Ir Lietuvos Karalius atvyks per Kalėdas…!

Autorius: Data: 2013-01-03, 13:56 Spausdinti

Violeta RUTKAUSKIENĖ, Čikaga, JAV

Gruodžio 25-oji diena daugeliui pasaulio žmonių yra viena iš svarbiausių metų švenčių, kuria simboliškai pažymimas Kūdikelio Jėzaus gimimas Betliejuje.

Seniausia kalėdinė istorija, aprašyta Šventuose raštuose, pasakoja, kaip, tąsyk danguje sužibus ryškiai žvaigždei, pasaulis sužinojo džiugią žinią apie Kristaus ir tautų Karaliaus – visų karalių Karaliaus – gimimą. Iš jos sužinome, kaip tada trys tolimų šalių išminčiai ryškios žvaigždės vedami atkeliavo pas šventąjį Kūdikį su brangiomis dovanomis Jam nusilenkti. Tiesa, kiek vėliau tie šventuose raštuose minimi tolimųjų kraštų išminčiai Kasparas, Melchioras ir Baltazaras žmonių sąmonėje virto karaliais. Ir ką žinome, gal visa tai įvyko su paties Visagalio žinia, gal per Jo malonę, gal Jo paties taip buvo sugalvota, tą stebuklingą Kalėdų naktį, kad trys tolimųjų kraštų išminčiai-karaliai tapo neatsiejama šios gražios istorijos dalimi.

Iki šiol krikščioniškų tautų tradicijoje ir bažnytinėje ikonografijoje Kristui nusilenkusieji išminčiai vaizduojami su karalių karūnomis bei su Kūdikėliui Jėzui skirtomis dovanomis, tarsi liudija, kad tik patys išmintingiausieji teturi teisę valdyti tautas ir žmones.

Plintant Kriščionybei Kūdikėlio Jėzaus pagarbinimas tapo gražia tradicija Europoje, o vėliau ir visame pasaulyje. Viduramžiais, o ir jau vėlesniais laikais, bažnyčios bei vienuolynai ruošdavo įspūdingas kalėdines iškilmes, į kurias iš visų apylinkių ir net tolimų vietų susirinkdavo minios žmonių. Kalėdų dienomis, prie įrengtos prakartelės, nusilenkti Kūdikėliui Jėzui atvykdavo tikri karūnuoti karaliai, kunigaikščiai ir kiti didikai, turtingi ir vargšai, miestiečiai ir kaimiečiai, dideli ir maži, seni ir jauni. Kartais tokių kalėdinių iškilmių metu kuriame nors pasirinktame mieste vykdavo ir Europos karalių šventinis „susiėjimas“. Neretai tokių susitikiimų metu vykdavo didesnieji krikštai, karalių karūnacija – įšventinimai į karalius.

Kartą, o tai buvo labai seniai, tuo metu, kai Lietuvą valdė Gedimino sūnūs Kęstutis ir Algirdas, į Lietuvą iš Europos didžiūnų atkeliavo jiems skirtas pakvietimas su pasiūlymu krikštytis bei pažadu išrūpinti karališką popiežiaus palaimintą – karūną Lietuvai. Lietuvos valdovai tokį pakvietimą priėmė ir pažadėjo, kad į vyksiančias Krikšto iškilmes Lietuvos karalius atvyks per Kalėdas… Tuo metu kalendorius skaičiavo 1357-tuosius metus nuo Kūdikėlio Kristaus gimimo!

Gražios kalėdinės tradicijos, pasiekusios mus iš gilios senovės, šiandien neišsivaizduojamos be mažojo kūdikėlio Jėzaus, be prakartėlės ir be Šventuose raštuose minimų Trijų karalių. Rytų šalyse karaliai buvo laikomi tarpininkais tarp Dievo ir tautos. Senajame Testamente, Karalių knygoje aprašoma daugelis karalių, gyvenusių dar iki Kristaus. Iš čia sužinome apie žydų karalių Dovydą ir Saliamoną, karalių Erodą, kurį taip išsgąsdino išminčių paskleista žinia apie Karalių karaliaus gimimą ir Jėzaus – naujojo žydų karaliaus atėjimą į Šventąją žemę.

Istorija ir žmonija pažinojo daug kitų karalių, kurie ateidavo ir išeidavo istorijai nepalikdami nei jokio pėdsako. Kiti išgarsėjo savo išmintimi, teisingumu, drąsa ir žygdarbais. Šitie išliko istorijai, juos amžių amžiais atsimindavo žmonės. Istorija žino apie Etiopijos ir Persijos karalius, apie Romą valdžiusį karalių Romulą, vėliau ir kitus ne mažiau garsius karalius. Ji liudja, kad net barbarai, puolusieji ir sugriovusieji Romos imperiją, savo genties vadus vadino karaliais – regis. Tarp šių būta ir baltų – mūsų protėvių. Tiesa, karaliais jie pasiskelbdavo patys arba tai padarydavo jų gentainiai, dažniausiai kariai.

Tik nuo VIII amžiaus vidurio Europoje dieviškojo karaliaus titulo suteikimo ir vainikavimo reikalus ėmėsi kuruoti bažnyčia. Krikščioniškame Vakarų pasaulyje karaliais tegalėjo būti tik gavusieji bažnyčios ir popiežiaus palaiminimą. 752 m. Pipinas (Pepin Short) – pirmasis popiežiaus palaimintas Frankų karalius. Taip pat palaiminimas suteiktas jo sūnums Karlomanui ir Karoliui, vėliau Didžiajam, kuris 800-aisiais gruodžio 25 d., per Kalėdas, Šv. Petro bazilikoje Romoje su popiežiaus palaiminimu per Dievo malonę buvo karūnuotas imperatoriška karūna. Jis laikomas Europos karalių „tėvu“, europietiškų karalių tradicijų pradininku. Pats žodis „karalius“, kaip yra manoma, į mūsų žodyną atėjęs nuo Karolio Didžiojo vardo per pietinius bei vakarinius slavus ir paplitęs centrinėje Europoje, atkeliavo ir mūsų Lietuvą.

Pirmosios žinios apie baltų karalius

Istorijos šaltiniai liudija, kad dar iki Mindaugo Karaliaus baltų protėviai, tarp jų ir lietuviai, jau turėję savus karalius ir bent taip ar panašiai juos vadino bei titulavo.

Vienas iš žinomesnių senovės Europos tyrinėtojų, Austrijos Istorijos instituto direktorius, Vienos universiteto profesorius Herwig Wolfram parašytoje istorijoje apie gotus „History of the Goths“ (Gotų istorija), aprašydamas gotų karalius, nurodo juos kilus iš baltų (balthi) karalių (p. 32-33) ir patikslina, kad jie yra karališkos Baltijos (royal Baltia) giminės ir iš jos kilimo, nuo baltų žemės, esančios prie Baltijos jūros. Čia pat mini, kad kai kurie burgundų karaliai save laiko baltų karalių palikuonimis (H. Wolfram, History of the Goths. University of California Press, Los Angeles, California, USA, 1988.).

Jau kitas tyrinėtojas ir keliautojas apie mūsų protėvių valdovus yra pastebėjęs keletą įdomių momentų. Anglo-saksų jūrininkas Vulfstanas, lankesis prūsų žemėje į rytus nuo žemutinės Vyslos Elbingo srityje apie 880-890 m., rašo, jog ten buvę daug karalių, tarp kurių buvę daug vaidų (Lietuvių enciklopedija, t. 15, p. 282, Boston, JAV, p. 282.). Archeologiniai radiniai patvirtina, kad baltų giminės, gyvenusios prie Baltijos jūros, buvę aukštos kultūros ir gana turtingos.

Pirmieji karaliai

Prūsijos kronika, rašyta 1529 m. dominikonų vienuolio Simono Grunau, mini apie 500 m. gyvenusius Brutėnijos (Parusnės) viešpatį Brutenį ir karalių Vaidevutį-Vytautą, jo vėliavą bei mūsų protėvių dievus.

1009 m. svarbiausias įvykis mūsų tautai – plačiausiuose – Viperto ir šv. Petro Damianio – šv. Brunono (Bonifaco) misijos aprašymuose pirmą kartą istorijoje paminimas Lietuvos ir karaliaus Netimero vardas bei pirmasis krikštas Lietuvos žemėje (Lietuvos istorija, A. Bumblauskas, Lietuva, 2005. p. 18-19).

Istorija iki mūsų dienų išlaikė ir daugiau įvairių pasakojimų apie mūsų karalius. XIII a. pradžioje Kuršių kilmingasis Lamikis, vadinamas Kuršo karaliumi, popiežiaus Grigaliaus IX-ojo legato Otonio įgaliotinio Balduino raginamas, anksčiau už Lietuvos valdovą Mindaugą, pasižadėjo priimti krikštą. Lamikis (Lamichinus rex) drauge su kitais Kuršo pagonimis 1230 metais su popiežiaus vicelegatu sudarė krikšto sutartį. Tačiau vėlesniuose dokumentuose ir eiliuotoje Livonijos kronikoje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad Kurše buvusi pastovi karaliaus ar vieno vyresniojo kunigaikščio valdžia (Liet. E.t. 14. Boston, JAV, p. 128).

Vakaruose karalius, rytuose „kniazius“

Mindaugas kaip pirmasis Lietuvos valdovas, vėliau karalius, iškilo apie 1240-uosius, suvienijęs Lietuvą į valstybę. Dėl jo karūnos, karūnavimo karaliumi ir karaliaus titulo klausimų, abejonių ar kokių dvejonių, atrodo, nėra, tačiau dėl karūnavimo datos bei vietos istorikai dar ir šiandiena plačiai diskutuoja bei vieningai nesutaria. Jau 1235 m. rusų metraštininkas užsimena apie „Mindaugo Lietuvą“, o rytiniai kaimynai rusai ima jį vadinti didžiuoju kunigaikščiu, rašo istorikas prof. Edvardas Gudavičius „Lietuvos istorijoje“ (Vilnius, 1999 m. p. 46; 48.). Apie 1245–1246 m. vokiečių kronikininkas dar nekarūnuotą Mindaugą pavadino „aukščiausiuoju karaliumi“ (ten pat p. 46.), o kaip rašo žinomas lenkų istorikas Oscar Halecki knygoje „Jadwiga of Anjou and the rise of east central Europe“ (USA, 1991, p. 35.), popiežius jį tituluoja „primus rex Lethoviae“.

Karalius – labiausiai paplitęs vyriškas monarcho titulas, laikomas aukštesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį. Manoma, kad lietuviai šį žodį greičiausiai pasiskolino iš pietinių slavų: lenkų, čekų ar net kitų Europos tautų (karalius: čekišk. kral; lenkišk. krol; vengrišk. karaly; o moteriškas titulas karalienė: vengr. karalyne, karalyno), bet ne iš rytinių slavų, nes Mindaugo laikais rytiniai slavai tokio žodžio kaip karalius (карoлъ) dar ir neturėjo. Istorija bei dauguma rašytinių šaltinių rodo, kad slavai savus ir kaimynų valdovus vadino tik „kniaziais“. Su rusišku titulu „kniazius“ yra šiokios tokios painiavos, nes žodžio kilmė yra mistiška, o jo atsiradimas dar nėra galutinai moksliškai paaiškintas, iki šiol nėra aišku ką tas titulas iš tikrųjų reiškia. (Энциклопедия Российской Монархии, Екатеринъург, 2002, cтp. 166-167.). Taigi į vakarus suksi – būsi karalium, į rytus – tik kniazium…

Kur dingo pirmojo karaliaus karūna?

Mindaugo krikštas 1251 m., vėliau 1253 m. ir jo karūnavimas karaliumi, išvedė Lietuvą į Europą, prasidėjo Naujosios Lietuvos epocha, palaipniui leidusi pamiršti Senąją Lietuvą, jos istoriją, kultūrą. Sukant link europietiškos kultūros ir tradicijų, pats Mindaugas pasirūpino, kad jam mirus nežūtų valstybė, iš anksto gavęs popiežiaus leidimą vainikuoti karaliumi vieną iš savo sūnų… (Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, Kaunas, 1936, p. 56.).Dar 1249 m., kaip rašo Simonas Daukantas 1850 m. rašytoje Lietuvos istorijoje, mūsų protėviai ir jų valdovai su popiežiumi sudarė sutartį, kurioje buvo labai aiškiai nusakoma paveldimumo tvarka. Pacituosime originalia knygos kalba, kurioje sakoma: „ne vien perkrišktai, bet ir netikėliai lietuviai apsikrikštiję gali savo turtą įgyti pirkimu, dovana ar kokia kita teisinga dingste, o įgytą veldėti ar savo karšinčiui (paveldėtojui) palikti. Nustipus tėvui sūnus ir dukterys veldėjo jo turtus, nesant vaikų – tėvūnai, jei tų nebuvo – žentas, ir to netekus – nustipusiojo broliai, jei tų nebuvo sesers sūnus, jei kas nepaliko karšinčių ir stipdamas savo turtų neuždovanojo, tų kartų turtas jo teko kryžeivių zakonui.“ (Lietuvos istorija, S. Daukantas, Plymouth, Pa. USA, p. 383.) Žinome, kad Vaišvilkas perėme tėvo poziciją, o gal ir karūną, nes sutartis labai aiškiai apibrėžia paveldimumo salygas. Po Vaišvilko mirties, kaip rašoma S. Daukanto (ten pat p. 383), teisių paveldėtoja tapo Vaišvilko sesuo Mindaugo dukra, Švarno žmona, bet kas nutiko su karališkaja Mindaugo karūna, kol kas lieka neaišku.

Prieš kurį laiką buvo pasklidusi žinia, kad Mindaugo karūna išlikusi ir dabar yra Plocko katedroje Lenkijoje. Kai kurių užsienio ir lenkų mokslininkų teigimu, šios katedros lobyne esantis Burgundijos karaliaus ir kankinio šv. Zigmanto relikvijorius turįs ant galvos užkniedytą karaliaus Mindaugo karūną. Ją dar iš Lvovo parsigabeno lenkų karalius Kazimieras Didysis, Aldonos Gediminaitės vyras.

Tad, atrodytų, po karaliaus Mindaugo mirties karališkoji tradicija nenutrūko ir karaliaus valdžios tęstinumas Lietuvoje nesutriko. Išlikusieji istorijos dokumentai, aktai, antspaudai bei kitas istotrinis palikimas mums liudija, kad ir vėlesnieji Lietuvos valdovai buvo tituluojami ar patys save vadino karaliais. Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis istoriniuose dokumentuose tituluojami karaliais, naudojami titulai: Regis, Rex, Rege, Regem. 1383-aisiais Jogaila jau skelbiasi karaliumi, o vėliau prisistato kaip „Didysis Lietuvos karalius“ (Great king of Lithuania).

Kaimynų pavyzdys

Mūsų kaimyninių valstybių, o ypač Lenkijos, istorija leidžia geriau suprasti ir Lietuvoje susidariusią situaciją, kuri susiklostė, žuvus pirmajam krikščioniškam karaliui. To meto Lenkija buvo susiskaldžiusi į daugybę kunigaikštysčių, net į 23 atskiras. Vengrijoje irgi buvo problemų, o Vokietija susikalžiusi į daugybę karalysčių ir kunigaikštijų išgyveno iki Bismarko aikų. Tačiau, jose, kaip bebūtų keista, po karūnuotojo karaliaus mirties niekas „nesikėsino“ į valstybės statusą ir karalystės „neperkrikštijo“ į kunigaištystę, o karalių palikuonių į kunigaikščius, kaip nutiko senovės Lietuvoje.

966 m. Mieško I pirmasis Lenkijos valdovas priėmė krikštą, o Boleslovas I Narsusis tik 1025 m. buvo karūnuotas pirmuoju Lenkijos karaliumi. Tačiau jau Boleslovo Narsiojo sūnus Bezprym atsisakė Lenkijos karališkųjų simbolių, juos grąžino Šventosios Romos imperatoriui. Lenkija prarado karalystės statusą. Tuo metu ypač suaktyvėjo kova prieš Bažnyčią ir kunigus, sugrižta prie pagonybės Lenkijoje. O kada vėl sugrįžta prie karališkų tradicijų tiksliai nėra nusakyta ar dokumentuota.

Lenkijos karalius Boleslovas II Narsusis garsėjęs žiaurumu ir nelabai padoriu gyvenimu, mėgo svetimoteriauti bei grobti savo bajorų žmonas. Dėl to vyskupas Stanislovas, būdamas ryžtingas, tiesus ir teisingas, ekskomunikavo Lenkijos karalių. Apie tai sužinojęs ekskomunikuotas karalius įtūžęs įsiveržė į vyskupo koplyčią Krokuvos priemiestyje ir šv. Mišių metu nužudė vysk. Stanislovą. Popiežius Šv. Grigalius VII dėl to Lenkijai paskelbė interdiktą (bažnytinę bausmę). Nusikaltęs karalius pabėgo į Vengriją. Nežiūrint to, Lenkija išliko karalyste, nors… nelabai aišku, kokiais būdais ir kada ji tas prarastasias pozicijas bei karališkas regalijas susigrąžino ir ar iš tikrųjų susigrąžino.

Todėl kunigaikštis Vladislovas Uolektinis (Lokietka), nesulaukęs popiežiaus palaiminimo ir karūnos, lenkų bajorams pritariant, pats pasiskelbė karaliumi bei buvo pašventintas vietinio vyskupo net ne senojoje Lenkijos sostinėje Gniezne, o Krokuvoje – dar tik būsimoje valstybės sostinėje (M. Bogucka, Dawna Polska, Warszawa, 1998, p. 92). Jo sūnus Kazimieras Didydis paveldėjo iš tėvo titulus ir vedė, anot istorikų, pagonio Gedimino dukrą Aldoną, kuri tapo Lenkijos karaliene Ona.

Kur dingo karalystė? Sumaištis dėl titulų

Po karaliaus Mindaugo ir jo sūnų nužudymo, su karaliaus titulu mūsų istorijoje prasidėjo didelė painiava. Kaip istorikai nurodo, po Mindaugo ir jo sūnų žūties, Lietuvoje nelieka nei karaliaus, nei karalystės. Mindaugo įkurtoji valstybė – karalystė, po šio mirties kažkodėl „perkrikštijama“ į didžiają kunigaikštystę. Kodėl? Iki šiol neturime jokio paaiškinimo.

Nauja tarytum primirštų Lietuvos karalių rikiuotė

Tačiau, praėjus ne taip ilgam laikui po karaliaus Mindaugo mirties ir naujam, talentingam bei stipriam valdovui Lietuvoje iškilus, atskiruose šaltiniuose vėl pasirodo karališkas titulas. 1270-taisiais Lietuvos soste įsitvirtino Kernavės kunigaikštis Traidenis. Šis Kernavės sosto valdovas atgavo Mindaugo laikų galybę ir sutvirtino pirmojo Lietuvos karaliaus įkurtosios valstybės pamatus. Šaltiniai Traidenį dažnai vadina karaliumi, tuo pabrėždami jo įsigalėjimą visoje Lietuvoje. 1930 m. Varšuvoje lenkų istoriko Hendryk Paszkiewicz išleistoje studijoje „Regesta Lithuaniae Ab Origine Usque Ad Magni Ducatus Cum Regno Poloniae Unionem“ apie XIII–XIV amžiaus Lietuvą, Traidenis devynis kartus minimas kaip karalius (naudojami žodžiai Rex, Regis, Rege, Regem) ir tik du kartus kaip kunigaikštis (Dux). Visa tai rodo, kad karaliaus valdžios tęstinumas Lietuvoje nesutriko ir, kaip rašo prof. E. Gudavičius, karinė Lietuvos monarchija (monarchija – karaliaus valdžia – V. R.) susiformavo, tautiškoji Lietuvos valstybė buvo baigta kurti, nors galutinai ją sustiprino tik tolimesnieji Traidenio įpėdiniai Vytenis ir Gediminas.

Vithenus – Rex Lethowinorum

Vytenį, kaip ir jo garsųjį brolį Gediminą, amžininkai vadino karaliais, nors, pagal mūsų istorikų teiginius, jie to titulo neturėjo. Jau minėtoje lenkų istoriko H. Paszkiewicz studijoje „Regesta Lithuaniae Ab Origine…“ Vytenis kaip karalius minimas net 21-ną kartą ir tik vienintėlį kartą Duce. Vytenis buvo Pukuvero sūnus, taip 1292 m. savo kronikoje įsakmiai pažymėjo Petras Dusburgietis. 1296 (1295) m. P. Dusburgietis, kuriam anksčiau Vytenis tebuvo „Lietuvos karaliaus sūnus“, užrašė, jog „rex Vithenus“ darė žygį į Livoniją. 1296 m. Vyteniui įsiveržus į Livoniją prūsų kryžiuočiai nutarė naikinti karaliaus (Vytenio) žemes. Vytenio laikais lietuviai kovose su kryžiuočiais parodė daug energijos ir išvystė veiklią gynybos sistemą. P. Dusburgiečio žodžiais tariant „Lietuvos karalius (Vytenis) pasienio pilims ginti paskirdavo mėnesiui ar ilgesniam laikui tam tikrą skaičių ginkluotų vyrų, kurių pakeisti atvykdavo kiti apylinkės vyrai“ (Liet. E. t.34. JAV, 1966, p. 404). Kartą, kai 1313 m. kryžiuočiai pasistatę „karo laivą su sienomis ir daug kitų laivų“ atplaukė pulti Junigėdos, išgirdęs apie to laivo sukeltą garsą, lietuvių karalius Vytenis atsiuntė narsų kilmingąjį Surminą su 100 laivų. Vytenio mirties aplinkybės nėra žinomos. Nuo 1315 m. jo vardas daugiau neminimas. P. Dusburgietis yra paskutinis, kuris pažymi, jog „Vithenus rex Lethowinorum“ 1315 m. rugsėjį buvo apgulęs Christmemelį. Vigando kronika nurodo, jog Vytenis žuvo kovose su kryžiuočiais.

Karališkas Gedimino sveikinimas

Vytenį pakeitė jo brolis Gediminas. Šis buvo visapusiškas valdovas: geras politikas bei puikus karvedys, gerai supratęs tautos ir valstybės poreikius, galimybes ir pavojus. Paprastai rašytiniuose šaltiniuose jis vaizduojamas taikiu Lietuvos kultūrintoju, geru administratoriumi ir gabiu diplomatu. Vakarų kaimynai jį laikė karaliumi, popiežius į jį jau irgi kreipėsi tuo titulu. Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi vyskupus, kunigus, domininkonų ir pranciškonų ordino vienuolius, pirklius, riterius, įvairius amatininkus: meistrus, kurpius, račius, akmenskaldžius, druskininkus, malūnininkus, sidabrininkus, svaidomųjų prietaisų gamintojus; žvejus, žemdirbius iš Vakarų, jiems pabrėždamas, kad jis pastatęs dvi pranciškonų bažnyčias „vieną mūsų karališkame mieste, vardu Vilnius (in civitate nostra regia,Vilna dicta), ir antrą Naugarduke (Gedimino laiškai, Vilnius, 1966, p. 37-47.). 1323 m. gegužės 26-tos dienos laiške pranciškonų ordino vienuoliams Gediminas save tituluoja lietuvių ir rusų karaliumi, o popiežius Jonas XXII-asis savo laiške Gediminui į jį kreipiasi šiais žodžiais „Žymiajam ir kilniajam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų karaliui…“.

1323 m. spalio 2 d. Gediminas taikos sutartį su ordinu, Ravelio (Talino) žemės danų vietininku, vyskupais ir Ryga pradeda taip: „Visus tuos, kurie regės ir girdės šį raštą, sveikina Lietuvos karalius Gediminas ir linki [jiems] sveikatos ir taikos viešpatyje“. Šiuo metu visus (18) Gedimino laiškus galima pasiskaityti internete įvedus į naršyklę žodžius www.gediminolaiškai.

Supratęs, kad karas su kryžiuočiais neišvengiamas, Gediminas kiek galėdamas ieškojo sąjungininkų. Juo tapo lenkų karalius Vladislovas Uolektinis (Lokietka). Už jo sūnaus Kazimiero Gediminas išleido savo dukrą Aldoną ir lenkams davė karinės paramos kovoje prieš totorius. Taigi Gediminas buvo pirmasis Lietuvos valdovas per dukros vedybas suartėjęs su vakarų Europos karaliais, o Aldona – pirmoji lietuvė moteris tapusi kitos šalies karaliene. Netrukus Lenkijos karalienės Aldonos (Onos) palikuonys šeimininkavo beveik visoje Europoje. Jos vaikaitė Elžbieta buvo Liuksemburgo grafo, Čekijos, Vokietijos, Italijos, Burgundijos karaliaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV-ojo (Charles IV) žmona, karalienė, imperatorienė. Aldonos provaikaitis Zigmantas Liuksemburgietis, Vytauto ir Jogailos amžininkas, karaliavo Vengrijoje, Čekijoje bei Vokietijoje, buvo išrinktas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi. Jis davė sutikimą Lietuvos karaliumi vainikuoti Vytautą.

Gedimino ir vėlesniųjų gediminaičių vardas buvo gerbiamas rusų žemėse dar ištisus šimtmečius, o kai kurie Rusijos carai ir jų artimieji laikė didele garbe pabręžti savo kilmę iš Gedimino bei jo palikuonių. Antai caras Ivanas Rūstusis nuolatos pabrėždavo savo kilmę iš Gedimino, Lietuvą laikė savo tėvonija, tad nenuostabu, jog taikesi ir į Lietuvos sostą. 1561 m. Ivanas Rūstusis Žygimanto Augusto seseriai Kotrynai buvo atsiuntęs piršlius. Nors su Maskva nelabai norėta pyktis, tačiau vis vien buvo duotas neigiamas atsakymas. Pasakojama, kad nuotakos vietoje į Maskvą buvo nusiųsta balta kumele… (V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija, JAV, 1956, p. 409). Net kelios Rusijos kunigaikščių giminės, kaip Chovanskiai, Golicinai, Kurakinai ir Trubeckojai kildina save iš gediminaičių giminės (Энциклопедия Российской Монархии, Екатеринъург, 2002. cтp. 173.).

Lietuvos karalius atvyks per Kalėdas

1337 m. kronikininkas Vygandas Marburgietis aprašo, kad 1337 m. kautynėse prie Bajerburgo (Veliuona) kryžiuočių lankininkų vadas Tilmanas Zumpachas ugnine strėle sudegino lietuvių vėliavą ir mirtinai sužeidė Trakų karalių. Nors kronikininkas neparašo valdovo vardo, tačiau matome, kad karališko titulo vartojimas nėra pamirštas. Dar daugiau, įvardijama karaliaus vėliava, turinti ir tam tikrus Trakų karaliaus skiriamuosius ženklus (E. Rimša, Heraldika, Vilnius, 2004. p. 76). Čia tam tikras akibrokštas istorikams teigiantiems, kad lietuviai iki XV a. skiriamųjų heraldinių ženklų neturėjo.

Du broliai karaliai

Gediminui mirus, Lietuva likusi be vyriausiojo valdovo, t. y. be karaliaus, ateityje galėjo virsti pavienių ir mažai tarpusavyje susijusių kunigaikštijų sąjunga. Gelbėdami valstybę, du gabiausi Gedimino sūnūs Kęstutis ir Algirdas perima valdžią į savo rankas. Pagal mūsų istoriją Algirdas ir Kęstutis net 32-ejus metus drauge, broliškai sugyvendami, valdė Lietuvą. Todėl nenuostabu, kad svetimtaučiai dažnai nežinojo, katras iš jų yra vyriausias Lietuvos valdovas; dažnai net jie abu buvo laikomi visos Lietuvos valdovais (A. Šapoka, Liet. Ist., 1936, p. 80.). Prusijos Slaptajame archyve išlikusieji dokumentai liudija, kad jie abu buvo vadinami broliais karaliais. Kęstutis savo kaimynų buvo laikomas taip galingu, kad ne kartą, lygiai kaip ir Algirdas, buvo tituluojamas karaliumi (V. Daugirdaitė-Sruogienė, Liet.ist., 1956, p. 116.).

Kęstutis iš vakarų prieš Lietuvą kartais vykdomą agresiją, prisidengiamą kilnia krikšto misija, sugebėdavo pristabdyti, duodamas pažadą krikštytis. Popiežius Klemensas VI, išgirdęs apie šiuos Lietuvos valdovų ketinimus, 1349 m. rugsėjo 10 d. išsiuntė Kęstučiui bulę, pritariančią norui krikštytis ir pažadėjo karaliaus karūną. 1351 m. Lietuvos krikšto sumetimais Lenkijos, Vengrijos ir Mozūrijos kariuomenė, vadovaujama Vengrijos karalius Liudviko Didžiojo, įsiveržė į Trakų kunigaikštijos rusiškąsias žemes, kur juos su kariuomene pasitiko Kęstutis. Pradėjus derybas buvo sudaryta karinė sąjunga. Trijų karalysčių (Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos – V. R.), kaip rašo lenkų kilmės amerikiečių istorikas Oscar Halecki knygoje „Jadwiga of Anjou and the rise of East central Europa“ (p. 35.), sudarytoje karinėje sąjungoje susitarta, kad Kęstutis su broliais ir visa tauta priims krikštą, o Vengrijos karalius Liudvikas D. jam išrūpins iš popiežiaus karaliaus karūną bei padės atgauti vokiečių ordino užgrobtas žemes. (E. Gudavičius, Liet. ist., p. 132).

1358 m. Lietuvos ir jos valdovų krikšto iniciatyvos ėmėsi pats Šv. Romos imperijos imperatorius ir Čekijos karalius Karolis IV-asis, 1358 m. balandžio mėn. 21d. parašęs Lietuvos valdovui laišką, siūlydamas priimti katalikų tikėjimą (E. Gudavičius, Liet. Ist., p. 133.). 1358 m. liepos-rugsėjo mėn. esą vienas iš Algirdo brolių lankėsi pas Karolį IV-ąjį Niurenberge ir pažadėjo, kad Lietuvos monarchas (karalius) per Kalėdas atvyks į Vroclavą krikštytis (ten pat, p.1 33.). Ar taip įvyko, istorija kol kas nutyli.

Pilietinio karo metu 1382 m., Jogailos šalininkams suruošus sąmokslą, Kęstutis senasis Lietuvos karalius Krėvos pilyje pasmaugiamas. Velionis buvo atgabentas į Vilnių ir senu lietuvišku papročiu sudegintas Šventaragio slenyje. „Tarp Perkūno žinyčios ir Neries buvo sukrautas didžiulis laužas, ant jo uždėtas karališkai aprengtas ir su šarvais Kęstučio lavonas. Čia pat buvo pririštas ištikimiausias Kęstučio žirgas, kuriuo jis jodinėdavęs kautynių metu“ (Mūsų Lietuva, B. Kviklys, t. 1, p. 89. 1964 m., USA.).

Po Algirdo mirties jo vietą užėmė antrosios žmonos Julijonos vyriausiasis sūnus Jogaila. Jis atsisėdo Vilniuje ir, kaip rašo mūsų istorikai, iš pradžių titulavosi „Vyriausiuoju Lietuvos kunigaikščiu“. Kęstutis pripažino Algirdo įpėdinį. Gerbė jo sūnų Jogailą ir vykdavo pas jį pasitarti. Tačiau vyriausiasis Algirdo sūnus Andrius, Polocko kunigaikštis, pakilo, kam Jogaila jį aplenkęs. Drauge sujudo ir visa Algirdo šeima, reikalaudama sau pirmenybės, siekdama nuo valdžios pašalinti ne tik Kęstutį, jo įpėdinius, bet ir patį Jogailą. Tuo laiku smarkiai pradėjo reikštis Algirdo našlė stačiatikė Julijona, ėmusi save tituluoti ir rašytis „Didžioji karalienė“.

Dar vienas raitas karalius

Tik po senojo Lietuvos karaliaus Kęstučio mirties (1382 m. rugpiūčio mėn.), 1383-aisiais Jogaila pradeda skelbtis karaliumi. Kovo 28–balandžio 15-ąją suteikęs Liublino miestiečiams laisvos prekybos privilegiją, „brangiems Lenkijos burgeriam“ (miestiečiams) Jogaila prisistato kaip „Didysis Lietuvos karalius“. Tų pačių metų liepos mėn. vykusiame susitikime su kryžiuočių magistro atsiųstuoju maršalu besikalbėdamas, Jogailos brolis Konstantinas Jogailą vadina karaliumi (V. Daugirdaitė-Sruogienė, Liet.ist., p. 150.). Apie karališkąjį Jogailos naudotą titulą sužinome ne tik iš metraštininkų užrašų, jį patvirtina ir iki mūsų dienų išlikusieji Jogailos antspaudai. Ant 1382 m. Jogailos lietuviško antspaudo nesunkiai įskaitoma tokia antspaudo legenda (užrašas): Ja * gal * dei * gratia * rex * m * lettov * („Jogaila Dievo malone didydis lietuvių karalius“). Toks antspaudas, vaizduojantis raitą ant žirgo Jogailą, yra išlikęs Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo slaptajame archyve Berlyne (Vokietijoje). Kad tai nėra joks atsitiktinumas parodo ir vėlesnieji Jogailos antspaudai. Jau pirmuosiuose lenkiško tipo antspauduose 1386–1388 m., Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, įrašai ant jo pirmųjų antspaudų šį įvardija ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos karaliumi. Tokie antspaudai dabar saugojami Lenkijos Svarbiausiųjų dokumentų archyve. Ant 1386 m. Jogailos herbinio antspaudo skaitome tokią jo legendą: +Wladislaus dei* gra: rex: Polonie: LitvaniE: PN SUPREMUS THE‘S RUSS… – Vladislovas Dievo malone Lenkijos, Lietuvos karalius ir aukščiausias rusų valdovas.

Jogaila oficialiai daugiau niekur nebuvo vadinamas kunigaikščiu.

Triskart paskelbtas karaliumi

1398 m. sudarydamas sutartį Salyno saloje Nemune, ties Nevėžio žiotimis, prie Kulautuvos, Vytautas savo bajorams paskelbė karalienės Jadvygos reikalavimą mokėti leno mokestį. Bajorai dėl to protestavo ir iš nepasitenkinimo Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (B. Makauskas, Lietuvos istorija, Kaunas, 2000, p. 80). Lenkų istorikas Oskar Halecki knygoje „Jadwiga of Anjou …“ (p. 242.) irgi nurodo, kad 1398 m. Vytautas, pritariant Jogailai, stengėsi iš popiežiaus išsirūpinti atskirą karūną Lietuvai bei atskirti lietuvių ir rusų žemes į atskirą karalystę. Ten pat (p. 243), kalbėdamas apie Salyno sutarties sudarymą, lenkų istorikas nurodo, kad čia apie jokią karališką karūną atskirai neužsimenama, tik tiek, kad kronikininkas užrašė faktą, jog Vytautas buvo paskelbtas Lietuvos ir Rusios karaliumi („King of Lithuania and Ruthenia“), kas žinoma labai užgavę Lenkijos karalienę Jadvygą. Ji netrukus nusiuntusi Vytautui ir jo bajorams nepasitenkinimo laišką bei pareikalavusi tokį sprendimą atšaukti, mat ji Lietuvos sostą bei karūną jau buvo numačiusi savo dar negimusiam įpėdiniui.

Įvertindami didelius Vytauto nuopelnus, drąsą ir narsumą, 1421 m. Čekijos bajorai bei miestiečiai jam pasiūlė savo šalies karūną, kurią šis sutiko priimti. 1421 m. rugpiūčio mėn. čekų Kutnos Horos seimas Vytautą oficialiai išrinko Čekijos karaliumi (E. Gudavičius. Liet.ist., p. 251). Taigi Vytautas buvo ne tik Lietuvos, bet dar ir Čekijos karalius.

Pagaliau į gyvenimo pabaigą, siekdamas galutinai įtvirtinti savo valstybės nepriklausomybę, Vytautas ryžosi priimti įkyriai „pirštą“ karaliaus karūną iš vakarų. Kaip visa tai baigėsi, žino net pradinių klasių mokinukas. Nors Vytautui siunčiama karūna buvo pavogta, tačiau niekas nesugebėjo pavogti jo nuopelnų ir didžiosios garbės, tarptautinio pripažinimo, jo pasiekimų darbų bei išsaugoto atminimo. Mūsų garsusis poetas ir rašytojas Balys Sruoga Vytauto garbei sueiliavo „Kol nors viena plasdės širdis lietuvio, – Tu būsi amžiams Lietuvos karalius!… Vilniaus Akikatedroje Kazimiero koplyčioje yra vienintelė Vytauto Didfžiojo skulptūra, kurioje Vytautas pavaizduotas su karališkais simboliais: karaliaus karūna, skeptru ir obuoliu. Tik nežinia dėl ko ši skulptūra įvardijama kito karaliaus vardu. Iki šiol nežinoma, kur yra Vytauto Didžiojo palaikai ir jam skirta pavogtoji karūna.

Po Vytauto mirties į sostą atsisėdęs Švitrigaila pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir nieko nelaukdamas pareikalavo šv. Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto I atsiųsti anksčiau Vytautui žadėtą karališką karūną. O, kai Švitrigaila buvo nugalėtas, ir į Lietuvos sostą atsisėdo Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, laiške imperatoriui jis rašė, kad Lietuvos priklausomybė nuo lenkų karalių yra tik prasimanymas: kiek tik žmonės pajėgia atsiminti, Lietuva niekad nebuvusi jokios kitos valstybės sudėtyje ir valdžioje. Jis pats Lietuvos kunigaikštystę gavęs ne iš lenkų karaliaus, bet iš Dievo: ją paveldėjęs iš savo brolio Vytauto… (A. Šapoka, Liet. ist., p. 174.). Ir kas turi teisę tai paneigti!?

Apie karalius liudija ir tautos išmintis

Kad žodis „karalius“ yra stipriai prigijęs gyvenime ir mūsų žodyne, vaizdžiai liudija lietuvių tautos išmintis bei tautosakos lobynai. Taip vaizdingai kalbant apie kunigaikščius ar kokius kniazius tautos išmintyje vargiai ką atrastume. Tad gal ir tokia tautos išmintis mums truputį padėtų daugiau susivokti kaip toje Lietuvoje buvo svarbūs karaliai, jų atminimas gyvas mūsų istorijoje bei tautos atmintyje.

*Mūsų tautos išminčiai kalba, kad nuo Kalėdų ant Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio pėdą.

*Mėgstame sakyti: „Gyvena kaip karaliai“.

*Kai lyja, saulei šviečiant, dažnai pasakome „Su saule lyja, karalius duonos neteko“.

*Užklupus netikėtam lietui seniau vaizdingai mokėjome nusistebėti „O tu karaliau aukštasai, jau lyja…“

*Smagiam vasaros lietui užėjus, po balas bešokinedami, vaikai dažnai padainuoja: „Lyja, lyja lietus per karalių pietus, karaliukai verkia, karalienė knarkia“.

*Besišaipant iš kokio apsileidėlio barzdočiaus žmonės pritaikydavo tokį palyginimą: „Barzda reta kaip karaliaus giria“.

* Lietuvių kalbos žodynas turi užfiksavęs ir piktesnių palyginimų: „Valkiojasi čia kaip koks skudurų karalius“.

*Ankstesniais laikais lietuviai ir keiktis karališkai mokėjo:- „O kad tave karaliai“, – supykę sakydavo, o savo priešui dar ir palinkėdavo: „O, kad tave karalių karaliai…“

Būtina ištaisyti senas klaidas

Vis dėlto būtų pats laikas nesiklaidinti patiems ir neklaidinti kitų, skelbiant pasauliui Lietuvą turėjus vienintelį karalių. Laikas atmesti tą kažkieno sukurtą teoriją, kad tik popiežių vainikuoti valdovai gali vadintis karaliais. Atėjo pats laikas mums visiems į Lietuvos istoriją pažvelgti naujoviškai, nesimenkinti, įsigilinti į mūsų praeitį, į mūsų valdovų palikimą ir ištaisyti įsisenėjusias klaidas bei per ilgus šimtmečius susigulėjusias dviprasmybes. Turėkime drąsos aiškiai be jokių išvedžiojimų, gudrybių su monarchais ir valdovais pasakyti, kad nuo seniausų laikų Lietuvą valdė karaliai, o ne kunigaikščiai ar kniaziai ir, kad Vilniuje atstatome ne Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmus, o Lietuvos karalių rūmus, kurie senovėje taip ir buvo vadinami.

Nuotraukoje: Karaliaus Netimero krikštas. Poloni freska iš Pažaislio vienuolyno

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra