Vilniaus rajono savivaldybė pagerbė karo nusikaltimus Lietuvoje vykdžiusios lenkų Armijos krajovos atminimą

Autorius: Data: 2011-07-13, 14:40 Spausdinti

Vilniaus rajono savivaldybė pagerbė karo nusikaltimus Lietuvoje vykdžiusios lenkų Armijos krajovos atminimą

2011 m. liepos 13 d. Kriaučiūnuose Vilniaus rajono savivaldybė kartu su lenkų sąjunga pagerbė karo nusikaltimus įvykdžiusios Armijos krajovos (AK) atminimą, kuri prieš 67 metus bandė okupuoti ilgaamžę istorinę Lietuvos sostinę Vilnių.

Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis prie paminklo Armijai krajovai, kuris yra Vilniaus rajone netoli Karveliškių kapinių.

Šaltinis: Savaitraštis „Tygodnik Wilenszcyzny“ 2011 m., liepa, 6-13 d., priedas ROTA Nr. 655

Vilnijos“ draugijos informacija

*********************************************

Lietuvos valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, kad:

„Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“.

AK nusikaltimai lietuviams ir žmogiškumui yra išdėstyti dviejų dalių knygoje „Armija krajova Lietuvoje“. Ypač vertinga antroji šios knygos dalis (sud. Kazimieras Garšva. Vilnijos draugija. LPKTS. 1999. P. 304). Knygoje spausdinami moksliniai straipsniai pagrįsti dokumentais įrodo, kad AK Lietuvoje buvo diversinė organizacija vykdžiusi nusikaltimus prieš Lietuvą ir lietuvių tautą.

Čia pateikiame nežymiai sutrumpintą Kazio Blaževičiaus rašinį apie knygą „Armija krajova Lietuvoje“ skelbtą laikraštyje „XXI amžius“ (2004, liepos 8 d., nr. 51 (1254)):

1995 m. vasario 18 d. Vilniaus senamiestyje, Mažųjų bernardinų vienuolyno sienoje, buvo rastas Armijos krajovos Vilniaus apygardos archyvas. Šis archyvas apima svarbiausią AK veiklos laikotarpį – nuo intensyvaus kūrimosi 1943 m. iki likvidavimo 1944 m. liepos mėn. Dokumentai liudija, jog AK palaikė ryšius su naciais ir buvo jų ginkluojama, sekė gyventojus, plėšė civilius, žudė aktyvius sąmoningus lietuvius, rengėsi okupuoti visą Lietuvą ir t. t.

Archyvo dokumentai rodo, kad vietiniai lenkų politikai visomis priemonėmis skatino vietos lenkų neapykantą lietuvybei, lietuviams ir Lietuvai.

Arūnas Bubnys straipsnyje „Armijos krajovos Vilniaus apygardos informacijos ir propagandos biuras“ supažindina su to biuro struktūra ir jo parengtais dokumentais Lietuvos klausimu. Tų „dokumentų“ esmę – neapykantą viskam, kas lietuviška, – atspindi instrukcija „Diversinio darbo metodai ir priemonės“. Tie metodai – tai: spaudos platinimas, žodinė agitacija, administracinio-ūkinio aparato dezorganizavimas, aferos lietuvių įstaigose, destrukcinė-žvalgybinė veikla lietuvių pogrindžio organizacijose, prieš lenkus nusiteikusių lietuvių registravimas, polonofiliška propaganda tarp lietuvių ir t. t.

Daugybė to biuro parengtų „dokumentų“, kurie buvo siunčiami Londone buvusiai egzilinei lenkų vyriausybei, persunkti patologiška neapykanta lietuviams. Tą puikiai iliustruoja „Lenkų ir lietuvių santykių sureguliavimo“ projektas, kuriame pateikti trys Lietuvos klausimo sprendimo variantai:

1. Lietuvos Respublikos atkūrimas.

2. Naujosios Lietuvos valstybės, susietos federaciniais ryšiais su Lenkija, sukūrimas.

3. Lietuvos įtraukimas į Lenkijos valstybės sudėtį, paliekant etnografinei Lietuvai tautinę autonomiją.

Projekto autoriai pirmenybę teikia antrajam variantui ir jį detalizuoja.

Juozas Lebionka straipsnyje „Vilniškės AK bendradarbiavimo su vokiečiais pirmtakas“ rašė apie kažkokį Vladislavą Komarą-Malutkį, vokiečių talkininką, aršų lietuvių priešą ir aktyvų AK veikėją. Jo pastangomis, su vokiečių žinia, AK diversantai būdavo aprūpinami maistu, verbuojami nauji nariai į AK gretas, buvo sudarytos sąlygos AK kontroliuoti dideles teritorijas Rytų Lietuvoje. Vokiečių akivaizdoje V. Komarą likvidavo lietuvių policijos bataliono kariai. Įdomu tai, kad V. Komaro globėją Vilniaus srities komisarą Horstą Vulfą likvidavo patys vokiečiai už tai, kad jis persistengė apginkluodamas AK. 

Vokietijos istoriko Michaelio Feodorovičiaus (Michael Feodorowitz) straipsnio „Modus vivendi beieškant“ ištraukoje pasakojama apie vokiečių karo žvalgybininkų, tėvo ir sūnaus Christiansenų, pastangas organizuoti vokiečių ir AK bendradarbiavimą. Paaiškėja, kad AK būriai Vilnijoje kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojami ir visokeriopai remiami kovai su raudonaisiais partizanais. J. Christianseno parodymai demaskuoja energingai tiražuojamą melą, neva AK Vilnijoje kovojo su vokiečiais.

Lenkų istoriko Zdislaw A. Siemaszko straipsnyje „Vilniškė AK ir vokiečiai“, reziumuotame Juozo Lebionkos, nagrinėjami AK nusikaltimai Vilnijoje. AK siekė dviejų tikslų:

1) vėl atplėšti Vilnių ir Vilniaus kraštą nuo Lietuvos ir prijungti juos prie Lenkijos;

2) „išvalyti“ tą kraštą nuo lietuvių, t. y. juos iš čia išvaryti bei fiziškai išnaikinti.

Tą patvirtina liūdnas faktas, kad vien per paskutinę 1944 metų birželio savaitę Dubingių apylinkėse buvo nužudyta 100 lietuvių; apytikriais duomenimis, AK siautėjimo laikotarpiu Vilnijoje buvo nužudyta apie tūkstantis lietuvių, nemažai buvo nužudyta ir kitų tautybių žmonių.

Juozas Lebionka straipsnyje „Ar vilniškė AK tikrai kovojo antihitlerinės koalicijos pusėje?“ įrodė, kad AK nekovojo su vokiečiais. O nekovojo todėl, kad didžiulės AK (apie 16 tūkst. karių) neturėjo galimybės apginkluoti nei Vakarų sąjungininkai, nei SSRS, juo labiau lietuvių administracija. Ją apginklavo vokiečiai, kad AK kovotų su raudonaisiais partizanais, t. y. su antihitlerine koalicija. AK padėjo vokiečiams apsaugoti savo užnugarį, o ypač geležinkelį, nuo raudonųjų diversantų. Vokiečiai tikėjosi, kad AK kovos su Raudonosios armijos daliniais, kai šie priartės prie rytinių Lietuvos sienų.

AK, siekdama nuslėpti savo bendradarbiavimą su vokiečiais, suorganizavo operaciją „Ostra Brama“ – artėjant Raudonajai armijai prie Vilniaus panoro savo jėgomis Vilnių atimti iš vokiečių. Kadangi operacija buvo blogai parengta, Raudonoji armija užėmė Vilnių be AK pagalbos.

Juozas Dringelis straipsnyje „Jie sakė: Baigėsi Lietuvos suverenumo mitas“, išnagrinėjęs Bernardinų bažnyčioje atrastus AK archyvus, priėjo prie išvados, kad AK ir egzilinės lenkų vyriausybės Londone tikslas buvo po karo Vilnijos kraštą prijungti prie Lenkijos ir visokeriopai kenkti Lietuvos atkūrimui. Štai keletas AK dokumentų citatų: „Tam būtina atremti lietuvių pretenzijas į Vilnių – reikia perkelti Vilnijos sienas į Vakarus, įjungiant į Lenkiją Kauną su apylinkėmis“; „Dabartinė lietuvių tauta turi labai daug pirmykščių žmonių bruožų. Ji visiškai netekusi aukštesniųjų jausmų. Dorovės jausmas, teisingumas, riteriškumas, atlaidumas, taurumas ir pan. lietuvių visuomenėje yra garsai be turinio“; „Geopolitinė Lietuvos padėtis, jos reikšmė Lenkijos ūkiui, 200 tūkst. Kaunijos lenkų masė bei kelių amžių lenkų kultūros sukrautas turtas tose vietovėse, susiejus jį su daugumos lietuvių visuomenės aiškiu antilenkišku nusistatymu, verčia lenkų tautą ryžtingai ir nuosekliai išspręsti lietuvių problemą pagal lenkų siekius ir sugebėjimus“; „Visų pirma būtina įsisąmoninti, kad Lietuva visada bus mūsų priešininkė, geidžianti Lenkijos pražūties ir po to tykanti grobio“; „Jei nenorime, kad prie Nemuno ir Nėries santakos atsirastų naujas Vokietijos ir Rusijos filialas, privalome padaryti galą Lietuvos pseudorespublikai“ ir t. t.

Šiandien į tuos šovinistų kliedesius reaguoti nereikia. Tačiau anuo metu netgi egzilinė lenkų vyriausybė nelaikė jų kliedesiais. Vilnijoje tų kliedesių padarinys – žmonių žudymas: plechavičiukų lavonai buvo atiduodami be galvų, be to, aršiai buvo kovojama su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis. Negalima teigti, kad ir šiandien nekovojama su lietuvybės apraiškomis. Ir ne tik Vilnijoje…

Arūnas Bubnys straipsnyje „Lietuvos Vietinės rinktinės susidūrimas su Armija krajova“ rašo: „1943 m. atsiradus ginkluotiems AK būriams, lietuvių ir lenkų priešiškumas peraugo į ginkluotus lietuvių policijos ir lenkų partizanų susidūrimus. Vokiečių okupacinė valdžia naudojosi lietuvių ir lenkų konfliktais ir juos kurstė (…)“. Įtemptų santykių nepagerino nei slaptos lietuvių ir lenkų pogrindžių vadų derybos 1942-1944 metais, nei VR ir AK vadų derybos 1944-aisiais. Abi pusės nesutarė dėl Vilniaus krašto priklausomybės. Iš esmės AK Vilnijoje ir atsirado tik todėl, kad stengtasi karui pasibaigus Vilniaus kraštą atplėšti nuo Lietuvos.

1943 metų pabaigoje ir 1944-ųjų pradžioje vokiečiai aiškiai palaikė lenkų pusę, apginklavo AK. Dėl to visos Vietinės rinktinės kautynės su vokiečių remiama AK mums buvo nesėkmingos.

Arūnas Bubnys straipsnyje „Vilniaus AK kontaktai su vokiečiais 1943-1944 metais“, išnagrinėjęs priežastis, sąlygojusias AK ir vokiečių bendradarbiavimą, prieina prie išvados, kad AK būrius bendradarbiauti skatino ginkluotės trūkumas, o vokiečius – intensyvėjančios raudonųjų partizanų diversijos, nuo kurių patys vokiečiai jau nepajėgė apsisaugoti. Bendradarbiavimas abiem pusėms buvo naudingas. Nors AK save laikė antihitlerinės koalicijos nare, tačiau Vilnijoje ji praktiškai su vokiečiais nekovojo.

Kęstutis Kasparas straipsnyje „Lietuvių ir lenkų pogrindžių santykių genezė antrosios rusų sovietų okupacijos pradžioje 1944-1945 m.“ teigia, kad iki pat 1944 metų pabaigos lenkų pogrindis buvo priešiškas lietuviams. 1944 metų rudenį bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, lenkų ir lietuvių pogrindininkams – partizanams aktualūs tapo tie patys klausimai: mobilizacija, teroras, žudynės ir t. t. Visų bendru priešu tapo bolševizmas.

AK kariai, į Vilniją atvykę iš Lenkijos, stengėsi grįžti į Lenkiją ir ten kovoti už egzilinės vyriausybės Londone siekius. Vilnijoje likusių vietinių AK partizanų kovos su okupantais sąlygos buvo analogiškos kaip ir lietuvių partizanų. Taip susiklosčius sąlygoms, abi kovotojų pusės susitarė remti vieni kitus. Tai ir buvo daroma. Lietuvos partizanų vadovybė, ieškodama ryšių su Vakarais, ne kartą pasinaudojo lenkų partizanų Lenkijoje parama.

Knygos tekstinę medžiagą papildo įvairūs dokumentai: 1) Lietuvių pogrindžio dokumentai apie AK veiklą (50 p.); 2) Armijos krajovos dokumentai (80 p.); 3) Nacių okupacinės valdžios dokumentai (4 p.); 4) Lietuvių savivaldos ir policijos dokumentai (22 p.).

Iš AK dokumentų ypatingo dėmesio vertas „1943 m. AK įtartinų asmenų sąrašas“, kuriame išvardytos pavardės 750 asmenų, anuo metu buvusių AK šautuvų taikiklyje. Nemažai jų vienaip ar kitaip susiję su lietuvybe ir Lietuva.

Iš knygos apžvalgos matyti, kad anuo metu Lietuvai labai nepalankiomis sąlygomis gen. Povilas Plechavičius negalėjo nekovoti su Lietuvos priešais – AK diversantais. Ne generolo kaltė, kad vokiečiai neleido jam to daryti. Tad gal nereikėtų didžio patrioto ir nepaprastai taurios asmenybės – gen. P. Plechavičiaus – kaltinti nebūtais dalykais.

www.alkas.lt

Nuotraukoje: AK išžūdyti Dubingių gyventojai lietuviai 1944 06 23

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra