Bronius Makauskas. Suvalkų sutartis – žvilgsnis po šimtmečio. II dalis

Autorius: Data: 2020-10-21 , 15:34 Spausdinti

Bronius Makauskas. Suvalkų sutartis – žvilgsnis po šimtmečio. II dalis

Šaltinis: sirvinta.net

Dr. hum. m. Bronius Makauskas, e-ausra.pl

Lenkija, spaudžiama Raudonosios armijos (RA), buvo priversta šauktis Vakarų valstybių pagalbos. Aplinkybių verčiama pagaliau liepos 4 d. pripažino Lietuvą de facto. Spa konferencijoje (ji vyko 1920 07 05–16 Belgijoje) Lenkijos premjeras Vladislovas Grabskis (Władysław Grabski) santarvininkų spaudžiamas už žadamą paramą prieš bolševikus pasižadėjo perduoti Vilnių Lietuvai iki tol, kol jo priklausomybė bus galutinai nustatyta tarptautinių organų. Pilsudskis manė, kad tai padaryti – pats blogiausias scenarijus Lenkijai. Todėl iš paskutiniųjų neleido atiduoti Vilniaus lietuviams, sudarydamas aplinkybes juos apkaltinti kariniu bendradarbiavimu su Raudonąja armija, kuri pirmoji įžengė į Vilnių (1920 07 14) ir neskubėjo miesto perduoti lietuviams.

Raudonoji armija, patyrusi pralaimėjimą prie Varšuvos, buvo priversta trauktis. Prie Lietuvos sienų vėl priartėjo Lenkijos kariuomenė. Atsiradus šiai naujai situacijai, Lietuva pareiškė lenkų ir sovietų kare besilaikysianti „griežto neutraliteto“ (Lietuvos kariuomenės sugrįžimo į pietinę Suvalkiją Lietuva nelaikė neutraliteto pažeidimu, kadangi ji neigė Focho linijos legitimumą).

Taip prasidėjo naujas santykių su Lenkija laikotarpis, kai ypatingą reikšmę įgavo diplomatiniai veiksmai, pridengiantys karinius. Nuo nesėkmingų derybų Kaune ir Kalvarijoje intensyvėjant karinio konflikto grėsmei, teko vėl šauktis Tautų Sąjungos mediaciją (rugsėjo 20 d. rezoliucija). Taip atsirado prielaida deryboms Suvalkuose. Nuo 1920 m. rugpjūčio pabaigos iki apytiksliai 1920 m. spalio pradžios Lietuva siekė kontroliuoti savo teritoriją ir tariamai išlaikyti neutralumą, o Lenkijos, Sovietų Rusijos ir Vakarų šalių pozicijos Lietuvos atžvilgiu pasižymėjo egoistiniais prieštaravimais. Lietuva aktualiausiu uždaviniu laikė apginti Vilnių, Gardiną ir Seinus. Šis planas buvo ambicingas, bet su turimomis pajėgomis, ir dar nevykusiai išdėstytomis, neįvykdomas.

Tarp endekų būta noro stumiant bolševikus pasinaudoti proga ir okupuoti visą Lietuvą. J. Pilsudskis, laukdamas derybų su Sovietų Rusija Rygoje rezultatų, dėl to, kad Santarvė (ypač Anglija) spaudė taikiai spręsti santykių su Lietuva klausimą ir, ko gero, nenorėdamas perduoti Lietuvos reikalų politiniams oponentams, gen. Tadeušo Rozvadovskio (Tadeusz Rozwadowski – Varšuvos mūšio strategas ir pergalės prieš bolševikus su gen. M. Veygandu bendraautoris) planui nepritarė. Karas su Sovietų Rusija dar nebuvo užbaigtas, o Suvalkų derybos suteikė vyriausiajam lenkų kariuomenės vadui laiko išsiaiškinti Lenkijos ir Sovietų Rusijos derybų Rygoje rezultatus ir pasiruošti pulti Vilnių. Rygos derybų rezultatai išryškėjo jau vykstant Lietuvos ir Lenkijos deryboms Suvalkuose. Lenkijai Rygoje (1920 m. spalio 4–5 d.) pavyko preliminariai sutarti dėl teritorijos, atskiriančios Lietuvą nuo Rusijos. Lenkija, beatodairiškai kaltindama Lietuvą už politinius kontaktus su Sovietų Rusija, neutralumo pažeidinėjimą, pati jais pasinaudojo. Ši suderinta su Sovietų Rusija aplinkybė nulėmė tolesnius J. Pilsudskio veiksmus Lietuvos atžvilgiu ir nulėmė ilgalaikį šio regiono nestabilumą.

Lenkams stumiant Raudonąją armiją į rytus, 1920 m. rugpjūčio 28 d. susidarė lietuvių ir lenkų frontas Štabino–Augustavo–Grabovo linijoje. Tą dieną lenkai užėmė Augustavą. Prieš dvi dienas vykusios derybos Kaune dėl leidimo lenkų kariuomenei judėti lietuvių užimta teritorija buvo nevaisingos. Lietuviai siūlė pirma tartis dėl sienų. Lietuva, argumentuodama, kad gina savo teritoriją, ir kartu leisdama lenkams žygiuoti Nemuno operacijai per jos teritoriją, pažeistų ir neutralumą Sovietų Rusijai. Lenkams atakuojant lietuvių postus prasidėjo mūšiai. Iki rugsėjo 10 d. lenkai užėmė pietinę Sūduvą. Rugsėjo 13 d. lietuviai prieš derybas Kalvarijoje vėl atsiėmė Seinus ir Gibus, priartėjo prie Augustavo kanalo. Derybos Kalvarijoje (rugsėjo 16–18 d.) nebuvo vaisingos. Rugsėjo antrojoje pusėje J. Pilsudskis sukonkretino planus atkirsti Lietuvą nuo Raudonosios armijos okupuotos teritorijos ir koncepciją „išspręsti“ Vilniaus (ir Lietuvos?!.) klausimą.

1920 m. rugsėjo 20 d. Tautų Sąjunga, atsiliepdama į Lietuvos ir Lenkijos notas, paskelbė rezoliuciją, raginančią Lietuvos ir Lenkijos vyriausybes nutraukti karo veiksmus. Padėčiai kontroliuoti sudaryta Tautų Sąjungos Kontrolės komisija. Lenkai rezoliuciją vykdyti sutiko, bet su išlygomis, ir rugsėjo 22 d. Valstybės gynimo tarybos posėdyje J. Pilsudskis pristatė „Nemuno“ operacijos planą, pagal kurį tą pačią dieną lenkų pajėgos pralaužė lietuvių postus Seinų apylinkėse ir pasuko Druskininkų kryptimi. Karinis puolimas buvo palydėtas kaltinančiomis Lietuvą notomis Tautų Sąjungai ir Lietuvos vyriausybei. Ši griežtai užprotestavo Tautų Sąjungai, kartu pareikalaudama atsiųsti Kontrolės komisiją. Juk rugsėjo 24 d. telegramoje Lenkijos vyriausybei šiuos veiksmus Lietuvos vyriausybė įvardijo kaip agresiją prieš lietuvių tautą. Ministro E. Sapiehos rugsėjo 26 d. atsakyme pažėrus kaltinimų Lietuvai, buvo pasiūlytos derybos Suvalkuose. Suveikė tai, kad Tautų Sąjunga pradėjo labiau stabdyti aktyvėjančius Lenkijos karinius veiksmus, kurie grėsė Lietuvai.

Derybos Suvalkuose 1920 m. rugsėjo 30 d. – spalio 8 d. vyko Sovietų Rusijos bei Lenkijos derybų Rygoje šešėlyje. Suvalkų derybos Lenkijai nebuvo parankios, ypač kad karinių veiksmų zonoje atsirado Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija. Tad E. K. Sapiehai (Eustachy Kajetan Sapieha – tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras) teko raminti Tautų Sąjungą, parodyti Lenkijos indėlį kovoje su bolševikais bei apsimestinį taikingumą ir bandyti toliau diskredituoti Lietuvą kaip nesavarankišką, svetimų veiksnių kurstomą nesantaikai su Lenkija.

Lenkija ėmėsi derybų pirmiausiai dėl Tautų Sąjungos spaudimo, nepripažindama status quo ir neplanuodama Vilniaus klausimo spręsti politiniu būdu. Taigi kyla klausimas, kam buvo griebtasi tokios diplomatinės apgavystės. Atrodo, reikėjo švelninti blogą įspūdį, susidariusį užsienyje dėl lenkų kariuomenės agresijos, kai ji žygiavo per Lietuvos teritoriją. Be to, derybos leido sumažinti lietuvių budrumą dėl Vilniaus (lietuvius klaidino ir Anglijos patikinimai, jog Lenkija nepuls Vilniaus), jo priklausomybės klausimas nebuvo derybų objektas, tačiau jis tvyrojo abiejų delegacijų mintyse.

Lietuvos delegaciją Suvalkų derybose sudarė Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis (atstovavo vyriausybei), fronto vadas generolas Maksimas Katchė, Generalinio štabo Operacinio skyriaus viršininkas majoras Aleksandras Šumskis, Steigiamojo Seimo narys, diplomatas Voldemaras Vytautas Čarneckis, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas prof. Mykolas Biržiška. Iš Lenkijos pusės: delegacijos vadovas – Lenkijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės atstovas pulkininkas Miečislavas Mackievičius (Mieczysław Mackiewicz) ir rotmistras Adamas Romeris (Adam Romer), Užsienio reikalų ministerijos atstovai Juliušas Lukasievičius (Juliusz Łukasiewicz) ir Vaclavas Pšesmickis (Wacław Przesmycki). Posėdžiuose be balso teisės (su pertraukomis) dalyvavo Santarvės šalių atstovai: JAV atstovas Baltijos šalims M. Kelly, Didžiosios Britanijos atstovai majoras Dellahye ir karo misijos viršininkas Lietuvoje majoras Padgitteris, Italijos karo misijos viršininkas Lietuvoje kapitonas Humberto Sala. Nuo spalio 4 d. prisijungė Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos nariai, vadovaujami prancūzų pulkininko Augusto Chardigny, ir karininkai: anglų majoras Keenenas, italų plk. Bergera, ispanų plk. Herce, japonų kapitonas Yanamaki ir sekretorius Lasičius (Lassicz) iš Serbijos. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp „remiančiųjų“ Lenkijos derybininkus buvo jau anksčiau čia atvykęs žvalgybos karininkas, vienas iš Seinų okupavimo organizatorių Tadeušas Katelbachas (Tadeusz Katelbach) bei Vaclavas Koscialkovskis (Wacław Kościałkowski) – turto Alnuose valdytojas, asmeniškai suinteresuotas, kad Seinų kraštas priklausytų Lenkijai. M. Mackievičius taip pat buvo kilęs iš Suvalkijos.

(Bus daugiau)

 

Pirmąją publikacijos dalį galima skaityti ČIAhttp://www.voruta.lt/bronius-makauskas-suvalku-sutartis-zvilgsnis-po-simtmecio/

 

Suvalkų sutartis – žvilgsnis po šimtmečio (tęsinys)

 

Antrasis pasaulinis karas Lietuva - Lenkija Naujienos Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra