Kunigas Alfonsas Petrulis, Lietuvos nacionalinis muziejus

Algirdas BALTUŠKONIS, Vilnius, www.voruta.lt

Kun. Alfonsas Petrulis visiems gerai žinomas kaip Lietuvos Tarybos narys, kuris 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais garsiais šviesuoliais lietuviais pasirašė Valstybės atkūrimo aktą. Jo pavardę per istorijos pamokas yra girdėjęs kiekvienas mokinys. Jis ypatingai prisimenamas tuomet, kai artėja Vasario 16-osios minėjimai mokyklose ar gimnazijose. Žinoma, vasario mėnesį šio iškilaus lietuvio vardą vėl iš naujo išgirsta net ir tie, kurie jau seniai baigę mokslus ar istorijos studijas.

Labiau gilinęsi žmonės į Alfonso Petrulio biografiją pastebės, jog jis garsėjo savo lietuviškumu, nes kur tik kunigavo, ten steigė lietuviškas mokyklas ir draugijas, talkino leidžiant įvairią lietuvišką spaudą, gynė tikinčių lietuvių teises Bažnyčioje. Net ne vien lietuvių, bet ir gudų-baltarusių teises, kurios buvo pamenamos tuometinių kai kurių priešiškai nusiteikusių lenkakalbių.

Kunigo Alfonso Petrulio visuomeninė veikla ir gyvenimas yra ganėtinai gerai žinomas iki jo staigios mirties 1928 m. birželio 28 d. Deja, jis nėra plačiai aprašytas ar pagarsintas. Tačiau apie jo jaunystę, iki kol tapo dvasininku, iš viso beveik nieko nėra žinoma, tik keli faktai apie gimimo vietą ir laiką ar jo lankytas bei baigtas mokslų vietas. Taigi, koks jaunuolis buvo Alfonsas Petrulis, vėliau tapęs didžiu Lietuvos žmogumi?

Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos gimimo metrikų knygoje[1] yra įrašas Nr. 199 apie Alfonso Konstantino Petrulio gimimą ir jo krikštą. Kaip rašoma senąja rusų kalba, jis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Kateliškių kaime, ūkininkų Juozapo ir Izabelės Jankevičiūtės šeimoje. Jo krikštas įvyko tų pačių metų rugpjūčio 16 d., o krikštatėviais buvo pasirinkti Stanislovas Pauliukevičius ir Malvina Juozapota (Juzefa) Marcinkevič.

Iki 1884 m. Alfonsas Petrulis buvo mokinamas namie, o vėliau, kai jam buvo vienuolika metų, mokslus tęsė Šiaulių gimnazijoje. 1889 m. rugsėjo 11 d. išduotame gimnazijos baigimo pažymėjime[2] rašoma, jog 1884 m. rugpjūčio mėnesį jis buvo priimtas į pirmąją klasę ir mokėsi iki 1889 m. rugsėjo 9 d., kuomet buvo perkeltas į šeštąją klasę. Mokindamasis Šiaulių gimnazijoje jis pasižymėjo puikiu elgesiu (во время нахожденія въ гимназіи былъ отличнаго поведенія) ir ją baigė patenkinamai, t. y. tuometinėje penkiabalėje vertinimo sistemoje – trejetais. Paskutiniaisiais mokslo metais (1888–1889 m.) jaunajam Alfonsui Petruliui teko mokytis rusų, lotynų, graikų ir vokiečių kalbų, literatūros, istorijos, algebros ir geometrijos dalykų.

Baigęs gimnaziją, vietoj šeštos klasės, savo paties prašymu, buvo perkeltas tęsti mokslus į kunigų seminariją, tačiau tik 1891 m. Alfonsas Petrulis padavė prašymą priimti į Telšių (Žemaičių) vyskupijos dvasinę seminariją, esančią Kaune. Būsimasis klierikas per rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius susitvarkė dokumentus ir buvo priimtas studijuoti.

Kaip rašoma 1897 m. spalio 25 d. Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio rašte[3], jaunasis seminaristas, kuriam tuomet buvo devyniolika metų, 1892 m. gruodžio 20 d. Kauno katedroje gavo pirmutinę tonzūrą ir ketvirtuosius mažuosius šventimus (lot. Prima tonsura et IV Minoribus Ordinibus). Tačiau po kelerių metų, 1895 m., jis savo paties noru nusprendė nutraukti mokslus Telšių dvasinėje kunigų seminarijoje. Tuometinio rektoriaus prelato Gasparo Cirtauto rugpjūčio 31 d. pasirašytame pažymėjime[4] rašoma, jog Alfonsas Petrulis išlaikė seminarijos baigiamąjį egzaminą rusų kalba ir per visus ketverius mokslo metus rodė gerus gabumus, pasižymėjo puikiu elgesiu bei buvo geras mokinys.

Nepriėmęs kunigystės šventimų ir būdamas dvidešimt dviejų metų, Alfonsas Petrulis išvyko į Galicijos sostinę Lvovą, tuometinėje Austrijos–Vengrijos imperijoje. Ten jis ėmė mokytis Veterinarijos institute ir laisvu nuo studijų metu bei per šventes dirbo Sokolnikuose (7 km nuo Lvovo), kur, remiantis kunigo Konstantino Filipo Romano Piešliako (lenk. Konstanty-Filip-Roman Pieślak) 1897 m. birželio 3 d. parašytu liudijimu[5], Alfonsas Petrulis „elgėsi pavyzdingai, tauriai, moraliai, su uolumu vykdė mūsų Katalikų Šv. Tikėjimo praktikas, dažnai priimdavo Šv. Sakramentus – per visą savo buvimą Galicijoje nepasirinko jokios draudžiamos bei kenksmingos visuomenės ir žydų kompanijos, nedalyvavo politinėse ir demonstracinėse veiklose“[6].

Nebaigęs mokslų Lvove, 1897 m. Alfonsas Petrulis sugrįžo į Lietuvą, kadangi nusprendė stoti į Vilniaus dvasinę kunigų seminariją pabaigti studijas ir gauti kunigystės šventimus. Taip jis gegužės 17 d. savo prašyme[7] seminarijos rektoriui rašė: „<…> Aš išėjau iš Seminarijos, išvykau į užsienį, kur Lvovo mieste įstojau į Austrijos Imperatoriškąjį–Karališkąjį Veterinarijos Institutą. <…> Aš nesijaučiau dvasiškai ramus ir kažkoks vidinis balsas mane vertė sugrįžti į Seminariją. Laikydamas šį vidinį balsą kaip pašaukimo ženklą, aš trokštu sugrįžti į Seminariją <…>.“[8] Šis jo noras buvo įvykdytas, tačiau prieš tai Alfonsui Petruliui teko gauti rekomendacijas ir charakteristiką apie savo asmenį, ką jis ir padarė.

Be Žemaičių vyskupijos seminarijos rektoriaus rekomendacijos, kurios Alfonsas Petrulis prašė 1897 m. gegužės 28 d. siųstame laiške[9], birželio 4 d. buvo gautas liudijimas[10] iš Panevėžio apskrities pirmininko, jog jis 1894 m. buvo prisistatęs dėl privalomojo karinio šaukimo, taip pat birželio 25 d. Kauno apygardos teismo liudijime[11] rašoma, jog nėra matyti, kad Alfonsas Petrulis būtų buvęs įtariamuoju arba teisiamas dėl kokio nors nusikaltimo ar pažeidimo (не видно, чтобы онъ, Петрулисъ, состоялъ подъ слѣдствіемъ или судомъ). Taip pat ir rugpjūčio 25 d. dviem raštais – iš Kauno vicegubernatoriaus[12] ir Vidaus reikalų ministerijos[13] – patvirtinta, jog stojantysis į Vilniaus kunigų seminariją nebuvo patrauktas jokion baudžiamojon atsakomybėn.

Jau kitąmet, po sėkmingo sugrįžimo į Vilniaus dvasinę kunigų seminariją, 1898 m. Alfonsas Petrulis buvo išsiųstas studijuoti į to meto prestižinę aukštąją mokyklą – Petrapilio (Peterburgo) dvasinę akademiją, kuri ruošė gabius jaunuolius kunigystei ir darbui visuomenėje. Visgi neilgai tepabuvęs anuometinėje Rusijos imperijos sostinėje, jis sugrįžo į Vilnių, greičiausiai dėl pašlijusios sveikatos, kadangi Vilniaus vyskupo Stepono Zvierovičiaus 1899 m. vasario 9 d. laiške[14] Vilniaus kunigų seminarijos vadovybei rašoma, jog Alfonsui Petruliui buvo parūpinti bilietai į Kateliškius ir Plungę sveikatai taisyti, o kitą dieną pasirodė to paties vyskupo raštas[15] apie Alfonso Petrulio atleidimą iš seminarijos jo paties prašymu dėl ligos.

Tačiau tai nesutrukdė uoliam jaunuoliui siekti savo gyvenimo tikslo ir pašaukimo, nes neilgai trukus po išvykimo gydytis, 1899 m. kovo 18 d. Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis savo laiške[16] teigė, kad iš savo pusės nemato jokių kliūčių Alfonso Petrulio kunigystei, o balandžio 10 d. Vilniaus vyskupo Stepono Zvierovičiaus pranešime[17] Vilniaus kunigų seminarijai rašoma, kad yra duotas leidimas Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje aukoti iškilmingas pirmąsias šv. Mišias naujai įšventintajam kunigui Alfonsui Petruliui, kuriam tuo metu tebuvo dvidešimt penkeri metai.

Ne vienerius metus siekęs, keliskart abejojęs savo pašaukimu ir klajojęs savo pasirinkimų keliais, galiausiai Alfonsas Petrulis įgyvendino savo troškimą ir tapo kunigu – puikiu kunigu bei rūpestingu ir atsidavusiu visuomenės veikėju. Nors ir paviršutiniškai žvelgiant, jo mokslų rezultatai gimnazijoje nebuvo puikūs, tačiau kaip asmuo pasižymėjo puikiu ir pavyzdingu elgesiu. Ir vėliau, seminarijoje Kaune, jis išliko toks pats ramus, stropus ir pavyzdingas. Tokį savo nepriekaištingą elgesį ir dvasingumą išlaikė net ir tada, kai nutraukęs mokslus seminarijoje gyveno ir studijavo Lvove. Nerūpėjo jam prastos kompanijos ar įvairios veiklos, kurios tik galėjo sukelti sumaištį jo ar kitų gyvenimuose, turbūt todėl jis ir nepakliuvo į anuometinės pasaulietinės valdžios nemalonę, nebuvo teisiamas ar persekiojimas dėl įstatymų laužymo, kurie tuo metu iš tiesų buvo griežti. Be to, Alfonsas Petrulis savo apsisprendimu grįžti į Vilniaus kunigų seminariją kitiems puikiai parodė, kaip reikia išties klausyti savo vidinio balso ir atsiliepti į tai, kam esi šaukiamas, o tai dar kartą parodo, koks jis buvo atkaklus ir uolus žmogus, siekęs savo laimės, kuri vėliau pasitarnavo kitų gerovei. Todėl galima drąsiai sakyti, jog jis yra puikus pavyzdys kiekvienam jaunam žmogui, kuris abejoja ar kuriuo yra abejojama dėl įvairių gyvenimo pasirinkimų. Jaunasis Alfonsas Petrulis tapo žmogumi, kurio vardą dabar su pagarba mini daugelis lietuvių.

* * *

Mažasis Alfonsas Petrulis Šiaulių gimnazijoje, LMAVB RS, f. 342, b. 8383, l. 10.