Karaimotyra – neatskiriamas tiurkologijos Vilniuje elementas

Autorius: Data: 2014-01-08, 16:16 Spausdinti

Karaimotyra – neatskiriamas tiurkologijos Vilniuje elementas

Pranešimas, skaitytas 2013-11-13 Varšuvos universitete vykusioje konferencijoje „Karaimai tiurkologai“

Vilniaus universitete dar prieš jo likvidavimą 1832 m. ir tarp studentų, ir tarp profesorių buvo pastebimas susidomėjimas Orientu ir iš dalies turkiškuoju Orientu. Pvz., prof. Tomas Husaževskis (Tomasz Husarzewski, 1732-1807), 1783-1805 m. dėstęs VU senovės ir visuotinę istoriją, buvo numatęs skaityti ir „Rytų imperijos bei arabų istoriją Mahometo ir jo palikuonių laikais“. 1822 m. universiteto adjunktas Kazimieras Kontrimas (Kazimierz Kontrym, 1777-1836) to meto VU kuratoriui Adomui Čartoryskiui (Adam Czartoryski, 1770-1861) įteikė memorandumą, kuriame siūlė pradėti dėstyti ne tik lietuvių kalbą, bet ir įsteigti specialų institutą, kur būtų dėstomos turkų, persų, totorių, armėnų, mongolų ir arabų kalbos. 1826-1829 m. persų ir arabų kalbas čia dėstė prof. Vilhelmas Munichas (Wilhelm Munich, 1785-?). Vadinasi, norinčių mokytis Rytų kalbų buvo, bet, uždarius universitetą, to padaryti nespėta.
Užgniaužus filomatų, filaretų ir šubravcų organizacijų veiklą, Vilniaus studentai buvo priversti išvykti į Rusiją ir išsiskirstė po jos universitetus. Lenkijos prof. Janas Reichmanas (Jan Reychman, 1910-1975), aprašinėdamas lenkų orientalistų keliones po įvairias Tolimųjų ir Artimųjų Rytų šalis, mini ir Vilniuje mokslus pradėjusius Aleksandrą Chodzko (Aleksander Chodzko,1804-1891), Juzefą Kovalevskį (Józef Kowalewski, 1801-1878), Tomašą Zaną (Tomasz Zan, 1796-1855), Adolfą Januškievičių (Adolf Januszkiewicz, 1803-1857), Juzefą Senkovskį (Józef Senkowski, 1800-1858).
Diduma minėtų mokslininkų, baigę studijas, domėjosi rytietiškomis tautomis, gyvenančiomis toli nuo mūsų gimtinės. Tuo tarpu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijoje nuo XIV a. pabaigos gyveno dvi tiurkakalbės tautos, kurias galime vadinti savuoju arba vietiniu Orientu – totoriai ir karaimai. XIX a. Vilniaus mokslininkai joms skyrė nedaug dėmesio. Išimtį sudaro Tadeušo Čackio (Tadeusz Czacki, 1765-1813) straipsniai laikraštyje „Dzieǹnik Wileǹski“ (Vilniaus dienraštis) ir Antonio Muchlinskio (Antoni Muchliǹski, 1808-1878) rašinys-ataskaita apie Lietuvos totorius.
Įtakojamas aukščiau minėtų mokslininkų, Universiteto laikų draugų ir bendro Europoje tvyrojusio romantikų susidomėjimo Rytais, interesą Orientui pajuto ir Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1789-1855). Pirmą kartą į Krymą, kurį vėliau pavadino „mažaisiais Rytais“, A. Mickevičius 1825m. keliavo drauge su rašytoju Henriku Ževuskiu (Henryk Rzewuski, 1791-1866). Apie tą kelionę jis rašo savo laiškuose bičiuliui ir mokytojui Joachimui Leleveliui (Joachim Lelewel,1786-1861), o ryškiausiai įspūdžius perteikė „Krymo sonetuose“. Tarpukaryje prof. Ananjašas Zajončkovskis (Ananiasz Zajączkowski, 1903-1970) ir Trakų vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897-1982) juos buvo išvertę į karaimų kalbą. Sonetų pavadinimai „Kalnų vaizdas iš Kozlovo stepių“ (Giozlev-Kozlov- Eupatorija), „Kelias ties Čufut Kalės perėja“, „Bachčisarajus naktį“ rodo, kad jie, nors ir netiesiogiai, susiję su karaimų tema. O kad keliauninkai buvo susitikę su tenykščiais karaimais galima spręsti iš H. Ževuskio laiško, rašyto iš Akmesdžido (Simferopolio) 1825 m. birželio 29 d. į Odesą maršalkienei Konstancijai Šaškievič (Konstancja Szaszkiewiczowa). Šį laišką pirmą kartą paskelbė karaimų vyriausiasis dvasininkas ir pasaulietinis vadovas Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961) žurnale „Myśl Karaimska“ (1934 m. Nr. 10).
Gyvendamas Paryžiuje, A. Mickevičius susidomi Rytais jau ne romantizmo skatinamas ir vyksta į Stambulą vildamasis Rytuose gauti paramą Lenkijos bylai. Stambule jis buvo pradėjęs mokytis ir turkų kalbos. Deja, netikėta mirtis nutraukė šias pastangas – poetas mirė Stambule 1855 m. lapkričio 20 d.
Taigi XIX a. Vilniuje aptinkame tik atskirus domėjimosi Rytais epizodus. Tikresni jos pradmenys ima rastis tik XX amžiuje, kai Europoje prasidėjusio tautų nacionalinės savimonės formavimosi proceso veikiami karaimai ir totoriai irgi ima svarstyti savo tautinio tapatumo ir tautinės savimonės klausimą. O kai subjektas pats ima suvokti savo tautinį tapatumą, tai tampa puikia prielaida platesnėms jo studijoms ir iš šalies.
1913-1914 m. Vilniuje pradedamas leisti žurnalas „Karaimskoje slovo“ (Karaimų žodis). Straipsnių autoriai siekė skatinti tautinę savimonę, protėvių istorijos pažinimą. Dvejais metais anksčiau tais pačiais tikslais panašus žurnalas – „Karaimskaja žiznj“ (Karaimų gyvenimas) – buvo leidžiamas ir Maskvoje. Tai liudija, kad klausimas buvo aktualus. Nepaisant to, kad straipsnių autoriai buvo mėgėjai, leidiniai suvaidino svarbų vaidmenį telkiant karaimų bendruomenę, primenant inteligentijai pareigą saugoti tautą nuo išnykimo.
Šį svarbų darbą nutraukė I-asis pasaulinis karas. Lietuvos gyventojai buvo priversti evakuotis, dauguma atsidūrė Kryme ir tik 1920 m. sugrįžo į gimtuosius namus, kur nedelsdami ėmėsi pradėto darbo tąsos.
Vilniaus universitete tarpukariu Rytų kalbos nebuvo dėstomos, todėl tiurkologija ėmė formuotis ir gyvuoti ne akademinėje erdvėje, o savojo Oriento, t.y. karaimų ir totorių dėka.
Nacionalinis patriotinis auklėjimas tapęs valstybine ideologija paskatino ir totorius bei karaimus susitelkti tokiai veiklai. 1921 m. įsteigiama Vilniaus karaimų draugija, Trakuose 1922 m. pradeda veikti dvasinė valdyba. Vienu svarbiausiu veiksniu tampa 1924 m. Vilniuje pradėtas leisti literatūrinis-visuomeninis žurnalas „Myśl Karaimska“ (Karaimų mintis). 1925m. taip pat susikuria Lenkijos Respublikos totorių kultūros ir švietimo sąjunga, kuri vėliau ima leisti žurnalus „Rocznik tatarski“ (1932-1938, iš viso išėjo 3 numeriai), „Žycie tatarskie“ (1934-1939). Vilniaus totoriai Varšuvoje ima leisti žurnalą „Przegląd islamski“. 1929 m. Vilniuje įsteigiamas totorių muziejus. Straipsniai, kurie spausdinami šiuose leidiniuose, rodo, kad tiek totoriai, tiek karaimai pirmiausia patys pradeda tirti savo tautų istoriją, o tuo pačiu skatina ja domėtis ir kitus Vilniuje gyvenusius mokslininkus.
Labai svarbiu faktu karaimotyros raidos istorijai ir gimtosios kalbos vaidmens tiurkologinėms studijoms supratimui turėjo pirmas profesoriaus Tadeušo Kovalskio (Tadeusz Kowalski, 1889-1948) apsilankymas Vilniuje ir Trakuose 1925 m. Įdomu, kad būtent žurnalo „Myśl Karaimska“ pasirodymas paskatino Krokuvos profesorių susidomėti karaimų kalba ir imti ją nagrinėti. Jis praleido Trakuose ir Vilniuje kelias vasaras ir 1929 m. Krokuvoje vokiečių kalba išleido knygą „Die Karaimische Texte im Dialekt von Troki“ (Karaimiški Trakų dialekto tekstai). Šios solidžios studijos dėka karaimų kalba ir tekstai pateko į Berlyno tiurkologijos programą. Tokiu būdu mūsiškio Oriento tema įvedama į Europos tiurkologijos studijas, o pats prof. T. Kovalskis iki pat savo mirties rūpinasi žurnalo „Myśl Karaimska“ leidimu, rašo straipsnius karaimikos temomis ir į kitus leidinius, domisi bendruomenės gyvenimu. Jo laiškai profesoriui A. Zajončkovskiui ir S. Šapšalui rodo, kad jis buvo Vilniuje savas.
Prof. T. Kovalskio apsilankymas Trakuose buvo reikšmingas dar ir dėl to, kad būtent jo dėka ką tik brandos atestatą gavęs Ananjašas Zajončkovskis išvyko studijuoti tiurkų kalbų į Krokuvą ir tapo pirmu profesionaliu iš Trakų kilusiu tiurkologu-karaimu. Jo daktaratas buvo skirtas gimtosios kalbos gramatikai. Karaimotyra liko viena svarbiausių jo tolimesnėje mokslo veikloje kaip neatskiriamas ir labai svarbus tiurkologijos elementas.
Itin svarbia karaimotyros, o tuo pačiu tiurkologijos ir apskritai orientalistikos Vilniuje formavimosi paskata buvo žinomo orientalisto-tiurkologo Hadži Serajos Chano Šapšalo atvykimas iš Stambulo 1928 m. išrinkus jį vyriausiuoju karaimų dvasininku ir pasaulietiniu vadovu. Jam atvykus, Oriento tema Vilniuje tapo žymiai ryškesnė. Atlikdamas dvasininko funkcijas S. Šapšalas niekada nepamiršo ir savo profesinio pašaukimo. Skleisti Vilniuje žinias apie Orientą jis laikė viena svarbiausių savo misijų ir daug rašė tais klausimais. Tokios figūros pasirodymas Vilniuje, be abejonės, sužadino interesą Orientu, pagyvino orientalistinius ir ypač tiurkologinius tyrinėjimus. Tai ryškiai atsispindėjo visų pirma žurnalo „Myśl Karaimska“ puslapiuose. Žurnalas palaipsniui virto vis profesionalesniu ir moksliškesniu. Jau 1929 m. numeryje spausdinamas prof. T. Kovalskio straipsnis apie Turkijoje išleistą S. Šapšalo monografiją „Krymo turkai karaimai“, o 1930 m. numeryje pasirodo ir pirmas Vilniuje parašytas paties S. Šapšalo straipsnis, papildantis ankstesnius jo karaimų tarnybos pas Krymo chanus tyrinėjimus. Vėliau jis rašė į kiekvieną žurnalo numerį.
Siekdamas su karaimų kultūros paveldu, jo ypatybėmis supažindinti ir vietos inteligentiją S. Šapšalas rašė ir į kitus tuo metu Vilniuje leidžiamus mokslinius žurnalus. Jo iniciatyva Vilniuje 1932 m. įsteigiama Karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugija.
Draugijos įsteigimą labai draugiškai sutiko ir Vilniaus totoriai, pabrėždami panašų abiejų tautų, XIV amžiuje kartu apsigyvenusių Vilniaus krašte, likimą. Draugijos garbės nariu tapo ir prof. T. Kovalskis. Kaip matyti iš Vilniaus visuomenės susidomėjimo draugijos veikla, ji suvaidino svarbų vaidmenį ano meto Vilniaus kultūriniame gyvenime, praturtindama ir paįvairindama jį egzotišku, bet autentišku vietinio Oriento akcentu.
Vykdydamas Oriento sklaidos misiją, 1930-1939 m. S. Šapšalas dėstė turkų kalbą Vilniaus aukštojoje politinių mokslų mokykloje, o 1939 m. Vilniaus Stepono Batoro universiteto Filosofijos fakulteto taryba išrinko jį Rytų kalbų katedros ekstraordinariniu profesoriumi. Tarpukariu jis ne kartą yra dalyvavęs tiurkologų konferencijose Turkijoje, vežęs ten savo studentus, kuriems net buvo parašęs žodynėlį, paskaitų tekstus ir pirmąją Lenkijoje turkų kalbos gramatiką. Dar Persijoje surinktą musulmonų šijitų ikonų rinkinį S. Šapšalas aprašė monografijoje „Wyobraźenia Swiętych Muzulmaǹskich a wplywy ikonograficzne katolickie w Persii“ (Musulmonų šventųjų vaizdiniai ir katalikų ikonografijos įtaka Persijoje) ir 1934 m. išleido ją Vilniuje. Kitas svarbus tyrimas apie Persijos azerų folklorą (įvadas, tekstai, azerų-lenkų-vokiečių kalbų žodynėlis) buvo išleistas Krokuvoje 1935 m. ir neprarado savo vertės iki šiol.
Iš S. Šapšalo ir A. Zajončkovskio susirašinėjimo matyti, kad S. Šapšalas siūlęs VU atidaryti Rytų kalbų katedrą. T. Kovalskis pataręs jam tuo klausimu kreiptis į totorių muftijų dr. Jokūbą Šinkevičių ir pasiūlyti jam grįžti prie mokslinio darbo. Deja, akademiniame lygmenyje Vilniuje tuo metu orientalistika taip ir neatsirado, bet S. Šapšalo pasirodymas Vilniuje ir jo darbai, straipsniai to meto Lenkijos spaudoje ir ypač žurnale „Myśl Karaimska“ patraukė mokslo visuomenės dėmesį. 1928 m. jis tapo Lenkijos orientalistų draugijos nariu, o 1935 m. išrenkamas jos vicepirmininku. S. Šapšalo pastangų dėka II-asis (1932 m.) ir VI-asis (1937 m.) Lenkijos orientalistų suvažiavimai vyko Vilniuje. Viena pagrindinių suvažiavimų ir paties S. Šapšalo tyrinėjimų temų buvo karaimika. T. Kovalskis pavadina jį to meto „neabejotinai geriausiu dalyko žinovu“.
Draugijos narių dėka žinios apie labiausiai į Vakarus nutolusias tiurkiškas tautas pasiekė ir kitus kraštus. Lygiagrečiai augo užsienio mokslininkų susidomėjimas karaimais. Pvz., 1936 m. italų antropologas ir statistikas prof. Korado Džini (Corrado Gini, 1884-1965) atliko Trakų, Vilniaus ir Haličo karaimų antropologinius tyrimus, kurių rezultatus paskelbė Italijos spaudoje. Jis nustatė, kad karaimų kraujas pagal sudėtį identiškas Pavolgyje gyvenančios kitos tiurkų tautos – čiuvašų – kraujo grupei.
Trakus tarpukariu lankė daug aukštų užsienio svečių. Visi jie, kaip taisyklė, susitikdavo su tiurkų pasaulio atstovais – karaimais. Ypač ryškus buvo Turkijos Parlamento nario Rešit Safet Bejaus vizitas 1930 m., po kurio jis rašė Turkijos spaudoje, kad, pakalbėjęs su Trakų karaimais jų gimtąja kalba, pasijutęs kaip prie Aukso Rago Stambule.
Nieko nuostabaus, nes Trakų karaimų bendruomenė tuo metu buvo labai aktyvi, karaimų kalba skambėjo kiekvienuose namuose, gatvėje ir kenesoje. Ryšium su tuo būtina paminėti ir vyresniojo dvasininko Simono Firkovičiaus (18978-1982) veiklą. Tai, kad karaimai Lietuvoje, išsaugodami savo gimtąją kalbą ir tautinį tapatumą, išliko iki mūsų dienų, yra didžiulis ir neabejotinas šios asmenybės nuopelnas. Jo veikla, kaip ir S. Šapšalo, neapsiribojo vien ganytojiškomis pareigomis, kurias visą gyvenimą atliko itin stropiai. Jis buvo karaimų kalbos mokytojas, poetas, dramaturgas, folkloro saugotojas ir nuo pat išrinkimo į vyresniojo dvasininko postą 1920 m. neginčytinas autoritetas sprendžiant visokeriopus bendruomenės klausimus ne tik Lietuvos, bet ir Krymo, Ukrainos, Rusijos karaimams. S. Firkovičius nebuvo mokslininkas, bet puikus dalyko išmanymas, tobula karaimų kalba, kūryba karaimų kalba, savarankiškai sudaryta žodyno kartoteka tapo prof. T. Kovalskio, o vėliau ir kitų tiurkologų tyrimo objektu. Jis taip pat yra parašęs kelis straipsnius į „Myśl Karaimska“, išleidęs kasdienių karaimų maldų rinkinėlį (1935 m.), brošiūrą „Apie karaimus Lenkijoje“ (1938 m.). Tad kalbant apie karaimotyrą Vilniuje nevalia apeiti ir S. Firkovičiaus veiklos.
Aktyviai savo istoriją bei kultūrą tarpukariu tyrė ir totoriai. Tokiu būdu abiejų tautų mokslininkai bei visuomenės veikėjai, nagrinėdami savo tautų istoriją, kalbą, kultūrą, kūrė Vilniuje tikrąją tiurkologiją.
Kalbant apie vietinį Orientą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad karaimai išsaugojo savo gimtąją kalbą iki šiol. Todėl tiurkologų studijos apie juos yra labiau susijusios su lingvistika, o apie totorius – su istoriniu palikimu, kurį tarpukariu tyrė tiek patys totoriai, tiek aukščiau minėti karaimų mokslininkai. Jų leidžiami žurnalai, ypač „Myśl Karaimska“, kurią nuo 1934 m. pradėjo redaguoti A. Zajončkovskis ir kuri jo pastangų dėka buvo leidžiama Lenkijoje ir po II-ojo pasaulinio karo, virto rimtomis mokslo studijomis. Tokiu būdu, atsižvelgiant į aktyvų karaimų ir totorių mokslininkų bei visuomenės veikėjų darbą, ypač į tokių asmenybių kaip S. Šapšalas, A. Zajončkovskis, T. Kovalskis, S. Firkovičius darbus, galima teigti, kad tarpukariu Vilniuje egzistavusi karaimotyra ir totorotyra buvo ne tik svarbus tiurkologijos elementas, bet iš tikrųjų jos atitikmuo.
Po karo iš Trakų kilę tiurkologai karaimai visi atsidūrė Lenkijoje ir tęsė ten savo darbą, nepamiršdami, beje, savo kilmės ir šaknų. Neveltui viena iš rimčiausių studijų apie totorius „Tatarzy polscy: dzieje, obrzędy, legendy, tradycje“ (Lenkijos totoriai: istorija, apeigos, legendos, tradicijos) 1986 m. buvo parašyta dviejų autorių – totoriaus P. Boravskio ir karaimo A. Dubinskio.
Vilniuje sovietmečiu negalėjo būti nė kalbos apie kokias nors orientalistikos studijas – viskas buvo sutelkta Maskvoje ir Leningrade. Net Vidurinėje Azijoje nebuvo tiurkologijos studijų. Išimtis buvo suteikta Baku, ten buvo leidžiamas ir žurnalas „Sovetskaja tiurkologija“ (Tarybinė tiurkologija). S. Šapšalas ne kartą kreipėsi į Vilniaus Universitetą, siūlydamasis dėstyti arabų ir tiurkų kalbas. Tačiau Universiteto vadovybė, gavusi tik 12–os pretendentų prašymus, steigti tokią mokymo programą atsisakė. Tad pedagoginis S. Šapšalo potencialas nebuvo išnaudotas.
1945 m. jis buvo priverstas pakartotinai atsisakyti dvasinio hierarcho titulo ir pradėjo dirbti Lietuvos MA Istorijos institute. Čia jis tęsė mokslinį darbą, aprašinėjo rytietiškus rankraščius, esančius Vilniaus Istorijos-etnografijos muziejuje bei Vilniaus universiteto bibliotekoje, sudarė savo asmeninio muziejaus, kuris 1951 m. buvo nacionalizuotas, eksponatų katalogą.
Vienas didžiausių darbų, kuriuos S. Šapšalas tuo metu atliko kartu su buvusios SSRS MA Kalbotyros ir slavų tautų istorijos institutų darbuotojais (prof. Nikolajus Baskakovas ir kiti), vėliau prie jų prisijungusiais tiurkologais karaimais iš Lenkijos MA – akademiku Ananjašu Zajončkovskiu bei Varšuvos universiteto docentu Aleksandru Dubinskiu, jų jaunaisiais pagalbininkais ir Trakų vyresniuoju dvasininku Simonu Firkovičiumi – didelio akademinio Karaimų-rusų-lenkų kalbų žodyno parengimas. Žodyne karaimiški žodžiai buvo pateikti trimis dialektais. Visą Krymo karaimų leksikos dalį (per 10 000 žodžių) ir senosios karaimų kalbos leksiką (per 5 000) parengė S. Šapšalas. Nors S. Šapšalas buvo žinomas tiurkologas ir po 1953 m. ne kartą kviečiamas į Maskvoje vykstančius seminarus bei konferencijas, net į TSRS Mokslų akademijos prezidiumo posėdžius Rytų filologijos klausimais, nei jo, nei kitų garsių mokslininkų autoriteto nepakako, kad parengtas žodynas būtų  išleistas iškart baigus jo redagavimą. Gerokai apkarpytas, netekęs daugumos pavyzdžių, ypač pasisemtų iš religinių tekstų, žodynas išvydo šviesą tik 1974 m. Iki šiol tai yra didžiausia ir patikimiausia visų kalbininkų, studijuojančių karaimų kalbą, paspirtis.
Nors orientalistikos kaip mokslo šakos sovietmečiu Vilniuje, o tuo pačiu ir visoje Lietuvoje, nebuvo, nors rašyti apie totorius ar apie karaimus beveik nebuvo galima, nors tolimi Rytų kraštai, esantys už Sovietų Sąjungos ribų, praktiškai buvo nepasiekiami, susidomėjimas jais visuomenėje gyvavo. Labiausiai jį patenkino leidyklos, leisdamos verstinę Rytų kraštų literatūrą. Žinoma, turkų, arabų ar Tolimojo Oriento knygų buvo labai mažai, bet Vidurinės Azijos literatūra pasirodydavo dažniau. Mat ji buvo leidžiama ne su rubrika Orientas, o su rubrika „TSRS tautų literatūra“. Tos knygos iš dalies atstojo žinių apie tiurkiškųjų Rytų kultūrą stoką. Lietuvių skaitytojas susipažino ir su kirgizu Čingizu Aitmatovu, ir su azerų epu „Dede Korkutas“ bei prozininku  Iljasu Samedoglu, ir su uzbekų valdovu bei astronomu Ulugbeku, poetu Ališeru Navoji ir kitais.
Padėtis pasikeitė po Nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvos Kultūros fondo pirmininko a.a. prof. Česlovo Kudabos (1934-1993) dėka pirmiausia atkuto savasis Orientas. Jau 1988 m. atkuriamos karaimų ir totorių tautinės organizacijos, imamas tirti tautinės kultūros paveldas. 1991 m. Vilniaus Universitete buvo surengta mokslinė tarptautinė konferencija S. Šapšalo mirties 30-osioms metinėms paminėti, 1992 m. – Trakuose S. Firkovičiaus 10-osioms mirties metinėms paminėti. 1993 m. Karaimų ir Totorių kultūros draugijos surengė tarptautinę mokslinę konferenciją akademiko A. Zajončkovskio 90-osioms gimimo metinėms paminėti, 1997 m. – vėlgi kartu – konferenciją, skirtą totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600-osioms metinėms, o 2007 m. – 610-osioms. Lygiagrečiai išėjo ir leidiniai, kuriuose buvo spausdinama konferencijų medžiaga, ir pirmas iš kurių vadinosi labai simboliškai: „Kipčiakų tiurkų Orientas Lietuvoje“ (1994 m.).
Taigi karaimotyra ir totorotyra, remdamasi tarpukario tyrimų medžiaga, vėl atgaivino tiurkologiją Vilniuje. Tarptautinės mokslinės konferencijos, publikacijos ne tik atkreipė Lietuvos visuomenės dėmesį į savąjį Orientą, bet paskatino ir naujus kalbos bei kultūrinio palikimo tyrimus. Kalbant apie karaimiką, čia neabejotinai didžiausią vaidmenį suvaidino a.a. vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus (1924-2000) darbai – karaimų kalbos vadovėlis, maldynai, poezijos rinktinės, kalendorius. Karina Firkavičiūtė ėmėsi visai netyrinėtos srities – karaimų liturginės muzikos – ir ta tema apgynė daktaro disertaciją, parašė daug straipsnių į įvairius Lietuvos ir užsienio leidinius, parengė karaimų poezijos vertimų į lietuvių kalbą knygą.
Plunksnos ėmėsi ir kiti karaimai, supratę, kad kalbančių karaimiškai skaičius mažėja, ir jų pareiga pasirūpinti kalbos išsaugojimu. Pastaraisiais metais pasirodę Marko Lavrinovičiaus (1937-2011), Simono Juchnevičiaus, Gabrielio Juzefovičiaus rusų-karaimų ir lenkų-karaimų kalbų žodynai yra svarus įnašas į karaimotyros barą Vilniuje.
Pasikeitimų radosi ir akademinėje sferoje. Vilniaus universitete jau 20 metų dėstoma turkų kalba, susikūrė Orientalistikos centras, kuriame be turkų dėstoma kinų, japonų, indų, arabų, persų kalbos. Galima teisėtai didžiuotis ir džiaugtis išaugusiu tyrimų profesionalumo lygmeniu ir tuo, kad mūsų Orientas atsivėrė pasauliui. Mes ėmėme plačiau ir laisviau domėtis savo paveldu, o pasaulis pamatė mus. Dabar jau galima kalbėti apie tikrą orientalistiką ir tiurkologiją Vilniuje – su įvairiomis jos atšakomis, su plačia geografija, su įvairia tyrimų metodologija, su būriu mokslininkų, mokančių kalbas ir galinčių pretenduoti į tarptautinį pripažinimą. Tačiau būtina pažymėti, kad orientalistikos tyrimų laukas, net smarkiai suvaržytomis sąlygomis, nebuvo visiškai plynas, ir žmonės, jame dirbę, verti pagarbos ir įvertinimo. O tie pamatai, kuriuos klojo tarpukariu mūsų mokslininkai, yra puikus šaltinis ir pagrindas šiandieninei karaimotyrai ir totorotyrai, kurios šiandien neabejotinai yra neatsiejamas tiurkologijos elementas, ir jau ne tik Vilniuje.

Dr. Halina KOBECKAITĖ
Turkų kultūros centro Varšuvoje Junus Emre instituto nuotr.

Nuotraukose:

Prof. O. Emiroglu ir dr. H. Kobeckaitė konferencijos metu;

Koncertuoja Marcin Krupa.

Karaimika , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra