Dr. Vytautas Jogėla
Irena Jogėlienė- Mažutavičiūtė gimė 1930 m. rugsėjo 17 d. Rūtelių kaime, Kaltinėnų valsčiuje, Tauragės apskrityje, Onos ir Liudviko Mažutavičių šeimoje. Po antrojo pasaulinio karo Mažutavičiai pasistatė naują medinį namą šalia esančiame Jogminiškės kaime, vienkiemyje, iš visų pusių apsuptame miškų. Prasidėjus sovietiniai kolūkinei kolektyvizacijai tėvai atsisakė stoti į kolūkį. Tuometinė valdžia, norėdama palaužti tokį jų pasipriešinimą, uždėjo didelius mokesčius, kurių tėvai nebuvo pajėgūs mokėti. Sovietinės valdžios teroras paskatino tėvus ieškoti kitų kelių ir tas švelnesnis kelias buvo rastas: Irenos Mažutavičiūtės tėvas Liudvikas pradėjo dirbti miškų darbininku ir taip pat, turėdamas puikias rankas, ėmėsi statyti kaimiečiams gyvenamuosius medinius namus.
Patogi vienkiemio vieta ir šalia esantys miškai buvo rami ir pakankamai saugi vietovė slėptis partizanams. Žemaičių apygardos partizanai vis dažniau užsukdavo į sodybą. Čia jie ne tik pailsėdavo po varginančių žygių, bet ir gaudavo pavalgyti, vaistų bei kitą materialinę pagalbą. Daugiausia su partizanais bendraudavo Irena Mažutavičiūtė.
MGB ( Ministerstvo gosudarstvenoj bezopasnosti ) Varnių rajono įgaliotiniai ir vietiniai stribai, kurie bazavosi už penkių kilometrų esančiame Kaltinėnų miestelyje, ilgą laiką nieko neįtarė apie ryšius su partizanais. Tačiau 1952 metais sodyboje vis dažniau pradėjo lankytis stribai, ieškodami partizanų.
Taip pat skaitykite
Kratos
1952 m. lapkričio 27 dieną MGB karininkai, kartu su stribais įsiveržę į sodybą, pradėjo krėsti namus. Kaip pasakojo Irena ir jos tėvai Ona ir Liudvikas Mažutavičiai , jie dar kurį laiką prieš kratą buvo pastebėję, kad naktimis yra sekami, nes šalia sodybos esančiame miške stribai praleido ne vieną naktį. Vėliau jie patys apie tai prasitarė. Net sodyboje buvęs šuo kitaip lodavo, kai užuosdavo stribų kvapą. Tačiau stribams nepasisekė sulaukti ateinančių partizanų ir paleisti visą sodybą ugnimi.
Artėjant žiemai naktimis šalę stribai, vadovaujami Varnių rajono MGB viršininko pavaduotojo vyresniojo leitenanto Romano ir MGB igaliotinio leitenanto Lesickio, nutarė atlikti kratą Mažutavičių namuose Kaltinėnų valsčiuje, Jogminiškės kaime. Kratos metu rado Irenos Mažutavičiūtės dienoraštį – dainų ir eilėraščių sąsiuvinį ir Vyčių sąjungos centro valdybos leidžiamą laikraštį Vyčių keliu, Nr.1( 1952 09 08 ). Pirmajame šio laikraščio straipsnyje slapyvardžiu pasirašęs autorius K.M – NIS rašė: štai jau tryliktą kartą švenčiame Tautos šventę vilkdami sunkų vergijos jungą… Vėl senieji jos priešai nutrypė kraštą, paskandindami kančių, kraujo ir gaisrų jūroje[1].
Taip vadinamas dienoraštis – tai plonas žaliais viršeliais mokyklinis sąsiuvinis, kuriame skirtinga rašysena užrašyta trylika partizanų dainų ir eilėraščių: Pasveikinimas, Pavasaris, Likimas, Žvengia juodbėrėlis, Lietuvos karžygys (1951 vasario 12), Kada ginsi Tėvynę?, Gyvenimas, Broliui Lietuviui (Vyčių keliu), Daina, Tu žinai, Tas vakaras, Daina, Vienumoj[2].
Kita krata buvo atlikta 1953 m. sausio 10 dieną, kai jau Ireną Mažutavičiūtę ruošėsi tardyti Klaipėdos srities MGB tardytojas.
Kratą darė MGB įgaliotinis Lesickis, kuris pastoviai sėdėdavo Kaltinėnų būstinėj. Šį kartą I.Mažutavičiūtės kambaryje nieko nerado, tik sudarė esamo turto sąrašą: siuvimo mašinėlė, lova geležinė, pagalvė, geras juodas paltas[3]. Kratos metu dalyvavo ir vietinių stribų vadas Teofilis Mikutavičius.
Tardymas
Pirmieji tardymai vyko Varniuose, kur buvo įsikūrusi Varnių rajono MGB būstinė. Varnių rajono MGB viršininko pavaduotojas vyr. leitenantas Roman po atliktos kratos lapkričio 27 dieną apklausė ir tardė Ireną Mažutavičiūtę, klausinėdamas, iš kur gavo laikraštį ir kas rašė eilėraščius. Taip pat, jau vėliau, tardė ir I.Mažutavičiūtės tėvus Oną ir Liudviką, kurie nieko nepasakė ir nieko neprisipažino.
Jau 1952 m. gruodžio 10 d. MGB įgaliotinis konstatavo, kad Mažutavičiūtė Irena Liudviko g.1930 m. yra nusiteikusi prieš tarybų valdžią, laikė ir rašė antitarybinę literatūrą, o taip pat ją šmeižė[4]. Nežinia ko laukę Varnių rajono MGB įgaliotiniai visą mėnesį, tik 1953 m. sausio 8 d. pasiūlė I. Mažutavičiūtę areštuoti ir suimti. Irena Mažutavičiūtė sausio 10 d. buvo suimta, pritarus MGB Klaipėdos srities viršininkui, pulkininkui Korovkinui ir prokurorui Puniui. Stribai, vadovaujami vado T. Mikutavičiaus, išvežė suimtąją į Klaipėdos srities MGB būstinę. ,,Tu paukšteli, jau daugiau nebegrįši”, –– veždami džiaugėsi kai kurie stribai.
Tardymas tęsėsi nuo suėmimo dienos iki pat kovo vidurio, t.y. iki teismo. Per tą laiką netgi Stalinas spėjo numirti. Dar iki suėmimo MGB įgaliotiniai pasitelkę ekspertus sugebėjo atlikti gana kokybišką rašto kaligrafinę ekspertizę (byloje yra ekspertų pažymos su padarytomis fotokopijomis[5]) ir nustatyta, kad dainas ir eilėraščius rašė ne vienas žmogus. Taigi Klaipėdos srities MGB tardymo skyriaus jaunesnysis leitenantas tardytojas Marcinkevičius visokiais būdais stengėsi išgauti parodymus apie rašto ir kūrinių autorius. Dažniausiai tardymas vykdavo naktimis: nuo 21 valandos vakaro iki 4 valandos ryto. Keistai atrodo kai kurie žiauraus tardytojo Marcinkevičiaus tardymo protokolai: naktinis tardymas trukdavo net keletą valandų, o tardymo protokole užrašyti vos keli klausimai. Po Stalino mirties, nors suimtieji to nežinojo, tardymai vykdavo rečiau. Klaipėdoje taip pat buvo tardomi ir tėvai, tačiau jie nebuvo suimti. Juos tardė Klaipėdos srities MGB tardymo skyriaus viršininkas kapitonas Besčastovas[6]. Tardymo skyriaus viršininkas ypač įnirtingai stengėsi iškvosti apie partizanų lankymąsi sodyboje. Ona ir Liudvikas Mažutavičiai gynėsi, jog niekada partizanai nebuvo užėję ir jų nėra matę. Taigi peržiūrėjus apklausų protokolus galima teigti, kad nė vienas šeimos narys nieko nepasakė apie partizanus. Irena Mažutavičiūtė ilgai “vedžiojo” tardytoją pasakodama nebūtas įvairias istorijas, kurias MGB įgaliotiniai turėdavo patikrinti, pavyzdžiui, apie nepažįstamas mergaites, iš kurių gavo partizaniškų dainų tekstus[7] ir t.t.
Teismas
Irenos Mažutavičiūtės tardymas Klaipėdos MGB būstinėje jokių naujų MGB įgaliotiniams žinių nesuteikė. Mažutavičiūtė tardyme tvirtino, kad dienoraštį rašė pati. Netgi akivaizdūs ekspertų įrodyti faktai tardyme nebuvo patvirtinti.
Nuo ilgesnių tardymų ir kankinimų tikriausiai “išgelbėjo” Stalino mirtis. 1953 kovo 7 d. perduotą I. Mažutavičiūtės bylą svarstė Klaipėdos baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, o jau kovo 17 d. ta pati kolegija uždarame posėdyje pradėjo bylos nagrinėjimą. I. Mažutavičiūtę į teismą atvedė ginkluota sargyba. Teismui pirmininkavo Marcinkevičius su dviem liaudies tarėjais Jančiausku ir Labanausku. Teismas nustatė: Mažutavičiutė kaltinama tuom, kad ji būdama priešiškai nusistačiusi tarybinės santvarkos atžvilgiu, pradedant 1951 metais iki jos sulaikymo momento užrašydavo savo dienoraščio sąsiuvinyje antitarybinio turinio dainas ir eiles. Jose ji šmeiždavo tarybų valdžios priemones, nukreiptas prieš antitarybinių elementų likvidavimą Lietuvos TSR ir gyrė ginkluotų nacionalistinių gaujų veiksmus. Šituos antitarybinio turinio užrašus ji laike savo bute. Be to 1952 m. spalio mėn. Mažutavičiutė priėmė ( nenustatyta nuo ko ) ir laikė savo bute antitarybinio turinio laikraštį išleistą nacionalistinių banditų… Teisiamoji įvykdė sunkų valstybinį nusikaltimą[8]. Teismas pagal tradicinį tuo metu taikytą straipsnį RTFSR baudžiamojo kodekso 58 – 10 straipsnio pirmąją dalį nubaudė I. Mažutavičiūtę 10 metų laisvės atėmimo su teisių susiaurinimu penkiems metams. Ir dar reikėjo sumokėti du šimtus rublių Klaipėdos juridinei konsultacijai už gynybą.
Išdavystė arba agentė Našlaitė
Lietuviai ne tik priešinosi sovietinei okupacijai ir kovojo su ginklu rankose. Deja, buvo ir tokių, kurie išdavė kovos bendražygius. Vieni tai darė iš tikėjimo okupacinės valdžios propaganda, kiti – palūždavo neišlaikę kankinimų, treti – laisvanoriškai nuėjo išdavysčių keliu. Išlikę archyvai kartais padeda išsiaiškinti ir įvardinti išdavikus.
1952 m. Varnių rajono MGB skyriaus veiklos ataskaitoje pažymima, jog rajono ribose veikė 23 partizanai. Tų pačių metų pradžioje jau buvo užverbuoti 47 , o metų pabaigoje – 71 agentas. MGB įgaliotiniai žūtbūt siekė susekti Žemaičių apygardos vadą Vladą Montvydą – Žemaitį.
Viena iš to skaičiaus paminėtų agenčių išdavė I. Mažutavičiūtę. Agentei buvo suteiktas Našlaitės slapyvardis. Pagal vienus duomenys ją užverbavo 1951 metų pabaigoje, pagal kitus 1952 metų pradžioje[9].
Našlaitė artimai bendravo su Dirgėlų kaime gyvenančių kolūkio Jaunoji gvardija pirmininku Aleksu Klapatausku. Pastarasis įsimylėjo agentę ir išsiskyrė su savo žmona. Į A. Klapatausko sodybą dažnai užeidavo Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas. Kolūkio pirmininkas platindavo partizanų leidžiamus laikraščius, paimdavo iš kolūkio kasos pinigų partizanams, organizavo uniformos pasiuvimą Žemaičių apygardos vadui. Aišku, kad apie viską pasakodavo savo mylimai draugei – Našlaitei. Varnių MGB įgaliotiniai pasiūlė, kad agentė, pati būdama siuvėja, pasiūtų Žemaičiui uniformą , o kai jis ateis matuotis, surengti pasalą[10]. Tačiau šis planas nepavyko, nes uniformą siuvo kita siuvėja.
Pagal MGB įgaliotinių ataskaitas Našlaitė pranešė, kad 1951 metų pabaigoje, gruodžio mėnesį lankėsi pas savo giminaičius Mažutavičius ir iš jų dukros Irenos Mažutavičiūtės sužinojo, kad namuose pastoviai lankosi partizanai, tarp kurių ir Žemaičių ąpygardos vadas Vladas Montydas, slapyvardžiu Žemaitis. Našlaitė pranešė, kad jos giminaitė I. Mažutavičiūtė palaiko artimus ryšius su Montvydu[11]. Agentė Našlaitė taip pat sužinojo apie du partizanų bunkerius: pirmasis visai netoli Mažutavičių sodybos už dviejų kilometrų Bartašiškės miške, o kitas – Možulių kaime[12]. Tuose bunkeriuose dažnai lankydavosi I. Mažutavičūtė. MGB įgaliotinis liepė Našlaitei sužinoti iš I. Mažutavičiūtės tikslesnę Montvydo bunkerio buvimo vietą. Neilgai trukus Varnių rajono MGB viršininkas majoras Volkov guodėsi, kad Našlaitė nesugebėjo sužinoti tikslesnės bunkerio buvimo vietos, o vasario mėnesį mišką “šukavusi ” kariuomenė bunkerio nerado[13]. Gerai, kad tai giminaitei ne viskas buvo pasakyta. Bet ji savo juodą darbą dirbo neatlyždama. Našlaitė savo MGB globėjams tvirtino, kad I. Mažutavičiūtė yra partizanų ryšininkė, gauna iš partizanų antitarybinę literatūrą, siuva jiems rūbus ir lankosi partizanų slėpimosi vietose[14]. Nors Varnių rajono MBG vertino Našlaitę kaip vieną svarbiausių agenčių, siekiant sunaikinti Žemaičių apygardos vadą, visgi jos pateiktus duomenis pavesdavo patikrinti dar ir kitiems agentams. MGB įgaliotiniai teigė, kad Našlaitės pateiktas žinias apie I. Mažutavičiūtę tikrino kita agentė –Žvaigždutė, kuri patvirtino Našlaitės pateiktus duomenis. Tiesa, agentės Žvaigždutės jokių pranešimų archyvuose nepavyko surasti. Dar reikėtų pasakyti, kad partizanai išdavyste įtarinėjo vieną I. Mažutavičiūtės draugę ir norėjo ją nušauti, tačiau paskutiniu momentu ją paliko gyvą.
Šiaurė arba Jercevo (Ercev) lageris
Teismo sprendimu I. Mažutavičiūtę nutarta įkalinti Sovietų sąjungos Vidaus reikalų ministerijos lageryje[15]. Į lagerį pateko ne iškart, o iš Klaipėdos MGB pervežė į Vilnių ir patalpimo taip vadinamoje “peresylkoje”, buvusioje šalia Neries upės. Iš Vilniaus gyvuliniai vagonai su nuteistaisiais pajudėjo šiaurės kryptimi.
,,Kelionės” tikslas – Kargopolės darbo-pataisos lageris. Sutrumpintai rusiškai vadinosi Kargopollag, Archangelsko sritis. Artimiausias didesnis miestas – Vologda. Kargopolio lageris buvo įkurtas Archangelsko srities miškuose, 190 km į šiaurę nuo Vologdos miesto 1937 metų rugpjūčio mėnesį ir veikė iki pat 1960 metų. Iš pradžių šio lagerio vadovybė buvo įsikūrusi Kargopolio miestelyje, o jau 1940 metais persikėlė į kalinių pastatytą Ercevo geležinkelio stotį. Nors lagerio vadovybė ir persikėlė į kitą vietą, tačiau paliko senąjį pavadinimą. Lageryje vienu metu kalėdavo virš 30 000 kalinių. Pagrindinis kalinių darbas buvo kirsti medžius ir medieną paruošti naudojimui. Šiame lageryje kalėjo ne tik politiniai kaliniai, bet ir kriminaliniai, kurie būdavo vadinami blatniakais. Kaip rašė vienas iš atsiminimų autorių, „tai buvo visuomenės padugnės“[16]. Panašu, kad sovietinė valdžia specialiai stengėsi sukiršinti kalinius ir skatino, kad kriminaliniai kaliniai tyčiotųsi iš politinių kalinių.
Apie šį lagerį yra išlikusių jau po kalėjimo parašytų atsiminimų. Daugiausiai čia kalėjo pagal 58 straipsnį nubausti kaliniai. Ypač daug buvo inteligentijos: rašytojų, mokslininkų, poetų ir t.t. Maždaug apie pusę nuteistųjų buvo iš Baltijos šalių[17].
Vienas iš šio lagerio kalinių savo atsiminimuose rašo: sunku buvo pirmais lageryje buvimo metais, ypatingai žiemą… spaudžiant keturiasdešimties laipsnių šalčiui reikėdavo dirbti miške po vienuolika valandų… Atsimenu, kaip naujųjų metų naktį dirbome septyniolika valandų, nes reikėjo įvykdyti planą, o atėjęs girtas viršininkas.. keikė mus , kad lėtai dirbame[18]. Be to reikėtų pažymėti, kad Archangelsko žiema baisi ne tik šalčiais, bet ir vėjais, kurie pučia nuo vandenyno pusės.
Nepakeliamas lagerio buvimo sąlygas dar labiau apsunkino kriminalinių kalinių patyčios iš politinių kalinių. Neapsikentę tokių gyvenimo sąlygų politiniai kaliniai estai, latviai ir lietuviai susitarę tarpusavyje sukūrė sukilimo pasipriešinti šiai tvarkai planą[19]. Sukilimas prasidėjo 1953 –1954 metų žiemą. Sukilę politiniai kaliniai reikalavo pašalinti iš lagerio kriminalinį „elementą“. Lagerio viršininkas pulkininkas Maksimas Karabicinas buvo priverstas nusileisti politkalinių reikalavimams. Mat jau tuo metu po Stalino mirties ir Berijos suėmimo besikeičianti politinė konjuktūra darė įtaką ir lagerių vadams. Sukilimas baigėsi laimingai: politiniai kaliniai pasiekė užsibrėžtą tikslą.
Irena Mažutavičiūtė kartu kalėjo su lietuvėmis Vale Dambrauskaite ir Kazimiera Kairiūkštyte – Galauniene, kuri apie buvimą legeryje pasakojo: tik tikėjimas aukštesne jėga ir laisva Lietuva bei patriotinės dainos mus visas, ten kalėjusias, labiausiai palaikė[20].
Kaip sovietinė – LTSR partinė nomenklatūra ,,rūpinosi“ lietuviais
1956 metų pradžioje Telšių rajono KGB įgaliotinis Jufiorovas, peržiūrėjęs I. Mažutavičiūtės bylą, nutarė, kad ji yra per griežtai nubausta, nes ji sunkių nusikaltimų nepadarė, nedalyvavo organizuotoje veikloje ir sunkių padarinių nesukėlė[21]. KGB įgaliotinis pasiūlė iki penkių metų sumažinti bausmę. Tokiam veiksmui pritarė rajono specbylų prokuroro padėjėjas Bogačiovas. Praėjus mėnesiui LTSR prokuroras Bacharovas parašė protestą dėl bausmės sumažinimo I. Mažutavičiūtei ir kreipėsi į LTSR aukščiausiojo teismo pirmininką K.Didžiulį bei LTSR Aukščiausios tarybos prezidiumą. 1956 metų LTSR aukščiausiojo teismo prezidiumo pirmininkas Deksnys, nariai Zimanas ir Kovalevskis patenkino prokuroro protestą ir nutarė: nuteista teisingai, tačiau paskirta teismo bausmė yra perdaug griežta ir neatitinka padaryto nusikaltimo… Irena Mažutavičiūtę nuo tolesnės bausmės atleisti ir išlaisvinti[22]. LTSR Aukčiausio teismo pirmininko pasirašytą nuosprendį skubiai išsiuntė Kargopollago viršininkui ir užrašė skubus išlaisvinimas. Netrukus Aukščiausią teismą pasiekė Kargopollago spec. skyriaus viršininko Vdovino atsakymas, kuris turėjo priversti susigūžti ir krūptelėti vietinius partinius veikėjus: grąžiname Jums Lietuvos TSR aukščiausio teismo 1956 m. balandžio 14 d. sprendimą, nes ji ( Irena Mažutavičiūtė –V.J ) iš lagerio paleista 1954 m. spalio 6 d. Archangelsko srities Teisminės kolegijos baudžiamosioms byloms nagrinėti sprendimu ir išvyko į Klaipėdos srities , Varnių rajoną ( dabar Šilalės rajonas ), Rūtelių ( turėtų būti Jogminiškės ) kaimą[23] . Šis sovietinės Lietuvos teismo sprendimas parodo aiškią tuometinės Lietuvos TSR partinės nuomenklatūros nuostatą, gyvavusią dar ilgai ir po Stalino mirties: Lietuvai nėra reikalingi taip vadinami ,,liaudies priešai” ir jiems reikia trukdyti įvairiais būdais grįžti į savo Tėvynę.
[1] K.M – NIS, Didžioji jėga, Vyčių keliu, Nr.1, Lietuvos Ypatingasis Archyvas ( toliau –LYA ),
f.K-1,ap.58,b.27177\3 ( baudžiamoji byla), l.187-2
[2] Irenos Mažutavičiutės dienoraštis, L YA, f.K-1,ap.58,b.27177\3 ( baudžiamoji byla), l.187-15
[3] 1953 m. sausio 10 d. kratos protokolas, LYA, f.K-1,ap.58,b.27177\3 ( turto byla), l.2-3
[4] 1952 m. gruodžio 10 d. Varnių rajono MGB įgaliotinio Lesickio pažyma, L YA, f.K-1,ap.58,b.27177\3 ( sekimo byla),
l.1
[5] 1952 m. gruodžio 8 d. rašto ekspertizės pavyzdžiai, LYA, f.K-1, ap.58, b.27177/3 ( baudžiamoji byla), l.112
[6] 1953 m.sausio 29 d. Onos Mažutavičienės tardymo protokolas, LYA, f.K-1, ap.58, b.27177/3 ( baudžiamoji byla), l.68-74; tenpat: 1953 m. sausio 27 d. Liudviko Mažutavičiaus tardymo protokolas, l.80-87.
[7] 1953 m. sausio 16 d. Irenos Mažutavičiūtės tardymo protokolas, LYA, f.K-1, ap.58, b.27177/3 ( baudžiamoji byla),
l.23-26
[8] 1953 m. kovo 17 d. Klaipėdos srities teismo baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos nuosprendis, LYA, f.K-1, ap. 58, b.27177/3 ( baudžiamoji byla), l.148
[9] 1952 m. gruodžio 22 d.pranešimas Klaipėdos srities MGB valdybos viršininkui Korobkinui, LYA, F.K – 11, Ap.1,
b.4229, l.229
[10] 1952 m. Varniu rajono MGB pranešimas Apie agentūrinio darbo rezultatus kovojant su pogrindžiu ir su ginkluotais partizanais LYA, F.K – 11, Ap.1, b.4229, l.7.
[11] 1952 kovo 2 d. Varnių rajono MGB majoro Volkovo ataskaita – pranešimas už vasario mėnesį Klaipėdos srities MGB valdybos viršininkui pulkininkui draugui Seninui, LYA, F.K – 11, Ap.1, b.4229, l.29
[12] 1952 m. Varnių rajono MGB pranešimas Apie agentūrinio darbo rezultatus kovojant su pogrindžiu ir su ginkluotais partizanais , LYA, F.K – 11, Ap.1, b.4229, l.8.
[13] 1952 kovo 2 d. Varnių rajono MGB majoro Volkovo ataskaita – pranešimas už vasario mėnesį Klaipėdos srities MGB viršininkui pulkininkui draugui Seninui, LYA, F.K – 11, Ap.1, b.4229, l.29-30.
[14] 1952 m. gruodžio 22 d.Varnių rajono MGB ataskaita – pranešimas Klaipėdos srities MGB valdybos viršininkui papulkininkiui draugui Korobkinui, LYA, F.K – 11, Ap.1, b.4229, l.229
[15] 1953 m. balandžio 10 d. LTSR aukščiausiojo teismo nutartis, LYA, f.K-1, ap.58, b.27177/3 ( baudžiamoji byla), l.162
[16] Мелетинский Е. М, Избранные статьи, Воспоминания, отв. ред. Е. С. Новик ; РГГУ, Ин-т высш. гуманитар. исслед. – Москва РГГУ, 1998, c.547
[17] Мелетинский Е. М, Избранные статьи, Воспоминания, отв. ред. Е. С. Новик ; РГГУ, Ин-т высш. гуманитар. исслед. – М. : РГГУ, 1998, c.549
[18]Фильштинский И. М. ,Мы шагаем под конвоем : Рассказы из лагерной жизни. – М. : Христиан. изд-во, 1997, с. 120
[19] Фильштинский И. М, Мы под конвоем : Рассказы из лагерной жизни, М. Христиан. изд-во, 1997,с. 302
[20] http://gyvenimas.delfi.lt/istorijos/kgalauniene-dziaugiuosi-galejusi-buti-savo-vyro-bendrazyge.d?id=29586091#ixzz2bNu2c7wd
[21] 1956 m. vasario 26 d. Telšių rajono KGB įgaliotinio išvada dėl bylos, LYA, f.K-1, ap.58, b.27177/3 ( baudžiamoji byla), l.163-164
[22] 1956 m. balandžio 12 d. LTSR aukščiausiojo teismo preziudiumo nutarimas, LYA, f.K-1, ap.58, b.27177/3 ( baudžiamoji byla), l.174 -175
[23] 1953 m. balandžio 24 d. TSRS vidaus reikalų ministerijos Kargopollago skyriaus viršininko raštas, LYA, f.K-1, ap.58, b.27177/3 ( baudžiamoji byla), l.180