Dvaro sodyba dar buvo vadinama Stanislovavo vardu. Rezidenciją karaliui pagal garsaus architekto Giuseppe de Sacco iš Veronos projektą pastatė Gardino seniūnas Antanas Tyzenhauzas (1733–1785). Druckiams-Liubeckiams dvaras priklausė iki 1939 m.

Vienas iš žymiausių Druckių-Liubeckių atstovų ir dvaro valdytojų buvo Pranciškus Ksaveras Druckis-Liubeckis (1778-1846). Kilęs iš LDK kunigaikščių Druckių giminės, 1812 m. buvo Gardino gubernijos maršalka. 1813-1815 m. Varšuvos kunigaikštystės Laikinosios aukščiausiosios tarybos, 1815 m. Lenkijos karalystės Laikinosios vyriausybės narys. 1821-1830 m. iždo ministras. Išieškojęs mokesčių skolas, išplėtęs valstybinį monopolį, labai padidino iždo pajamas. Rūpinosi pramonės, ypač kasybos ir metalurgijos, užsienio prekybos plėtra. 1828 m. P. K. Druckis-Liubeckis įkūrė Lenkijos banką. Buvo prorusiškos orientacijos, 1830-1831 sukilimo priešininkas. Nuo 1832 m. ėjo Rusijos imperijos Valstybės tarybos nario pareigas.

Stanislovavo dvaro sodyba (http://seo.belstu.by/kokhanova/usadba-stanislavovo-grodno.html)

Be Stanislovavo dvaro sodybos, P. K. Druckiui-Liubeckiui priklausė ir dar vienas įspūdingas, net karalienės Bonos Sforcos (1494–1557) laikus menantis statinys – Ščiutino Scipijonų dvaras. Ščiutino miestas yra Baltarusijos vakaruose, Gardino srityje, į pietryčius nuo Gardino. Pirmą kartą Ščiutinas šaltiniuose paminėtas apie 1430 m. Ščiutinas XVI a. priklausė karalienei Bonai, vėliau miestelį valdė Kiškos, Radvilos. Ščiutinas itin nukentėjo Šiaurės karo metu, kai per šias teritorijas praėjo Karolio XII švedų kariuomenė. Po karo atsigaunančiame Ščiutine 1726 m. buvo įkurta viena didžiausių LDK pijorų ordino kolegija, su kuria susijusi Motiejaus Dominyko Dogelio[2], Kazimiero Narbuto[3], Stanislovo Bonifaco Jundzilo[4] ir kitų mokslininkų veikla. Apie XVIII a. vid. Ščiutinas atiteko Scipio de Kampo (Scipijonų) giminei. Taigi XVIII a. pabaigoje Ščiutine iškilo ištaigi barokinė-klasicistinė Scipijonų giminės rezidencija. Tai pereinamojo iš baroko į klasicizmą stiliaus architektūros paminklas, pastatytas pagal architekto K. Piolo projektą. Šis dvaras vadintas „mažuoju Versaliu“, nes jo projektas buvo beveik toks pat, kaip ir Mažųjų Trianono rūmų. Aplink rezidenciją buvo įkurtas parkas, jį įsteigė jau minėtas Vilniaus universiteto profesorius, vienas iš VU botanikos sodo puoselėtojų S. B. Jundzilas. Scipionų rūpesčiu Ščiutino miestelis 1761 m. gavo Magdeburgo savivaldos teisę ir herbą (melsvame fone sidabru išraižyta monograma IS su auksine karūna, tai buvo tuometinio savininko Ignoto Scipiono inicialai). Po trečiojo Lietuvos Lenkijos padalijimo 1795 m. Ščiutinas atiteko Rusijai. Pirmojo pasaulinio karo metu rezidencija stipriai nukentėjo, dalis vertingų rinkinių iš šio dvaro pateko į Čartoriskių muziejų Krokuvoje.

Tęsiant kalbą apie P. K. Druckiui-Liubeckiui priklausiusią Stanislovavo dvaro sodybą, pažymėtina, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jos savininku tapo 1913 m. tragiškai žuvęs Gardino miesto valdytojas kunigaikštis Vladislovas Druckis-Liubeckis (1864-1913). Kaip rašė to meto amžininkai, V. Druckio-Liubeckio žuvimo istorija būtų sudominusi net ir detektyvo meistrą Artūrą Konaną Doilį. Beje, ne mažiau įdomi buvo ir paties V. Druckio-Liubeckio asmenybė. Gardine jis garsėjo kaip aistringas automobilių mylėtojas. Turėjo visų dėmesį patraukiantį raudoną automobilį, kurį pats ir vairuodavo. Bėda ta, kad ne itin gerai matė. Pasakojama, kad sykį kunigaikštis, įsisodinęs kelias damas, riedėjo link geležinkelio pervažos ir taip nevykusiai sustojo, kad užkardas nusileido tiesiai ant atviro automobilio salono, kuriame sėdėjo vairuotojas ir dailiosios lyties keleivės. Galima tik įsivaizduoti, kiek būta išgąsčio ir triukšmo. Viena drauge važiavusi dama, vardu Cecilija, iki pat gyvenimo pabaigos nepamiršo šio įvykio ir net aprašė jį savo memuaruose. Kad išvengtų panašių nutikimų, V. Druckis-Liubeckis pasisamdė „vairuotoją“, kuris turėdavo sėdėti greta, ir, automobiliui sukant į šalį, griebti už vairo, kad neįvyktų avarija.[5]

1913 m. balandžio 8 d. parke, esančiame netoli Varšuvos, buvo rastas kunigaikščio V. Druckio-Liubeckio kūnas. Mirties priežastis – šautinė žaizda. Kaip įtariamasis sulaikytas V. Druckio-Liubeckio giminaitis baronas Jonas Kamilis Bispingas fon Galenas, kuris buvo vedęs žuvusiojo žmonos pusseserę. Apie šią žmogžudystę rašė visi laikraščiai, tarp kurių ir „The New York Times“, įvykis buvo vadinamas „didžiuoju XX a. pradžios detektyvu“.

Ščiutino dvaras (https://planetabelarus.by/sights/dvorets-drutskikh-lyubetskikh-v-shchuchine/

Tyrėjai išsiaiškino, kad baronas J. K. Bispingas viešėjo pas kunigaikštį V. Druckį-Liubeckį, ir, jam susiruošus vykti namo, kunigaikštis pats pasisiūlęs svečią pavežti iki stoties. Anot J. K. Bispingo, visai netoli nuo geležinkelio jiedu neva sutikę du asmenis (iš išvaizdos lyg valstiečius), su kuriais V. Druckis-Liubeckis panoręs apie kažką pasikalbėti. Kadangi baronas skubėjęs į traukinį, jis, esą, palikęs kunigaikštį su tais dviem vyrais ir pėsčiomis nutiesęs į stotį.

J. K. Bispingo parodymai nebuvo įtikinantys, jį areštavo. Skirtingai nei kunigaikštis V. Druckis-Liubeckis, kurį artimieji, pažįstami ir net tarnai laikė doru, maloniu ir pareigingu žmogumi, J. K. Bispingas buvo žinomas kaip akiplėšiškas, godus ir dažnai konfliktuojantis tipas. V. Druckis-Liubeckis buvo vedęs Mariją Zamoiską, ši santuoka buvusi lygiavertė, jiedu susilaukė keturių vaikų. O štai J. K. Bispingui vedybos su M. Zamoiskos pussesere padėjo prasimušti į kilmingųjų gretas (Zamoiskiai giminiavosi net su Sicilijos Burbonais). J. K. Bispingui ši santuoka buvusi antra, kaip ir jo naujajai žmonai, kuri prieš tai buvo ištekėjusi už kunigaikščio Radvilos. Darant kratą, J. K. Bispingo namuose buvo rasti šeši V. Druckio-Liubeckio pasirašyti vekseliai. Parašai pasirodė esantys padirbti. Spėta, kad J. K. Bispingui prisireikė kelių šimtų tūkstančių rublių, kad supirktų pusvelčiui parduodamas Gardino apylinkėse esančias žemes.

Be kita ko, V. Druckio-Liubeckio žmona prisiminė, kad vyrą jau anksčiau kažkas mėgino nunuodyti. Gurkštelėjęs pusryčiams mėgstamos arbatos, kunigaikštis staiga pajutęs keistą prieskonį… Pasirodo, buvo įpilta itin nuodingo alkaloido strichnino. Keistas sutapimas, kad kaip tik tuomet V. Druckio-Liubeckio namuose irgi svečiavęsis J. K. Bispingas.

Tyrimas užtruko beveik metus. Ekspertai pripažino, kad kulkos, rastos V. Druckio-Liubeckio žaizdose, ir tos, kurios tinka J. K. Bispingo pistoletui, sutampa. Tačiau vėliau viską nulėmę dideli pinigai ir advokato meistriškumas. Netikėtai pradėjo skirtis ekspertų nuomonės. Imta abejoti, ar išties vekselių parašai padirbti, ar tikrai tas pats kulkų diametras. J. K. Bispingo advokatas teisme pareiškęs, kad jo ginamasis jau ilgą laiką kenčia nuo dvigalvio priešpečio raumens chroniško uždegimo ir todėl negalėjęs nieko nei sužeisti, nei nužudyti.

1914 m. birželio 13 d. teismas paskelbė nuosprendį. Buvo pripažinta, kad J. K. Bispingas nėra kaltas dėl bandymų nunuodyti kunigaikštį, tačiau jo kaltė dėl parašų klastojimo ir nužudymo afekto būsenoje išlieka. Visgi praėjus vos savaitei nuo nuosprendžio paskelbimo, J. K. Bispingas buvo paleistas į laisvę. Greičiausiai padėjo kilmingos žmonos įtakos bei pažintys ir didžiulis šimto tūkstančių rublių užstatas.[6]

Vladislovas Druckis-Liubeckis (iliustracija iš „Kurier Codzienny“, 1914, Nr. 116)

Žinoma, ši istorija ir ypač nusikaltėlio paleidimas į laisvę gali skambėti keistai ir net neįtikėtinai. Tačiau prisiminkime, kad kaip tik tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, revoliuciniai protrūkiai, visuotinė suirutė, ir mįslingas nusikaltimas mažai kam berūpėjo. Tai puikiai iliustruoja tuo metu Varšuvoje viešėjusio poeto Valerijaus Briusovo 1914 m. spalio 22 d. laiškas savo žmonai. Poetas rašė: „Išvykau 18 d. (šeštadienį); buvau Loviče, Lodzėje, Radomo gubernijoje ir kitose vietose, beje, važiavau per tą patį mišką, kur įvyko kadais garsi ir žmones neraminusi žmogžudystė, kurios kaltininku buvo paskelbtas baronas J. K. Bispingas. Tiesa, dabar vargu, ar kas ją beprisimena.“[7]

Iš tiesų daug kadais ryškių dalykų išsitrynė iš istorinės atminties. Ir juos būtina gaivinti, tyrinėti, vertinti. Ne tik tam, kad pasyviai žinotume, bet ir kad būtume budrūs.

Literatūra

[1] Tai – senovės Rusios, nuo XIV a. pab. susijusios su Gediminaičiais, ir LDK kunigaikščių giminė. Šios giminės istorija siekia XII a., kai Drucko žemių valdytojai iš Riurikaičių giminės atsiskyrė nuo Polocko žemės. Giminiavosi su Minsko, XIV a. pirmoje pusėje – su Vitebsko kunigaikščiais. XIV a. viduryje Drucko kunigaikščiai susigiminiavo su Gediminaičiais, jų valdos buvo prijungtos prie LDK. Pradėjus taikyti LDK paprotinę teisę, kunigaikštystė skilo į kunigaikščio Michailo Druckio sūnų Vasilijaus ir Semiono valdas.

[2] Motiejus Dominykas Dogelis (1715–1760) – istorikas, LDK ir Lenkijos istorinių šaltinių leidėjas. Mokėsi Ščiutino pijorų mokykloje. Nuo 1730 m. pijorų vienuolijos narys. 1744–1746 m. filosofijos, teisės ir kitų mokslų žinias gilino Leipcigo, Paryžiaus ir Strasbūro universitetuose. Mokytojavo pijorų mokyklose. 1747 m. Vilniaus pijorų kolegijos rektorius. Prie kolegijos 1754 m. įsteigė vieną geriausių Abiejų Tautų Respublikos spaustuvių. 1756 m. įkūrė bajorų jaunimo internatą. (Vytautas Raudeliūnas, „Motiejus Drogelis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. V (Dis-Fatva), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, p. 49.)

[3] Kazimieras Narbutas (1738–1807) – lietuvių filosofas, pijoras. Mokėsi Ščiutino pijorų kolegijoje, taip pat Pinsko apskrities Lubiešovo pijorų seminarijoje, Dombrovicų (dabar Dubrovicai, Rovno sritis, Ukraina) pijorų kolegijoje, Vilniaus pijorų kolegijoje ir pijorų aukštojoje mokykloje Romoje. K. Narbutas parašė pirmąjį lenkų kalba logikos vadovėlį Lietuvos mokykloms Logika czyli rozwaźania y rozsądzania rzecy nauka  (Logika, arba Mąstymo ir daiktų apgalvojimo mokslas), veikalą Z filozofii wybrane zdania (Rinktiniai filosofijos teiginiai). (https://www.vle.lt/straipsnis/kazimieras-narbutas, žr. 2021-05-25)

[4] Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847) – Lietuvos gamtininkas, filosofijos daktaras, profesorius. Mokytojavo Raseinių, Ščiutino, Vilniaus pijorų mokyklose. Pijorų ordino narys (1779). 1792–1824 dėstė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų katedroje, nuo 1798 m. jai vadovavo. Tyrė Vilniaus, Ščiutino, Lydos, Gardino apylinkių florą, taip pat paukščius vabzdžius. Svarbiausi S. B. Jundzilo veikalai: Opisanie roślin w Prowincyi W. X. Litewskiego naturalnie rosnących (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijos augalų aprašymas), Botanika stosowna (Taikomoji botanika), Opisanie roślin Litewskich, według układu Linneusza (Lietuvos augalų aprašymas pagal Linné sistemą),. Pirmasis parašė vadovėlių studentams: Początki botaniki (Botanikos pradmenys), Zoologia krótko zebrana (Trumpoji zoologija. (https://www.vle.lt/straipsnis/stanislovas-bonifacas-jundzilas, žr. 2021-05-25)

[5] Яўген  С. Глінскі, „Князі Друцкія-Любецкія ў канцы XVI –XVII ст.: радавод, маёмаснае становішча, грамадска-палітычная дзейнасць“, in: Архiварыус зборнік навуковых паведамленняў і артыкулаў, выпуск 14.

[6] Ten pat.

[7] Ten pat.

Istorija Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Žąsinaitė-Gedminienė Jurgita , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra