Lietuviai Rusijos laivyno kūrimo lopšyje

Autorius: Data: 2013-03-13, 14:17 Spausdinti

Lietuviai Rusijos laivyno kūrimo lopšyje

Alfonsas KAIRYS, Vilnius

Voronežas – tai miestas, nutolęs nuo Lietuvos per kelis šimtus kilometrų, bet turįs tiesioginių sąsajų su ja. Labiausiai ryškios tos sąsajos buvo I pasaulinio karo metu, kai 1915 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. į čia atvyko daugiau nei du tūkstančiai lietuvių karo pabėgėlių darbininkų, mokinių. Nuo pat pirmos dienos, be įsikūrimo vargų, prasidėjo švietėjiška veikla. Įkurtos dvi gimnazijos: berniukų ir šiek tiek vėlėliau – mergaičių, 2 dviklasės mokyklos, „Saulės“ draugijos kursai mokytojams… Moksleiviai apgyvendinti 10-tyje bendrabučių. J. Jablonskis, J. Balčikonis, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, J. Damijonaitis, P. Mašiotas, M. Šikšnys, Z. Žemaitis – mokytojai, mokę gimnazistus prie Voronežo upės krantų.

Veikė spaustuvė: joje greta kitų leidinių išspausdintas Jono Jablonskio „Mūsų žodynėlis“, kurio viršelyje parašyta: „Vargo mokyklos“ priedėlis, surinko Rygiškių Jonas, „Lietuvių spaustuvė Voroneže, 1918 m.“ Tai lietuvių – rusų kalbų žodynėlis, skirtas jaunam ir senam, kad lengviau būtų galima susikalbėti su lietuvius supusiais kitakalbiais. Voroneže jis parengė ir išleido lietuvių kalbos skaitinius Vargo mokyklai (1916), vadovėlį Aritmetika. Mokslo pradžia ir terminai (1917). Moksleiviai leido „Ateities spindulius“, „Inkarą“, Jaunuolių kankles“, „Mūsų kardą“, Aušrinę“, „Sūkurį“, „Ugnelę“, „Atžalą“, ėjo „Lietuvių balsas“, „Vadas“, „Varpas“, kiti laikraščiai.

Virė kultūrinis gyvenimas: veikė choras, statomos lietuvių autorių pjesės, dažnai koncertuojama. Čia gyvenančiais lietuviais, kaip ir į kitas vietas pabėgusiais (pasitraukusiais), rūpinosi „Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti“. Karui baigiantis, kai kurie atvykusieji liko gyventi Voroneže, o kiti, remiantis dr. Vidos Pukienės straipsniu „Voronežas – lietuvių švietimo židinys Rusijoje I pasaulinio karo metais“, grįžo į Lietuvą. Tokių buvo 1392.

Daugiau nei po šešių dešimtmečių iniciatyvios rusų kalbos ir literatūros mokytojos Nadeždos Tyšaninovos dėka Voroneže, 73-ojoje vidurinėje mokykloje, įsikuria Lietuvių kultūros ir literatūros muziejus, pavadintas lietuvių poeto Juliaus Janonio vardu. Klausimas: kodėl jo vardu?. Ogi todėl, kad Julius Janonis kartu su pabėgėliais atvyko į Voronežą ir mokėsi berniukų gimnazijoje. Čia gimė ne vienas jo eilėraštis.

Muziejaus ekspoziciją sukurti padėjo iš Lietuvos atvykę specialistai: Vilniaus rašytojų muziejaus Komplektavimo ir eksponavimo skyriaus vedėja Nastasija Keršytė bei Vilniaus Dailės kombinato darbuotojai. Ekspozicijoje atsispindi ne tik J. Janonio, bet ir kitų Lietuvos rašytojų kūryba, Lietuvos istorija, mūsų menas: drožyba ir kt. Jis, muziejus, atvėrė duris 1981 m. balandžio mėn. 5 d. J. Janonio 85-ųjų gimimo metinių proga. Muziejus gausiai lankomas ir dabar: buvusi jo vadovė N. Tyšaninova sako, kad nuo jo įsikūrimo iki 2004 m. jį aplankė daugiau nei 23000 žmonių: pirmiausiai ji mini buvusį Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė, žinomą ir visų gerbiamą, mylimą Juozą Budraitį, vietinius rašytojus Jevgenijų Novočichiną, Viktorą Pankratovą, poetus Piotrą Prudkovskį (gimė Vilniuje ir gyveno netoli šv. Onos bažnyčios), Olgą Kretovą…

Man, kaip Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Vyriausybės atstovui, teko lankytis Voroneže 2004 metais. Lankymosi tikslas – padėti įkurti Voronežo lietuvių draugiją, rasti ryšius tarp Šiaulių J. Janonio vidurinės mokyklos (dab. gimnazijos) ir Voronežo 73-osios vidurinių mokyklų, pasidomėti, kuo Lietuva gali padėti Lietuvių kultūros muziejui, man regis, vieninteliam Rusijoje, pavadintam lietuvio poeto vardu. Susitikimuose su miesto meru, kultūros skyriaus, muziejaus darbuotojais, daug šiltų žodžių išgirdau apie Lietuvą, tarėmės, kad, galbūt, tęsiant tradicijas (yra J. Janonio gatvė, Lietuvių skersgatvis) galima vieną iš alėjų pavadinti Lietuvių alėja (tokį pasiūlymą pateikė Miesto dūmos deputatas Sergejus Vorobjovas), kalbėjome apie muziejaus papildymą naujais eksponatais, apie lietuvių draugijos įsteigimą: juk Voroneže lietuvių esama ne vieno ir ne dviejų. Taip, be didelių vargų, gimė Voronežo lietuvių draugija, pasivadinusi „Naujos saulės“ vardu. Vėlgi: kodėl tokiu vardu? Atsakymas paprastas: pagerbiant Pirmojo pasaulinio karo metais veikusią ir lietuvybę puoselėjusią „Saulės“ draugiją. Tik ką įkurtos draugijos pirmininke tapo Marytė Prudnikova, bet, aišku, pirmuoju smuiku, kaip sakoma, griežė muziejaus vadovė, nuostabi Lietuvos draugė Nadežda Tyšaninova (dab. muziejui vadovauja rusų kalbos mokytoja Olga Chromych). Pirmas darbas, kurį atliko draugija, tai parama Voroneže gyvenančiai ir visų pamirštai buvusio Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojai, Rusų kalbos vadovėlio lietuviams autorei Jekaterinai Prošajevai. Jai padėti materialiai pažadėjo Voronežo vicemeras Jurijus Kretininas…

Aplankęs Muziejų, pamačiau, kad, be abejo, daug ką reikėtų jame keisti, pirmiausiai, kalbėtina apie ekspoziciją: ji papildytina naujais, naujų mūsų rašytojų kūriniais. Ir tai įmanoma, ir tai dabar daroma.

Tais pat metais Lietuvoje jau lankosi Voronežo mokinių, mokytojų delegacija. Ją svetingai priima Šiaulių J. Janonio gimnazija, o 2006 metais Šiauliai atvyksta į miestą, prie kurio Petro I įsakymu kūrėsi Rusijos laivynas. Štai ką apie šią išvyką rašo 2006 m. balandžio13 d. laikraštis „Šiaulių kraštas: „Iš Voronežo grįžo Šiaulių J. Janonio gimnazijos delegacija, dalyvavusi poeto J. Janonio 110-ųjų gimimo metinių minėjime. Kartu su šiauliečiais į Voronežą vyko rašytoja Gintarė Adomaitytė, Panevėžio lėlių teatro režisierius Antanas Markuckas ir poetas bei fotografas Ričardas Šileika. (….) penkias dienas Voronežo 73-ojoje vidurinėje mokykloje lietuvių ir rusų kalbomis skambėjo J. Janonio eilės, dainos, pasirodė ansambliai. Ketvirtį amžiaus ši mokykla turi J. Janonio muziejų, kurio ekspozicijoje nemažai informacijos ir apie kitus iškilius lietuvius menininkus – Justiną Marcinkevičių, Juozą Grušą, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir kitus…“ Tokių vakarų, kuriuose atsispindi lietuvių-rusų kultūrų sąsajos, muziejuje gausu ir dabar.

O nuo prie Lėlių teatro (toje vietoje I pasaulinio karo metu buvo lietuvių gimnazija) pritvirtinto bronzinio Poeto bareljefo, kurį sukūrė žymus Lietuvos skulptorius prof. Konstantinas Bogdanas, į ryte skubančius ir vakare grįžtančius po darbų žiūri visada jaunas lietuvių poetas Julius Janonis (įrašas bareljefe rusų kalba – „Gimnazijoje, buvusioje šioje vietoje, nuo 1915 m. rugpjūčio mėn. iki 1916 m. sausio mėn. mokėsi pirmasis proletarinis Lietuvos poetas Julius Janonis“), žiūri Lietuva.

O draugija… draugija tik vegetuoja. Išvykus pirmininkei Marytei Prudnikovai toliau nuo Voronežo, prigeso ir žmonių, susibūrusių ar suburtų draugėn, noras ką nors veikti. Reikia naujų veidų, tokių kaip žurnalistas Viktoras Bartas, jo žmona Alina, daug rašančių apie Lietuvą, ir dar daug kitų. Reikėtų pakurstyti pradėjusią degti ugnį…

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Vieta, kur būta Lietuvių gimnazijos (dab. Lėlių teatras)

2. Vieta, kur būta Lietuvių gimnazijos. Čia pritvirtintas bareljefas J. Janoniui

3. J. Janonio bareljefas

4. Muziejaus vadovė Nadežda Tyšaninova kartu su žurnalistais, rašančiais apie Lietuvą, Viktori ir Alina Bart

5. N. Tyšaninova prie vieno iš stendų

6. 2006 m. balandį voronežiečių delegacija Šiaulių J. Janonio gimnazijioje. Pirmas iš kairės Gimnazijos direktorius J. Krivickas, antra – J. Janonio lietuvių kultūros ir literatūros muziejaus vadovė N. Tyšaninova (apat. nuotr.): viršut. nuotr. – Su Voronežo 73-osios mokyklos mokiniais, besimokančiais lietuvių kalbos

Voruta. – 2013, bal. 27, nr. 9 (773), p. 12.

Lietuva - Rusija , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra