Leidinį 20 / 20 pasitinkant, arba „Kaip pažiūrėsi…“

Autorius: Data: 2020-12-11 , 09:04 Spausdinti

Leidinį 20 / 20 pasitinkant, arba „Kaip pažiūrėsi…“

Leidinio viršelis

“Dirvos” korespondentė Živilė Gurauskienė, JAV, Čikaga, www.voruta.lt

Liko labai nedaug – savaitė iki leidinio 20 / 20, kurio autoriai – poetas, žurnalistas Arūnas Šatkus, poetė Sandra Avižienytė ir Čikagoje gyvenanti fotografė, menotyrininkė Nijolė Shuberg, ­sutiktuvių. Į virtualiai organizuojamą renginį Pasaulio lietuvių centre (PLC), Lietuvių dailės muziejaus galerijoje „Siela“, autoriai kviečia š. m. gruodžio 12 d., šeštadienį, 8 val. v. Arūnui Šatkui tai – antroji poezijos knyga, Sandrai Avižienytei – septintoji.

Vakaro metu bus galima grožėtis 20-čia fotomenininkės N. Shuberg darbų. Tie darbai  iliustravo A. Šatkaus eilėraščius ir sugulė antroje leidinio dalyje – S. Avižienytės 20-ties eilėraščių,  skirtų sielos apmąstymams, pusėje. Taigi leidinyje pasitelkus vaizdinę priemonę – meninę fotografiją, tapusią prasminiu kūrinio komponentu, subtiliai skaitytojo jausmus užgaunantys tapybiški vaizdai, atskleidžiantys savitus teksto rakursus, realizavo kūrybinį autorių sumanymą. Teksto ir vaizdo sintezės raiškos savitumas leidinyje atskleidė emocinę autorių patirtį, įprasmino vizualinę kalbą, atskleidusią dvasines kūrėjų vizijas.

 

Prieš renginį kalbamės su knygos 20 / 20 autoriais.

Leidinio viršelis

 

Į klausimus atsako Arūnas Šatkus.

– Arūnai – 20 / 20 – neįprastas pavadinimas?

– „Kaip pažiūrėsi…“, – pasakytų Sandra Avižienytė. 20 / 20 gimė kaip noras ir idėja 2020-aisiais išleisti bendrą, nedidelį dviejų autorių pažinties vienas su kito kūryba įprasminimo leidinį. 40 eilėraščių: 20 eilėraščių mano, 20 – kitos autorės. Ji neskaitė mano 20-ties eilėraščių, aš – jos. Toks susitarimas.

Vėliau, visai netikėtai susitikus su Nijole fotosesijos metu, kilo mintis pakalbinti ją, kad prisidėtų prie šios 20 / 20 idėjos realizavimo – iliustruotų knygą 20-čia savo darbų.

O tada mus užklupo karantinas. Visi 2020-ieji buvo neįprasti, tad dėl to ir leidinio pavadinimas –20 / 20.

 

Arūnas Šatkus. Valdo Aušros nuotr.

Skaičius 20, manau, yra magiškas. Dažnai sakome: „Palauk minutę“, o laukiame 20. Sakome artimiesiems: „Būsiu po 5 minučių“, o grįžtame po 20. Štai, pajuokavau, o nuotaika gera bus mažiausiai 20 minučių.

 

– Kodėl Sandra Avižienytė?

– O kodėl ne? O jei atvirai – ji kalba netipiškai, daro pauzes ten, kur kitas nedarytų, mintį išlukštena į prasmę. Galima juk parašyti eiles, kurias perskaitei ir pamiršai – nėra to kažko, kas „užkabintų“, kai tas žodžio pulsavimas neapčiuopiamas, bet jaučiamas.

Sandra įdomias eiles rašo, ten visad gali kažką netikėto sau atrasti. Paskui skaitysi po metų, kitų, ir pamatysi, kad vėl įtaiga kažkokia mistiška, ko nepastebėjai anksčiau. Gal todėl pagal jos eiles ir sukurtos dainos skamba ne primityviai – jos eilių kontekstas turi savo svorį melodijos kompozicijoje.

Be to ji yra taip pat ir idėjų, kurias kitam kartais sunku suprasti, generatorius. Tad kartais pasiginčyti tenka. Čia tokia gudrybė, kad viską iš(si)aiškintum. Bet svarbiausia – niekad niekam nebus nuobodu.

 

– Kaip gimsta eilės?

– Specialiai jų neieškau. Dažniausiai ateina tada, kada nelauki arba kai kažkokios aplinkybės, emocijos į tave skverbiasi. Tuomet ir atsiranda atsakymai, abejonės, samprotavimai, suvokimai, ir prie tavęs „prisikabina“ žodžių srautas ir nepaleidžia, kol neužrašai. Štai taip ir atsiranda eilėraštyje prasmė, vaizdas, rimas.

Eilės – ne tik jausmas, bet ir protas. Nes melodingumas, aliteracija ar stilistinės žodžio ypatybės, tokios, kaip vaizdingumas, jausmingumas, iškilmingumas, metaforos ar simboliai, neatsiranda iš nieko, tai, tam tikra prasme, priklauso ir nuo autoriaus erudicijos. Man atrodo, kad geras eiles parašo žmonės, kurie patys yra įdomūs – jie skaito, nuolat domisi, ieško ir bando suprasti save, kitus, aplinkinį pasaulį.

Fotografija ir eilės – pastebima tendencija tavo knygose. Kaip žiūri į sumanymą šįkart pasitelkti Nijolės Shuberg darbus?

– Kalbant konkrečiai apie vaizdų kalbą, šiuo atveju apie fotografiją, negalime atsiriboti nuo vieno dažnai pamirštamo elemento – žmogiškojo faktoriaus. Todėl dažnai objektas, įvykis, akimirka – tik fotografo, kaip individo, momentinis, per sekundės dalį įvykęs atpažinimo rezultatas, kuriame kūrėjas turi savo žiūros tašką, ir, dažnai, iš anksto žino, ką nori pasakyti viena ar kita fotografija.

Suvokimo intensyvumui įtvirtinti fotografas kartais pasitelkia žodžius, kad būtų suprantamiau, kas bandoma įprasminti vaizdais. Tad, man atrodo, kad kartais kalbėjimas vaizdais yra individuali raiškos forma, atspindinti autentišką asmenybės ryšį su pasauliu. Kadangi aš pats taip pat fotografuoju, man svarbu objektyve užfiksuoti ir liūdną rudeninį lapą, ir rasotą gėlės žiedą ryte, ir žmogų, jo panteistinį ryšį su gamta. Ir tai nėra atsitiktinumas, kai vienoje erdvėje susitinka fotografija ir tekstas –  taip jie tampa kitaip suvokiami, jų terpė labiau pulsuoja gyvybe ir atvirumu.

 

Mes taip ir neišmokom būt kiti,

Skubėdami kasdien daugiau sugriebti.

Brangiausius žmones barstom pakely,

Bandydami kaskart daugiau atriekti.

Sijojame maldas lyg miltus prieklėty,

Nors rėtis jau seniai praradęs formą.

Ir pripažįstame tik tuos, kurie savi –

Tokiais patapę pagal savą normą.

Kiti subyra užmarštin, o joj

Tokių nevykėlių laukai bekraščiai.

Visi ne goduly ir ne valdžioj,

Nevykusio gyvenimo beraščiai.

Mes taip ir neišmokom būt kiti,

O gal kitais ir nenorėjom būti,

Juk kaip dažnai išliekame šventi

Pasiuntę artimą į tikrą žūtį.

Pasaulis margas. Stulbina spalvom.

Raibais keliais į ateitį vingiuoja

Vieni su savo vyžom apgraibom,

Kiti ant savo asilų atjoja.

 

[…]

 

(Arūnas Šatkus, Neišmoktos pamokos, 2020)

 

Nijolė Shuberg.

 

Pasak Nijolės, fotografija jai yra daugiau nei pragyvenimo šaltinis ar hobis, tai – galimybė užfiksuoti žmogaus subtilumo ir buvimo čia ir dabar jausmą̨. Pasakodama ji išskiria tris terpes:

ŽMOGAUS PORTRETAI: fotografuodama išmokau ne tik žiūrėti, išmokau ir matyti. Trapiausia ir tikriausia akimirka yra ta, kai pavyksta pagauti žmonių̨ mintis, kol jos yra giliai viduje. Užfiksuotos nepaveiktos akimirkos daug ką̨ sako, kviečia susimąstyti apie savo gyvenimą̨, trumpam pabėgti nuo alinančios rutinos.

LIETUVOS KAIMAS: aplankius senąsias lietuvių sodybas bandau fiksuoti tai, kas palaipsniui nyksta. Kaimo šurmulys jau seniai nutilę̨s. Stengiuosi pastebėti praeities atspindžius, pajausti būties trapumą̨, tai, kas kažkada buvo ir ko nebėra dabar.

MEDŽIAI NUOTRAUKOSE: nuo vaikystės turėjau labai glaudų ryšį̨ su mišku. Mano požiūris kardinaliai pasikeitė perskaičius knygą „Paslaptingas medžių̨ gyvenimas“, kurioje rašytojas Peter Wohlleben aprašė, kaip medžiai jaučiasi ir bendrauja, o aš̌ aptikau  begalę sutapimų su žmonių̨ gyvenimais. Man patinka stebėti mišką, ieškoti įdomių̨ medžių̨ formų̨, skaityti jų žievės raštus. Fotografijos pagalba galiu nutiesti tiltą tarp žmogaus emocinės būsenos ir gamtos vaizdų. Buvimas gamtoje žmogų̨ nejučiomis priverčia skverbtis į minčių̨ gilumą.

 – Fotografija tavo akimis: ko ieškai ir kokį vaidmenį̨ atlieka tavo vaizduotė?

 – Fotografijos pagalba aš galiu įamžinti savo vidines emocijas per daiktus, medžius ar žmones. Man patinka stebėti. Kartais jaučiuosi kaip skaitytuvas arba, kaip aš pati save vadinu, „žmogaus prigimties stebėtojas“. Kurdama nuotraukas stengiuosi parodyti vienatvės ir bendrumo galias. Neapsakomai gražu matyti žmones, kurie jaučia pilnatvę būdami tiesiog su savimi. Stebėdami paukščių̨ pulką̨ arba nuėję̨ į mišką̨ galite pajausti didelę bendrystės jėgą, tačiau žiūrint į vieną medį ar paukštį̨ apima liūdesys. Tai bandžiau perteikti savo fotografijose.

 

– Ką̨ tau suteikė fotografija?

– Fotografija mane subrandino. Suteikė galimybę atsirasti tose vietose, kur įprastai nebūčiau, ir susipažinti su žmonėmis, kurių niekada nebūčiau sutikusi. Sutikti žmonės ir apkeliautos vietos paskatino pažvelgti plačiau į pasaulį, suvokti, kaip galėtum matyti tą patį vaizdą̨ iš kitos pusės.

 

Sandra Avižienytė.

– Kaip ryžaisi šiam žingsniui?

– Nemeluosiu,  buvo sunku. Taip imti ir paimti 20. Ir padėti, įdėti, paguldyti, išleisti. Be priežasties. Be begalinio poreikio. Buvo sunku pripažinti sau pačiai, kad kažkas kitas išgirdo. Ar mato kažką, ko jau nė pati aš nepajėgiu matyti. Kad kažkas bus kitaip. Paprasčiau. Kaip ir visi 2020-ieji.

Net ir poezijoje, cikluose ar rinkiniuose man reikalinga priežastis, rutuliojimasis, virsmas. Rūpi, kas toliau. Visada į knygas žiūriu atsargiai – ne tik kaip į naują gyvybinę energiją, tačiau ir kaip į galimybę pasinerti į mums dar nežinomus pasaulius.

Fotografija niekada man neimponavo, kaip kad ir niekada neieškojau ir neieškau savo žodžių atitikmens joje. Neieškau kitų fotografijose ir įkvėpimo.

Būna, jog užplūsta sentimentali nuotaika, nostalgija, tačiau būna ir taip, jog nepažįstamo žmogaus akies prizmės užfiksuotoje akimirkos idėjos perspektyvoje pasiskandinu ilgam viename jausme. Kažką (į)žvelgia mano siela, turbūt, galvoju. Deja, NE. Tai – akimirkos džiaugsmas? Susitikimas su kito žmogaus esybės ekspresijomis.

Knygos dizainerė Evelina Garliauskienė būtent čia man ir pa(d)ĖJO labiausiai: gražiausius Nijolės Shuberg fotografijų fragmentus anapus objektyvo pateikė subtiliau.

 

20 / 20 – kokie tie – 20 eilėraščių?

Tai – septintasis tavo eilėraščių rinkinys. Kas neramina? Kuo jis kitoks?

­                             – Dabar jau viskas ramu, nes „peržegnota“ ir (iš)leista gyventi tarp(e) mūsų. Arūno įžvalgos gilios. Jis rašo ramiau nei aš. Man akis rėžė ne tik oranžinis turinys, bet ir tai, kad ši knyga neturi pabaigos. Susitinka du 20 / 20 ir – vėl iš pradžios, atrodo. Ir kai skaitai (o knyga sudaryta taip, kad ją ne tik skaitytum, bet dar ir į(skaitytum) ir perskaitytum) keletą kartų: atskirus autorių kūrinius kaip vieną bendrą (iš kiekvieno galo dar kitaip), nesąmoningai norisi vartyti ir ieškoti jau akimi kliudytų fotografijų ar jų detalių. „Kažkur matyta“, – kirba galvoje, ir prisimeni, kad matyta čia, kitoje pusėje. Priklauso, ko ieškoma ir kaip į viską pažiūrėsi. Už(si)ĖMIMO su knyga tikrai daug. Ir namuose, ir svečiuose.

Šis leidinys tuo ir yra kitoks: jam nereikalinga speciali erdvė – jį skaityti, vartyti ir su(si)mąstyti – pasinerti į save gali bet kur. Netgi nenorėjimas paimti leidinio į rankas ar poreikio nebuvimas jį permesti akimis gavus vien virtualų pavidalą – yra reakcija į reiškinį, į vyksmą, į kažko naujo atsiradimą. Puoselėjama tik tiek, kiek kam kas brangu.

 

– Kuri Nijolės Shuberg fotografija tau labiausiai patinka?

– Tai – medis žiemą. Apsnigtas. Laukiantis. Augantis nuošaliai, netoli kelio, vedančio namo. Kvepia stebuklais. Nuotrauką pavadinau „Melsvi vakarai“.

tyliai merkiasi melsvi vakarai –

tviska akys ant mano krūtinės:

prisiglaudus klausaisi nakties –

snaigės šoka tyloj sidabrinėj.

mums garuoja karšta arbata –

susimaišo su medaus aromatu –

tavo lūpose surandu aš save,

ir pasaulis tampa nematomu.

pasilikim prie ugnies pasišilt –

židiny spragsi viltys auksinės

stebuklingoj tyloj mes abu

palydėsim dienas paskutines.

[…]

(S. Avižienytė, Kalėdos, 2020)

Pasak autorės, šis eilėraštis ypatingas savo „gimimo istorija“. Taigi – Rimantas Pažemeckas, parašęs nemažą pluoštą muzikos, metė iššūkį Sandrai Avižienytei – parašyti  eilėraštį apie Kalėdas, kuriame nebūtų žodžio„ Kalėdos“. Ir ne bet kokį, o tokį, kuris nupieštų jaukų peizažą – tokį, kad iš tikrųjų norėtum už(si)kurti tą laužą tirpstant laikui žvakių liepsnoje, spragsint tyloj viltims auksinėms… ir kad viską dar galima būtų sudėti į dainą, tačiau dainą pavadinti „Melsvi vakarai“, kad niekas neįtartų, jog tai – kalėdinė daina, nors jos pasiklausius kvepia Kalėdomis. Kaip ir ta garuojanti ir kvepianti medumi arbata. Kai už lango prisnigta iki kaklo. Arba kai palmės dengia akis, ir norisi tik šaltos „Margaritos“. Tai – taip pat Kalėdos. Visgi 20 / 20. Ar kaip čia dabar pažiūrėti?

20 / 20 skraidinasi save per Atlantą tiek materialiai apčiuopiamu, tiek virtualiai apžvelgiamu pavidalu. Vienaip ar kitaip – Arūno Šatkaus žodžiams Rimanto Pažemecko parašytas kūrinys „Per naktį lijo žvaigždėmis“ pabirs natomis prieš Sandros Avižienytės „Melsvus vakarus”. Stebuklingo vakaro kulminacija skambės Nijolės Shuberg nuotraukų apsuptyje, turtinant susirinkusiųjų sielas ir širdis. Gyvenama laukimo paslaptimi!

 

Išeivija Kultūra Lietuva - JAV Naujienos Pasaulis , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra