Apie desovietizaciją, J. Gabrį-Paršaitį ir kitus dalykus

Autorius: Data: 2017-09-01, 08:00 Spausdinti

Sovietinių simbolių desovietizacijos tėra tik pradžia

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

 Niekas nevyksta atsitiktinai ir be pinigų. Tragizmas glūdi tame, kad destrukcija yra finansuojama Lietuvos ir Europos Sąjungos lėšomis. Lietuvos nesėkmių priežasčių reikia ieškoti ne tik dabartyje, bet ir praeityje. Be reikalo piktinasi Ignalinos „pionieriai“, kad juos vadina vatnikais, pyko ir markizas de Garliava už tiesą. Kas sąlygojo, kad Lietuvos vystymąsi, 1990 m. paskelbus nepriklausomybę, nulėmė sovietinė nomenklatūra ir jos ainiai. Nuo Atgimimo pradžios ir vėliau Lietuvos piliečiams buvo formuojamas iškreiptas valstybės tęstinumo suvokimas. Pareigos savo kraštui atlikimas tapo diskusijų objektu. Valstybės tęstinumas buvo įgyvendintas tik iš dalies, deklaracijose. Turto, tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo piktybiškas negrąžinimas tikriesiems savininkams pakirto Lietuvos valstybingumo šaknis, o tai, savo ruožtu, lėmė neregėto masto emigraciją, nes piliečiai akivaizdžiai patyrė, kad valstybinės institucijos saugo ne nuosavybės tęstinumą, o sovietinių okupantų, įvairiomis formomis užvaldžiusių svetimą turtą, suformuoto klano interesus. Sovietinio klano interesai reikalavo pasėti sumaištį Lietuvos piliečių galvose. Tai buvo daroma ir tebedaroma, pratęsiant okupacinės sovietinės valdžios tradicijas. Toliau buvo niekinamas pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, šaipomasi iš signataro Vlado Mirono, nužudyto 1953 m. Vladimiro kalėjime, vadinant jį KGB agentu, Stanislovo Narutavičiaus biografijoje akcentuojami jo asmenybę žeminantys epizodai, apie signatarą Donatą Malinauską formuojama nuomonė pagal KGB filtrą praėjusius šaltinius. Nuo pat atgimimo pradžios į istorikų akiratį patenka Juozas Gabrys-Paršaitis, vadinantis save grafu de Garliava. Apie jį rašė prof. habil. dr. Alfonsas Eidintas, dar sovietmečiu sugebėjęs išvykti į JAV. Jis 1984–1985 m. stažavosi JAV Viskonsino-Madisono universitete pas prof. Alfredą Erichą Seną. Apie grafą de Garliava rašė ir Raimundas Lopata. Kodėl net tarpukariu nevienareikšmiškai vertintas politikas brukamas Lietuvos skaitytojui, nurodant, kad jis dirbo vokiečių, prancūzų žvalgyboms. Gal jis turėjo tapti sektinu pavyzdžiu atgimusios Lietuvos jaunajai kartai – tarnauk visiems ir gyvensi gerai.

Gero tono ženklas

Matyt, neatsitiktinai istorinės atminties gaivinimas pradedamas ne nuo 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarų darbų ir gyvenimo paviešinimo, kaip sektino pavyzdžio, o nuo J. Gabrio-Paršaičio darbų pagarsinimo. Garbinti išdavikus tapo tarytum gero tono ženklas. Vydo Dolinsko monografija, skirta išdavikui ir Rusijos imperijos tarnui Simonui Kosakovskiui, 1794 m. pakartam T. Kosciuškos sukilėlių Varšuvoje, 2003 m. išleidžiama valstybės lėšomis.

Prof. habil. dr. Alfonsas Eidintas istoriniame detektyve „Slaptasis lietuvių diplomatas“, išleistame 1992 m., aprašė epizodą, įvykusį 1925 m. birželio 27 d.1, kai J. Gabrys-Paršaitis skulptoriaus Aleksandravičiaus parodoje lazda numušė Antano Smetonos biustui nosį. Perskaičius detektyvą, išlieka neaišku, kam tarnavo J. Gabrys-Paršaitis. Tačiau akivaizdu, kad autorius nevargo ir pinigų trūkumu nesiskundė. Prof. dr. Raimundas Lopata monografijoje apie signatarą Donatą Malinauską rašė: „Juozas Gabrys-Paršaitis (1880–1951), antraip dar markizas de Garliava, buvo prieštaringa asmenybė. Vienas žymiausių lietuvių politikų Vakarų Europoje, garsėjęs savo darbais dėl Lietuvos nepriklausomybės ir drauge tarnavęs prancūzams, džiaugęsis JAV saugumo pareigūno Aleno V. Daleso globa, tikrai ėmęs pinigus iš vokiečių ir siūlęs paslaugas V. Kapsukui. Štai toks veikėjas 1919 m. kovo mėn. ruošėsi kartu su prancūzų misija atvykti į Kauną.“2 Keistai rašė prof. dr. R. Lopata, nenorėjęs įvardyti J. Gabrio-Paršaičio tikruoju dvigubo ar net trigubo agento vardu. 2006 m. Algirdas Patackas, nevyniodamas J. Gabrio-Paršaičio tariamų nuopelnų į vatą, rašė: „Avantiūristų likimas dažnai būna liūdnas. Pirmosios nepriklausomybės priešaušryje buvo toksai Gabrys-Paršaitis, kuris, gyvendamas emigracijoje Šveicarijoje, dalyvavo tautinio-valstybinio atgimimo judėjime, priklausė įvairioms lietuviškoms organizacijoms. Tačiau turėjo ir slaptą gyvenimą – buvo dviejų tarp savęs kariavusių valstybių – Vokietijos ir Prancūzijos – šnipas. Tas jam netrukdė dalyvauti lietuviškoje veikloje, kuri buvo labai savotiška. Pavyzdžiui, norėdamas pakliūti į aristokratų salonus, kur tuo metu virė politinis gyvenimas, pasidarė vizitinių kortelių, kur prisistatydavo „markizu de Garliava“. Baigė liūdnai: kadangi buvo dvigubas agentas, neturėjo pasitikėjimo ir susikūrusioje Lietuvos Respublikoje liko be posto, nors to labai troško. Piktinosi ir skundėsi kur tik galėjo, tačiau niekas nenorėjo turėti su juo reikalų ir gyvenimą baigė visų užmirštas.“3 Ar tik dvigubas agentas buvo Juozas Gabrys-Paršaitis ir kas buvo tikrieji jo šeimininkai?

J. Gabrys-Paršaitis 1925 m. nuskelia nosį A. Smetonos biustui skulptoriaus A. Aleksandravičiaus parodoje

 

Istorija, įvykusi skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus parodoje 1925 m. birželio 27 d., tai teisminio proceso tarp A. Voldemaro ir J. Gabrio-Paršaičio tąsa. A. Voldemaras susikibo dėl Vilniaus netekimo 1918 m.4 A. Smetona dar 1922 m. priminė „Krašto balso“ skaitytojams, kad J. Gabrys-Paršaitis 1919 m. buvo apkaltintas išdavyte, buvo nuspręsta jį suimti, bet jis pabėgo5. J. Gabrys-Paršaitis, pasirašęs Ex. diplomatu, kaltino A. Voldemarą dėl Vilniaus netekimo 1918 m.6 Markizas apsišaukėlis padavė buvusį pirmąjį Lietuvos ministrą pirmininką į teismą savo abejotiną garbę ginti, nes A. Voldemaras 1923 m. sausio 19 d. straipsnyje „Laisvės“ šmeižtams“ J. Gabrį-Paršaitį pavadino vokiečių šnipu7. 1919 m. pradžioje teisingumo ministras L. Noreika buvo įsakęs suimti J. Gabrį-Paršaitį dėl kontaktų su V. Kapsuku, be to, byloje buvo kalbama apie jo ryšį su vokiečių ir prancūzų žvalgybomis (prancūzai jam mokėjo, o vokiečiai su Ropo pagalba ir bermontininkais siekė nuversti Lietuvos vyriausybę). Netgi A. Voldemaras iki teismo, matyt, nežinojo, kad J. Gabrys buvo ir lenkų šnipas. Signataras Donatas Malinauskas 1925 m. teisme tvirtino, kad „susipažinęs su Gabriu 1904–1905 metais. Jau tuomet apie Gabrį buvau girdėjęs daug blogo, bet jis į mane padarė gero įspūdžio. Mat, man buvo svarbu, kad jis lietuvis, kad jis patriotas. Tos nuomonės laikiaus iki 1918 metų. 1918 m. man teko kalbėti su viena vokiete, kuri buvo Verwaltunge sekretorė. Kai aš jai pasiskundžiau ant Cimerle, kam jis neleidžia kurti nepriklausomos Lietuvos, ji man pasakė, kad Gabrys neleidžiąs kurti nepriklausomos Lietuvos. Aš jo raportus vokiečių valdžiai skaičiau.

Tuomet buvusiam Tarybos pirmininkui p. Šilingui pasakiau, ką buvau girdėjęs apie Gabrį, nurodydamas, kad tas pats mums pavojingas Gabrys dabar atvažiuoja į Lietuvą su prancūzų misija. Tuo laiku jau buvo žinomas ir Gabrio laiškas, Kapsukui rašytas.

Gabrys atvažiuot atvažiavo į Kauną, bet greit iš jo pabėgo. O buvo įsakyta jis suimti ir teisti. Tai buvo 1919 m. 1920 metais Gabrys vėl buvo atvažiavęs į Kauną. Jo bylą šį kartą svarstė pats ministerių Kabinetas. Gabrys, nežinia kieno įspėtas, antrą kartą iš Lietuvos pabėgo. Jeigu tada Gabrys būtų pasiteisinęs iš jam daromų priekaištų, tikriausia nebūt buvę nė šio teismo.“

Čia Vasario 16-osios akto signataras D. Malinauskas papasakojo dar įdomesnių dalykų apie Gabrį: „Buvo taip. Vienam Gabrio draugui esu pasakojęs apie Gabrį štai ką: atėjo pas mane vieną kartą Herbačiauskas ir pasakė, kad Gabrys yr ne tik Vokiečių ir prancūzų, bet ir Lenkų agentas.

1919 metais aš, man pasakė p. Herbačiauskas, buvau Pilsudskio kalbinamas dirbti Lietuvos ir Lenkijos susivienijimui. Kad Herbačiauskas pasakė, kad šis darbas Lietuvoje pritarimo neturintis ir kad jį jis vienas dirbąs, lenkas Kryžanovskis Senato narys, pasakęs: Tamsta klysti, nes Gabrys mums dirba jau du metai (pasakojo 1919 m.).

Dar vienas dalykas, kurs buvo 1913 metais. Maždaug tuo laiku Korvin-Milewski buvo parašęs ir išsiuntęs Šv. Tėvui memorialą. Jo originalo nebuvo galima gaut. Gabrys apsiima, prisimetęs emigrantu vien prancūziškai temokančiu nueiti pas Korvin-Milevskį ir memorialo originalą išgauti. Gabrys nuėjo. Jau Korvin-Milevskis jam buvo paketinęs duoti to memorialo vieną originalo egzempliorių. Bet Gabrys panorėjo dviejų, kurių vieną žadėjo atiduoti Adomo Mickevičiaus sūnui. Korvin-Milevski prisiminė, kad tokį originalo egzempliorių Adomo Mickevičiaus sūnui jau buvo davęs. Sugavo Gabrį bemeluojant ir jam nedavė net kiek anksčiau pažadėto egzemplioriaus.

Juk ir Tumo taip ilgai neleido vokiečiai grįžti į Lietuvą dėl to, kad jį Gabrys ir dar antras asmuo buvo įskundęs vokiečiams, kaip bolševiką.“8 A. Voldemaras pralaimėjo bylą prieš J. Gabrį-Paršaitį ir buvo nuteistas dviem savaitėms kalėjimo. Kauno visuomenė suprato, kad J. Gabrio-Paršaičio interesams atstovavo krikščionių demokratų laikraščiai „Lietuva“ ir „Rytas“, o A. Voldemarą rėmė tautininkai. Teisme D. Malinausko dėka visuomenei buvo paskelbta, su kuo buvo susidėjęs J. Gabrys-Paršaitis. Teismas buvo laimėtas, bet daug ko paslėpti nebuvo įmanoma ir tai nedavė ramybės J Gabriui-Paršaičiui. Po teismo, kitą dieną, 1925 m. birželio 26 d. skulptoriaus Aleksandravičiaus parodoje išvydęs A. Smetonos biustą ir, laikydamas jį visų bėdų kaltininku, ėmė plūstis ir keiktis, o kitą dieną, birželio 27-ąją vėl atvykęs į parodą, nuskėlė nosį A. Smetonos biustui ir šaukė, kad jis pardavęs Vilnių9. A. Voldemaras, po bylos nepraėjus nė dviem mėnesiams, bandė ieškoti įrodymų dėl J. Gabrio-Paršaičio kontaktų su lenkais. 1925 m. rugpjūčio 14 d. A. Voldemaras laiške kun. V. Bartuškai rašė: „Girdėjau, kad jis [Gabrys] 1919 pasisiūlęs lenkams dirbti, bet jie nesutikę. Ši žinia eina rodosi iš Leono Vasilevskio ir Kryžanovskio.“ Kam nuo jaunų dienų tarnavo J. Gabrys-Paršaitis nesunku numanyti, ylos maiše nepaslėpsi.

Tegul kalba J. Pilsudskio archyvas

 

Juozo Gabrio-Paršaičio biografijoje daug keistų dalykų. Jie su broliu Pranu Siūleliu-Paršaičiu po 1905 m. įvykių Lietuvoje sėkmingai pabėga iš carinės Rusijos nuo persekiojimo. Juozas – į Paryžių, brolis – į JAV. J. Gabriui, ieškomam Lietuvoje, Odesos generolas padeda baigti studijas. Tačiau 1907 m. J. Gabrys grįžta į Lietuvą. Jo biografijoje, rašytoje 1922 m., nurodoma, kad „1906 m. gale išvaikius I-mąją Dūmą, grįžo slapta Lietuvon tęsti toliau revoliucinio darbo, bet reakcijai siaučiant pasirodžius, kad joks politikos darbas Lietuvoj nėra galimas, nuvyko Odeson atsiimti dokumentų iš universiteto ir galutinai vykti užsienin ten baigti mokslą, bet generolui K. (lietuvių kilmės) paėmus jį savo globon, galėjo 1907 m. baigti ten pat teisių skyrių ir gavo I-ojo laipsnio diplomą.“10 Siūlelis-Paršaitis, neva pokštaudamas, sveikinasi su generolu toje pačioje Odesoje11. Bronislovas Kžižanovskis, kilęs iš Obelių (dab. Rokiškio r.), iš Paryžiaus 1919 m. rugpjūčio 15 d., Bakingamo (Buckingham) viešbučio, esančio Mathurins gatvėje, rašė Lenkijos valstybės vadovui Juzefui Pilsudskiui, premjerui ir ministrui, ministrų prezidentui ir ministrui Skšynskiui:

Slaptai                    1919 m. rugpjūčio 15 d.

                   Paryžius, Rue des Mathurins

                   Buckingham Hôtel 1402/92

Jūsų Ekscelencija,

Pateikiu dalykų, susijusių su Lietuva, esmės tęsinį. Gabrio telegrama dar kartą buvau pakviestas į Lozaną.

G. pirmomis rugsėjo dienomis bus gimtojoje Lietuvoje; Dabartinė vyriausybė nuvers Tarybą ir Smetoną – sako, kad tai įvyks be kraujo praliejimo; vienas pats vadovaus lietuviškajai Lietuvai arba, jei susiklostys aplinkybės, valdys triumviratas, o jis bus pirmininkas. Kariuomenė seks paskui jį. Vienas iš pirmųjų veiksmų bus iždo arba kasos areštavimas –
joje yra apie 20 milijonų markių. G. sako, kad Vokietijos paskola jau išseko ir kad Lietuvos vyriausybė emitavo vidaus paskolą, kurios suma 30 milijonų nominalių markių; šią paskolą daugiausiai padengė žydai; visai šiai sumai arba jos likučiui bus taikomas sekvestras. G. arba triumviratas išduos kreipimąsi į liaudį, kuriame pasmerks provokiškos vyriausybės poelgį, piktnaudžiavimą, nerangumą, antilenkišką politiką, ypač Lietuvos apsaugos komiteto veiklą ir nustatys naują kursą, būtent lietuvių kalbos ir lenkų kalbos bei kultūros lygiavertiškumą.
Taip pat bus įsteigta ministerija, į kurią bus pakviesti lenkai. (jis dažniausiai juos vadina „la noblesse lithuanienne“12). Bus pakviesti ponai Stanislovas Montvila, Stanislovas Sokolovskis, Venclavovičius, jei Kauno lenkų bendruomenė ar Lenkijos valstybės vadovas nepateiks kitų pavardžių. Smetonos, Šaulio, Voldemaro, Yčo, Alfredo Tiškevičiaus, Donato Malinausko, Rozenbaumo, Voronko, Semaško nebus naujos vyriausybės sudėtyje, nes yra sukompromituoti, dalis iš jų atsidurs teisme. Taryba nustos egzistavusi visam laikui: vyriausybės sudėtyje nebus nei vieno baltarusio: dėl žydų atėjimo, jų skaičiaus ir pavardžių klausimo bus nuspręsta, atsižvelgiant į lietuvių ir lenkų susitarimą. Leonas Mykolas Biržiška, Vileišis, Viskantas, Narjauskas, Strebeika gaus aukštesnes pareigas, tačiau su jais G. nesusitarė. Visas žinybas iš karto apims žmonės, pavaldūs G., apskričių valdžios ir kt.; žmonės visur yra pasiruošę ir visa organizacija privalės pradėti funkcionuoti nedelsiant.

Kol kas Gabrys nereikalauja jokių pinigų, netgi labai jų ginasi. Jis sako, kad pinigai gali būti reikalingi, bet jau tada, kai bus sudaryta glaudi sąjunga su Lenkija – po 2–3 mėnesių. Tačiau G. jau šiandien prašo Lenkijos moralinės paramos dėl jo žingsnių, kad Kauno lenkai gautų aiškius nurodymus ir būtų naujos vyriausybės sudėtyje, kad dalyvautų nuverčiant viską, kas gimtojoje Lietuvoje yra tarybinio ir vokiško.

G. labai manęs prašė (jis išsireiškė: „je vous supplie“13), kad pirmosiomis rugsėjo dienomis būčiau Vilniuje – jeigu valstybės vadovas nepripažins, kad šis mano vizitas yra nereikalingas.

Po vyriausybės sukūrimo G. nori susitarti su valstybės vadovu dėl konstituantos pakvietimo į Vilnių iš visos istorinės Lietuvos; jis dalina ją į lietuvišką, lenkišką ir baltarusišką zonas, nori, kad kiekvienoje iš jų persvarą turėtų atitinkama kalba ir būtų pripažintos mažumos teisės; jis mano, kad yra būtina, jog aukščiausiose bendrose valstybės įstaigose lygiaverčiai vyrautų visos trys kalbos. Pagal jį, Lietuva ir Lenkija privalo turėti vieną bendrą Karo ministeriją, Lietuva privalo turėti savo atstovus užsienyje (kaip Bavarija), bet teisė sudaryti sutartis, traktatus, konvencijas ir tarptautines sutartis turi priklausyti bendram Lenkijos ir Lietuvos organui, Lietuva privalo turėti savo valstybės vadovą, bet jis privalo būti pavaldus Lenkijos valstybės vadovui (lygino su Vokietijos reichu ir Prūsijos karaliumi). Lietuva ir Lenkija privalo sukurti muitų sąjungą. Be to, Lietuva privalo turėti visas suverenumo ypatybes, savo Vyriausybę, Seimą ir t. t. Lietuva, net ir gimtoji, neturi kitos ateities, kaip tik būti sąjungoje su demokratine Lenkija arba – su jos priešais, bet jeigu Lietuva eis prieš Lenkiją, tai po 1, 2, 3 metų šiaip ar taip reikės nukrypti nuo kelio ir eiti kartu su Lenkija. Tačiau G. pabrėžia, kad nori susijungti tik su demokratine Lenkija – jeigu valdžia Lenkijoje atitektų liaudies demokratijai, jeigu Pilsudskis pasitrauktų arba būtų nušalintas, jeigu Lenkija būtų „numesta po Dmovskio kojomis“ – jis nenori žinoti tokios Lenkijos, jis kovos šalia su jos priešais. Glaudžią sąjungą G. nori sudaryti 50-čiai metų.

Tai maždaug yra reikalo visuma. G. puikiai supranta, kad jo veikla yra ne kas kita, kaip avantiūra, kuri gali pavykti tik tada, jeigu jį morališkai parems viena iš kaimyninių valstybių, bet su bolševikų Rusija, su sudaužyta Vokietija nieko nepavyks, tik pastangos dėl Lenkijos dėmesio.

G. siekia susitarimo su Anglija – vyks į Lietuvą per Londoną. O jis labiau nori Lietuvos ir Lenkijos sąjungos, nei kad Lietuva būtų savarankiška ar Lietuva būtų kartu su Rusija. Tačiau Prancūzija šiuo klausimu arba tyli, arba Kaune sėdintis Rebulis yra visiškas netikša; gal jį papirko Taryba – jis nepasisako prieš sąjungą su Lenkija, bet ir nepasisako už ją.

Tai, kad G. yra aršus Tarybos ir dabartinės vyriausybės priešininkas, matyti iš „La Lithuanie Indépendante“14 Nr. 2 – ten nieko prieš Lenkiją nėra; tai matyti ir iš kitų jo veiksmų – turėjau galimybę legaliai perskaityti du jo laiškus Franklinui – Bouillon ir Pelissier – juose sakoma tas pats. Argi jis nebūtų pasiruošęs vadovauti dabartinei vyriausybei be pokyčių ir Tarybai, jeigu jam būtų pasiūlytas Smetonos postas – nežinau. Kalbėdamas su juo jaučiu Lietuvos patrioto toną, jis kiekvieną reikalą vertina iš Lietuvos poreikių pozicijos (vieną kartą mačiau jį geros nuotaikos, ne aš jį prigirdžiau, o jis pats pas mane atėjo tokios būsenos, ir pasakė: „je m‘en fiche de la Pologne, je la déteste, mais comme la Lituanie ne peut pas marcher sans pieds, alors je cherche la Pologne, je la désire parce que la Pologne c‘est les pieds pour la Lituanie, j‘ai réfléchi tout bien“15, tai yra žmogus, kuris jau turi „une petite propriété“ 16, šitą žinau iš jo paties, o žmonės sako, kad ir aikštę Ženevoje, nors pats neturėjo, tėvai jam nieko nebuvo palikę ir jis nelošė biržoje; taip pat jis turi kulkų žymes ant kaktos – nuo 1905 m. didžiuojasi jomis, taip pat jis leidžia laiką moterų draugijoje, valgo, rūko brangų tabaką ir geria brangų vyną, dažnai giriasi ir meluoja, tiksliau, sako pusę tiesos, gudrauja. Teigia, kad šiomis dienomis pas jį buvo Yčas (kad buvo nuvažiavęs į Šveicariją žinau iš kitur), kad norėjo susitarti ir susitaikyti, ir kad jis nepadavė jam rankos, parodė duris ir pasinaudojęs savo ryšiais padarė, kad būtų neįmanoma pasiimti milijono frankų, kurie buvo viename iš Šveicarijos bankų, tuo pačiu metu jis baiminosi, kad Vokietijos vyriausybė, pasitelkusi Šveicarijos vokiečius, jam apsunkins leidinio „Lithuanie Indépendante“ leidimą ir sakė, kad viskas yra paruošta, kad tokiu atveju būtų spausdinamas leidinys „Lithuanie Indépendante“.

Į lietuviškosios Lietuvos sudėtį G. įtraukia ir prūsų Lietuvą – savo veiksmus pradeda nuo Kauno gubernijos, bet galiausiai planuoja įtraukti ir lietuvius iš Tilžės (visą zoną, kuri, remiantis Taikos sutartimi, traukiasi nuo Vokietijos); jis teigia, kad dabartinė vyriausybė Prūsijos lietuvius mato kaip varžovus, būtent, kad jų vadas Gaigalaitis, buvęs Prūsijos seimo narys (susipažinau su juo asmeniškai 1915 m. Berlyne, jis rašė mums nepalankią knygą apie Lietuvą – man atrodo, kad jis tą padarė dėl Šaulio poveikio) Aukštuolaitis ir Vanagaitis su Taryba, Smetona ir vyriausybė nutraukė ryšius ir gerai su juo sutaria.

G. visur turi ryšių ir pažinčių. Be jokios abejonės jis vadovauja kažkokiam didesniam lietuvių susitelkimui bent jau užsienyje; taip pat bičiuliaujasi su mūsų priešais; jis man pasakojo tuo metu, kai buvome susitikę, kad pusryčiavo su Mykolu Tiškevičiumi.

Mano išvada: nedelsiant paraginti lenkus iš Kauno, kad nevengtų įstoti į naują vyriausybę, jei senoji griūtų, kad prisidėtų prie senosios vyriausybės nuvertimo, kad su G. ar jo atstovais – jis teigia, kad jie yra kiekviename mieste ir kiekvienoje apskrityje – jie tvirtai nusistatytų sąlygas ir laikytųsi solidarumo; nekartosiu sąlygų, nes jau apie tai rašiau ankstesniame laiške; tik atkreipiu dėmesį, kad reikia labai kruopščiai peržiūrėti Tarybos narių ir dabartinės vyriausybės bei užsienio atstovų sąrašą ir prie sąlygų pridėti, kad tokie ir tokie negali būti naujos vyriausybės sudėtyje, kad jeigu pasitaikys proga paimti reikalus į savo rankas, tai tą reikia padaryti; lenkai iš Kauno, visi, išskyrus Stanislovą Kognovickį (Vilniaus komercijos banko direktorių) ir direktorių Girdvainį, neseniai vykusiame suvažiavime pasisakė už Lietuvos valstybingumą – tada pasiūlymas dėl narystės vyriausybėje nebus ginčytinas; reikia ne tik politinius reikalus imti į savo rankas, bet ir ekonominius – nuo pirmos dienos iš karto banko ir gal bankų klausimas, valiutos klausimas, iki šios dienos neišspręstas Lenkijoje, turi būti nedelsiant ir kartu su Lenkijos valiutos klausimu susietas pinigine sistema ir t. t.

Reikia susitarti su Stanislovu Sokolovskiu. Nežinau, kur jis šiuo metu yra. Prieš du mėnesius Taryba jį ištrėmė iš Kauno į kaimą; jis šalia Kauno turi dvarą, bet jis suniokotas, ir jis gali būti Lokynėje, Ukmergės apskrityje, pas Pranciškų Končą; jį gerai pažįsta Zigmantas Nagrodskis iš Vilniaus, jis gali pasirūpinti, kad jis nedelsdamas atvyktų į Vilnių; gerai būtų prisikviesti į Vilnių ir Stanislovą Montvilą ir su juo susitarti, tai galėtų padaryti Zigmantas Jundzilas, Portowa 20, tas pats, kurį būtinai noriu matyti čia, Paryžiuje, – apie tai vėliau – arba aš pats. Nei Janas Pilsudskis, nei Vitoldas Abramovičius, nei Nagrodskis artimai nebendrauja su Montvilu. Pabrėžiu, kad kalba eina apie Stanislovą Montvilą, ne apie Vladislovą. Nereikėtų prašyti Stanislovo Kognovickio (yra dar ir kitas Kognovickis, veterinaras, jį neseniai areštavo Taryba) tarpininkauti – visi lietuviai nemėgsta jo. Kaip tarpininko taip pat reikia vengti Pranciškaus Končos – tai doras žmogus ir neturi nieko prieš agrarinę reformą, bet panašu, kad jis yra boba, kuri nemoka tylėti. Junovičius iš Kauno yra niekam tikęs – tai yra vienintelis sutarybintas lenkas. Nežinau, ar verta užmegzti ryšius su Kauno Lenkijos komitetu, nežinau, kokia yra jo sudėtis, tai kažkokia nauja organizacija, ji pradėjo gyvuoti dėl to, kad pareiškė norą, kad Kaunas ir Kauno apskritis būtų Lenkijos sudėtyje; atrodo, kad tai yra tokia organizacija kaip ir Pakraščių sargyba.

Jeigu G. šito viso, ką žada, neatliktų, jis tada negalėtų vesti tokios pat politikos kaip dabartinė vyriausybė lenkų ir Lenkijos atžvilgiu – ji turi būti geresnė. Aš nemanau, kad visiškas Kauno lenkų abejingumas ir pasyvumas yra pageidautinas, pasyvumas gali atvesti lenkus prie maskolių. Jeigu G. planai nepavyks, gali kilti tam tikras pavojus lenkams; saugumo sumetimais galbūt reikia vesti derybas teritorijoje už etnografinės Lietuvos.

Ar dėl atsirandančios Lietuvoje opozicijos, ar kitų interesų, čia, Paryžiuje, Tarybos filorusiško kurso, kiek man žinoma, yra atsisakyta; nors Voldemaras ir Yčas oficialiai dar čia yra, faktiškai valdo pirmininko pavaduotojas Naruševičius (apie kurį rašiau ankstesniame laiške) ir kunigas Žilius. Jų nusistatymas yra panašus ir antivokiškas. Naujausia jų fazė formuluojama žodžiais „klein aber mein“, kitaip tariant, nepriklausomybė nuo visų kaimynų; galų gale atsisakant Vilniaus. Turėdamas tokią progą užrašau naują lietuvių grupę ant Paryžiaus grindinio: kunigus Batutį, Žilių, Dabužį, Bielskų ir dr. Grinių – šio penketuko nepažįstu.

Dar kartą miniu kunigą Viskontą. Jis man perskaitė savo tezių eilę, tai buvo replika per spaudos biurą ministerijai atsiųstam kunigų Laukaičio, Bielskio ir Naujausko skundui dėl Seinų – tezėmis jis nurodo išeitį – susitarimas su Lenkija ir Lietuvoje egzistuojančios vyriausybės nuvertimas. Ši vyriausybė nuolat jau porą metų nepagarbiai su juo elgiasi, nors ne vieną kartą kunigas Viskontas bandė suderinti savo darbą su Tarybos politika, visada ir nuolat jis buvo įtarinėjamas, kaip pats teigia, dėl simpatizavimo Lenkijai; neseniai jis buvo gana drastiškai ignoruojamas dėl jo pastangų Romoje įvertinimo – ten jis kartu su Alfredu Tiškevičiumi stengėsi per Vatikaną pasiekti Lietuvos nepriklausomybę; atrodo, kad šiuo metu jis yra gerokai įsižeidęs, sako, kad važiuoja į Vilnių, kad ten prisidėtų prie Lietuvos vyriausybės, sudarytos iš visų tautybių, sukūrimo, prašo, kad aš ir politinė partija, kuriai priklausau, paremtume jį. Bet kaip jau minėjau, tai sumanus, gudrus ir apsukrus žmogus. Jis nieko nežino apie Gabrio projektus, šie dalykai gali sutapti. Man atrodo, kad kunigas V. gali būti mums naudingas, kad tik Vilniaus a/t neiškrėstų kvailystės, labai šito bijau. Kaip jau minėjau, G. planuoja suteikti Viskontui kažkokias pareigas, nepaisant to, kad iki šios dienos jų santykiai blogi. G. iš viso yra prieš, kad Valstybė būtų sukurta „padedant sutanoms“: kalba apie juos su pasibjaurėjimu ir ironija.

Bendraudamas su latviais matau, kad mažoms tautelėms Lenkija yra galinga ir traukianti jėga, bet kad tik nebūtų imperialistinė – Lietuvos atstumo nepripažinimas tik labai jas atgrasintų. Jeigu būtų sukurta gimtosios Lietuvos vyriausybė, kurioje lenkai formaliai užimtų lygiavertę poziciją, o faktiškai – dominuojančią, nebūtų nei menkos abejonės, kad vyriausybės istorinėje Lietuvoje būtų dar labiau lenkiškos; tokiu būdu problema dėl Lietuvos nepriklausomybės būtų visai patenkinamai išspręsta. Kalbu bendrai, čia dar reikalingi įvairūs aptarimai ir sąlygos.

Apibendrindamas pirmiau minimus dalykus darau išvadą, kad gal būtų verta rugsėjo pradžioje man nuvažiuoti į Vilnių, bet neturiu su kuo pasikeisti. Parašiau penkis laiškus Jundzilui – net negavau atsakymo. Uždaryti įstaigą ir būti tikram, kad rugsėjį Lietuvoje viskas bus sutvarkyta, būtų neprotinga; bet ir uždaryti negalima, nes čia yra įsipareigojimai keliems mėnesiams.

Mano darbo rezultatai galėtų būti keturiskart geresni, jeigu čia turėčiau bent jau du inteligentiškus ir galinčius rašyti lenkiškai ir prancūziškai asmenis. Vienas žmogus negali važinėti į Šveicariją, Paryžiuje kalbėtis su lietuviais ir nelietuviais, ginčytis ir tartis su Daujotu, Gutausku ir kt., rašyti ir diktuoti ilgus laiškus. Užuot stengdamasis, kad reikalai judėtų pirmyn, dažnai turiu juos atidėti, nes bijau, kad jie bus sprendžiami be manęs. Kartais neturiu laiko sutvarkyti svarbius ir būtinus reikalus. Be to, niekas man nieko nerašo, nesiunčia raštų iš Vilniaus. Vasiliauskas žadėjo tinkamai suorganizuoti bent jau raštų siuntimą ir išvažiavo į Rygą greičiausiai nieko nepadaręs ir neparašęs man nei žodžio. Keistas yra toks reikalų ir žmonių traktavimas.

Dar kartą pabrėžiu, kad yra būtina sukurti lietuviškas agentūras, kurios tinkamai aprūpintų žiniomis iš šalies ir apie šalį ir kurios prieštarautų tarybinėms agentūroms.

                                                       Pagarbiai

Br. Krzyżanowski

/Spaudas: Lenkijos kariuomenės aukščiausioji taryba

Generalinė adjutantų grupė

Varšuva

Kn. sk. 1402/92, 1919 rugsėjo 3 d.

4 priedai, skyrius __________/

 

Kai teisme liudijo Donatas Malinauskas, niekas nepatikėjo jo teiginiais apie J. Gabrį. Dėl išdavystės jis turėjo būti suimtas, bet laimėjo teismą. Kodėl taip įvyko? Atsakymą, kokią informaciją turėjo Rusijos ochranka ir kas tie jos per karą spaudos minėti anoniminiai užverbuoti lietuviai, ko gero, težino vėjas, išnešiojęs 1917 m. vasario revoliucijos gaisro ochrankos pastate dieną dūmus ir bylų pelenus17. O gal vis dėlto ne viską išnešiojo vėjas. Visada yra darbai ir rezultatai…

Opryčnikai, ochranka ir KGB

 

Tai viena iš kitos išaugusios struktūros. Kam iš tikrųjų dirbo J. Gabrys-Paršaitis, nėra tokia jau didelė paslaptis. Turtai svetimoj šaly iš dangaus nekrenta. Tą pastebėjo ir Br. Kšižanovskis.
J. Gabrys sukosi visur, o gal jam tiesiog reikėjo būti įvykių sūkuryje. Br. Kšižanovskis savo laiške rašė: Pagal nuomonę gerai informuotų asmenų, Gabrys ėmė pinigus iš vokiečių (pats man prisipažino, kad buvo su jais pastoviuose santykiuose, vardino pavardes, apie pinigus neužsiminė), prancūzų (Painleve) ir rusų (Svatkovskis taip pat Nestoras).18 Br. Kšižanovskis, laiške, rašytame iš Paryžiaus 1919 m. rugpjūčio 6 d. Juzefui Pilsudskiui į Rusiją, Nestorą Ivanovičių Machno (ukr. Нестор Іванович Махно, 1888 10 27–1934 07 06) priskyrė anarchistams – komunistams. Kaip matyti iš Lenkijos karinio atašė Berne Zigmundo Oldakovskio (Zygmunt Ołdakowski)19 laiško, rašyto papulkininkiui Ignacui Matuševskiui (Ignacy Matuszewski20), J. Gabrys ieškojo sau vietos ir 1921 m. Lietuvos valdžios elite. Laikraščiai „Lietuva“21 ir „Laisvė“22 apie 1921 m. sausio 15 d. įvykius Lietuvoje informavo gan santūriai, paskelbė apie likviduotus ginklų ir proklamacijų sandėlius, tačiau įtarta, kad tai buvo daroma su Rusijos žinia. „Laisvė“ užsiminė, kad tai praeitų metų vasario 23 d. maišto pakartojimas. Kaip ir kaip bebūtų keista, 1921 m. sausio 15 d.  įvykius tiksliausiai nušvietė „Socialdemokratas“: „Paskutinėmis dienomis įvyko skaitlingi areštai Kaune, Kalvarijoje, Ukmergėje ir kituose miestuose“ 23 ir nurodė, kad maišto organizavimo pėdsakai veda į Rusijos atstovybę Kaune. Tuo metu atstovybėje dirbo Aleksandras Akselrodovas. Zenonas Butkus gan pozityviai vertino jo darbus Lietuvoje24, skirtingai nei Donatas Malinauskas25, kovojantis su tarptautiniu komunizmu ir panslavizmu, kurio įtakoje buvo ir pirmasis Čekoslovakijos ministras pirmininkas Karelas Kramaržas, kategoriškai pasisakęs prieš Pabaltijo valstybių savarankiškumą, pavadindamas signatarą atsitiktiniu žmogumi Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Z. Butkaus tvirtinimas, kad nerado
K. Griniaus teiginiams patvirtinančių dokumentų apie du kartus Lietuvoje A. Akselrodo organizuotus komunistinius sukilimus26, daugiau negu keistas. Z. Butkui neaišku, kodėl A. Akselrodovas anksti buvo atšauktas iš atstovybės Kaune ir linkęs tikslinti priežastis. A. Akselrodovo atšaukimas sietinas su 1921 m. sausio 15 d.
nepavykusiu maištu. 1921 m. sausio 23 d. Zigmundas Oldakovskis ankščiau minėtame rašte nurodė, kad jo informatorius buvo susitikęs su žinomu lietuvių visuomenės veikėju Gabriu. Taip rašė Ignacui Matuševskiui: „Gabrys pasakė man, bolševikai einamo mėnesio 15 dieną norėjo suorganizuoti bolševikinį perversmą Kaune. Jis buvo organizuotas bolševikinės pasiuntinybės atstovo Akselrodo. Keletas sumanytos misijos narių buvo areštuoti, o keletas kareivių iš pulko turėjusio sukilti, buvo sušaudyti. Namas, kuriame gyvena bolševikų misija, yra saugomas lietuvių kariuomenės, dėl galimų neramumų. Lietuvių direktorija, atrodo, taip buvo išsigandusi incidentų, kad pasiūlė generolui Žukauskui įvesti karinę diktatūrą, tačiau generolas Žukauskas nesutiko, tvirtindamas, kad yra tik kariškis, o ne politikas,tačiau noriai bendraus su civiline valdžia. Tuo būdu direktoriatas pasiūlė Gabriui užimti diktatoriaus vietą. Jis su pasiūlymu sutiko. Vakar jis išvyko į Paryžių, kad susitiktų su prancūzų ir anglų valdžiomis, bet pagrinde su Berthelot [Bertelo F.] (iš kurio daugiausia tikėjosi Gabrys) ir pateiks lietuvių problemas ir savo diktatūrą atitinkamoje šviesoje. Gabrys, atrodo, yra linkęs bendrauti su mumis, tam tikriausiai turėjo reikšmės bolševikų užmačios nuversti valdžią.“27 Iš Lietuvos spaudos pranešimų aiškėja, kad lietuviai bijojo ir bolševikinio perversmo, ir po neramumų galimai seksiančios Lenkijos intervencijos. Padėtis buvo nepavydėtina. Iš esamos situacijos tik  J. Gabrys ieškojo sau naudos: tai jo sandėriai su Kapsuku, tai siekimas valdžios pasinaudojant Akselrodo maištu, tai kontaktai su lenkais. Rodos, kad kažkokios jėgos, sudariusios sąlygas jam išvykti iš Rusijos imperijos po 1905 m., jį ir toliau globoja, siekdamos iškelti į valdžios zenitą Lietuvoje. Matyt, neatsitiktinai J. Gabrys nuo 1926 m. neturėjo jokio posto, o ir po karo jo pareiškimai buvo kontroversiški. Kai 1940 m. A. Smetona, su savo palyda pabėgęs nuo sovietų, atvyko į Šveicariją svarstyti Lietuvos reikalų, su J. Gabriu nesusitiko. „Vakarai ją aukos ir rytoj, ir poryt, ir po daugelio metų, – sakė Gabrys, – ir jokia politika neišgelbės Lietuvos, nes Lietuva per maža.“ Ši mintis, anot Alfonso Eidinto, jį ir pražudė 1949 m. Jis visiškai metė savo politinę veiklą28. Konfliktas su VLIK’u parodė, kad J. Gabrio laikas jau praėjo. Laurynas Jonušauskas savo straipsnyje „S. Lozoraičio ir VLIK’o santykiai 1946–1947 m.“, rašė: „1946 m. rudenį, prieš sudarant vyriausybės funkcijas vykdantį organą (Vykdomąją tarybą), VLIK’ui nerimą sukėlė dar iki 1918 m. valstybės atkūrimo priešaušryje aktyviai dirbusio lietuvybės darbą P. Gabrio veikla. Šis veikėjas dangstėsi neegzistuojančio Baltijos valstybių išlaisvinimo komiteto (BVIK’o) pirmininko Tautino vardu. Jis parengė pareiškimus S. Lozoraičio ir VLIK’o adresu, kuriuose grasino demaskuoti vykdomąjį organą kaip „fašistinę organizaciją“ ir reikalavo VLIK’o veiklą derinti ne su S. Lozoraičiu, o su BVIK’u. Į avantiūrizmą linkusio P. Gabrio šantažas bei destruktyvūs pareiškimai galėjo dezorientuoti tiek vyriausybes, prie kurių buvo akredituoti pasiuntiniai, tiek visą lietuvių išeiviją. VLIK’o pirmininkas M. Krupavičius laiške dr. J. Šauliui apie P. Gabrį rašė: „Ar iš proto kraustosi, ar iš tikrųjų stojo Maskvos tarnybon. Ar nebūtų kokių priemonių jį įstatyt į padorų veikimą? O gal tuo ar kitu būdu nutildyt?“ Tikėtina, kad P. Gabrys, išskyrus ultimatyvius pareiškimus, toliau žengti nedrįso.“29

Gal Alfonsui Eidintui tautos atgimimo pradžioje ir atrodė, kas mažai tikėtina, kad J. Gabrys metė politinę veiklą ir metė darbus, – tiesiog jis buvo išleistas į pensiją ir nutrauktas finansavimas iš Maskvos…

___________________________

1  „Smetonai numušė nosį“, in: Lietuvos žinios, 1925 07 01, Nr. 143, p. 4. „A. J. Kreivais Keliais“, in: Lietuvis, 1925 06 26, Nr. 25, p. 10–11.

2  Lopata R., „Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“, in: Voruta, Trakai–Vilnius, 1977, p. 77–78.

3  Patackas A., „Atviras laiškas „markizui de Garliava“, in: XXI amžius, 2006 06 07, Nr. 43 (1443).

4  Voldemaras A., „Šmeižmams iš „Laisvės“, in: Krašto balsas, 1923 01 10, Nr. 3, p. 2–3.

5  A. Sm. [Antanas Smetona], „Del „Teisybės vardo“, in: Krašto balsas, 1922 10 29, Nr. 1, p. 1–2.

6  Ex. Diplomatas, „Laisva Tribuna“, in: Laisvė, 1923 01 03, Nr. 2, p. 2–3.

7  Voldemaras A., „Laisvės šmeižtams“, in: Krašto balsas, 1923 01 19, Nr. 14, p. 2–3.

8  Didžiulis Iz., „Įdomi byla“, in: Lietuvis, 1925 07 24, Nr. 29, p. 8–9.

9  Didžiulis Iz., „Vandalo „didvyriškumas“, in: Lietuvis, 1925 07 24, Nr. 26, p. 5–7.

10  Lietuvos albumas, 2-as (fotografuotinis) leidimas, Kaunas, 1990, p. 312.

11  Ruseckas P., „Revoliucijos kareiviai“, in: Lietuvos žinios, 1931 04 13, Nr. 82, p. 2.

12 Lietuviška bajorija.

13 Maldauju.

14 Nepriklausoma Lietuva.

15 Man nerūpi Lenkija, aš jos nekenčiu, tačiau Lietuva negali eiti be kojų, taigi aš ieškau Lenkijos, aš to trokštu, kadangi Lenkija yra kojos Lietuvai, viskas bus gerai.

16 Maža nuosavybė.

17 Misiūnas R., Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pab.–1922 m. Versus Aureus. 2004, p. 302.

18 Prieiga per internetą – <http://www.pilsudski.org/archiwa/skan.php?nrar=701&fondpath=701-002&folderpath=701-002-019&pic=701-002-019-382.jpg>.

19 Prieiga per internetą – http://www.pilsudski.org/archiwa/skan.php?nrar=701&fondpath=701-002&folderpath=701-002-037&pic=701-002-037-242.jpg

20 http://oldakowscy.pl/index/index.php/2015-04-21-22-19-53/zygmunt-oldakowski-ur-1884-major-atache-wojskowy-w-bernie

21 Kaunas, sausio mėn. 15 d. Lietuva 1921 01 16 Nr. 12 (579). P. 1. Prieiga per internetą – <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=64651>.

22 „Sausio 16. Nesiduokim provokacijai“, in: Laisvė, 1921 01 16, Nr. 12., p. 1.; Prieiga per internetą – <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=111209>.

23 „Paskutiniomis dienomis“, in: Socialdemoratas, 1921 01 20, Nr. 3 (52), p. 1.; Prieiga per internetą – <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=140593>.

24 Butkus Z., Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1, Vilnius: Versus Aureus, 2007, p. 432.

25 Butkus Z., „Pirmasis sovietų pasiuntinys Lietuvoje A. Akselrodas: diplomatinės veiklos pusmetis (1920 m. rugsėjis–1921 m. kovas)“, in:. Lietuvos istorijos metraštis, 1996, p. 134.

26 Butkus Z., „Pirmasis sovietų pasiuntinys Lietuvoje A. Akselrodas: diplomatinės veiklos pusmetis (1920 m. rugsėjis–1921 m. kovas)“, in: Lietuvos istorijos metraštis, 1996, p. 120–136.

27 Prieiga per internetą – <http://www.pilsudski.org/archiwa/skan.php?nrar=701&fondpath=701-002&folderpath=701-002-037&pic=701-002-037-242.jpg>.

28 Eidintas A., Slaptasis lietuvių diplomatas, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, p. 284.

29 Prieiga per internetą – <http://genocid.lt/Leidyba/7/laurynas77.htm>.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 7 (837), 2017 m. liepos 29 d., p. 7; Nr. 8 (838), 2017 m. rugpjūčio 26 d., p. 7, 16.

Donatas Malinauskas Okupacija Signatarai Viktoras Jencius-Butautas , , , , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra