Didysis Vilniaus Seimas Lietuvos išsivadavimo iš Rusijos jungo kovoje

Autorius: Data: 2013-02-14, 13:28 Spausdinti

 

Habil. dr. prof. Antanas Tyla

 

 

Šiemet minime Lietuvių Suvažiavimo Vilniuje, kuris vėliau buvo pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu, šimtmetį. Prieš 100metų čia, tuomet buvusioje Miesto salėje, iš visos Lietuvos ir iš kitur suvažiavę lietuviai pirmą kartą patys viešai ir demokratiškai sprendė sprendė Lietuvos valstybės ateitį. Seimo iniciatyva ir idėja priklausė Vilniaus inteligentijai.. Buvo sudarytas įvairių partijų ir srovių Lietuvių suvažiavimo organizacinis komitetas, kurio pirmininku buvo išrinktas dr. Jono Basanavičiaus. Komitetas parengė ir lapkričio 11 d. dienraštyje „Vilniaus žinios“ paskelbė „Atsišaukimą į lietuvių tautą“. Jame rašė, kadangi „politiškas tautos idealas, prie kurio mums ateityje žengti pridera, yra tolimas ir ne visiems mūsų tautiečiams aiškus“, todėl Komitetas nutarė „sukviesti į Vilnių lietuvius apsvarstyti apolitiškąjį Lietuvos padėjimą“ ir kviečia į Vilnių gruodžio 4-5 d. iš kiekvieno valsčiaus ar parapijos nors po vieną žmogų, taip pat visus Lietuvos inteligentus ir tuos, kurie „prie lietuvystės pripažįsta“, neskiriant lyties, luomų ir politikos pažiūrų“.

 

Lapkričio mėn. Lietuvos gyventojai valsčių, parapijų, seniūnijų sueigose rinko savo atstovus. Nei vienas iš išrinktųjų rinkėjams nedalino ledų, tušinukų, krepšelių su skanėstais ar dar ko nors, nerengė vaišių, kas deja mūsų gėdai daroma Laisvoje demokratinėje Lietuvoje. To meto atstovams užteko meilės tautai ir Tėvynei, rinkusiųjų pasitikėjimo, sąžinės, pasiryžimo ir supratimo, kad jie spręs Lietuvos ir tautiečių gyvybinius reikalus.

 

Iš vienų valsčių į Vilnių išvyko po keletą atstovų, iš kitų po vieną, iš trečių nei vieno. Kai kuriuose valsčiuose visai nerinko, o važiavo į Vilnių pasiryžėliai savo valia. Į Vilnių vyko pasitikėjimą turintys, nuo engėjiškos Rusijos valdžios nukentėję tautinio sąjūdžio dalyviai, knygnešiai, daraktoriai, mokytojai, kunigai, studentai, moksleiviai. Deleguojamiems buvo surenkami kelionpinigiai, buvo surašomi priesakai.

 

Seime buvo apie 2000 dalyvių. Daugumą sudarė kaimiečiai ūkininkai. Atvyko ir Mažosios Lietuvos atstovai, lietuviai iš Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos.

 

Suvažiavimo dienomis Pilies, Didžioji, Vokiečių gatves, prieiga prie dabartinės Filharmonijos pripildė sermėgėti, namuose austais apdarais apsirengę, tautos mandatą gavę, Lietuvos likimą pasiryžę spręsti savanoriai ir delegatai. Daugelis jų nešėsi drobinius lauknešėlius, kuriuose buvo užkandis – jų darbu išauginta rupi duona, bryzas lašinių ar dar kas nors. Jokio atlyginimo jie nelaukė.

 

Seimą pradėjo dr. Jonas Basanavičius. Per dvi dienas įvyko 4 posėdžiai. Pirmajame svarstė esamą padėtį Lietuvoje ir Rusijos imperijoje, antrame – kaip pasiekti Lietuvos autonomiją, kaip išspręsti lietuvių kalbos įteisinimą varsčiuose, mokyklose, administracijoje, įvesti teises lietuviams užimti mokytojų, teisėjų, valsčių ir kitų darbuotojų pareigas, trečiajame posėdyje buvo svarstomi žemės klausimai, ketvirtajame – buvo svarstomas mokyklų klausimas ir priimti Seimo nutarimai.

 

Seime kalbėtojai smerkė Rusijos priespaudą, pagerbė represijas patyrusius kovotojus už laisvę. Neatsirado nei vieno Seimo dalyvio, kuris būtų ginęs priespaudą. Seimo nutarimuose Rusijos caro valdžia pavadinta „pikčiausiu mūsų priešu“.

 

Suvažiavimas pripažino, kad geresnį gyvenimą sukurti bus galima tik nuvertus senąją tvarką ir sukūrus autonominę etnografinę Lietuvą su seimu Vilniuje, kuris bus išrinktas visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tikėjimo ir tautos. Rusijos valdžios nuvertimui Seimas paragino nemokėti mokesčių, neiti į kariuomenę, boikotuoti valdžios institucijas, teismus, uždarinėti valstybines gėrimų parduotuves-monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas ir paversti jas lietuviškomis. Atskirai susirinkę Seimo dalyviai kunigai nutarė reikalauti iš Vilniaus vyskupo nutraukti polonizaciją parapijose ir atkurti lietuvių teises.

 

Vadovaudamiesi Seimo nutarimais delegatai ir dalyviai beveik visoje Lietuvoje pradėjo Rusijos režimo administracinės sistemos naikinimą. Režimas prarado savo kontrolę. Visa jo valdžia išsilaikė tik apskričių centruose. Iš esmės Lietuva buvo pasirengusi autonominės valstybės gyvenimui ir veiklai. Persigandusi Rusijos valdžia griebėsi gelbėti savo pozicijas ir pasitelkusi kariuomenę, pradėjo brutalų susidorojimą su Lietuvos demokratizavimu. Suvalkijoje buvo iš naujo įvesta karo padėtis, Kauno gubernijoje nuo vasaros pabaigos galiojo įvesta nepaprastoji padėtis. Buvo sudaryti kariniai mobilūs baudžiamieji būriai. Jie pasileido po valsčius ir miestelius, po kaimus ir neramius dvarus, suiminėdami aktyviausius tautinio sukilimo dalyvius, vadus, iš patrankų apšaudė jų namus, vertė atkurti senas valsčių valdybas, policiją, mokyklas, grąžinti išvytus pareigūnus, mokytojus, mokėti kontribuciją už padarytus nuostolius prekybai degtine, valdiškoms institucijoms. Visur buvo naudojamas smurtas, mušimas, kankinimas. Prasidėjo sulaikytųjų teismai ir administracinis persekiojimas. Dalyvavimas Didžiajame Vilniaus Seime teismo sprendimuose buvo traktuojamas kaip nusikaltimas. Pastebėta, kad tarp teisiamųjų 1905 m. tautinio sukilimo dalyvių vyravo 30-50 metų amžiaus gyventojai. Tai pats sąmoningiausias ir atsakingiausias gyvenimo amžius. Tai rodo, kad į Rusijos režimo griovimą įsijungė supratę ką daro Lietuvos žmonės.

 

1905 m. tautinis sukilimas Lietuvoje buvo nuslopintas. Tačiau Didžiojo Vilniaus Seimo suformuluoti tautiniai ir politiniai nutarimai, lietuvių tautos solidarumas ir suvokimas, kad susitelkus galima bendrai kovoti dėl Lietuvos laisvės ir valstybingumo atkūrimo, padarė įtaką tautos politinei savimonei, jos mentalitetui ateityje. Šiuos siekius lietuviai įgyvendino 1918 m. Vasario 16-ją ir 1990 m. Kovo 11-ją.

 

Dabar mes gyvename Laisvoje Lietuvos valstybėje. Pažvelgus į Didįjį Vilniaus Seimą iš šių dienų Lietuvos valstybės pilietinių pozicijų, tenka pripažinti ir pasididžiuoti tuomet savo valstybės, dar neturėjusios lietuvių tautos pilietinių bruožų ryškumu, mūsų tautiečių dvasingumu ir patriotizmu, kaip labai reikšminga vertybe. Tėvynės meilė yra brangus ir neįkainojamas paveldas. Jį turime saugoti visi bendromis jėgomis.

 

 

Voruta“ Nr. 5 (599) 2006 kovo 4 d. (1;7 pusl.)

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra