Kas svarbiau?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2009 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus rajone vyko du renginiai. Pikeliškėse – rajono Derliaus šventė, Maišiagaloje – Lietuvos didžiojo kunigaikščio (toliau – LDK) Algirdo paminėjimo šventė. Abi tradicinės, abi svarbios, bet dėmesio joms skiriama nevienodai…
 
Derliaus šventė – tai padėka už duoną, kai pagerbiami jos gamintojai, dėkojama Aukščiausiajam už dėmesį ir tikimasi, kad kitais metais vietos gyventojų stalas bus dar gausesnis, dar įvairesnis, dar daugiau sulauks svečių iš kaimyninių rajonų bei susigiminiavusių kitų šalių vietovių. Šventę lydi dainos, šokiai, bendravimas. Šiai šventei didžiulis aukščiausios rajono valdžios, seniūnijų dėmesys. Tai nestebina. Tai gerai.
 
LDK Algirdo paminėjimui, tapusiam tradicija, neatsitiktinai parinktas Maišiagalos miestelis. Ši vietovė, kaip buvusi pilis, rašytiniuose dokumentuose pirmą kartą paminėta 1365 m. 1971–1973 m. tyrinėtame piliakalnyje aptiktas per 5 m storio kultūrinis sluoksnis. Jame rasta stulpaviečių, keramikos. Gyvendamas Maišiagalos pilyje LDK Algirdas vadovavo strateginiams žygiams už šalies ribų, gynė Vilnių. Su savo broliu Kęstučiu surengė nemažai sėkmingų žygių prieš puldinėjančius kryžiuočius, sunaikino 17 jų pilių. 1377 m. LDK Algirdas mirė. Nors Lietuvos valdovai paprastai buvo laidojami Šventaragio slėnyje Vilniuje, Neries ir Vilnios santakoje, daug šaltinių patvirtina, kad LDK Algirdas buvo sudegintas Maišiagalos apylinkėse, motyvuodami laidojimo vietos pakeitimą po gaisrų vykusiais dideliais atstatomaisiais darbais Vilniuje.
 
Pastarasis LDK Algirdo paminėjimas sutapo su Lietuvos vardo, rasto istoriniuose šaltiniuose, tūkstantmečiu, data kuri įvairiais būdais įprasminama Lietuvoje. LDK Algirdo nuopelnai labai svarbūs Lietuvos valstybingumui. Todėl nenuostabu, kad Maišiagalos piliakalnio papėdėje nevyriausybinė organizacija „Kunigaikščio M. Giedraičio ainiai“ inicijavo memorialo jam įamžinimą. Nuo 2002 m. kasmet rugsėjo pabaigoje čia vyksta šventė, kurią organizuoja Lietuvos kariuomenė, Vilniaus įgulos karininkų ramovė, VšĮ „Kunigaikščio M. Giedraičio ainiai“. Šventė prasidėjo šv. mišiomis Maišiagalos bažnyčioje, trumpa istorine apžvalga, sugiedota „Ilgiausių metų“ prelatui J. Obrembskiui. Toliau šventė tęsėsi teatralizuota eisena prie piliakalnio, kur vyko inscenizuotos anų laikų kovos, vyko koncertai, vakaronės, vaikų lauko parodėlės. Teko kalbėtis su ne vienu atvykusiu iš tolesnių Lietuvos rajonų, juos nuoširdžiai jaudino renginys. Gerai, kad buvo nemažai jaunimo, jie dainavo, vaidino, taip papildydami karių orkestro ir vyrų choro „Aidas“ repertuarą. Tikiu, kad renginys įgaus didesnį mastą ir toliau garsins Vilniaus kraštą, jos didžiavyrius, savo dvasia amžiams išsaugojusius Lietuvą. Šventės pabaigtuvių akordas buvo vakaronė nenuilstamos Vilniaus krašto brangintojos profesorės Zinos Gineitienės ūkyje Karvio gyvenvietėje.
 
Atsakyti į klausimą, kuri iš tuo pat metu Vilniaus rajone vykusių švenčių svarbesnė, nedrįsčiau. Abi svarbios ir reikalingos. Gal būtų geriau, jei nevyktų tą pačią dieną. Tačiau net ir šiuo atveju, savo turiniu jas abi galima suderinti. Juk atvykę svečiai iš kitų rajonų, juolab iš Lenkijos, sužinotų apie mūsų puikų kraštą daug naujo. Be to, susisiekimas patogus, ir atstumas nedidelis – vos 10 km. Svečiai iš Lenkijos, sprendžiant apie istorinių asmenų įamžinimus, teikiamą pagarbą Krokuvos Vavelyje, gerai žino ir gerbia Lietuvos ir Lenkijos valdovą Jogailą. Bet jiems būtų naujiena ir malonu kartu pasimelsti už jo tėvą LDK Algirdą.
 
Labiausiai mane nuliūdino vieno svečio klausimas dėl Vilniaus rajono vadovybės dėmesio pačiam piliakalniui, memorialui, šiai šventei. Paaiškinau, kad kaip tik šiuo metu Pikeliškėse prasideda Derliaus šventė, ten daug svečių, bet užtikrinau, kad kas nors pasirodys. Jis daugiau neklausinėjo, nes ir taip buvo aišku, kad be merės, jos pavaduotojų, yra apstu pareigūnų, kurie tikrai galėjo, tiksliau – privalėjo dalyvauti. Juk tai mūsų paveldas, nesvarbu kokia kalba mes kalbame.
 
Pabaigai paminėsiu gražaus ta proga išleisto bukleto esminę mintį: „Krašto kultūros paveldas – tai mūsų tėvų ir protėvių širdies, proto ir rankų kūriniai, atlaikę šimtmečių naštą, paženklinę Vilnijos krašto žemę garbingomis kovomis, kūrybingais darbais ir savita būtimi. Mes turime suprasti, kad be istorinės atminties nėra ir dabarties“.

Voruta. – 2009, spal. 3, nr. 19 (685), p. 16.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra