A. Anušauskas. Maskva-Berlynas. 1939-ųjų slaptieji susitarimai prieš Lietuvą

Autorius: Voruta Data: 2014-08-20 , 10:57 Spausdinti

Prieš 75 metus, 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto slaptasis protokolas nubrėžė Vidurio ir Rytų Europos valstybių padalijimo liniją.

Tai ir sukūrė Antrojo pasaulinio karo prielaidas, ir nulėmė Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Suomijos valstybių likimus bei pasirinkimus. 1979 m. rugpjūčio 23 d. keturiasdešimt penki pabaltijiečiai pasirašė atsišaukimą, kuriuo pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą ir jo padarinius, o po dešimtmečio jau šimtai tūkstančių aneksuotų Baltijos šalių gyventojų dalyvavo „Baltijos kelyje“, reikalaudami panaikinti pakto pasekmes ir atkurti šalių nepriklausomybę. Nors prieš kelerius metus ši data paskelbta Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti, tačiau Baltijos valstybių likimas vis dar paliktas šio pakto analizės paraštėse. Todėl pakto pasekmės ir šiandien nėra vien praeitis.

Tiek Maskva, tiek Berlynas Baltijos šalis tarpukariu siekė laikyti izoliuotas, nepasiruošusias tinkamai gynybai, nesudariusias sąjungos ir neturinčias suderintų užsienio politikos tikslų. Jų izoliavimas nuo demokratinių Vakarų – buvo ilgai siekiamas tikslas. Abi valstybės iš esmės toleravo viena kitos įtaką Kaunui, Rygai ar Talinui, bet buvo alergiškos bet kokiai Baltijos šalių sąjungai traktuodamos jį kaip nedraugišką žingsnį. Politikai, kurie nepritarė tokiai sąjungai buvo laukiami užstalės pokalbiams Vokietijos ar Sovietų Sąjungos pasiuntinių kompanijose.

Ypač tam pasitarnavo Lietuvos-Lenkijos konfliktas. Neradus politinio sprendimo, savo sostinės grąžinimo reikalavusi Lietuva tariamą paramą gaudavo tik SSRS ir Vokietijos sostinėse. Jau dabar istorikai yra atskleidę, kad derindamas pozicijas Vokietijos pasiuntinys Kaune SSRS pasiuntiniui rodė net į Berlyną siunčiamų šifruočių originalus. Toks bendradarbiavimas susiaurėjo atėjus į valdžią Hitleriui, tačiau niekada nenutrūko, o Lietuvos politinio elito abejingai-draugiškas požiūris į Kremlių atvedė prie ultimatumo slenksčio nepasiruošus priešintis okupacijai.

Kaip Stalinas tampa Rytų Europos arbitru?  

Hitlerio užsienio politikos koncepcijoje ideologinis antikomunizmas paprastai pervertinamas. Hitleris Vokietijos Reichui siekė teritorinių laimėjimų Rytų Europoje, pirmiausia Sovietų Sąjungos sąskaita (ir Rusijos kaip valstybės pabaigos), ir jo „antikomunizmas“ pirmiausia buvo susietas su antisemitizmu bei rasistiniais teiginiais.   „Airiškoji rasė“ buvo verčiama realija ne tik vienijant vokiečių gyvenamas žemes, bet ir pavergiant kitas tautas ir žudant milijonus žydų. Tačiau ir žinodamas tai, didysis tautų „perkraustymo“ ir „holodomoro“ meistras Stalinas matė potencialias galimybes bendradarbiauti su Hitleriu.

Didžioji Britanija, kaip aktyviausia Hitlerio agresyvumo švelnintoja, Miunchene 1938 m. pasiekė nuolaidų politikos ribas ir vylėsi, jog Hitleris įjungs stabdžius, tačiau tos iliuzijos baigėsi ties Molotovo-Ribentropo pakto slenksčiu. Neišvengiama politinė ir ideologinė Sovietų Sąjungos izoliacija pramaišiui su būsimo karo nuolatiniu laukimu ženklino visą jos užsienio politiką. Net SSRS posūkis kolektyvinio saugumo politikos link ir 1934 metais nutrauktas karinis bendradarbiavimas su Hitleriu nereiškė visiško atsitraukimo nuo Vokietijos. Tačiau iki 1939 metų pavasario Stalinas neturėjo galimybių suartėti su Hitleriu ir tapti „arbitru“ Rytų Europoje.

Miuncheno sandėrio žlugimas su galutine Prahos okupacija atvėrė naujas erdves. Klaidos, kurias Vakarų politikai padarė Miuncheno sandėriu, nulėmė tolesnius žingsnius. 1939 metų kovo 31 d. britų premjeras N. Chamberlain’as paskelbė apie vienašales Britanijos garantijas Lenkijai, o netrukus Hitleris pasirašė nurodymą Vermachtui kodiniu pavadinimu Fall Weiss rengtis Lenkijos puolimui.   Lenkijos „garantijų sistemoje“ turėjo dalyvauti ir didžioji kaimynė. Tačiau Vakarų valstybės jau nebegalėjo dar vienai potencialiai agresorei suteikti teisės į karines intervencijas Rytų Europoje. Miuncheno laikas baigėsi.

Laikas pradėtas skaičiuoti „Maskvos-Berlyno laiku“. Stalinas gavo pasirinkimo galimybę – ir jis pasirinko tą kelią, kuris jam leido tapti derybų su Hitleriu partneriu, kartu užtikrinant naujas teritorijas ir milijonus naujų pavaldinių. Tik pirmasis agresijos aktas 1939 m. rugsėjo 17 – spalio 1 d. leido užimti 190 tūkst. kvadratinių kilometrų su 13 mln. gyventojų, o dar iki Baltijos šalių okupacijos Sibirą papildyti 400 tūkst. tremtinių ir kalinių iš aneksuotų teritorijų bei sunaikinti daugiau kaip 21 tūkst. lenkų kariškių ir policininkų Katynės žudynėse.

Kokie buvo fiurerio Adolfo ir vado Josifo pasiteisinimai?  

Įdomu tai, kad abu diktatoriai savo veiksmus teisino vienodai – tai padės ateityje pasiruošti karui tarpusavyje. Stalinas ir Hitleris 1939 m. rugpjūčio 23 d. garantavo savo valstybių neutralumą ne tik jas užpuolus trečiajai valstybei, bet ir vykdant agresijas prieš kitas valstybes.   Baltijos valstybės ir Suomija buvo pripažintos Maskvos įtakos sferai, o Lenkija turėjo būti pasidalinta tarpusavyje.   1939 m. rugsėjo mėn. Stalinas Lenkijos sunaikinimą motyvavo kaip dar vienos „fašistinės valstybės“ sunaikinimą: „šios valstybės sunaikinimas dabartinėmis sąlygomis reikštų, kad viena buržuazine fašistine valstybe yra mažiau“ (ieškantys paralelių tarp Stalino ir Putino agresijų pateisinimo propagandos šioje retorikoje tikrai čia rastų bendrų bruožų!).

Hitlerio posūkis į Vakarus ir būsimas karas su Didžiąja Britanija bei Prancūzija leido Stalinui pradėti ne tik Rytų Europos žemėlapio perbraižymą, tačiau ir šių teritorijų gyventojų „perauklėjimą“ pagal komunistinį-stalininį modelį.   Adolfas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, o Josifas – pašalino kliūtis partnerio agresijai. Tokia partnerystė daug davė abiem agresoriams ir atnešė milijonines žmonių aukas jų pavergtoms tautoms. Nors konkrečios istorinės aplinkybės vėliau Staliną ir padarė Vakarų antihitlerinės koalicijos dalyviu, tačiau tai niekaip nepakeitė Sovietų Sąjungos atsakomybės už idealių sąlygų agresoriui sudarymą bei atsakomybės už jos pačios agresiją prieš kaimynines valstybes.

Stalinas ne tik negavo trokštamo ilgalaikio „taikos periodo“, tačiau leido Hitleriui sutelkti visos Europos resursus prieš 1941 metų agresiją Rusijoje. Bet net ir po Hitlerio pralaimėjimo 1945 metais, būtent Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmės formavo pokarines Europos sienas – Sovietų Sąjunga niekada neatsisakė 1939 m. slaptais susitarimais paremtos agresijos rezultatų.

tsajunga.lt

Istorija Arvydas Anušauskas, Molotovo-Ribentropo paktas