www.voruta.lt

Voruta.lt autorius, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus, dažnai rašantis meno ir kultūros temomis, 2026 m. vasario 13 d. Latvijoje, Jekabpilio krašto muziejuje (Jēkabpils Vēstures muzejs), atidarė savo naujausią tapybos parodą.

Paroda vadinasi „Laisvė ir atsitiktinumas: regimybės ribos“. Ją galima apžiūrėti iki 2026 m. kovo 29 d. adresu Rīgas iela 216B, Jēkabpils, LV-5202. Parodos kuratorius – prof. dr. Rimantas Plungė.

Apie parodos idėją ir tai, ką joje gali pamatyti žiūrovai, kviečiame skaityti pokalbį su profesoriumi.

Voruta: Kaip susiklostė, kad savo parodas jau ne pirmą kartą rengiate Latvijoje, ir kaip nutiko, kad naujausia tapybos paroda eksponuojama Jekabpilio krašto muziejuje?

Remigijus Venckus: Taip jau susiklostė, kad Latvijoje antrą kartą rengiu savo parodą Jekabpilyje. Taip pat esu rengęs ir Rėzeknėje. Situacija labai natūrali: Latvija yra visai šalia, todėl patogu nuvykti. Ilgainiui taip pat užsimezgė gražus bendradarbiavimas. Pažįstu Latvijoje reziduojančius menininkus ir menotyrininkus. Malonu su jais bendradarbiauti.

Dar iki pandemijos automobiliu važiavau iš Daugpilio į Rygą. Užsukęs į Jekabpilio miestą nutariau pasivaikščioti ir netikėtai aptikau nuostabią pilį bei muziejų. Atidžiai viską apžiūrėjau, ir man susidarė įspūdis, kad tai labai graži vieta, skirta meno demonstravimui. Pagalvojau, kad būtų įdomu čia surengti autorinę parodą. Galiausiai taip ir nutiko: po pusmečio parašiau muziejaus vadovei laišką ir pasiūliau bendradarbiauti. Ji beveik iš karto sutiko, tačiau pirmiausia pasiūlė sukurti ką nors, skirtą Lietuvos nepriklausomybės dienai — Vasario 16-ajai. Aš pateikiau savo pasiūlymą, ir mes labai greitai sutarėme dėl detalių. Praėjus dar porai metų po pirmosios įvykusios parodos vėl susisiekėme, susirašėme ir gana greitai sutarėme, kad šį kartą atvešiu ir eksponuosiu savo tapybos kūrinius. Taigi naujausioje parodoje galima išvysti 2023–2026 m. mano nutapytus paveikslus.

V: Kaip nutiko, kad abi jūsų parodos Jekabpilio krašto muziejuje buvo kuriamos ir atidarytos būtent Vasario 16-ąją, ir ką jums pačiam reiškia pirmoji, 2023-iaisiais m. surengta paroda – „Mano meilė, mano namai“?

R.V.: Dėl pirmosios parodos organizavimo labai greitai susitarėme, kad ji turi vykti būtent Vasario 16-ąją. Kolegos iš Latvijos paprašė manęs sukurti kūrinių ciklą, kuris bylotų apie Lietuvą, atskleistų jos specifiką ir, galbūt, mano asmeninį santykį su Tėvyne. Tą kartą sukūriau fotografijų seriją.

Šiai serijai panaudojau daug archyvinių nuotraukų, kurtų per visą mano gyvenimą, taip pat ir savo šeimos albumo fotografijas. Bandžiau vizualiai papasakoti, kas man yra Tėvynė ir kaip aš ją suprantu. Greitai suvokiau, kad mano Lietuva yra mano santykis su artimaisiais — gimine, šeimos nariais, draugais, kartu praleistomis akimirkomis. Tai yra aplinka, kurioje gyvenau ir gyvenu, kuri mane formavo ir kurioje aš vis dar kuriu.

Todėl ši paroda iš esmės yra dokumentinė: ji sujungia skirtingais mano gyvenimo laikotarpiais darytas nuotraukas ir kuria dialogą su šeimos albumais bei šeimos narių atvaizdais. Fotografijos apima skirtingus dešimtmečius, siekia praėjusį šimtmetį ar net dar senesnius laikus.

Kita vertus šioje parodoje aš tyrinėju savo paties atmintį, keliu klausimą apie tai kas man yra Tėvynė, kaip aš elgčiausi, jeigu jos netekčiau, ir kodėl ji man svarbi. Ši tema tapo ypač aktuali, nes tuo metu prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą netikėtai iškėlė laisvės ir nepriklausomybės trapumą į pirmą planą — tarsi pagavo mane apstulbusį nuo įvykių ir praktiškai dar negalintį suvokti kas vyksta.

Anuomet parodos koncepciją plėtojau taip:  dokumentika – tai ne tik faktų įrodymas, bet ir priminimas apie tai, kad nuo savęs nepabėgsi. Tikriausiai nėra menininko, kuris net režisuodamas situaciją fotoaparato spragtelėjimui, nefiksuotų natūraliai kintančios ir nutinkančios aplinkos. Toks esu ir aš. Iki 2013-ų metų sukūriau nemažai dokumentinių nuotraukų. Deja, jos buvo rodomos retai, arba tik kartais tapdavo eksperimentinių montažo kūrinių elementais. Nors sukūrimo metu kai kurios nuotraukos man atrodė nė kiek neįdomios, tačiau aš jų nesiryžau sunaikinti. Kaupiau, saugojau tiek skaitmeninėje laikmenoje, tiek juostoje, tiek spausdintiniame variante įamžintas akimirkas.

Šiandien, vartydamas anksčiau sukurtus atvaizdus, aš suvokiu, kad man pačiam yra akivaizdu, jog laikas dokumentinį kadrą paverčia ypatingu praeities liudytoju, kuris lemia nostalgijos ir ilgesio jausmų paaštrėjimą. Net jei nuotraukoje užfiksuotas „kitas“, nepažįstamas praeivis, vis tik jis tampa pasakojimo ašimi ne apie kažką, o apie mane autorių ir žiūrovą. Taip aš per fotografiją susigrąžinu ne tik praeitį, bet ir save patį.

Fotografijų ciklas „Mano meilė – mano namai“ – tai lyg mano paties sugrįžimas į nuosavą praeitį. Kūrinių ciklą lėmė noras apmąstyti gana abstraktų reiškinį  – Tėvynę. Ilgai mąsčiau, ką galėčiau papasakoti apie Lietuvą, o tiksliau apie savo Lietuvą? Kokia ji? Kuo ji yra išskirtinė?

Tik drąsiai galvodamas apie ją ir susikoncentruodamas į savo jausmus ir prisiminimus suvokiu, kad mano Tėvynė nėra nei valstybės herbas, nei vėliava. Mano Lietuva yra tik tas nedidelis žemės lopinėlis, kurį liečia basos kojos drėgną rugpjūčio pabaigos rytą. Mano Tėvynė yra mano Mamos šypsena ir bučinys į žandą atsisveikinant. Mano Tėvynė yra mano Močiutės rankomis surinktos braškės iš jos sodo; šuo, kuris laksto kieme ir kiekvieną kartą nevaldomai džiūgauja išvydęs šeimininką. Tad aš ir kviečiu susitikti su dokumentiniais kadrais, kurie, pirmiausiai, labai daug pasakoja man pačiam apie mane; antra, jie pasakoja apie Tėvynę, kurią aš labai myliu. Aš dalinuosi su jumis ilgesio jausmu apie savo Lietuvą, kuri niekada jau nebebus tokia kokia buvo vakar, bet bus kitokia rytoj…

Šiandien, kai skaitau prieš trejus metus rašytus savo žodžius suvokiu, kad juose yra užkoduotas Laisvės trapumas ir nykstantis laikas. Tai lyg ir atsisveikinimas su praeities savo laiku ir viltis, kad tas manosios Tėvynės laikas dar galės tęstis ateityje, kai net manęs jau nebebus.

Tikiu, kad 2023-iaisias metais surengta mano paroda kalba apie tą patį aktualumą, kuris nesvetimas ir latviams. Juk nepriklausomybę atgavome panašiu metu, panašiai įtvirtinome savo europinę tapatybę ir kūrėme santykį su Europos Sąjunga. Turime panašią patirtį, todėl gerai suvokiame, kokia trapi yra laisvė, nepriklausomybė ir net pats mūsų išlikimas gyvenant agresoriaus pašonėje. Šiandien kaip niekad svarbu kurti tokio tipo parodas ir kalbėti apie tapatumą ir laisvę, kiek įmanoma labiau gaivinti atmintį, net jei ji ir yra labai asmeninė ir intymi.

V.: Ar naujausia, šiais metais atidaryta paroda Latvijoje skiriasi nuo parodos, surengtos prieš tris metus? Ir ar šias abi parodas vis tik vienija tas pats atminties analizės, savęs pažinimo, o taip pat ir nepriklausomybės diskursas?

R. V.: Taip, dabartinė paroda iš esmės skiriasi nuo tos, kurią rengiau 2023 metais. Jau anuomet pradėjau intensyviau dirbti tapybos srityje ir sąmoningai labiau atsitraukiau nuo fotografijos. Tai natūralus posūkis: skiriasi ne tik medija, bet ir vizualinio pasakojimo logika, todėl neišvengiamai kinta ir kūrybinė strategija.

Fotografijoje dažniau pasitelkdavau eksperimentus, artimus grafikai: santūrią, minimalią spalvų skalę, formos elementų akcentavimą ir struktūruotą kompozicinį sprendimą. Tapyboje, priešingai, prioritetą teikiu pačiai spalvai — jos deriniams, netikėtiems tarpusavio santykiams ir kompozicijos dinamikai. Mano tapybos kompozicijos nėra vienalytės ar lengvai nuspėjamos: nuosekliai ieškau dar nepatirtų spalvinių plotų sąveikų, o kartu sąmoningai įvedu grafikai artimus ženklus, primenančius vaikišką, spontanišką ir iš anksto neplanuotą piešinį.

Šis kūrybinis procesas gali būti suvokiamas kaip žaidimas ir kaip Natūralus atsitiktinumo priėmimas, tačiau kartu — kaip kryptingas meno ribų tikrinimas. Būtent tokia tapyba labiausiai siejasi su tuo, ką įvardyčiau laisve ir nepriklausomybe: neprisirišti prie siužeto, nesusisaistyti su viena spalvine gama, nebandyti savęs apibrėžti per konkrečią tapybos mokyklą ar tradiciją. Tokią laikyseną suvokiu kaip savo kūrybinę nuostatą ir misiją: per tapybą plėtoti laisvės ir nepriklausomybės idėjas, skatinti savęs pažinimą ir savianalizę, o kartu kurti sąmoningai neįprastą, kartais provokuojantį dialogą su žiūrovu.

V.: Ar gerai suprantu, Jūs net tapyboje esate linkęs provokuoti? Atrodo, jog pats nepaklūstate taisyklėms, o kartu kviečiate joms nepaklūsti ir savojo meno gerbėjams?

R. V.: Jūs teisi, kaip pirštu į akį… Žinote, tikriausiai jūs kalbate apie mano tapybos bruožą, mano kūrybinę strategiją. Visa tai yra susiję su tuo, kad aš niekada nenorėjau kam nors priklausyti ar būti paklusniu it šunytis. Aš visada sau keldavau klausimą: o ką aš galiu padaryti taip, kad tai būtų tik mano poelgis?

Kai studijavau dalininko specialybę, o vėliau orientavausi ir į menotyrą, visada turėdavau galvoti apie tam tikrus kanonus. Iš manęs buvo reikalaujama juos perprasti, valdyti, per juos mąstyti, analizuoti kitus kūrinius; akademinis darbas reikalavo elgtis pagal nustatytas tvarkas ir taisykles. Tačiau kai kuriais, nuosavos meninės kūrybos atvejais, galiu sau pasakyti priešingai: ogi pasielgsiu taip, kaip dabar noriu aš! Tikriausiai tai ir yra mano laisvės, mano chuliganiško vidinio „aš“ maištas. Kai elgiuosi taip kaip noriu, tuomet gyvenimas tampa ne tik įdomesnis, bet ir labiau pajaustas. Tikrovė sukeistintai žavinga, intriguojančiai nepastovi ir stebinanti tiek, kad dar labiau norisi gyventi.

Vis tik turi pripažinti, kad manasis chuliganiškas genas buvo toleruojamas mano dėstytojų. Kažkur giliai visada žinojau: elgdamasis ne pagal taisykles kažką sužinosiu ir atrasiu tai, ko niekas dar nematė. Aišku, galbūt būsiu mažiau suprastas, galbūt ne visada adekvačiai įvertinamas — arba net visai neįvertinamas. Tikriausiai tokia yra kaina, kai renkiesi kurti taip, kaip nori, kai pasaulį konstruoji tokį, kokį jauti. O jausmas juk dažnai nepasiduoda nusistovėjusiems modeliams ir jų pritaikymams. Tai ir yra tikroji gyvenimo esencija, kurią gali išgyventi kūrėjas, ir į kurią kartu kviečiamas įsitraukti net žiūrovas.

V.: Lietuviškame kontekste jūsų tapyba atrodo labai neįprasta. Ji spalvota ir kontrastinga – visiškai nebūdinga lietuvių tradicijai. Kodėl būtent spalvai teikiate didžiausią dėmesį?

R. V.: Nesuklysiu teigdamas, kad tapyba yra spalvos menas. Būtent taip man kažkada sakė kolega, šios parodos kuratorius, profesorius dr. Rimantas Plungė. Nors tai nėra absoliuti aksioma ar kažkoks išradimas, vis tik aš šiuo devizu ir stengiuosi vadovautis. Tapau taip, kad spalva būtų galima sukonstruoti visą vizualinę formą, sukurti visą pasakojimą, atverti prasminius klodus ir priversti vaizduotę dirbti.

Galbūt tokia mano tapybos kryptis ir nėra visiškai lietuviška. Mūsų krašto tradicinėje tapyboje vyrauja gerokai tamsesnė, niūresnė tonacija. Dažnai atrodo, lyg dažas būtų „praskiestas purvu“, stokojama kontrastingų spalvinių derinių. O aš elgiuosi priešingai – kai ant drobės kloju ryškią geltoną ar akinančią žalią, vaizdas ima darytis intriguojančiai malonus. Tada pats savęs klausiu: o kas toliau? Kaip man suvaldyti šį spalvinį derinį? Ar apskritai šiame derinyje pavyks sukonstruoti paveikslą?

Mano atsakymas turbūt ir apibūdina mano kūrybos metodą: aš niekada neturiu išankstinio plano. Dažnai vienu metu dirbu prie trijų ar keturių drobių. Jei nepavyksta, jas tiesiog pertapau. Kartais net juokauju, kad ateityje, naudojant tam tikras technines priemones ir demaskuojant sluoksnius, tyrėjai turės galimybę pamatyti, kiek buvo pertapyta paveikslų.

Taip ir tapau: sluoksniuodamas ir visiškai negalvodamas, ką noriu nutapyti. Žinoma, tai nėra paprasta. Lyginant su tradiciniu ir metodišku tapytojo darbu, tai gali būti dar sudėtingiau. Nes mano darbo pradžia pirmiausia būna gera nuotaika, o tada keliamas klausimas — kuri spalva turės teisę atgulti šioje drobėje. Ir aš niekada nežinau, prie ko mano žaidimas prives.

Tokiame tapybos procese, kurį aš propaguoju, ir yra laisvė, ir labai daug atsitiktinumo. Kartais net nustembu: parodose išgirstu, kaip žiūrovai mano darbus komentuoja. Kartais jie atranda labai įvairius niuansus, kurių aš net nepastebėjau.  Vis tik dažnai protingi žiūrovai gana taikliai „dekonstruoja“ paveikslą ir papasakoja, kas jame yra užkoduota. O mane tai verčia nenuleisti rankų.

V.: Parodos pranešime spaudai ir parodos anotacijoje kviečiate žiūrovus, atėjus į parodą, nenešti gėlių, o vietoj to paaukoti „Blue/Yellow“ akcijoms. Kodėl ir kaip gimė ši idėja?

R.V.: Kartą, klausydamas vieno nuomonės formuotojo „YouTube“ kanale pasakojimo, išgirdau mintį, kuri pasirodė labai taikli: karą Ukrainoje vis mažiau sureikšminame, atrodo, kad pamažu prie jo priprantame, todėl ir aukojimo Ukrainai intensyvumas gerokai mažėja. Juk kiekvienas galime prisidėti, tačiau tikrai ne visi prisidedame tiek, kiek galėtume. Pavyzdžiui, jei „Žalgirio“ arenoje vykstančio koncerto metu atlikėjas paprašytų visų susirinkusiųjų išsitraukti telefonus, surinkti trumpąjį „Blue/Yellow“ numerį ir paaukoti kelis eurus, ir tai būtų kartojama skirtinguose renginiuose, tikėtina, kad „Blue/Yellow“ iniciatyvos sulauktų gerokai didesnės paramos. Taip prisidėtume ne tik prie Ukrainos, bet ir prie mūsų pačių laisvės bei jos išsaugojimo.

Todėl ir aš nusprendžiau, kad visose savo parodose ir net duodamas interviu raginsiu lankytojus bei meno gerbėjus, prisidėti prie šios prasmingos iniciatyvos ir skirti paramą „Blue/Yellow“ vietoj nešamų gėlių man parodos atidarymo metu.

Man tai atrodo ypač svarbu ir dėl pačios mano kūrybos krypties: visas parodas jungia laisvės ir atsitiktinumo parodų ciklo koncepcija. Maža to, laisvės tema visada užkoduojama parodų pavadinimuose. Tapydamas jaučiuosi ypatingai laisvas ir visiškai nevaržomas. Man patinka kurti meną, apie jį mąstyti laisvai ir per kūrinį permąstyti tikrovę taip, kaip noriu aš. Laisvė man yra viena didžiausių vertybių, todėl tikiu, kad mums visiems verta ją labiau įsisąmoninti ir prisidėti prie jos išsaugojimo.

Gal būt jums atrodys kad populiaru dabar kalbėti apie laisvę ir karą, tačiau apie tai aš noriu pats mąstyti ir prabilti į jus. Juk išties nežinau, ar galimybė šiandien laisvai gyventi savo šalyje išliks ir rytoj. Apima siaubas kai vos tik pagalvoju, kad rytojus gali išaušti svetimoje šalyje. Tad jei mažiausiai kuo aš ir galiu prisidėti prie mūsų visų laisvos ateities, tai bet jau ragindamas jus, mano meno gerbėjus, aukoti „Blue/Yellow“.

V.: Graži jūsų iniciatyva. Ar ji apsiriboja tik šia paroda, ar planuojate ir ateityje rengti su laisvės diskursu susijusias parodas? Kokias artimiausias parodas Lietuvoje galės išvysti jūsų meno gerbėjai?

R.V.: Labai ačiū, tai man tikrai svarbu.  Vasario 27 d. 16 val.  mano naujausia paroda bus atidaryta Anykščių menų inkubatorius-menų studijoje; kovo 20 d. 15 val. – Mažeikių muziejuje. Abiejų atidarymų metu skaitysiu viešą paskaitą apie abstraktųjį meną. Šiuo metu, iki vasario 28 d., mano parodą galima aplankyti Kaune, Lietuvos švietimo muziejuje.

V.: Dėkoju už pokalbį, linkiu puikios kūrybos!

Apie menininką

Medijų menininkas ir meno kritikas prof. dr. Remigijus Venckus kuria tarpdalykinį meną, kuruoja meno parodas, dėsto bei vizituoja Lietuvos ir užsienio universitetuose, rašo šiuolaikinio meno ir medijų kultūros klausimais. Dažniausiai menininkas kuria išradingai jungdamas eksperimentinę fotografiją ir kompiuterinę grafiką, taip pat taiko akrilinę tapybą ir koliažą. Jo plėtojamos temos – atmintis, laikas, individuali patirtis bei kūno interpretacijos.  Akademinio darbo patirtis siekia 22 metus. Surengė 10 autorinių parodų užsienyje, 85 – parodas Lietuvoje; yra 51 tarptautinės ir 41 vietinio meno renginio / parodos dalyvis. Jo kūriniai saugomi Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos meno muziejų ir privačiose kolekcijose. Parengė 440 kritines esė (straipsnius) meno, kultūros ir medijų klausimais. Yra 26 tarptautinių ir 13 respublikinių meno renginių, festivalių ir parodų kuratorius.