Lenkiškai kalbantys lietuviai

Autorius: Data: 2014-01-22, 16:57 Spausdinti

Lenkiškai kalbantys lietuviai

Akad. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Juos vadiname įvairiai: tiesiog lenkais, Lietuvos lenkais, etniniais lenkais, Vilnijos autochtonais ir dar kitaip. Iš tikrųjų tai yra lenkiškai kalbantys lietuviai. Tokiais jie tapo čia pat, Lietuvoje. Jie nėra atsikėlę iš Lenkijos, nors anksčiau jų ideologai būtent taip ir aiškindavo. Kūrė teorijas apie masinę lenkų kolonizaciją Lietuvoje (iš tikrųjų tokios niekuomet nebuvo), apie kilmę iš belaisvių, kurių narsieji senovės lietuviai iš Lenkijos daug parsivarydavo. Tie belaisviai esą ir sulenkino vietinius gyventojus, bet taip niekur nėra buvę, užsilaikę svetimame krašte patys belaisviai nutausta.

Įsitikinus tokių aiškinimų absurdiškumu, pagaliau buvo liautasi šią lietuvių tautos dalį kildinti iš Lenkijos. Imta tvirtinti, kad tie „lenkai“ iš seno gyvena Lietuvoje. Kaip jie čia atsirado, apie tai vengiama kalbėti. Lietuviška jų kilmė nutylima. Tokia kilmė manoma, kad yra žeminanti. Juk iki tautinio atgimimo lietuviškai yra kalbėję tik valstiečiai baudžiauninkai. Apie tai, kad senovėje lietuviškai kalbėjo ne tik baudžiauninkai, bet ir diduomenė, vengiama net užsiminti. Lygiai taip pat nutylima, jog ir „poniškoji“ lenkų kalba Lenkijoje buvo vartojama ne tik diduomenės, bet ir valstiečių baudžiauninkų. Taigi, abiejų kalbų – lietuvių ir lenkų – statusas savo valstybėse praeityje iš tikrųjų yra buvęs vienodas.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad pravartu detaliau aptarti lenkiškai kalbančių lietuvių sąvoką ir turinį, taip pat visa tai, kas su jais susiję.

Kas slypi sąvokoje lenkiškai kalbantys lietuviai?

Taip vadiname gausią savo tautos dalį, gyvenančią ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Ypač daug lenkiškai kalbančių lietuvių yra Pietryčių Lietuvoje, vadinamajame Vilniaus krašte. Jie atsirado įvairiais laikais, dalis dar senojoje Lietuvos valstybėje, ypač po Liublino unijos.

Anksčiausiai lenkiškai ėmė kalbėti diduomenė. Vėliau ji tai daryti vertė savo pavaldinius. Kadangi valstybės piliečiais tuo metu buvo įvardijami tik kilmingieji, tai jų vartojama lenkų kalba buvo traktuojama kaip visos šalies kalba.

Iš lenkiškai kalbančių lietuvių praeityje yra buvę (iš dalies ir dabar yra) daug žymių žmonių. Prisiminkime Adomą Mickevičių ir jo amžininkus, to meto Lietuvos šviesuolius. Jie didžiavosi savo tėvyne Lietuva, tačiau nedaug domėjosi protėvių kalba, kuri jau jiems nebuvo  sava. Tai matyti, pavyzdžiui, iš Adomo Mickevičiaus lietuviško autografo, kurį yra ištyręs šių eilučių autorius, žr. Baltistica, XIX(1), 1983, 74–90 (perspausdinta: Zigmas Zinkevičius Rinktiniai straipsniai, II 312–333).

Lietuviai valstiečiai lenkiškai kalbėti išmoko daug vėliau nei diduomenė. Lenkų kalbininkė Halina Turska, tyrusi lenkų kalbos atsiradimą Lietuvoje, nustatė, kad artimos Vilniaus apylinkės prie lenkų kalbos perėjo tik devynioliktojo amžiaus paskutiniame ketvirtyje. Daugelyje Pietryčių Lietuvos vietovių lenkų kalba buvo prievarta įdiegta tarpukario okupacijos metu, taip pat bolševikų valdymo laikais, vykdant stalininę polonizaciją. Ilgą laiką vykęs kalbų keitimas, visoks jų maišymasis, žmonėse nuslopino tautinį jausmą, jie ėmė net tautybę painioti su tikyba. Iš čia atsirado vietinio (tuteišio) sąvoka, savotiškas tautybės pakaitalas.

Dabar dori lenkiškai kalbančių lietuvių šviesuoliai neneigia savo lietuviškos kilmės, stengiasi geriau pramokti protėvių kalbą, nevengia jos vartoti. Toks yra, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas, Česlovas Milošas, kuris, kartais net pasirašydavo nesulenkinta pavarde Milašius. Jo tolimas giminaitis Oskaras Milašius, su kuriuo Česlovas palaikė ryšius, buvo pradėjęs domėtis protėvių kalba ir lietuvių tautybe, daug gero nuveikęs Lietuvos labui.

Tačiau tarp lenkakalbių lietuvių atsirado ir tokių, kurie padarė Lietuvai labai daug žalos. Prisiminkime maršalą Juzefą Pilsudskį (pavardė nuo Pilsūdai – vietovės Žemaitijoje, iš kur kilo Pilsudskių giminė, turėjusi Giniotų pavardę, kurią vartojo ir pats J. Pilsudskis) ir jo parankinį generolą Liucjaną Želigovskį.

Polszczyzna litewska (lietuviška lenkų kalba) – taip Lenkijoje vadinama lenkakalbių lietuvių kalba. Ji išlaikė gausybę lietuvių kalbos elementų, kurie yra išlaikę daug lietuvių kalbos bruožų: : fonetiką, gramatiką ir žodyną. Tą kalbą yra nemaža tyręs ir šių eilučių autorius.

Iš šios kalbos, o ne Lenkijoje vartojamos, plūdo į lietuvių kalbą polonizmai ir kitokios svetimybės. Dar ir dėl to ji yra mums įdomi ir verta ištirti.

Lenkų dialektologai šios kalbos neįvardija kaip savo tarmės(taip kartais ją vadina tik neišprusę žmonės, neišskiriant  lietuvių). Tarp jų nėra nieko bendra.

Vilnius – Lietuvos, ne Lenkijos, sostinė. Lenkai Vilniaus niekada savo sostine nėra pripažinę. Vilniaus kraštą Pilsudskis ir jo pasekėjai vadino Litwa Środkowa (Vidurinė Lietuva, ne Vidurinė Lenkija). Jie kūrė dar Rytinę (dabartinės Gudijos teritorijoje) ir Vakarinę (arba Kauno) Lietuvas, bet ne atitinkamas Lenkijas.

Nėra nei mažiausios abejonės, kad lenkų kalba Lietuvoje yra atsineštinė, turinti, kaip minėta, labai daug lietuvių kalbos elementų.

Dabar plačiai besireiškianti, Valdemaro Tamoševskio vadovaujama, Lenkų rinkimo akcija yra traktuotina kaip antilietuviška organizacija, sukurta kenkti Lietuvos valstybei. Ji šmeižia tą valstybę ir lietuvių tautą, skleidžia demagogiškas, nieko bendra su Lietuvos ir Lenkijos valstybių istorija neturinčias mintis, kelia Lietuvoje sąmyšį ir tuo didina lietuvių ir lenkų nesantaiką. Visi, kas šią organizaciją palaiko, kenkia Lietuvai, neišskiriant nė tokių, iš pirmo žvilgsnio atrodančių nekaltų tvirtinimų, kaip istoriko Alfredo Bumblausko skleidžiama nuomonė, esą dr. Jonas Basanavičius tautinio atgimimo laikais yra padaręs mums žalą, nukreipdamas atgimimą tautine, o ne tokia linkme, kokios norėjo lenkai.

Be lenkiškai kalbančių lietuvių, yra ir tokių, kurie kalba gudiškai (baltarusiškai). Jų, kaip ir lenkiškai kalbančiųjų, labai daug. Pati gudų kalba rytų slavų kilmės. Su rytų slavais lietuviai praeityje turėjo glaudžius santykius. Šių slavų kilmės buvo ir senojoje Lietuvos valstybėje vartota raštinių (kanceliarinė) kalba, sukurta Lietuvos valstybės piliečių savosios valstybės reikalui ir vartota tol, kol ji tai valstybei buvo reikalinga. Tas raštinių kalbos šnekamasis variantas buvo  ano meto gyvoji rytų slavų kalba, iš kurios ilgainiui išsivystė dabartinė gudų (baltarusių) kalba.

Mažojoje arba Prūsų Lietuvoje buvo vokiškai kalbančių lietuvių. Praeityje jie sudarė didelę vietinių gyventojų daugumą. Esama kažkiek jų ir dabar Vokietijoje bei kitose vokiečių kalbą vartojančiose šalyse.

Dėl XVIII amžiaus pabaigoje pradėtos vykdyti prievartinės germanizacijos, lietuvių kalbos ir apskritai lietuvių persekiojimo atsirado tarp mažlietuvių tautybės pakaitalas šišioniškis, atitinkantis Rytų Lietuvos tuteišį.

JAV gyvena daug angliškai kalbančių lietuvių. Esama jų ir Anglijoj, taip pat kitose anglakalbėse valstybėse.

Romaniškomis kalbomis kalbančių lietuvių yra Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje (nedaug) ir Pietų Amerikos šalyje, daugiausia Argentinoje (ispanų) ir Brazilijoje (portugalų). Tą patį reikia pasakyti ir apie kitas šalis, kuriose yra daugiau ar mažiau tų šalių kalbomis šnekančių lietuvių, tarp jų ir labai žymių žmonių, garsių mokslininkų. Minėtinas semiotikas mokslo kūrėjas Algirdas Julius Greimas, su kuriuo šių eilučių autoriui teko daug bendrauti. Paryžiuje A. J. Greimas paprastai kalbėdavo prancūziškai, o parvažiavęs į Lietuvą tuoj pat tapdavo šimtaprocentiniu lietuviu.
Rusijoje liko nemaža rusų kalbą vartojančių lietuvių, Latvijoje – kažkiek kalbančių latviškai, Estijoje – estiškai (nedaug).

Priešingą reiškinį – lietuviškai kalbančių nelietuvių – nėra daug. Lietuvoje tokių pasitaiko rusų, vokiečių, latvių, karaimų, totorių ir kitų tautų atsikėlėlių į Lietuvą.
Viso to, kas pasakyta, negalima neatsižvelgti, tiriant lietuvių ir kitų tautų istoriją.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra